Sausis Lietuvoje – niūrus, pilkas ir dažnai slidus. Tad kai su draugais – Pauliumi, Gabija, Justinu ir mane (Egle) – pradėjome svarstyti apie žiemos kelionę, norėjosi kažko ypatingo. Kažko laukinio, kitokio. Taip gimė idėja: penkios dienos Islandijoje, Reikjavike!
Pasirinkome kelionės datą pačioje sausio pradžioje – truputį po Naujųjų. Norėjome žiemos tikrumo: sniego, vėjų ir – žinoma – šiaurės pašvaistės!
Atvykimas į Reikjaviką – pirmieji įspūdžiai
Atvykome vakare, kai oro uoste Keflavíke mus pasitiko gūsingas vėjas ir sniego gūsiai. Tačiau net ir toks atšiaurus pasveikinimas turėjo savo žavesio. Išsinuomavome automobilį (privaloma Islandijoje!) ir patraukėme į Reikjaviką. Mūsų apartamentai buvo centre, netoli Hallgrímskirkja bažnyčios – vieno įspūdingiausių Reikjaviko simbolių.
Pirmą vakarą tiesiog klajojome po miestą – sniegas krito didelėmis snaigėmis, o aplink švietė tūkstančiai švieselių. Gatvėse jautėsi rami, draugiška atmosfera. Stabtelėjome vietinėje kavinėje išgerti karštos kakavos – pirmasis skonis Islandijoje ir jau jautėmės kaip namuose.
Pirmoji diena – Reikjaviko tyrinėjimas
Pirmąją pilną dieną skyrėme Reikjaviko pažinčiai. Aplankėme Hallgrímskirkja – pakilome į bažnyčios bokštą, iš kur atsivėrė baltas, sniego užklotas miestas. Nusileidę vaikščiojome Laugavegur pagrindine gatve – spalvoti namukai, jaukios parduotuvėlės ir meno galerijos žavėjo paprastumu.
Užsukome į Harpa koncertų salę – stiklinį architektūros stebuklą, kuris tviskėjo lyg ledo kristalas. Paulius, muzikos fanatikas, svajojo čia kada nors apsilankyti koncerte.
Vakare aplankėme vieną iš miesto geoterminių baseinų – Sundhöllin. Lauke šaltis, bet šiltame vandenyje – malonumas neapsakomas. Justinas sakė: „Tai geriau nei bet kuri pirtis Lietuvoje!“
Antra diena – Auksinis žiedas ir sniego stebuklai
Kitą rytą leidomės į „Golden Circle“ turą – klasikinį Islandijos maršrutą. Pirmas sustojimas – Þingvellir nacionalinis parkas. Čia matėme, kaip susiduria Europos ir Šiaurės Amerikos tektoninės plokštės. Sniego padengtas peizažas atrodė tarsi iš kito pasaulio.
Toliau laukė Gullfoss krioklys – apsnigtas, dalinai sušalęs, bet galingas. Stovėjome, tarsi užhipnotizuoti, klausydamiesi, kaip vanduo dūžta į žemę.
Paskutinis taškas – Geysir geoterminis laukas. Stebėjome, kaip Strokkur geizeris kas kelias minutes šauna į dangų karšto vandens stulpą. Gabija juokėsi, kai pirmą kartą geizeris ją netikėtai apipylė šilta dulksna.
Trečia diena – ledo urvai ir šiaurės pašvaistė
Trečiąją dieną skyrėme ekstremalesniam nuotykiui – ledo urvų ekspedicijai. Anksti ryte leidomės į kelionę su gidu į pietinę Islandijos dalį. Urvai – natūralūs, susiformavę tirpstant ledynams – žibėjo mėlynais, turkio atspalviais. Fotografavome, žavėjomės, tyliai vaikščiojome tarsi per krištolo pilį.
Vakare mūsų laukė ilgas laukimas. Tą naktį orų prognozės žadėjo gerą galimybę pamatyti Šiaurės pašvaistę. Važiavome už miesto, į tamsų lauką. Po kelių valandų laukimo staiga dangus virš mūsų sužibo žaliais šydais. Šokantys, plaukiantys dangaus šviesos ruožai – nepakartojamas reginys. Gabija apsiverkė iš emocijų.
Ketvirta diena – Mėlynoji lagūna
Po tokio įspūdingo nuotykio norėjosi poilsio. Todėl ketvirtą dieną paskyrėme atsipalaidavimui Mėlynojoje lagūnoje. Karštas, mineralais prisotintas vanduo, baltas garas virš melsvo paviršiaus, švelnus lietus – jausmas buvo toks, lyg būtume kitame pasaulyje.
Po procedūrų dar mėgavomės vietiniu restoranu, ragavome islandiškos sriubos su aviena – šildanti, soti, tobula po šaltų žygių.
Penktoji diena – atsisveikinimas su Islandija
Paskutinę dieną vaikščiojome po Reikjaviko uostą, lankėmės mažame, bet labai jaukiame Vikinų muziejuje. Paulius nusipirko mažą rankų darbo peilį – su islandišku runų graviravimu. Gabija – vilnonį megztinį, o Justinas – tradicinių lakricos saldainių.
Grįždami į Lietuvą jautėmės tarsi sapne. Islandija, Reikjavikas – tai ne tik vieta, tai pasaulis, kuriame gamta kalba garsiau už žmogų. Tai vieta, kur žiema – tikra ir kvapą gniaužianti.