Sausis Lietuvoje mums, keturioms draugėms, visada atrodo ilgas ir pilkas. Esame pažįstamos nuo studijų laikų – aš, Rūta, dirbu rinkodaros srityje, Eglė yra mokytoja, Lina – fotografė, o Greta – grafikė. Kiekviena gyvename skirtingu tempu, bet kartą per metus būtinai randame laiko pabėgti kartu. Šį kartą nusprendėme: žiemos viduryje keliausime į Rovinjas, vieną romantiškiausių miestų Kroatija. Penkios dienos sausio mėnesį šiame pajūrio mieste tapo mūsų draugystės, juoko ir vidinės ramybės švente.
Atvykimas į Kroatiją: pirmasis susitikimas su Rovinjumi
Į Kroatiją atvykome per Istrijos pusiasalis, o jau pirmą vakarą supratome, kad sausis – idealus metas lėtam pažinimui. Rovinjas pasitiko tuščiomis akmeninėmis gatvelėmis, lengvu jūros vėju ir ramybe, kurios Lietuvoje tuo metu labai trūko. Apsistojome nedideliame apartamentų name netoli senamiesčio – keturios atskiros lovos, bendras balkonas ir vaizdas į stogus buvo viskas, ko reikėjo.
Pirmą vakarą, dar pavargusios po kelionės, išėjome pasivaikščioti. Jūra buvo tamsiai mėlyna, o žibintų šviesa atsispindėjo ant šlapių grindinio akmenų. Jautėmės tarsi filme – be turistų triukšmo, tik mes ir miestas.
Senamiestis ir istorijos sluoksniai
Kitą rytą pradėjome nuo Rovinj senamiesčio. Kylant siauromis gatvelėmis į viršų, kiekvienas kampas atrodė vertas nuotraukos – čia Lina jautėsi kaip žuvis vandenyje. Ji vis kartojo, kad žiemą miestai atsiskleidžia tikresni. Užlipome iki Šv. Eufemijos bažnyčia, nuo kurios atsiveria vaizdas į visą miestą ir Adrijos jūrą. Stovėdamos ten, tylėjome – kiekviena su savo mintimis, bet kartu.
Eglė, kaip istorijos mylėtoja, pasakojo apie Venecijos įtaką, apie tai, kaip Rovinjas keitėsi per šimtmečius. Greta, klausydamasi, eskizavo mažą bažnyčios bokšto piešinį savo užrašų knygelėje.
Žiemos skoniai ir pokalbiai
Sausis Rovinyje reiškia ne tik ramybę, bet ir autentišką virtuvę. Pietavome mažose šeimyninėse užeigose, kuriose šeimininkai turėjo laiko pasikalbėti. Ragavome trumais pagardintus makaronus, jūros gėrybių sriubą ir vietinį alyvuogių aliejų. Vakare, sėdėdamos kavinėje prie jūros, gėrėme vyną ir kalbėjomės apie viską – darbą, santykius, svajones, baimes. Tokiems pokalbiams namuose dažnai pritrūksta laiko.
Vieną dieną leidomės pasivaikščioti pajūriu, link Punta Corrente parkas. Žiema parkui suteikė ypatingą nuotaiką – pušys ošė, o jūra buvo laukinė ir tikra. Greta prisipažino, kad tokios tylos jai labai reikėjo, o Rūta juokavo, kad čia geriausia vieta „perkrauti galvą“.
Draugystė, kuri stiprėja keliaujant
Vieną vakarą likome namuose – gaminome vakarienę pačios, klausėmės muzikos ir prisiminėme studijų laikus. Supratome, kad Rovinjas, Kroatija ir ši sausio kelionė tapo fonu mūsų draugystei – be skubėjimo, be spaudimo, tik buvimas kartu.
Penktą dieną, prieš išvykstant, dar kartą perėjome senamiestį. Buvo šiek tiek liūdna, bet kartu jautėmės pailsėjusios. Sausio kelionė į Rovinją parodė, kad nereikia vasaros karščio ar minios žmonių, kad pajustum vietos grožį. Kartais užtenka keturių draugių, žiemos ramybės ir miesto, kuris leidžia sulėtėti.
Grįžome į Lietuvą su pilnais telefonais nuotraukų, bet svarbiausia – su jausmu, kad Kroatija ir Rovinjas dar ilgai gyvens mūsų pokalbiuose ir prisiminimuose.
MyTravel 
A6 
HelenMek