Vos pažvelgę į nuostabą keliantį ir žadą atimantį, mėnulio paviršių primenantį Gareji pusdykumės landšaftą, iškart suprasite, kodėl ši vieta jau nuo senovės buvo piligrimystės ir atsiskyrėlių traukos centras.


Regionas buvo apgyvendintas VI a., kai į šią vietą atvyko Davit‘as Garejeli, vienas iš trylikos vadinamųjų „Sirijos tėvų“ – vienuolių iš Mesopotamijos, kurie skleidė monoteizmo idėjas Gruzijoje. Per kelis metus Davit‘as, kuris buvo žinomas tiek dėl savo asketiško būdo, tiek dėl gebėjimo daryti stebuklus, paskui save pritraukė gausybę vienuolių, kurių dauguma aplink įkūrė naujus vienuolynus.

Šiuo metu išlikę septyniolika vienuolynų, visi jie išskobti kalnų šlaituose esančiose uolose. Šiandien, labiausiai lankoma vieta yra vis dar veikiantis Lavra vienuolynas, švenčiausia Gareji vieta, kurioje gyveno pats Davit‘as. Čia, aukštai iškirstose celėse vis dar gyvena vienuoliai, ir kiekvieną sekmadienį į pamaldas susirenka gausybė piligirmų ir lankytojų, trokštančių pajusti vietovės sakralumą ir ramybę.


Legenda pasakoja, kad Davit‘as karta atliko piligriminę kelionę į Jeruzalę, ir prieš išeidamas iš šio švento miesto pasiėmė tris akmenis. Tą pačia naktį jį aplankęs angelas paaiškino, kad tuose akmenyse sutelktas visas Jeruzalės šventumas, visas jos dvasinis lobynas, ir todėl jis turi gražinti akmenis atgal, tačiau vieną gali pasilikti sau. Kadangi tas akmuo savyje turi trečdalį Jeruzalės dvasinio lobio, tai kiekvienas, tris kartus aplankęs Lavra vienuolyną, kuriame šis akmuo dabar yra saugojamas, laikomas atlikęs piligriminio žygio į Jeruzalę ekvivalentą.

Virš akmenuotos Lavra keteros, einant siauru, akmenuotu keliuku, įsikūręs žavus Udabno vienuolynas, kurio pavadinimas, išvertus iš gruzinų kalbos, reiškia tiesiog „dykuma“. Uolos šlaite, nukreiptame tiesiai į lygumą, kuria eina Gruzijos ir Azerbaidžano siena, iškirsta daugiau nei penkiasdešimt patalpų – cerkvės, koplyčios, celės ir netgi valgykla.


Nors amžių tėkmė kai kurias iš jų ir aptrupino, jos vis dar gyvuoja, ir yra neįkainojamos, mat koplyčiose ir cerkvėse, o ypač – valgykloje, yra išlikusios neįkainojamos, vienos iš pačių svarbiausių visos Gruzijos meno istorijoje, freskos.

Šios freskos, datuojamos nuo 10a. iki 13a. , yea laikomos Gruzijos meno viršūne. Labai liūdna, kad sovietmečiu visa Gareji teritorija buvo paversta kariniu poligonu, ir dauguma freskų buvo sunaikintos arba smarkiai apgadintos. Nepaisant to, daug nuostabių freskų vis dar išlikę, jų tarpe ir „Paskutinė vakarienė“, epizodai iš Šv. Nino ir Davit‘o Garejeli gyvenimų, kas liudija apie didį Gruzijos aukso periodo meninį meistriškumą.

Davit Gareji yra labai atokioje vietoje, viešasis transportas iki ten nevažiuoja, todėl norint aplankyti šią žavingą vietą, reikia važiuoti taksi, arba turėti savo automobilį – beje, nors keliai ir blogi, didelis pravažumas automobiliui nėra būtinas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *