Kartais norisi kelionės, kuri ne triukšminga, ne perpildyta turistų, o tyli, kultūringa ir šiek tiek meditacinė. Būtent tokią kelionę sau ir susikūriau šį balandį – savaitei išvykau į Upsalą, Švediją. Vienas seniausių Skandinavijos miestų, garsėjantis universitetu, istorija ir švelnia šiaurietiška ramybe, Upsala man tapo tikru atradimu.
Į Švediją skridau iš Vilniaus į Stokholmą, o iš ten – patogiu traukiniu vos per 40 minučių pasiekiau Upsalą. Pirmasis įspūdis – švaru, tylu, tvarkinga ir… gaivu. Oras balandį dar kiek vėsokas – apie +8–12 °C, bet jau pilnas pavasario pažado: žydintys krokai, bundantys medžiai, paukščių balsai parkuose.
Apsigyvenimas ir pirmi žingsniai mieste
Apsistojau jaukiame butuke netoli miesto centro, per „Airbnb“, šeimininkė Emma pasitiko su šypsena ir net paliko šaldytuve vietinio sūrio bei uogienės. Butas buvo mažas, bet labai švediškai stilingas: natūralūs medžiai, daug šviesos, vilnonės antklodės ir… puikiai veikianti kavos aparatas – tai buvo labai svarbu man, kavos entuziastei.
Pirmą vakarą tiesiog vaikščiojau be tikslo – nuo Stora Torget (centrinės aikštės), iki Fyrisån upės krantinės. Saulė lėtai leidosi už horizontalaus miesto silueto, o aš supratau – šita savaitė bus ypatinga.
Pirmoji diena – Upsalos katedra ir universitetas
Pirmą rytą pradėjau nuo bene garsiausios miesto įžymybės – Upsalos katedros (Uppsala domkyrka). Tai aukščiausia Švedijos bažnyčia, iškilusi net 119 metrų. Viduje – gotikinis interjeras, senųjų karalių kapavietės, o atmosfera – įspūdinga ir pagarbi.
Toliau – Upsalos universitetas, vienas seniausių Skandinavijoje, įkurtas dar 1477 metais. Lankiausi universiteto muziejuje „Gustavianum“, kur eksponuojami senoviniai moksliniai instrumentai, anatomijos teatras, senųjų dėstytojų užrašai. Kaip filologei, labai įdomu buvo pamatyti, kaip kadaise čia dėstė Lotynų kalbą.
Antroji diena – Linėjaus sodai ir Švediška fika
Kitą dieną nusprendžiau pažinti gamtą ir garsųjį švedų botaniką Carl Linnaeus. Aplankiau Linėjaus sodą (Linnéträdgården), kuriame jis kūrė savo augalų klasifikavimo sistemą. Nors balandis dar ne žydėjimo metas, jau matėsi pirmieji žali ūgliai, o informaciniai stendai pasakojo apie kiekvieną augalą kaip apie asmenybę.
Po pasivaikščiojimo užsukau į vieną jaukią kavinukę, kurioje paragavau „fika“ – švediškos kavos pertraukėlės su saldumynu. Šįkart tai buvo cinamoninė bandelė (kanelbulle) ir stipri juoda kava. Tą akimirką supratau, kodėl švedai tokie ramūs – jie moka sustoti.
Trečioji diena – Gamla Uppsala ir vikingų pėdsakai
Trečią dieną skyriau istorijai. Nuvykau į Gamla Uppsala – senąją Upsalos vietą, kurioje kadaise stovėjo svarbiausias Švedijos pagoniškas šventovės kompleksas. Lankiausi muziejuje ir vaikščiojau po karališkuosius laidojimo pylimus, nuo kurių atsiveria nepaprasta slėnio panorama.
Tai vieta, kur istorija tiesiog kvėpuoja – gali įsivaizduoti, kaip čia kažkada vykdavo aukos, susirinkimai, kariai žvelgdavo į horizontą. Nors oras tą dieną buvo apniukęs, atmosfera buvo mistiškai graži.
Ketvirta–šešta dienos – pasivaikščiojimai, knygos ir pokalbiai
Likusias dienas leidau lėtai – kaip tik norėjau. Pasivaikščiojimai Stadsskogen miške, kur žmonės bėgioja ir vedžioja šunis, skaitymas upės pakrantėje, šviežio skumbrės sumuštinio ragavimas turguje, pokalbiai su vietiniais knygyne. Upsaloje viskas vyksta lėtai, bet turiningai.
Vieną vakarą užsukau į kamerinį koncertą Katalikų bažnyčioje, kur vietiniai muzikantai grojo Vivaldžio „Keturių metų laikų“ pavasarį. Klausydama supratau – Upsalos pavasaris ir šis kūrinys dera idealiai.
Atsisveikinimas su Upsala – bet tik laikinai
Paskutinį rytą dar kartą išėjau pasivaikščioti iki katedros. Miestas tylėjo, bet tuo pačiu – kvėpavo. Atsisėdau ant suoliuko, žiūrėjau, kaip žmonės važiuoja dviračiais, vaikai juokiasi, paukščiai gieda.
Upsala, Švedija – tai ne miestas, kur viską reikia pamatyti. Tai miestas, kur viską reikia pajusti. Ramybę, intelektą, pusiausvyrą. Ir aš tą pajutau. Grįžau su noru keistis: gyventi paprasčiau, daugiau skaityti, lėčiau gerti kavą ir dažniau eiti pasivaikščioti. Tai buvo daugiau nei kelionė – tai buvo nedidelė gyvenimo pamoka.