Šiemet balandį nusprendėme su vyru Tadu iškeisti Lietuvos pavasarinį darganą į… Airijos lietų. Taip, pasirinkimas skamba keistai, bet visada žavėjomės airiška kultūra, mitologija, muzika ir – žinoma – gamta. Norėjosi pamatyti ne tik Dubliną, bet ir pajusti tikrąją Airijos dvasią mažesniame mieste. Taip mūsų pasirinkimu tapo Galvėjus (Galway) – vakarinėje šalies pakrantėje esantis miestas, garsėjantis menais, muzikine kultūra ir artumu prie Atlanto vandenyno.
Atvykimas į Galway – pirmas susitikimas su vėju
Atvykome į Dubliną, o iš ten per kelias valandas autobusu pasiekėme Galway miestą. Jau pirmą vakarą mus pasitiko tikra airiška patirtis – stiprus Atlanto vėjas, krapnojantis lietus ir besišypsantis viešbučio savininkas, kuris mus pasitiko su žodžiais: „Welcome to the Wild West!“
Apsistojome mažame šeimos viešbutuke netoli Salthill promenados – nuo mūsų langų atsivėrė vaizdas į įlanką. Nors oras vėsokas, bet oras pilnas jodo, o vėjo šuoras tiesiog pažadina kūną ir mintis. Pradėjome galvoti – gal tikrai čia žmonės tokie laimingi, nes gyvena taip arti jūros?
Pirmoji diena – pasivaikščiojimas po Galway centrą
Pirmąją dieną nusprendėme tiesiog klajoti po miestą. Galway senamiestis – kompaktiškas, jaukus ir gyvas. Shop Street pilna mažų krautuvėlių, knygynų, kavinių, kuriose jau ryte skamba gyva muzika. Gatvės muzikantai grojo fleitomis ir smuikais, o mes gurkšnojome stiprią airišką kavą ir žavėjomės žmonių nuoširdumu.
Aplankėme Spanish Arch – senovinę arką, liudijančią miesto prekybos istoriją. Prie Corrib upės sustojome stebėti laivelių ir žuvėdrų – miestas alsavo ramybe, bet tuo pačiu ir gyvybe.
Vakare vakarieniavome tradiciniame airiškame pub’e. Užsisakėme airiško troškinio su jautiena ir Guinness duona – paprasta, soti ir be galo skani vakarienė. Tadas dar išbandė kelias vietines craft alaus rūšis, o aš likau ištikima sidrui.
Antroji diena – ekskursija į Moherio uolas
Būnant Galway, neaplankyti Moherio uolų (Cliffs of Moher) būtų tiesiog nuodėmė. Užsisakėme dienos ekskursiją – kelionė truko visą dieną, su keliomis stotelėmis pakeliui.
Ir nors kelias buvo vingiuotas, kai priėjome uolas, visi nutilo. 200 metrų aukščio uolos, atsiveriančios į galingą Atlanto vandenyną, pasitiko mus rūku ir vėju, bet tą laukinį grožį sunku apsakyti. Jautėmės tokie maži prieš gamtos didybę. Stovėjome tylėdami, susikibę už rankų, ir žiūrėjome į tą galingą horizontą.
Trečioji–penktoji dienos – Galway apylinkės, Connemara ir muzikiniai vakarai
Kitomis dienomis leidomės į apylinkes. Vieną dieną aplankėme Connemara nacionalinį parką – žygiavome kalvomis, sutikome laukinius poniais vadinamus arklius, o oras keitėsi kas penkias minutes – saulė, lietus, vėjas, vėl saulė. Airija tikrai nenuspėjama, bet tuo ir žavi.
Grįžę vakarais vėl leisdavome laiką mieste – kiekvieną vakarą rinkdavomės vis kitą pub’ą su gyva muzika. Labiausiai įsiminė „Tig Coili“ – jaukus, nedidelis, bet su nepaprastai šilta atmosfera. Muzikantai grojo tiesiog kampe, žmonės dainavo kartu, ir net mes, nemokėdami nė vienos airiškos dainos, lingavome pagal ritmą.
Paskutinės dienos – pajūrio ramybė ir atsisveikinimas
Priešpaskutinę dieną skyrėme ramiam pasivaikščiojimui Salthill promenada. Vėjas pūtė į veidą, bangos daužėsi į krantą, o tolumoje žibėjo Arano salos. Pasėdėjome ant suoliuko, valgėme fish and chips iš popierinio maišelio ir žinojome – šios savaitės nepamiršime.
Paskutinį vakarą nusipirkome airiško sūrio, šokolado, o Tadas pasirūpino keliais buteliais craft alaus lauktuvėms. Buvome pilni įspūdžių, pavargę, bet laimingi.