Žiema Lietuvoje dažnai reiškia pilką dangų, trumpas dienas ir norą pabėgti nors trumpam. Sausio mėnesį mes – trijų asmenų šeima iš Lietuvos (aš, mano žmona ir mūsų dešimtmetis sūnus) – nusprendėme iškeisti sniegą į saulėtą, ramų ir lėtą gyvenimo ritmą Portugalijoje. Mūsų pasirinkimas buvo Douro slėnis, viena įspūdingiausių Portugalijos vietovių, garsėjanti vynuogynais, kalvomis ir istorija. Penkios dienos šiame regione tapo viena šilčiausių ir jaukiausių mūsų šeimos kelionių patirčių.
Kelionės pradžia: Portugalija pasitinka ramybe
Į Portugaliją atvykome per Portas, kuris jau pats savaime yra verta atskiros kelionės. Sausį čia nebuvo turistų minių – tik vietiniai, lėtai geriantiys kavą ir besišypsantys vaikui, kuris bandė tarti portugališkus žodžius. Iš Porto išsinuomojome automobilį ir leidomės į kelionę į Douro slėnį. Kelias vinguriavo palei Douro upė, o pro langus atsivėrė terasiniai vynuogynai, primenantys didžiulį laiptų labirintą.
Mūsų namais penkioms dienoms tapo nedidelė šeimos valdoma quinta netoli Peso da Régua. Gyvenome akmeniniame name su vaizdu į upę. Rytais mus žadindavo ne žadintuvas, o tylus paukščių čiulbėjimas ir rūkas, kylantis nuo vandens.
Lėtas gyvenimo ritmas ir šeimos atradimai
Sausis Douro slėnyje – tai ramybės metas. Vynuogynai ilsisi, o vietiniai turi laiko pokalbiams. Mūsų sūnui tai buvo visiškai nauja patirtis – jis stebėjosi, kaip žmonės neskuba, kaip pietūs gali trukti dvi valandas, o vakarienė prasidėti tik saulei nusileidus.
Vieną dieną lankėmės mažame Pinhão kaimelyje. Traukinių stotis su azulejos plytelėmis pasakojo Douro istoriją geriau nei bet kuris vadovėlis. Sūnus fotografavo plyteles, o mes su žmona tiesiog sėdėjome ant suoliuko, gėrėme karštą kavą ir žiūrėjome į lėtai tekančią upę.
Skoniai, kvapai ir žiemos saulė
Kelionė į Portugaliją neįsivaizduojama be maisto. Sausio vakarais ragavome vietinius patiekalus – troškintą ožkieną, menkę su alyvuogių aliejumi, šviežią duoną. Vaikui didžiausias atradimas buvo apelsinai, augantys tiesiog kieme – jis pirmą kartą gyvenime skynė vaisius nuo medžio.
Vienoje vyno darykloje dalyvavome degustacijoje: mums – portveinas, sūnui – vynuogių sultys. Šeimininkas pasakojo apie Douro slėnio istoriją, apie sunkų darbą kalvose ir apie tai, kaip žiema leidžia gamtai atsikvėpti. Klausydamiesi supratome, kad ši kelionė nėra apie „aplankytas vietas“, o apie jausmą būti kartu.
Grįžimas su šiluma širdyje
Penktą dieną, prieš grįždami į Porto, dar kartą sustojome apžvalgos aikštelėje virš Douro upės. Sausio saulė šildė, nors buvo vos +14 laipsnių. Žmona pasakė, kad tai viena ramiausių jos patirtų kelionių, o sūnus paklausė, ar galėtume čia sugrįžti vasarą.
Grįždami į Lietuvą supratome, kad Portugalija, Douro slėnis ir Porto mums liks ne tik nuotraukose, bet ir šeimos prisiminimuose. Tai buvo penkios dienos, kurios išmokė mus sulėtėti, būti kartu ir mėgautis paprastais dalykais – net žiemos metu, toli nuo namų.
Kernys 
A6 
HelenMek