25 km ilgio maršrutas supažindina su šiaurės vakarine Aukštadvario regioninio parko dalimi – Mergiškių kraštovaizdžio draustiniu. Čia pamatysime kalvotą, miškingą kraštovaizdį su aukščiausiomis Dzūkų aukštumos kalvomis (Gedanonių, Gelionių, Guronių ir kt.), Velnio duobe (Škilietų alko dauba), termokarstiniais Škilietų ežerais, Ustronės riedulynu, kultūros paminklais – Pamiškės piliakalniu, Akmenių (Antakmenių) pilkapiais, Mergiškių kalkakmeniu ir kt. Tai mažiausiai urbanizuotas parko kampelis, čia yra vienintelis parke Mergiškių gamtos rezervatas, daug natūralių gamtinių buveinių, įvairių rūšių faunos ir floros. Valstybinius miškus prižiūri Trakų miškų urėdijos Aukštadvario girininkija.
1 maršruto pradžia – miestelio aikštė.
Akmenimis grįstas apie 0,7 ha stačiakampis sklypas iš visų pusių apstatytas jau šio šimtmečio pastatais. Šulinys – vienintelis akcentas, prie kurio kažkada virte virė gyvenimas.
Sankryžoje pasukame į kalną, šiaurės (Vievio) link. Tuoj už miestelio medinė rodyklė ir kelio ženklas informuoja, kad iki velnio duobės – 3 km. Ši kelio atkarpa tinkama važiuoti dviračiais, lengvais automobiliais. Kelias vingiuoja kalvotu Mergiškių-Kalvų mišku.
2 stotelė – Velnio duobė. Gamtos paminklas, mitologinis ir sakralinis objektas, pretenduojantis į 100 svarbiausių geologijos objektų sąrašą Europoje, yra Kalvių miške, 4 km nuo Aukštadvario. Neaiškios kilmės, taisyklingo piltuvo formos 40 m gylio duobė, kurios apačioje yra 0,4 ha 63 m skersmens klampi pelkė. Durpių sluoksnis – 10m, viršutinis skersmuo – 200 m, šlaitų nuolydis iki 45 laipsnių. Atsiradimo versijos kelios: duobė gali būti termokarstinė, meteoritinė ir kt., o legendos pasakoja apie prasmegusią bažnyčią, velnius.Toliau kelias lengvaisiais automobiliais tinkamas važiuoti vasarą.
3 stotelė – Škilietų ežrerai.
Tai paslaptingi termokarstinės kilmės ežerėliai. Teigiama, kad vienas jų požeminiu tuneliu susisiekia su „Velnio duobe“. Čia galima apsistoti, pasimaudyti ir pažvejoti. Toliau lauko keliukas vingiuoja link Pamiškės piliakalnio. Nuo ežerėlių pasukę į rytus ir nuėję 1 km, aplankysime Akmenių (Antakmenių) pilkapius. Jie ypatingi savo sampilais, kurių pagrindus juosia akmenų vainikai.
4 stotelė – Pamiškės piliakalnis (aukštakalnis).
Šis piliakalnis įrengtas aukščiausioje apylinkės kalvoje. Šlaitai statūs, apie 20 m aukščio. Viršūnės aikštelė ovalo pavidalo, 45 m pločio. Aikštelėje ir šlaitų viršutinėje dalyje yra kultūrinio sluoksnių liekanų: lipdytinės brūkšniuotosios ir grublėtosios keramikos. Spėjama, kad čia buvęs lietuvių gynybinis punktas. Nuo aukštakalnio iš visų pusių atsiveria nuostabi panorama, vaizdingos Mergiškių kalvos.
5 stotelė – Mergiškių kalkakmenis.
Apie 2 km nukeliavę vingiuoti lauko keliuku, kuriame esama pūpsančių riedulių, aptiksime Mergiškių vietoves. Šioje vaizdingoje, gražioje aplinkoje rasime likusias Mergiškių dvaro pamatų liekanas, pavienius želdinius, šalia tyvuliuojantį baigiantį užželti Mergiškių ežerėlį. Pailsėti ir užkąsti galima prisėdus ant suoliukų prie stalo, įrengtų po senais ąžuolais, šalia medžiais apaugusio kalnelio, gyventojų vadinamo Kunigaikščių kalneliu (pagonių kapinėmis). Pasižvalgę netoliese pamatysime Mergiškių kalkakmenį. Tai apie 1 m aukščio riedulys su ovalia duobute viršuje ir daugeliu mažų tarsi pirštais įspaustų duobučių. Pagonybės laikais akmuo laikytas šventu. Šalia jo šiaurės-pietų kryptimi iš riedulių suguldyta apie 30 m ilgio juosta. Keli akmenys su žymomis.
Toliau keliukas per mišką, lauks veda link Gedanonių.
6 stotelė – Gedanonių kalva.
Aukštadvario kalvyną vainikuoja aukščiausia Dzūkų aukštumos Gedanonių kalva (257,4 m virš jūros lygio). Nuo šios kalvos galima pamatyti Elektrėnų elektrinės kaminus, Vilniaus televizijos bokštą, Alytaus ir Kauno kontūrus. Šalia kalvos senoliai pamena buvusių nemažą 60 sodybų Gedanonių kaimą, ant kalno stovėjusią koplyčią, pakalnėje tyvuliavusį ežerėlį. Dabar belikusios kelios sodybos, į dangų stiebiasi Lietuvos radijo ir televizijos netransliacinio centro bokštas. Paėję į rytus aplankysime Gedanonių apylinkių 18 a. gyventojų kapines, kuriose taip pat palaidotos tuomet krašte siautėjusios maro epidemijos aukos. Galbūt iš žodžio „gedėti“ PRIGIJO PAVADINIMAS Gedanonys. Nuo kalvos pasuksime į šiaurės vakarus link šalia esančios Vaitekūnų keiminės terasos.
7 stotelė – Vaitekūnų terasa.
Vienas iš Lietuvoje retai aptinkamų geologinių objektų. Tai apie 100 ha ploto lygaus ir silpnai banguoto paviršiaus įdomus kraštovaizdžio objektas. Terasos paviršius yra pakilęs virš užpelkėjusių lygumų 18-22 m. Ši terasa itin reikšminga pažintiniu ir moksliniu požiūriu. Verta aplankyti šiaurės rytinėje pusėje esantį 5 m aukščio ir 200 m ilgio ozą.
8 stotelė – Antaveršio ežeras.
Įspūdingas 193 m virš jūros lygio tyvuliuojantis ežeras, matomas iš toli, kviečia sustoti. Vanduo atgaivina ir suteikia naujų jėgų. Tuomet verta aplankyti įdomų geologijos objektą, Velnio duobės sesę – Antaveršio duobę. Pasakojama, kad duobės dugne nuskendusi bažnyčia, kartais išplaukia kryžiukų, bažnytinių vėliavų. Ne mažiau įspūdingas ir unikalus ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje Ustronės riedulynas. Tai ledyno pasekmė: savaime rieduliais grįstas 35-40 m šlaitas. Geriausia ežerus ir jo apylinkes matysime nuo Gelionių kalvoje įrengtos regyklos. Pro čia pietryčių kryptimi trauksime link čigonės kryžiaus.
9 stotelė – Čigonės kryžius.
Pasakojama, kad Gelionių dvare ponams šokdavo, juos linksmindavo graži jauna čigonė. Vieno pokylio metu čigonė buvo priversta šokti kiaurą naktį, susirgo ir numirė. Dvarininkas čigonei buvo neabejingas, jos kūną palaidojo ant gretimo kalniuko, kapą aptvėrė, pastatė kryžių.
Eidami/važiuodami toliau Mergiškių rezervato pakraščiu (apie 3 km) grįšite į Aukštadvario miestelį.
Žemėlapį po Aukštadvario regioninį parką ir turistinius maršrutus galima įsigyti Aukštadvario regioninio parko lankytojų centre ( Dariaus ir Girėno g. 2, Aukštadvaris) ir Trakų turizmo informacijos centre ( Vytauto g. 69, Trakai).
Informacijos šaltinis:
Trakų turizmo informacijos centras
Vytauto g. 69, Trakai
+37052851934
http://www.trakai.lt
pirmas 
Loreta 
Aruna