Važiuojam į Italiją. Dviejų dalių dienoraštis. Pirma dalis – Toskana.

Prologas

Ilgai planuota. Kažkiek net per ilgai gal. Apie kelionę į Toskaną pradėjome kalbėti gal prieš kokius 6 metus. Planus vis nustumdavom dėl objektyvių ir nelabai priežaščių. Didžiausias stabdis – vaikų gimimai, o su mažais lyg ir baugoka traukti į tolimą kelią. Juk jei važiuoti į Toskaną, prasmės gulėti prie jūros jokios – ten reikia judėti iš vietos į vietą, iš kaimo į kaimą, iš vyno rūsio į vyno rūsį. Kaip žinia, po gulinčiu vienoj vietoj Italijos paplūdimy akmeniu konjakas neteka (sena armėnų liaudies patarlė, aut. pastaba), o negulėti reiškia nemažas išlaidas, kaip jau teko patirti. Todėl ir buvo planuojama važiuoti su savo auto, o tai, savo ruožtu, reiškia apie 2000 km į vieną pusę. Su mažaisiais tai neatrodo lengva, o kartais ir visai protu nesuvokiama. Žmonės galvoja, jog mes totaliai išsikraustę iš jojo (sveiko proto), jei su vaikais planuojam tokią kelionę, o tai kažkiek sudrumsčia šviesias spalvas, kuriomis fantazijose vienas kitam piešiam Toskaną va jau 6 metus, na bet po ilgos įžangos pagaliau ryžomės. Ir ne šiaip sau, o su avantiūra. Kelionė suplanuota tik į priekį ir viena savaitė vietoje. Pakeliui užsakytos nakvynės vietos, o taip pat trobesys Toskanoje. Antra savaitė neplanuota visai tyčia, kad turėtume atrištas rankas nuspręsti vietoje, kurlink trauksime, jei ir ar trauksime. Bet apie viską iš eilės.

Pirma dalis – Toskana

Rugsėjo 5 diena, ketvirtadienis.

Pajudėjom iš namų 4 ryte, mat keltas Trelleborg-Sasnitz 7.45, o važiuoti 300 km. Vaikai, ačiū dievui, skaniai sumigo tik susodinti, todėl galima smagiai važiuoti, nors tas smagumas toks savotiškas – baisus rūkas ir mane kažkodėl apėmė paranoja, kad koks palaidas briedis tuoj mums sugadins kelionę. Todėl važiuoju viduriu ir man nusispjaut į taisykles. Kelią periodiškai apšviečia į abi puses tamsą skrodžiantys sunkvežimiai. Toks jausmas, kad tie žmonės, t.y. vairuotojai, niekada nemiega. Keistas jų gyvenimo būdas. Ne darbas juk tai, o būtent gyvenimo būdas.

Dienos planas šiandien – pasiekti Leipzig‘ą, iki kurio nuo namų apie 1000 km. Kelias tolimas, bet 4 valandos kelte per Baltijos jūra turėtų kiek palengvinti kelionę. Be to, pirmą dieną specialiai pasirinkome kiek ilgensę atkarpą, kad sekančias dvi važiuot nepersistengiant ir nespaudžiant. Kaip vėliau paaiškėjo – planas buvo teisingas, mat „autobaninė“ Vokietija tokia nuobodi, kad nieko kito nebelika, kaip tik spausti. Spausti čia galima, bet man baisoka. Turint kokį nors sportinį auto ir važiuojant vienam ar su kompanija būtų visai smagu, bet ne su 7 vietų prancūzišku batonu, nei pro kur nepritaikytu skraidymui, ne su mažais vaikais ir ne po švediškų kelių, kur 130 km/h leidžiama kokiose trijose vietose, atkarpose po keletą kilometrų. Iš kitos pusės, greičio ribojimo nebuvimas puikiai padeda prasklaidyti miegus. Žinau iš patirties, kad važiuojant 1000 km Skandinavijoje po kokių 700 km jau būni medinis, beveik letargo būsenoje. Užmigti už vairo – labai didelė rizika. Ypač atsikėlus 3 iš ryto. O čia nieko panašaus. Pasidaro nuobobu, pakeli greitį ir joks miegas net nebando imti. Taip sakant – pasireguliuoji adrenalino kiekį pagal poreikius.

Pagaliau Leipzig‘as. Paskutinius 100 km myniau jau vidurine juosta, kartu su vokiečiais, kai kuriuos net lenkdamas. Ieva sėdėjo tyliai drebėdama ir vis periodiškai paklausdama, kodėl jie, vokiečiai, negalėtų visur važiuoti kaip žmonės 80 km/h.

Daiktus sukraustėn hostelin Elisa Leipcige. Kodėl hostelis? Todėl, kad romantika už pigiai. Keturvietis kambarys beveik miesto centre 56 eurai. Mielas senukas viską aprodo ir papasakoja. Tiesa, tik vokiškai. Angliškai nesupranta nei žodžio. Bet kai jis kalba, o kalba jis daug, kažkur iš pasąmonės randasi vertimas. Iš kur ir pats nesuprantu. Seniai juk vokiečių kalba pamiršta, mat netreniruota nuo mokyklos. Posakyje „талант не пропьешь“ matyt yra tiesos. Žodžiu, viską jis mums išaiškino – ir kur parduotuvė, ir kur centras, ir kaip jungtis prie wifi ir visa kita. Vokiškai. Tuoj pat po to patraukėm artimiausion skylėn ko nors užkąsti. Ne, pirmiausia į parduotuvė alaus, o tada jau užkąsti. Nuovargis padarė savo, todėl apsikeitėm su žmona meiliais šeimyniniais žodeliais bei gi visokiais epitetais, kad pica būtų skanesnė.

Rajonėlis toks pastotinis, kur mergos prieš naktį pakampėmis trinasi. Atrodžiau turbūt ir aš kaip koks suteneris su svita. Karolina su smurto ženklais kaktoje (nuvirto prieš porą dienų kakta tiesiai ant asfalto). Blondinė žmona su ar tai sijonu, ar tai maike, ir belakstančiu ratais keturmečiu Spaidermenu.

Nežiūrint į visą aukščiau aprašytą egzotiką pica buvo labai skani, kaip ir vokiškas alus. Hostelis pasitaikė mums tylus ir ramus, nors čia, žmonės kalba forumuose, pasitaiko visko, kaip ir visur. Mums tiesiog šį kartą pasisekė, kad nepasitaikė už sienos 30 girtų studentų už ką aš jį, hostelį, užskaitau. Švaru, tvarkinga, nors ir kuklu. Bet sidabriniu kandeliabrų mes čia ir nevažiavom ieškot. Labanakt, mat galvelė po 1000km, vokiečių kalbos, picos ir alaus jau nebeišgali ir traukia miegot.

Rugsėjo 6 diena, penktadienis

Vaikai sukilo gana anksti ir jiems nė motais vakarykščiai nuotykiai, taigi mes iš paskos, o ir teisingai taip. Nėr čia ko gulinėt, kai nepatirti toliai laukia. Tiesa, aš vos bepraplėšdamas akis, zombiavau dar kokią valandą. Kaimynai pasitaikė tylūs ir romūs. Nežiūrint į tai jog čia vienareikšmiai nebuvo Leipzig‘o geidžiamiausias rajonas, likom viskuo patenkinti. Susimetėm daiktus bei vaikus ir į kelią, prieš tai sustodami parduotuvėje pusryčių ir pakeliui surasdami vieną lobį (apie tai rašiau jau milijoną kartų, todėl nesikartosiu; jei įdomu – www.geocaching.com). Pro centrą prasukom nelipdami iš mašinos. Iš vienos pusės norėjosi greičiau traukti į kelią, mat kelias ne artimas. Iš kitos – vaikai iš ryto tylūs, taigi kokią valandą turėtų būti ramu. Pakeliui su žmona klausomės audio knygų, o kadangi aš, kaip ir dauma vyrų, nemoku daryti 10 darbų vienu metu, t.y. klausytis ir knygos, ir vaikų, todėl kai vaikai tyli, aš mėgaujuosi knyga (serija Андрей Круз, Мария Круз – На пороге Тьмы, Двери во Тьме, Возле Тьмы. Чужой – kam patinka fantastika, rekomenduoju). Žmonai kažkaip iki lemputės, ji gali klausytis bet kaip ir bet kada. Šalia to, dar gali skalbti/vaikus migdyti/sriubą maišyti.

Ar valgėte kada pusryčius mašinoje prie parduotuvės? Ne? Pabandykite. Termosas karšto vandens, paruoštas kavai. Šviežia duona, sūris ir dešra. Šviežios sultys ir smulki nuodėmė prieš nuosavą kūną – švieži pyragėliai. Niam.

Tiesa, Leipzig‘as mums nepaliko jokio įspūdžio, o pamačius tai, ką pamatėme vėliau ir visai nublanko. Nesakau, kad blogas miestas. Tikriausiai atvirkščiai, tik kaip tai dažnai atsitinka „projezdom“, jei užvažiuoji ne iš tos pusės, tai ne iš tos ir išvažiuoji.

Užtai vėliau, visai greitai, landšaftas pradėjo keistis, kuprotis ir vingiuoti, o tai mums patinka smarkiai labiau, nei ta plokščioji, vakarykštė Vokietija. Tokia lengva, vasariškos drėgmės pripildyta migla, dengia kalvas ir tolumoje skirtingais melsvai-pilkos atspalviais formuoja bepersidengiančius sluoksnius. Taip ir lekiam. Kelionė vis pagražinama „noriu siusiot“, „noriu valgyt“, „noriu kokot“ ir t.t. O jei tai atrodo, kaip „visai lengva kelionė su dviem mažamečiais“, tai kad taip neatrodytų „kokot“ atsitinka praėjus maždaug 10 minučių po to, kai paliekate degalinę ir pravažiuojate ženklą, kad sekanti bus už 72 km, o ir prispiria taip, kad laukt ir kentėt jau neišeina. Štai tokios ir panašios lygtys vis numetamos spręsti tėvams, o jų spręsti niekas nemokė. Čia jums ne virbalą kabliu suriesti, kad gauti integralą, kaip juokaudavo mano algebros mokytoja. Aš dažnai galvoju, kad tokie ir panašūs vaikų akibrokštai specialiai yra Dievo ar Darvino įprogramuoti į jų, vaikų, elgiasio algoritmus, kad grūdinti tėvų kantrybę. O mes ne tik, kad nesistengiam to išvengti, pvz palikdami vaikus seneliams, bet ir pasisemiam pilnas rieškučias papildomai, kaip antai tikras lietuvis užsimeta papildomą šaukštą grietinės ant bulvinių blynų, tai yra leidžiamės į tokias keliones. Teisybės dėlei ir kiek užbėgdamas turiu pažymėti, kad vaikai laikėsi, kaip partizanai. Su manimi, tokio amžiaus, kelionės buvo įmanomos maksimum iki Kapsuko (42 km) ir tai su „kada atvažiuosim, kada atvažiuosim, kada atvažiuosim…“ nuo namų nuvažiavus 600 metrų. Užtai su žmona prie vakarienės stalo planuojam atiduoti jiems duoklę, t.y. pirmą dieną, visą sekmadienį, atiduoti vaikams ir niekur nevažiuoti. Tegu maudosi, žaidžia, žiūri multikus ir daro ką tik nori, kad kelionės su tėvais neatsistotų skersai gerklės. Nors nepanašu, kad atsistos – abu vaikai galutiniame šiandienos taške (Alfaierhof-Bergheimat – vieta, kurią nuoširdžiai rekomenduoju) įjungia antrą kvėpavimą. Karolina žiūri Maša į medved, o Tomas kažką žaidžia. Ką, mums neįdomu, svarbu kad tyliai.

Vakarieniavome, tarp kitko, Insbruke. Užsukome, sustojome ir netgi pasivaikščiojome. Ir buvo labai verta. Tiesa, pamiršau paminėti, kad pakeliui užsukome ir į Niurnbergą. Mielai į abu miestus grįžčiau dar, o į Insbruką ypač. Kažkas nepakartojamo ir nuostabaus. Jei būčiau Dievas, pasaulį pradėčiau kurti nuo čia. Sakau taip savo asmeninės patirties vedamas -pabuvočiau pvz Maču Pikču ar Bora Bora, garanuotai pradėčiau kurti nuo ten. Bet aš ne dievas, taigi geriau tęsiu savo pasakojimą.

Insbruckas – toks tipinis austriškas miestelis, tik nuostabių žaliųjų lankų karvių pieno šokolado Milka ir tautiniais Tirolio rūbais apsirengusių bernužėlių trūko, o šiaip, kaip iš reklamos. Gaila, kad laikas spaudžia ir reikia lėkt. O ir vaikai paskutinius lašus iš savo baterijų eikvoja. Gauna parduotuvėje po ledą, o mes kažkokio austriško vyno – ne kažkas, bet buitiniam alkoholizmui tiks – kas įkrauna baterijas dar kokioms 15 minučių, kai tuo tarpu iki viešbučio likęs pusvalandis, o dar ir kelias uždarytas ir tenka aklomis ieškoti apvažiavimo. Bet mums sekasi ir viską mes randam beveik negaišdami. Sustojom prie tipinės austriškos medinės architektūros trobos (minėtos Alfaierhof-Bergheimat) ir mano laimei mus apgyvendino ne čia, name statytame turistams name, o virš ūkinio – gyvenamo pastato,kur reziduoja patys šeimininkai ir nuo kurio, panašu, visas savininko verslas ir prasidėjo. Nakvojame antrame aukšte, tiesiai virš karvių. Aplinka kvepia kaimu, jei suprantate apie ką aš, bet nestipriai, o taip pat rūgiusiu pienu, sūriu ar dar kažkuo. Senyva moteriškė kažką makaluoja virtuvėje, gal sūrį, o gal varškę – nesvarbu. Svarbu, kad tie kvapai, sumišę į krūvą, veikia labai teigiamai ir nuovargį nuima it ranka. Na, žinoma, vynas prie to irgi prisideda. Iki pilno komplekto dar ir anklodes gaunam pūkines, namuose kimštas. Tokių neteko matyti nuo vaikystės. Žodžiu, jei važiuosite pro šalį, tikrai nuoširdžiai rekomenduoju.

Rytoj laukia paskutinė atkarpa, kur ir prasidės mūsų atostogos, nes kol kas tai tik kelionė nuo taško A iki taško B lekiant kuo greičiau. Labanakt.

Rugsėjo 7 diena, šeštadienis

Alpės!!! Aaaaaa!!! Kažkas neįtikėtino. Prabudome tada, kai karvės jau buvo iškeliavusios į savo žaliąsias lankas gaminti Milka šokolado. Neskubėdami papusryčiavome, besigrožėdami kalnų viršūnėmis, apšviestomis pirmųjų rugsėjo saulės spindulių. Nesusimąstome, kiek gauname turėdami galimybę matyti naują aušrą kas rytą. Tiesiog yra ir lygtai taip ir turi būti. O ką, jeigu vieną rytą nebūtų? Tfu… Kalnai čia mane taip veikia. Ir šokoladinės karvės. Ir, matyt, vakarykštis vynas. Įsiklausau – ne, vynas neveikia. Kalnai.

Papusryčiavom, kaip minėjau, ir į kelią. Kelias neartimas. Liko apie 500 km, o tai su vaikais reiškia visą dieną. Taip ir važiuojam. Į Italiją įvažiuojam netrukus. Gerai tai ar blogai sunku pasakyti. Iš vienos pusės lyg nuotaika ir dar labiau praskaidrėja, iš kitos – italų vairavimo stilius ir visuotinė „tvarka“ vis priverčia nusispjauti. Myliu aš Italiją, bet jų abejingumas viskam mane išmuša kiekvieną kartą. Puikiai suprantu, kad jei juos sustatyti į griežtus rėmus, tai jau nebus italai, o be italų nebus ir Italijos. Puikiai tai suprantu ir būtent todėl, jei visus „už“ ir „prieš“ padėti ant svarstyklių, „už“ nusvers „prieš“ su didele persvara. Netrukome tuo įsitikinti sustoję pirmoje knaipėje netoli nuo kelio, mat išaušo laikas maitinti alkanus vaikus. Knaipė ne kažkas, negavau net išsvajotojo risotto, bet mėsos užtai buvo mėsos, kas irgi nėra blogai. Nežinau, ką turėtų italai padaryti su maistu, kad jis jiems nepavyktų. Turbūt turėtų tyčia sistemingai gadint. Maistas paprastas – dešros bei burgeriai, o skonis niam.

Verona, Modena, Florencija – kol kas paliekam pakeliui nestodami, mat norisi pasiekti gi pagaliau finišą. Kai pasiekėm ir tvarkėmės formalumus, mergaitė (gana neblogai kalbanti angliškai, kaip italei iš vidurio kaimo; jo, esame būtent vidury kaimo – borga burga …) nesuprato, kas tai yra Sweden. Teko aiškintis itališkai. Paklausė manęs – „jūs čia atskridot, jo?…“. – Neeee, – sakau. Tik išpūtė akis. Matėsi, ką ji apie mus pagalvojo. Kita vertus, kol mokiausi mokykloj tokios kelionės man atrodė kaip Magelano ar Kolumbo žygiai. Šiandien – tai tik trys dienos vairavimo ir net nepersitempiant, nes be vaikų būtume nuvažiavę drąsiai per 2.

Vieta ir apartamentai, kuriuos gavome, pranoko visas svajones. Saulė tiesiogiai nešviečia, todėl nekaršta. Mažoji niekur pabėgti negali. Kaimynai atokiau. Rojus. Tame rojuje žmona tuojau pat prisirovė figų ir bandė jomis maitinti vaikus. Pastarieji su didžiuliu entuziazmu priešinosi tokiai naujovei.

Dienos pabaigai spėjome išsimaudyti, kur Karolina savo euforiniu klyksmu traukė visų dėmesį, taip pat nulėkti į parduotuvė maisto bei vyno, kur Karolina vėl visus kraupino savo emocijomis, bet šį kartą jau iš liūdesio. Patogu labai toks klyksmas – vaikštai atskirai nuo šeimos, bet visada gali nustatyti tikslią jų buvimo vietą pagal garsą – apsipirkimas vyksta sparčiau.

Tarp kitko, italai nebūtų italai. Kai rinkomės triobą, svarbu buvo, kad būtų baseinas ir internetas. Baseinas yra ir netgi puikus. Tiksliau du. Internetas irgi yra, bet itališkas – 3 valandas nemokamai ir veikia ne visur. Pvz apartamentuose neveikia. Lauke ne visur veikia. Bet mes nepykstam kažkaip. Aš, tiesą sakant, iš viso maniau, kad jis niekada neveiks. „Sugedo“ ar panašų pasiteisinimą išgirsim ir baigta. Turi pretenzijų? Prašom, gali traukti į visas keturias puses kada panorėjęs. Žodžiu, kaip jau minėjau, čia Italija ir pagaliau mūsų atostogos prasideda. Labanakt.

Rugsėjo 8 diena, sekmadienis

Iš ryto pakirdus su pirmais gaidžiais (vienas mano vaikas vyturys, mano didelei nelaimei) apima jausmas, kad čia mes jau kokią savaitę. Šiandien nieko neveikiame, nes reikia pailsėti. Ypač vaikams. Nors, panašu, jiems kelionė vėl nė motais. Oras geras. Debesuota su pragiedruliais, kaip pasakytų Šulija ir apie +28, bet mums pats tas. Vakar pakeliui termometras rodė net 34. Pirmą dieną tiek gauti būtų gal kiek per smarkiai, todėl džiaugiamės. Nusimaudėme baseine, papietavome. Tiesa, teko skubiai lėkti į parduotuvę perskaičius, kad po pietų niekas nebedirbs. Sekmadienis gi. Spėjom. Į pilvus atgulė naminės dešrelės su naminiais makaronais bei pomidorų ir agurkų salotos. Atrodo banaliau nebūna, bet kaip skanu. Nežinau ką su maistu turi padaryti italai, kad jis būtų neskanus. Žinau, kad kartojuosi, bet nekalbėt apie maistą čia neišeina.

Po pietų dar kartą išsimaudę nutarėme aplankyti apylinkėse esančius kaimelius bei palobiauti. Nedaug čia lobių, bet daug šiandien ir nereikia. Vienas už poros km, kitas gal už 6. Radom abu be problemų – nieko labai ypatingo šį kartą, nors atvedė į gražias vietas. Tiesa, tas, kur už 6 km, gali pasirodyti ranka pasiekiamas, bet tik ne šiame krašte. Iki jo tenka važiuoti bent 20 minučių. Taip, taip, kelias toks vingiuotas, kad net ir leidžiamu 50 km/h nepalėksi, o jei teoriškai ir galėtum, tai pamesi ratus itališkose duobėse. Kitaip sakant, viskas kaip ir turi būti.

Vakarienė ir vaikai žengte marš į lovas, o mes dar planuojam pasijungti prie pasaulinio tinklo. Nelabai jo reikia, bet nerimas be jo ima, nors aš šiaip visai nieko prieš pabūti be jo priverstinai, nes žinau, kad tik prisijungęs atsiversiu darbinį paštą.

Mūsų su žmona vakarienė tęsiasi su Prosecco, pelėsiniu sūriu ir vynuogėmis, cikadoms romantiškai čirškiant serenadas.

Pirminiuose planuose buvo idėja po savaitės pakeisti dislokacijos vietą, o mes jau svarstom, ar nepasilikus čia dar ir antrai savaitei. Dar keletą dienų luktelsim su išvadom, gal vėliau kitaip atrodys. Rytoj planuojam aplankyti Galileo Galilėjaus, labai mylėto inkvizicijos, taip mėgtą bokštą. Labankt.

Rugsėjo 9 diena, pirmadienis

Uf. Kaip gera atsibusti su jausmu, kad kolegos, šaltą ir lietingą pirmadienio rytą, vangiai sliūkina į darbą, o aš, prasiveręs duris į lauką, bezdu klausydamasis cikadų orkestro. Toks lietuviškas, mūsų, jausmas. Gaila tik, kad keliuosi vėl anksti. Tipo – „pirmadienis – tėtuko diena; tu žiūri Karoliną, o aš miegu“. Ką čia žiūrėsi, kai akių neįmanoma praplėšt net pabandžius save įtikint, jog šiandien pirmadienis ir laikas keltis į darbą. Akis pavyksta praplėšti prisimimus, kur šiandien važiuojam. Meluoju. Ne toks aš entuziastas, kad kažkoks bokštas priverstų anksčiau keltis. 840 metų griūna ir nenugriūna, nenugrius ir dar valandą, o jei nugrius, tai būsim vieni iš pirmųjų tai pamatę. Vienok tokia savihipnozė visvien niekaip nepadeda dar pasnausti, taigi tenka lipti iš šiltos lovos į šiltą kambarį. Ruošiamės, puošiamės ir važiuojam. GPS pakoreguoju nustatymus – „vengti mokesčių“. Neturiu jokio noro važiuoti autostradomis ir nieko nepamatyti. Juk žymiai smagiau važiuoti 90 km/h kaimo šunkeliu, kur galima 70, būti lenkiamam italų ir palydimam jųjų keiksmų, bebandant išvengti itališkų duobių, net nebandomų užlyginti, bet pagal visas taisykles pažymėtų. Taip ir darom.

Kaip surasti Pizoje bokštą? Jei tikitės ženklų, tai greičiausiai jų nerasite. Garmin rodo kelią geriau negu vietiniai kelio ženklai. Radome finale bokštą ir jis dar tebestovėjo. Sakiau juk. Negana to, jis jau kiek patiesintas restauruotojų. Vaizdas, žinoma, įspūdingas. Man, kaip inžinieriui, tai totali euforija. Ot statydavo anuomet. Dabar pastato šikinyką ir po mėnesio visos sienos suskylą, o apie tarybinius blokinius namus, ypač statytus eilinio penkmečio pabaigoje, net nekalbu. Teko laimė tokiame pagyventi, kad jį devynios.

Lygiai tokį pat įspūdį paliko ir besifotografuojančių minios, visaip kaip belaikančios vargšą, griūvantį bokštą. Aš nesuprantu, kam jį laikyti, bet dėl mados nufotografuoju Ievą su Tomu tokioje pat pozoje. Lai pabus vieni iš keturiasdešimtšešiųmilijonų. Stebiu, kaip kai kurie ruošiasi tam lemtingam, vieninteliam kadrui. – Tu palauk, aš turiu labai gerą idėją, – ir pradeda save ruošti: nusiima akinius nuo saulės, susišukuoja specialiai tam pasiimtomis šukomis, perbraukia dar plaukus ranka, kad neatrodytų, jog tik ką susišukavo ir „davai“. Viena mergaitė, neminėsiu kokios nacijos, nes apkaltinsit mane rasizmu, oranžiniais šortais ir rožiniais bateliais, ropoja per pievelę keturiomis neva pantera, o jos draugė ją fotofrafuoja. Pievelėje ropoti negalima, tarp kitko. Praeidamas palinguoju sau savo žila galva, stebėdamas tokius desperatiškus bandymus parduoti save „zamuž“ nuotraukomis socialiniuose tinkluose. O jei ne „zamuž“, tada visai liūdna. Ai, tiek to.

Supratę, kad bokštas dar ilgai stovės, patraukėm aplinkiniais skesgatviais. Gaila, bet vaikai yra prioritetas Nr.1, taigi kameros kabalduoja po kaklu be darbo. Fotografuoju tik kartais, daugiau dokumentikai, be jokių pretenzijų į meną ar dar ką nors – tiesiog šeimos kelionės foto. Vienas iš prioritetų užmigo, kitas užsinorėjo „hamburiukų“. Nors persiplėšk. Nebus šiandien risotto, na ir mat jį devynios. Dar spėsim.

Pakeliui namo sukam į parduotuvę susiorganizuot maisto. Imam vyno, o aš dar kažkaip susigundžiau grappa. Mėgstu tą gėrimą. Gal todėl, kad esu gimęs dzūkijoj. Ne geriau už viskį, bet netoli to, o koks nors Alitos brendis tai net šalia negulėjo. Ne, nėra Alitos brendis blogas gėralas. Dega juk ir taip toliau, bet itališka grappa, net ir pati šūdiniausia, perspjauna Alitą toli, toli. Lai jį geria visokios Renatos su kava. Netrukau vakare įsitikinti, kad spendimas buvo teisingas. Kai vakare lauke sėdėti kiek vėsoka (23 C maždaug), grappa labai smagiai sušildo sušąlusius kaulus ir žilą makaulę.

Grįžę kuo greičiau maunam maudytis. Karolina per tą trumpą laiką, kiek mes čia, išmoko nesrėbti vandens, kryptingai plaukti ir nebijoti panerti. Tomas pats įsidrąsino šokinėti nuo krašto. Mano plaukiojimas baigiasi ančiukų ganymu. Neturintiems vaikų nuskambės kvailai – vyras pačiame žydėjime didžiuojasi ties skendimo riba plūduriuojančių atžalų sugebėjimais, tačiau turintys mane supras. Taip, vyras pačiame žydėjime tikrai didžiuojasi savo atžalų neskendimo sugebėjimais.

Po maudymosi pietūs ir atžalos keliauja pogulio. Tiksliau moteriškoji šeimos dalis. Vyriškoji netrukdomai ir be bambėjimųš iš šono „geriau kokį aitvarą paleistumėt ar inkilą sukaltumėt“, sugula su ipad‘ais ir iphone‘ais.

Vakarop, kai mažoji pagaliau prabudo, sugalvojom nulėkt iki jūros išsimaudyt. Aha, išsimaudysi čia, kai tokios bangos. Ne kasdien tokias pamatysi, o netgi mačius jausmas neįprastas. Paskutinį kartą kai mačiau tokias bangas, buvau Palangoj su paltu ir pirštinėmis.

Atžalos miega saldžiai. Žmona nuslinko ten pat, o aš baiginėju paskutines eilutes. Labanakt.

Rugsėjo 10 diena, antradienis

Bėgėjasi atostogos pirmyn. Dar ne į pakalnę, mat antra savaitė dar visai neplanuota – ačiū itališkam internetui, kuris, kaip ir buvo planuota, neveikia žmoniškai, veikia nežmoniškai arba visai neveikia – bet nenumaldomai lekia pirmyn. O galėtų kas nors išrasti kokią nors laiko mašiną, kad laikas per atostogas slinktų 10 kartų lėčiau. Ir pinigai leistųsi taip pat lėtai. Bet ne, išranda visokias vakcinas nuo paukščių gripo bei android.

Šiandienos plane – Cecina miesto turgus. Keliamės, kaip visada, gana anksti ir lekiam. Lekiam taip anksti, kad italai dar net nesiruošia dirbti, taigi nėra pas ką paklaust, kaip tą turgų toje Čečinoje surast. Bet mes nebūtume mes jei nerastume. Radom beveik tiesiai, teko tik pasisukioti, kol priparkavom savo autobusą. Mūsų prancūziškas namas ant ratų (lyginant su itališkais fiat ir panašiais) su švediškais numeriais labai nervuoja italus. Triesdami stengiasi lenkti, nors po poros minučių susitinkam prie tos pačios sankryžos ar žiedo. Kai kurie net atsisuka pasižiūrėt į to idioto (jūsų nuolankaus tarno, aut. pastaba) fizionomiją. Dažniausiai juokinga, nors kartais pykstu ir atsisukusiems nutaisau kokią piktą grimasą. Bet juokingiausia žmonai – „tu juk irgi išvadintum idiotu tokį stabdį ir net atsisuktum“ – sako ji. Ir ji, kaip visada, teisi.

Turgus kaip turgus. Pamenu turgų Sicilijoje, Catania netoli stoties, su kalnais visokiausio keisto šlamšto. Ten buvo turgus. O čia kas antras su kinietišku šlamštu, skudurais, „itališkais“ batais. Į ką yra pažiūrėti, tai į daržoves, nors jų čia duok dieve 5% nuo bendro prekeivių skaičiaus. Prisipirkom visokiausio šviežio, išnokusio, gėrio, o taip pat visokių marinuotų, farširuotų ir visaip kitaip –uotų gardumynų, kuo pakėlėm Čečina turginių ekonomiką likusiai senozono daliai. Pakeliui namo pabandėme stabtelėti prie jūros, bet bangos vis dar tikrai ne vaikams, o musiškius jei paleisi pabraidyt, tai teks lįsti iki ausų. Tokioms bangoms mušant į krantą yra rizika savo vaikus susirinkti kur nors prie Prancūzijos krantų. Todėl nulėkėm namolio ruošti pietų bei maudytis baseine. Šviežios mažos cukinijos, pomidorai, parmezanas, alyvų aliejus, vynas ir visa kita gula ant stalo ir po truputį dingsta. Visus marinuotus gėrius pasilikom vakarui su truputėliu grappos.

Po pietų mažoji eina pasikraut baterijų, na o mes su Tomu savo reikalais. Turiu galvosūkį su begale nežinomųjų, išspręsti iki kelionės namo. Audio knyga, apie kurią pasakojau, baigėsi. Yra dar dvi knygos išleistos ir jos namuose. Kodėl aš jų nepasiėmiau į kelionę, pats nežinau. Atrodė, kad vienos nespėsim. O dabar, va, turiu galvosūkį. Galėčiau parsisiųsti, bet viena knyga apie 800 MB, o su tokiu internetu tai užtruktų iki Tomo pilnametystės. Be to, jei parsisiųsiu į notebook‘ą, dar jas reikia kažkaip perkelti į telefoną ar ipad‘ą, kad iš ten per FM adapterį klausytis mašinoje. Nuostabusis prancūziškas automobilis neturi jokio laidinio audio įėjimo, jei ką. Taigi, kad įrašyti į telefoną, reikia iTunes, o tai, jei gerai pamenu, apie 80 MB, o interneto bet kokiu atveju nėra. Galima būtų įsirašyti į CD ir klausytis mašinoje – ačiū dievui nuostabusis prancūziškas automobilis moka skaityti MP3 failus, bet ne sudba – notebook‘as neturi CD-RW. Bespręsdamas lygtį sugalvojau vieną sprendimą – draugas parsiunčia, įrašo į CD ir išsiunčia paštu mano nurodytu adresu. Tada belieka tikėtis, kad paštas ateis greitai. Ne variantas, nors ir teoriškai įmanomas. Todėl nukeliavau pas mūsų itališką mergaitę recepšione aiškintis, kokiu būdu, nors ir už pinigus (taip, tiek smarkiai mums patiko pirma knyga ir taip, tiek smarkiai ji sutrumpino kelią) gauti greitesnį internetą. – Taaaaaip, – sako ji, – žinaaauu. Man pačiai niekas neveikia. Rytoj pataisys. Netikiu aš tais „rytoj pataisys“, bet iki šeštadienio dar yra laiko. Vakare su esamu greičiu sugebėjau susirasti norimą knygą. Vidutinis greitis – 5 kb/s. 1996 metais dial-up greitis būdavo geresnis. Vienok vilties kibirkštėlė sužibo, kad dar ne viskas prarasta ir knyga bus. Planas B – CD paštu – dar neatšauktas irgi dėl visa ko. Nežiūrint į tai, kad pilnos saujos visokių devaisų, visus juos jungia internetas. Neįvertinau to fakto prieš kelionę. Nusipirkau net rezervinį USB akumuliatorių – vdrug nebūtų elekros kažkur, o vat apie tokį spartų internetą nepagalvojau, nes pas mus tai savaime suprantama. Kiekvienas McDonalds nemokamai jums tiekia wifi ir greitis tikrai ne dial-up. Žmona barasi, kam man visas kalnas devaisų, jei sušiktos knygos neišeina klausyt. Ji ir vėl teisi, o aš suglaudęs ausis bei nuleidęs galvą esu priverstas bandyti keisti temą, kad kitais metais to nebus, kai Europa sumažins duomenų roamingo kainas, t.y. mokėsime tiek pat, kiek namie.

Vakarop, po Karolinos miego, vėl išlėkėm maudytis ir gavom perkūnų su žaibais, todėl sėdom į nuostabųjį prancūzišką automobilį ir išrūkom ratais po aplinkines kalvas. Ech, kokie čia vaizdai. Norėčiau tai matyti visus keturis sezonus. Žmona taip pat aikčioja. Gal kada nors kokį trobesį čia visai ir norėtume turėt.

Būdamas 16 km nuo namų spaudi GPS „namo“ ir… užtrunki kelionėje 35 minutes. 16 km tiesiai, taip sakant paukščio skrydžio, dar nieko nereiškia. Būtent šis faktas privertė kiek pakoreguoti planus ir nesigviešti nepatirtų tolių už 200 km, kai čia vietoj, 50 km spinduliu, viskam apžiūrėti savaitės neužteks, o Sieną bei Florenciją dar privalom aplankyti. Todėl rytojų ir pradėsime nuo kelionės į Florenciją. Labos nakties.

Rugsėjo 11, trečiadienis

Pribrendome kultūrinei reformai, t.y. šturmuosime šiandien Mediči lobyną – Florenciją. Judam kaip galima anksčiau, kad spėti su vaikais grįžti nuosaikiai ne per vėlai. Išvažiuojam tada, kai kaimynai tik lenda lauk su kavos puodeliais ir šviežia duona. GPS veda kažkaip be ryšio –į priešingą pusę. Suvokiam jog tam, kad įvažiuotume į autostradą. Pralėkėm ja apie 30 km ir ties nusukimu į Livorno/Pisa išsukom susimokėję 6 eurus. Ne, važiuojant atgal nesuksim čia, o važiuosim šunkeliais. Kiek ilgiau laiku, bet arčiau kilometrais. Ne dėl 6 eurų žaba. Nuobodu ir tiek. Toliau kelias nevertas jį aprašinėti. Jau Florencijoje pilamės benzino ir pirmyn į centrą. Tiesa, užvakar nepapasakojau, kaip važiavom namolio ant benzino garų. Lemputė mirktelėjo senokai, o degalinės kaip nėr, taip nėr. Paspaudžiau GPS artimiausią. Atvedė į kažkokį kaimą su automatine degaline. Kyšt kortelę, renkuosi benziną. Hm, dyzelis aišku, o kur benzinas? Nėra jokio pažįstamo 95 ar bent jau 98. Iš vis nieko nėra. Logiškai mąstant, tas kur neaišku kas, turėtų būti benzinas, bet jeigu ne? Kas bus, jei ten koks bio ar šmio etanolis, trauk ją devynios, tą Europos ekologinę politiką. Bet, kaip sakiau, gal būtent šitas kaimas labai rūpinasi gamta, kuo aš, atvirai sakant, labai abejoju. Nemačiau aš Italijoj jokios rūpinimosi gamta apraiškos, išskyrus mases saulės panelių, bet tos statytos už Europos pinigus, taigi nesiskaito. Nemačiau, tarp kitko ir Vokietijoj, nežiūrint į tai, ką vokiečiai deklaruoja viešai. Juk net durnam aišku, kad visiems nusispjaut, kai matai autobanu skrendantį VW ar Audi. Mano prancūziškas automobilis važiuojant 150 km/h valgo 12-15 litrų, kai tuo tarpu 120 km/h – 8. Kiek valgo audi, skrendanti 180 km/h? Kokia čia ekologija? Alaus kamštelių rūšiavimas nesiskaito. Politika ir daugiau nieko.

Nedrįsau piltis, todėl nuriedėjom tolynt praktiškai ant garų. Šitoj vietoj į sceną išstojo žmon. Vėliau, jau sekančioje degalinėje, išsiaiškinom (tiksliau, žmona, kuri viską visada žino), kad tas „neaišku kas“ ir buvo 95 benzinas. Tokia tai italija. Vietiniams viskas aišku, o mums, kaimiečiams, nelabai. Žmona – išimtis, ji viską visada žino.

Nukrypau, taigi, grįžtu į Florenciją. Eismas darosi nesuvokiamai debiliškas – 2 juostos staiga išsiplečia pavirsta į 7 ir tuoj pat prie šviesoforo už 300 metrų vėl sulenda į 2. Čia pat ir centras. Lendam į kažkokį P-garažą, kur už valandą ima 5 eurus. Pigiau nerasim, o jei rasim, tai sugaišim laiko beieškodami ir sudeginsim benzino, taigi nėra prasmės šūdeliauti. Statom ir bėgam žiūrėti Mikelandželų pas Medičius. Bėgam – smarkiai pasakyta. Pirmiausia vaikai mankština kojas pakeliui sutiktoje žaidimų aikštelėje. Tada moteriškoji ekipažo dalis reikalauja „pasisiot“. Gerai, kad rankinis GPS turi sužymėtus strateginius WC. Pakeliui link WC randam McDonalds, kur 75% komandos išreiškia norą užeiti – kas pasisiot, kas užkąst, o kas šiaip dėl kompanijos. Aš trepsiu, kad Medičiai bus jau visi apžiūrėti, kai ateisim, bet manęs mažuma, todėl nusileidžiu. Vienok trepsėti nenustoju – valanda Florencijoje, o mes dar Florencijos nematėm.

Ačiū dievui toliau viskas gerai. Nuo didybės ir gausos ištinka lengvas šokas. Taip pat ir nuo žmonių kiekio. Kas čia darosi sezono metu? Perpasakoti pavadinimų bei vietovardžių nesiimu. Storiausi tomai kelionės gidų prirašyti. Rekomenduoju tik viena – būsite Toskanoje, užsukite į Florenciją. Nepamirskite pries tai pasisioti…

Kelias namo vyksta atvirkštine tvarka rytiniam, tik šį kartą nesukant į autostradą ir stojant parduotuvėje. Be viso kito pričiupom dar ir maišą skrudintų, bet nelukštentų žemės riešutų. Tokių, kaip vaikystėje, tik skanesnių, mat anie nebūdavo skrudinti ir dažniausiai priplėkę. Kirtom tuos riešutus vakare visi, net ausys linko.

Keista ir netikėta, bet internetas susitvarkė, taigi važiavome su antros knygos pradžia, palikę siųstis likusią dalį. Galvosūkis išsisprendė, kad jį devynios tą internetą.

Labanakt.

Rugsėjo 12 , ketvirtadienis

Susiruošėm šiandien į Sieną – miestą, apjuostą sienos ir jis mums nurovė stogus, bet apie viską iš eilės. Kaip sako – buvai Toskanoj, tai būk mielas, užsuk į Florenciją, Pisą, Livorno, Sieną. Net vienas kelias pas italus žymimas LI-Pi-Fi, t.y. Livorno – Pisa – Firenze. Tiesa, Siena čia lyg ir nepriklauso, bet kadangi apie Livorno rytoj, šiandien apie Sieną.

Kelionė išėjo ilga, nors ir nelabai tolima. Tiesiai (kaip paukštis skrenda) apie 70 km, keliu apie 100, o važiavom 2 valandas. Nelėkiau aš, kaip psichas, suprantama. Juolab, kad ne pas visus vestibiuliariniai pakankamai užgrūdinti. Bet ir nesivilkau nei lašo. Nuosaikiai taip važiuojant užtrukome beveik 2 valandas. O kelią pakartoti, jei busite čia, rekomenduoju. Imkite į GPS Cecina-Siena. Per tokias kalvas jus praves kelias, per tokius slėnius, vingius, laukus, kad nepamiršite niekada. Negana to, pakeliui sutiksite 100 vietų, kur stosite fotografuoti, stebėsite keletą miestų – tvirtovių, ne prastesnių už pačią Sieną.

Atvykome sklandžiai. Pasistatėme auto šalia centro. Nepalyginsi su Florencija – 5 kartus pigiau, t.y. po 1 eurą už valandą. Tuoj pat atidavėme duoklę vaikams, mat šalia pasitaikė žaidimų aikštelė. Ten pat atsirado ir tualetas. Nemokamas ir be eilių – dar viena priešingybė Florencijai. Kai jau visi apturėjo laimę, patraukėme į senamiestį. Siena nunešė mums stogus, kaip jau sakiau, totaliai ir be išlygų. Jei Florencija įstrigo savo skulptūromis, Piza savo 4 brangakmeniais, tai Siena – tas miestas, kur jauku kiekviename kampe ir jei mane ar mano žmoną kas nors komandiruotų į Italiją, tai Sienoje sutiktume gyventi iš karto. Jaukus ir mielas, kompaktiškas senamiestis. Prisėdome aikštėje ir mes, kad būtinai dar čia sugrįžti. Tokio jausmo, kokį jutau čia, Pizoje ar Florencijoje nejutau. Jei manęs paklaustumėt, tai Pi-Fi-Si (leidau sau kiek pakoreguoti anksčiau minėtą seką) siūlyčiau lankyti būtent tokia tvarka – Pi-Fi-Si. Kažkur čia dar turės įsipaišyti Livorno, bet apie tai rytoj, o ir jaučiu, kad Li bus paskutinis. Kita vertus, jei važiuoti be vaikų ir skirti daugiau laiko architektūrai, menams, muziejams, tada seka, manau, atrodytų taip: Fi-Pi-Si-Li. Nors gali būti, kad aš klystu, o ir norėčiau klysti. Tada gal atsirastų pretekstas grįžti ir išsiaiškinti.

Atgal važiavom tuo pačiu keliu, kaip ir pirmyn, mat nutarėme sustoti miestelyje Colle di Val d’Elsa, deja planas neišdegė, nes Tomas nutarė pakeliui namo pamiegoti. Na ir bala nematė. Kol keliaujam su vaikais, jie ir yra prioritetas. Ir taip jie pas mus šaunuoliai ir leidžia mums pamatyti tiek daug, kad nesmarkiai daugiau mes pamatytume be jų. O į Colle di Val d’Elsa rekomenduoju užsukti, nes senamiestis tikrai įspūdingas. Mes pro jį tik prasukome nelipdami lauk.

Šiandien pradėjom derinti sekančia savaitę nuo šeštadienio iki šeštadienio, iki kurios pradžios liko 2 dienos. Norėtume persikraustyti kur nors į Venetto regioną. Veneciją aš įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio ir labai noriu parodyti žmonai. Taip pat slapta tikiuosi aplankyti Ferrari gamyklą bei muziejų. Nors akies krašteliu pamatyti, prisiliesti, prie svajonės su juodu žirgu geltoname fone. O ir dolomitai (taip italai vadina kalnus) šalia. Ir ne tik tai, o dar daug visko. Bet kol kas kelionių agentūra šio plano dar nepatvirtino, o patvirtinimui liko viena diena, todėl nuo tolimesnių planų kol kas susilaikysiu. Labanakt.

Rugsėjo 13, penktadienis

Tikrai kažkokia 13 ir dar penktadienis. Per rūpesčius nieko doro net ir nepamatėme. Na, nosį vakarop į Livorno įkišome, bet tik vos vos. Visą dieną užtai teko rūpintis nebaigtais reikalais, t.y. antrosios savaitės planavimu, ko pasekoje keletą kartų apsikeitėme meiliais žodžiais. Iš kitos pusės vaikams tai buvo visai į naudą – diena, pilna maudynių, gero oro, driežų saulės atokaitoje, besišypsančių kaimynų ir panašiai. Tiek į naudą, kad Tomas nutarė nubraukti ašarą, kai sužinojo, jog visai realu rytoj sukti namolio, jei nieko nerasime. Kalti, žinoma, tik mes patys – neužsakėme visko dar prieš kelionę. Tai klaida numeris vienas. Numeris du, kad neužsakėme tik atvažiavę. Žinoma, prie to prisidėjo ir itališkas internetas, kurio tiesiog nebuvo, bet tai galų gale visvien susiveda į klaidą numeris vienas. Negana to juk galėjau pasijungti per mobilų. Pinigai ne tie, kad skaičiuoti keletą kronų už 3G internetą, kai ant kortos savaitė atostogų šilumoje. Klaida numeris trys – pasitikėti kelionių agentūromis 100 procentų. Užsakyt nieko, likus tokiam trumpam terminui iki kelionės, sistema nebedavė dar vakar, bet leido išsiųsti užklausimą, ką aš ir padariau. Vakar išrūkome į Sieną ir paskambinti iki agentūros darbo pabaigos jau nespėjau. Tai klaida numeris keturi. Šiandien ryte jie man paporino, jog nieko jie nepažada ir jei aš turiu variantų, tai jie labai ne prieš tą užklausimą atšaukti. Mergaitė pažadėjo pabandyti, kas iš kontoros švedijoje lūpų reiškia, jog nieko nebus. Perskambinau už 10 minučių ir palaidojau tą užklausimą. Toliau google ir desperatiški bandymai surasti bent kažką. Niekas nepriima užsakymų rytdienai su 100% garantija, mat visi dirba per šimtus tarpininkų ir t.t., o surasti kažką tiesiogiai nėra praprasta. Be to, čia gi Italija. Kažkokį vieną apartamentų kompleksą lyg užkabinau netyčia. Visai šalia Venecijos, kaip mes ir norėjome. Patvirtinimą atsiuntė iš karto, bet statusas jame – „awaiting confirmation“, kas reiškia lygiai tą patį, ką šiandien jau girdėjau. Skambinu. Kitam laido gale italė – „buongiorno, pabandysiu, grazie, ciao“. Nuotaikos lygiai nulis. Netgi sakyčiau minusas. Apie žmoną jau net nekalbu. Bet kai žmogus pridarai tiek klaidų, tai kažkaip lyg ir pateisinama. Žmonos argumentai paprasti – „šiandien penktadienis, dabar va jau visi užsidarė pietų, o po pietų jau nebegrįš; tu gi su italais dirbi, žinai“. Žinau, kad jį kur maras. Oi kaip gerai žinau. Skambinu. Pietų pogulis. Auto atsakovas grąsinasi, jog žmonės grįš į darbą 16 valandą. Nėra daugiau ką veikt, taigi einam maudytis. 16.07 skambinu ir teta mane prisimena. Paporino, kad yra kambarys ir jis mums paliktas. Patvirtinimą gal atsiųs, o gal ir neatsiųs, nes turėtų siųsti tarpininkai, o ne ji. Ji savo jau išsiuntė. Kažką dar pasakojo apie tai, jog negali nuimt avanso nuo kreditinės, bet ar tai blogai, ar gerai, aš pusiau itališkai nesupratau. Kelis kart tik perklausiau, ar tikrai apartamentai awailable ir kada, ir kur mums būt. Išgirdau tai, ką labai norėjau išgirst ir nudžiuginau žmoną. Juodi debesys nuslinko nuo mano galvos į šoną. Bent jau iki rytojaus, mat 100% tikėjimo, jog viskas ok, aš neturiu. Na bet apie tai jau rytoj, jei bus iš kur rašyti. Bet kokiu atveju kur nors iš geležinkelio stoties ar degalinės ataskaitą parašysiu aš, ką tik išsiskyręs vidutinio amžiaus nesiskutęs vyriškis.

Livorno mums patiko. Nežiūrint į kaimynų rusų skepticizmą. O gal mūsų nuotaika buvo tinkama, t.y. pasitaisiusi. Ne, manau, kad ne. Mums Livorno patiko todėl, kad vertas dėmesio miestas, t.y. kur kitiems šiukšlynas, mums egzotika. Ta prasme, tai tipinis uostamiestis ir visai ne šiukšlynas, o toks ir turi būti uostas. Pasivaikščiojome po senamiestį, palei uostą. Jaučiama buvusi didybė. Jaučiama ir laisvė bei judrumas. Kažkas prekiauja, kažkas perka, kažkas kavinėse sėdi, kažkas eina, važiuoja, lekia pro šalį. Maišosi kvapai ir spalvos, ir tai tik dar labiau praskaidrina kiek pagerėjusią po tokios depresyvios dienos nuotaiką. Tiek praskaidrina, kad vos nepamiršau savo rašinėlio ir išlindau jau į lauką gerokai po 23 val, tuo pakraupindamas cikadas, mat žmonių visai niekur negirdėt.

Taigi, rytoj keliam sparnus ir dumiam link Venecijos. Labanakt.