Seniai norėjau nuvažiuoti į Kubą, bet išėjo tik 2018 metais lapkričio mėnesį. Iš pradžių dėliojausi kelionės kryptį į Tailandą, bet širdis linko prie Kubos, todėl įkalbėjusi savo dukrą Miglę, kuri beje puikiai kalba ispaniškai, nusprendėme šiais metais važiuoti į Kubą. Pažiūrėjus ką siūlo agentūros, kažkaip nenorėjau su jomis važiuoti, o ir kainos beprotiškos, vienam žmogui su skrydžiu apie 3000 Eur. Esu iš esmės savarankiškų kelionių megėja, todėl agentūras iš karto išbraukiau.
Pagooglinusi keliautojų atsiliepimus lietuvių kalba, savaime suprantama, kad daug jų ir neradau, paskutiniai buvo kokių 2015 -2016 metų ir dar ankstesni. Tai kad, daug informacijos ir nesurinkau. Tik išsirinkau ką vertą Kuboje pamatyti, kitaip sakant Google visagalis padėjo susidėlioti maršrutą. Maršrutas buvo: Havana – Varaderas – Trinidadas - Camaguey – Santjago de Cuba – Havana – Vinales – Havana.
Sunkiausias dalykas buvo susirasti skrydį, pigų skrydį, nes šiaip jei skristi iš Ispanijos miesto tai skrydžiai kaip ir nebrangus, tuo labiau, kad yra tiesioginiai, bet po to prasideda, registruotas bagažas plius sėdimos vietos kaina ir visumoje gaunasi nuo 720 iki 850 Eur vienam žmogui. Todėl, išbandžiusi kiek pasaulyje yra avialinijų, pigiausia mums buvo skristi su Amerikos avialinijomis per Miami, sustojant ten pirmyn 4 h ir atgal 7 h (buvo bilietas pirmyn 2 h, atgal 4 h už tą pačią kainą, bet aš pavėlavau jį nusipirkti). Į šią 554 Eur kainą įėjo ir 23 kg registruotas bagažas ir nemokamos vietos. Sutaupymas akivaizdus, tuo labiau, kad vilniečiams nuskristi iki Barselonos yra ganėtinai pigu. Aišku turistinės Kubos kortelės, jau Lietuvoje ar kitoje Europos valstybėje nepasidarysi už 65 Eur, nes skrendant AA mus laiko amerikiečiais ir galioja ružavos Kubos turistinės kortelės išduodamos tik amerikiečiams, o jų kainą apie 84 Eur. Manau, nėra jau toks didelis kainos skirtumas, tik 20 Eur.
Tad su dukra sėdome į lėktuvą iš Barselonos ir per Atlanto vandenyną. Skridome pirmyn 10 h, labai normaliai. Miami oro uoste, kaip ir visoje Amerikoje, reikia pereiti visas patikras, taip sakant visur atsižymėti, bet perėjome gana greitai, juk Amerika. Nusipirkome kioske tas ružavas Kubos turistines korteles ir į lėktuvą, į Havaną. Per 35 min. atskridome į Havaną. Tai kad, nespėjome pakilti, o jau leidomės.
Nusileidus į Havanos tarptautinį oro uostą, vat ir prasidėjo... Ir vėl patikros, vėl kažkokių deklaracijų pildymas, visiškai nereikšmingų ir neaišku ar kam nors reikalingų. Viskas būtų puiku, jei visi darbuotojai turėtų prie savęs tušinukus, bet tik atskridusi į Havaną sužinojau, kad jis yra deficitas, net ir oro uoste, pabėgioti per darbuotojus teko kaip reikiant, kad jį mums paskolintų ir galėtumėme užpildyti ko ten prašo. Bagažus atidavė gal po kokių gerų 45 min. Pats oro uostas pasirodė vienspalvis ir nutriušęs, bet ir oro uosto darbuotojų apranga ir stilius paliko didelį įspūdį. Moterys vilkinčios trumpus sijonus, vienspalvės žalios uniformos, tinklinės pėdkelnės iš 80‘ujų ar 90‘ųjų mados ir neaiškūs pseudo medikai, vilkintys baltus chalatus, tiesiog lūkuriuojantys prie mokyklinių stalų. Aš pamaniau, kad prašys mūsų kelionės sveikatos draudimo, bet pasirodo niekam ten tas draudimas neįdomus. Apie pinigų pasikeitimą tai iš vis nekalbu, didžiausios eilės prie automatinės keityklos. Mes nestovėjome, nes dar važiuoti į Varadero, o jau buvo 22 val., o dar eilėje prie keityklos.... Nieko pasikeisime vietoje, man viena mintis tik sukosi, greičiau į Varadero ir į lovą miegoti. Gal ir būtų viskas buvę greičiau, jei daug lėktuvų nesileistų Havanoje būtent apie 20 – 21 val., todėl naturalu, kad visur susidaro tokios eilės.
VARADERO. Į Varadero važiavome apie 2.30 val., dar sakyčiau normaliai kai yra 193 km. Jame buvome beveik 24 val. nakties. Ačiū dievui mūsų viešbučio registratorė buvo dokumentus paruošusi, sutaupėme laiko juos pildyti, nes ten įprasta valstybinėse įstaigose daug ir belenkiek kažką pildyti. Jau gerokai po vidurnakčio buvome savo kambaryje, aišku kambarys nebuvo, kaip įprasta Varadero viešbučiuose (žiūrint pvz. per booking.com) super duper, bet aš žiūrėjau iš esmės į mažesnę kainą, kuo pigiau, tuo labiau tik 3 dienoms, juk kiek ten tam, kambarį ir būsi. Ir pasitaikė taip, kad mūsų fligelyje, kambaryje nebuvo vandens ir dar naktį, o siaubas. Vat tada susidūriau pirmą kartą, ką reiškia pataupyti. Teko vos ne kilometrą topinti atgal pas registratorę, kad praneštumėme problemą, ji aišku pažadėjo viską sutvarkyti, nors darbininko mes taip ir nesulaukėme, nulūžome miegoti, visgi 3 val. nakties buvo. Ryte atsikėlusios už lango pamatėme visai kitą vaizdą ir kažkaip nuotaika pasitaisė, nors praustis aš bijojau eiti, bet pasirodo vanduo atsirado, kažkokiu stebuklingu nuotoliniu būdu pataisė. Valio. Išėjome pasivaikščioti ryte po viešbučio teritoriją, kurią sudarė vos ne 1 ha. Pats viešbutis yra vienas iš pirmųjų pastatytų Varadero, maždaug apie 1970 – 1980 m., todėl supratau, todėl ir kaina mažesnė, taip sakant atgyvenęs savo laikus. Randasi jis pačioje Vardero pradžioje, kur pasak komentatorių neapsimoka apsistoti, nes Varadero pradžia skleidžia kažkokį specifinį kvapą. Galiu tą patvirtinti, kad skleidžia. Pagal kainą, tokia ir vieta. Aišku to kvapo nesijautė, kai esi pačioje viešbučio teritorijoje.
Iš karto mano dukra buvo vienos vietinės baseino rankšluoščių padavėjos perspėta, kad ji čia bus vadinama „mano meilė“ arba „mano brangioji“. Net nesupratau kodėl, matyt dėl to, kad jaunimo praktiškai nebuvo, daugiausia šeimos su vaikais, pensininkai arba jaunos poros. Kadangi šnekėjome ispaniškai dėl bendravimo stokos nesiskundėme. Mūsų fligelyje ačiū dievui baseinas neveikė, todėl žmonių nebuvo, bet užtat veikė bariukas, tai po pasideginimo prie nuostabios jūros ir nuostabaus pliažo, ėjome pasedėti į bariuką. Nespėjome atsisėsti iš karto prisistatydavo apsauginiai ir barmenai. Vienas buvo kokių 27 metų, kaip iš kokio kaimo, net nemoku kaip ir įvardinti, mūsų 2 val. klausinėjo apie pasaulinę padėtį. Jis nesuprato, kodėl skraido Amerikos lėktuvai į Kubą, jei paskelbtas embargas, kaip galima gyventi vienoje Europos valstybėje ir be problemų atsirasti po 3 val. kitoje Europos valstybėje. Briedų briedas, jaunas, bet tamsybė jo be komentarų. Kitas barmenas iš vis dar galvoja, kad vis dar egzistuoja Čekoslovakija, apie tokią Europos Sąjunga ir ką jį daro ten daug kas niekas nežino, bent mums nepasitaikė tokių daug žinančių. Gal būt jei būtumėme gyvenusios 5 žv. viešbutyje, gal ten ir personalas būtų daugiau išsilavinęs, kas žino, bet mūsų viešbutyje nepasakyčiau. Įsitikinau, kad į tuos viešbučius atvaro turistai ir jie tik juos prižiūri, daugiau jiems niekas neįdomu, nors kas žino, gal ir įdomu, bet deja europiečių, mokančių ispaniškai kalbėti ten praktiškai nebūna, juk ne 5 žv., o ir patys apsauginiai ar barmenai dažniausiai kalba savo gimtąją kalba, vienas kitas moka rusiškai, vienas kitas moka angliškai. Visame Varadero publika yra kanadiečiai, vokiečiai, lotynų amerikiečiai, rusai ir dar keletas iš kitų Europos Sąjungos šalių, tokių, kaip Čekija ar Lenkija ir kt. Apie Lietuvą gali pasakyti tik kokių 70 metų amžiaus pagyvenę barmenai, bet ir tai Lietuva, jų manymu vos ne sovietų sąjunga. Bet jau Ispaniją žino, kaip atskirą vienetą. Net prieš įsiregistruodamos į kambarį pažvelgėme registratūroje į turistų skaičių, tai belenkiek kanadiečių, daug iš Lotynų Amerikos ir 6 tik iš Europos.
