Važiuojam į Italiją. Dviejų dalių dienoraštis. Antra dalis – Venetto.

Antra dalis – Venetto

Rugsėjo 14, šeštadienis

Kaip ir visada prieš visokias keliones nesimiegai nei man, nei mano šeimynai. Atsikėlėm anksti ir iš karto puolėm krautis savo mantos. Vos neparašiau „šlamšto“, bet susizgribau, kad šlamšto su savimi neturime. Neturime, nežiūrint į tai, kad keliaujame per Italiją kaip koks taboras.

Susikrovėm pirmieji, mat krovėsi dar keletas kaimynų. Papusryčiavome, tradiciškai lauke, ir pirmyn į kelią. Mūsų mergaitė labai maloni. Kai papasakojau apie tolimesnius savo planus, nuoširdžiai užpavydėjo. Aš pats sau beveik pavydžiu, tik dar nežinau ar nakvynės vietą kur nors gausiu. Jei negausiu, nakvosiu kur nors, kaip jau minėjau, stotyje ar paplūdimyje. Nesvarbu. Svarbu, kad Residence Borgo San Carlo galiu rekomenduoti pridėjęs dešinę ranką prie širdies. Jei jums nereikia Palangos, o mieliau rinktumėtės dzūkijos kaimo sodybą, vieta kaip tik jums. Su šilta, šviežia duona beveik į lovą. Su Pisa, Florencija, Livorno, Siena ir dar daug kuo praktiškai kišenėje. Ideali vieta šeimyniniams turistams, kuriems nereikia sidabrinių kandeliabrų. Kaina, tarp kitko, taip pat ne paskutinis argumentas.

Važiuojam nestodami, mat visi pailsėję. Aš tai galėčiau važiuoti 24 valandas non-stop, arba kol užmigęs atsiremčiau į kokį medį, bet vaikų gaila ir jie netrunka pareikšti savo teisių. Tenka stoti maitinti, sisioti ir panašiai. Sustojome Ferrara miestelyje, nors nieko bendro su Ferrari jis ir neturi. Ferrari gamykla Maranello miestelyje ir aš susizgribau ką tik pravažiavęs savo svajonę. Vėloka jau buvo apsisukti. Ech, ne sudba. O ten – gamykla, muziejus, F1 simuliatorius ir panašiai. Nieko, gal kada nors išsiruošime su Tomu dviese. Aplankysime Maranello, tada Monza ir, jei pasiseks, Mugello. Maranello – mano rožinė svajonė. Nors, ne. Raudona, su juodu žirgu geltoname fone. Na o Monza ir Mugello – dvi mėgstamos trasos, kur lenktynes norėčiau matyti gyvai. Mugello pamatyti F1 šiandien nepavyks, bet bent jau prisiliesti prie istorijos, jei jau būti čia.

Štiš, veju savo senas svajones lauk ir lekiam pirmyn.

Jasolo di Lido, mūsų galutinį tašką ir naują bazę, pasiekėme valanda anksčiau, nei atsidaro kontorėlė, žadėjusi mums antrą atostogų savaitę. Chebra, prikimšę pilvus itališkų ledų, sugalvojo nusimaudyti jūroje, kuri viliojančiai ošia visai čia pat. – Tu, jei nenori, gali nesimaudyt. Kas jums sakė, kad aš nenoriu? Aišku noriu, bet dabar mano mintys užimtos tuo, kur mes visi, arba aš vienas, ką tik išsiskyręs vyriškis, nakvosiu. Kol vyko maudynės aš nupėdinau iki 16.00 atsidarančios kontorėlės. Atstovėjęs eilę ir užpildęs krūvą popierių, bei likęs skolingas 100 eurų depositą cash‘u iki ryt, raktus gavau. Gavau ir krūvą popierių,žemėlapių ir kito gėrio.

Vieta pasirodė beesanti pasakiška. Butas/apartamentai nedidelis, bet mums kaip tik. Daugiau kažin ar sveikas žmogus galėtų norėti. Susinešėm mantą ir pradėjom ruoštis vakarienei. Kadangi čia jau ne dzūkijos kaimo turizmas, o labiau Palanga, reikia gi atšvęsti persikraustymą visu taboru. Jei kas nors mane matė betampant mantą, tai būtent taip ir pagalvojo.

Išsirinkom patį pirmą, artimiausią, restoraną, kur žmona pasakė – „nustebink mane“. Teko rinktis žuvį, mat pirmą savaitę jos neragavom. Moliuskai ir žuvies miksas mums (neskaitant frizzante vyno, kavos ir kt. smulkmės) bei makaronai vaikams. Tomas be parmezano sūrio dabar makaronų į burną neima. O čia būtent tokie, su sūriu, patiektu šalia, ir buvo. Geri tokie. Tikri, itališki. Nežiūrint į gana vėlų vakarą ir beveik tuščią restoraną, mat jau nebe sezonas, maistas buvo kaip iš itališkos pasakos. Jau sakiau ir dar pasikartosiu – jei italai sugalvotų sugadinti maistą, tai gautųsi matyt kažkas lietuviško, pvz cepelinai,bet italai maisto negadina. Nesakau, kad cepelinai blogai, bet jie, kaip ir Alitos brendis, šalia negulėjo tų paprastų makaronų. Žodžiu, kad daug nepilstyti čia jums iš tuščio į kiaurą apie maistą, galiu pasakyti, kad namo grįžome visiškoje euforijoje. Nuo visko – ilgų atostogų, kai jau neprisimeni, kur tavo namai ir kad turi darbą, šilumos ir saulės, jūros ir maisto, lengvo kutenimo nosyje po Florencijos, Sienos ir panašiai, o dabar dar ir užuodžiant čia pat Veneciją. Teko girdėti, kad Venecija patinka toli gražu ne visiems. Man pirmą kartą čia teko buvoti prieš keletą metų darbo reikalais, kur vėliau su 2 kolegomis pasilikom dar parai. Pasiėmėm viskio butelį ir išėjom iki 4 ryto. Įsimylėjau Veneciją aš tada ir dabar visose kelionėse iš manęs galima išgirsti – „kaip Venecijoje, tik ten geriau“. Na bet tai mes dar spėsime patikrinti. Labanakt.

Rugsėjo 15 diena, sekmadienis

Diena iš tų, kai ir papasakoti praktiškai nėra ką. Atsikėlėm anksti ir taip pat anksti patraukėm miestelin. Vakar neturėjau agentūrai depozito, taigi teko šiandien užvešti. Taip pat norėjosi apsidairyti, ką šiandien veiksim – plauksim į Veneciją, o gal važiuosim aplink. O gal visai nevažiuosim, nes toje pusėje smarkiai debesuota. Iki uosto nuvažiavom bet ten nieko nepešėm. Vat ir vėl itališka sistema. Keltas lyg ir valdiškas, o parkingai šalia privatūs. Norint eiti išsiaiškinti reikia mokėti už visą dieną. Nebrangu, viso labo 5 eurai, bet nebrangu tai už dieną, o ne už 10 minučių. Paklausiau vėliau pas kelionių agentūros darbuotojas, kaip geriau į Veneciją keliaut. Jos atsakė, kad laivu geriau, negu aplinkui. Gal ir taip. Parkuotis ten juk irgi reikės, o žinau, kad pačioje saloje gali būti ankšta, nežiūrint į ne sezoną. O ir tikrai brangiau bus, negu 5 eurai. Nutarėm, kad plauksim rytoj ir pakeliui namo užsukom į parduotuvę pusryčių. Šviežios duonos, pieno, dar šio bei to sau ir vaikams. Pusryčiais maistą vadinti sunkoka, nes kol pavalgėm, atėjo vidudienis. Greičiau priešpiečiais, o gal net ir pietumis, mat vėliau prisiminėme jau tik vakarienę. Pavalgę, nors ir apsiniaukę, patraukėm prie jūros, iki kurios visai čia pat. Vanduo ne arbata, bet jei aš maudžiausi savo noru, reiškia nelabai šaltas. Tiksliau visai šiltas, jei man nelabai šaltas. Vėsiau rugsėjį ant kranto. Vaikai sušąlo gana greitai be saulės ir pučiant gana stipriam vėjui, taigi teko traukti namolio pietų pogulio. Sumigo visi skaniai – nors vilku kauk iš nuobodybės. Vistik kokie mes priklausomi nuo interneto. Turėčiau dabar prisijungimą prie pasaulinio tinklo, planuočiau tolimesnę savaitę bei kelionę namo. Viešbučius pakeliui reikia užsisakyti, maršrutą primest, bet negaliu nieko. Va ir tupi žmogus tyliai nežinodamas, kas galbūt nuostabaus visai šalia.

Vakarop vėl išlindome prie jūros, bet ne maudynių šį kartą, o šiaip, pasivaikščioti. Vaikai tuoj pat surado sau užsiėmimą ant karstyklių, o mes su jais. Vienok sezonas tikrai čia baigėsi. Vakar agentūra iš manęs nulupo 80 centų už 2 suaugusius už vieną naktį – toks mokestis čia imamas nuo kiekvienos turisto galvos, bet tik iki rugsėjo 15, taigi mums beveik chaliava gavosi. Šiandien tapo aišku kodėl. Tuščia čia praktiškai. Viešbučiai tuštėja. Skėčiai niekam nereikalingi. Šlaistosi vienas kitas girtas vokietis, vienas kitas pavėlavęs su atostogomis italas ir mes. Kita vertus esu 100% įsitikinęs, kad rytoj Venecijoje reikės brautis per turistus iš Amerikos, Rusijos, Lietuvos.

Man tokia tuštuma patinka. Galėtų visai žmonių nebūti. Užtektų vienos parduotuvės ir vienos degalinės, kuri gali būti automatinė. Ramu ir gera, t.y. tai, ko mes ir ieškome visada. Rytoj ir patikrinsime. Rytoj ir dėl tolimesnių planų nuspręsime. Murano, Burano ir t.t. Užteks veiklos visai savaitei, svarbu per daug nelytų. Jei lietus vistik užeis, yra čia akvariumas, dinozaurariumas ir dar daug visko po stogu.

Atostogos tęsiasi. Labanakt.

Rugsėjo 16, pirmadienis

Pakirdę iš ryto, kai kas netgi 5 ryto, planuojame vykdyti numatytą planą – šturmuoti Veneciją. Tik kad tie anksti atsikėlusieji sumigo vėl ir miegojo smagiai ir ilgai. Pavalgę pusryčius, kuriuos vėl drąsiai galima vadinti priešpiečiais, jei ne ankstyvais pietumis, pajudėjome link uosto. Važiuoti netoli, bet kaip jau žinome, planuoti čia sunkoka. Netgi turint GPS. Kelio ženklai rodo 50 km per valandą, o GPS – 90. Gerai, jeigu atvirkščiai – tada lyg ir sutaupai važiuodamas. Psichologiškai lengviau. Deja ne visada taip, o čia, Italijoje, dažniausiai atvirkščiai. Toks vaizdas, kad italai dirbtinai „už ausų“ pritempinėja savo kelių kokybę iki europinių, ruošdami savo ataskaitas. Vairavimo kultūra, nežiūrint į tai, jog čia jau šiaurės Italija, t.y. labiausiai civilizuota, bendrai yra įdomi. Katastrofa švedams ir vokiečiams. 3 juostų kelias atsiremia į žiedą, kuriame taip pat trys juostos. Kaip jūs manote važiuoja italai? Ogi įvažiuoja pirma juosta, žiede trumpina kelią per trečią juostą ir vėl išvažiuodami grįžta į pirmą. Labai racionalu, sakyčiau – žiedo kaip nebūta, nes toks vairavimas jį praktiškai ištiesina. Aš, po savaitės treniruočių, važiuoju taip pat. Ne, visai aklai negalima ir į veidrodžius privalu žiūrėt, mat gali nutikti taip, kad jus lenks koks nors džigitas žiede arba pasimaišys visų vietinių vairavimo subtilybių dar nežinantis vokietis ar švedas. Tiesa, italai puikiai tokius vairuotojus mato ir atskiria, ir lenkia kuo skubiau, bet ne dėl to, kad aplenkti, o dėl to, kad išvengti, jų galva, neprognozuojamų veiksmų. Taigi, kas mums atrodo chaosas, vitiniams yra taisyklė ir ji veikia puikiai.

Taip ir atvykom iki uosto. P reiškia stovėjimo aikštelę, į kurią įsukimas aiškiai pažymėtas ženklais, vedančiais „po plyta“. Suku ten. Sako 7 eurai. Aš nemoku derėtis, bet į tokį naglumą kertu atgal argumentu, jog „ten arčiau ir už 5 eurus dienai“, į ką italas niekaip nereaguoja. Patraukė pečiai ir pasakė – „o čia 7“. Nebūčiau vakar matęs arčiau ir po 5, būčiau sumokėjęs 7. Pvz Švedijoje tokia machinacija, o kitaip to nepavadinsi, būtų prikirpta sekančią, jei ne tą pačią, dieną. Bet tada Švedija būtų ir čia, o mes to visai nenorim.

Susimokėjome po 7 eurus už keltą į Veneciją, kas man pasirodė brangoka, bet dabar galvoju, kad ar ne 5 su centais mokėjau kažkaka už vandens autobusą nuo stoties iki St.Marko pačioje Venecijoje. Tada lyg ir nėra brangu. Tiesa, dar teks tiek pat mokėti atgalios. Bet tikrai žinau, kad šitos ir būsimos išlaidos yra to vertos. Buvo minčių, kad Venecija iš antro karto man nepaliks tokio įspūdžio, ypač po žmonos pakurstymų – „tada buvai be vaikų, su kolegomis ir viskio buteliu“. Buvau akimirkai ja patikėjęs, bet vos išlipęs supratau, kad ne, ji šį kartą neteisi. Vaikų nebuvimas tada palengvino valkatavimą, o viskis sušildė, bet Venecija niekaip nepasikeitė ir aš ją myliu tik dar labiau. Man tai miestas, kuris įkvepia. Jei būčiau rašytojas, turbūt geriausią knygą parašyčiau čia. Jei būčiau fotografas, geriausi reportažai būtų iš čia. Net megzti čia rodosi būtų smagiau, negu bet kur kitur.

Teko skaityti skirtingų nuomonių. Kad Venecija šūdas, kad smirda, nors mano galva dažniausiai tai tik normalus lagūnos kvapas, tiesa retomis vietomis pagardintas vietinės kanalizacijos ar turistų, bet ne daugiau, negu kokiam Kaune prie viešųjų tualetų ar konteinerių. Mano Tomas, kai jį šiandien prispyrė, o nei karto nebuvo kur, taip pat prisidėjo prie kvapo. Stovi ant laipto sau, laisto į Grand kanalą, o pro šalį plaukia karabinieriai, kad juos perkūnas. Būčiau laistęs aš, garantuotai būtų ėmę. Dėl visa ko sprukom abu klaidžiais skersgatviais iš nusikaltimo vietos. Kas liečia teiginius „šūdas“, tai spėju, jog žmonės ne iš tos pusės užėjo, kaip kad mes į Leipcigą. Nors tikrai nesuprantu, iš kurios pusės reikia užeiti į Veneciją, kad ji pasirodytų šūdas.

Viena bėda čia. Gal net ne bėda, o trūkumas. Vaikiškas vežimas (ar bet koks kitas) čia – rakštis minkštojoje. Bet vėlgi, jei nusiteiki, kad vežimo kilojimas tiltais, tai papildomas sportas, kurio mums visai trūksta pastarasias 10 dienų, tai ir pakentėt galima.

Pakeliui bandžiau lobiauti, bet viskas veltui. Pirma – milijonas žmonių, taigi labai atvirai ieškoti negalima, kad neišduoti vietų. Antra – GPS tarp namų siaurose gatvelėse periodiškai pametinėjo ryšį su palydovais, nekalbant jau apie navigaciją ar tikslumą. Taigi finale likau su 0 lobių Venecijoje, bet tai irgi nieko – bus proga sugrįžti.

Išvaikščiojome miesto dalį nuo St.Marko iki Rialto ir Akademijos tiltų maždaug. Pakeliui pasmaguriavome vietine pica, ledais bei nuosava kava iš termoso (vežimas turi ir privalumų – nereikia kuprinės, o viską galima sukišti apačion), užsitraukdamai praeivių pagarbą ir pavydą tokiu toliaregiškumu, nuo ko kava pasidarė dar skanesnė.

Namo grįžome be nuotykių ir greitai. Vakarienė ir miegot. Žinoma, ne taip viskas banalu ir paprasta su dviem vaikais, t.y. kaip visada yra visokių mažų nuotykių, buities bei force majeure‘ų, bet niekam tai neįdomu, išskyrys kitus tokius pat tėvus. Gerai pagalvojus, tai neįdomu net jiems, nes savų užtenka virš galvos. O mūsiškiai šiandien atsilaikė puikiai. Reikėjo matyti, kaip Carolina vaikėsi balandžius, tuo linksmindama visus praeivius, o ypač, kažkodėl, iš azijos.

Tai tiek turbūt trumpai. Tikrai žinau, kad čia dar grįšiu ir geriau anksčiau, negu vėliau.

Labanakt.

Rugsėjo 17 diena, antradienis

Net ir antradienį gera atsikelti ryte, kai nereikia į darbą. Ne, savo darbą aš myliu, bet manau, kad tas, kas sugalvojo darbo diena prasidėti 8 ryte, turėtų būti ištremtas į Šiaurės Korėją ir ten sušaudytas.

Planas šiandienai nesudarytas, tik nubrėžtos gairės. Visą naktį smarkiai lijo, griaudėjo ir visaip maišėsi dangus su žeme, todėl rytas išaušo vėsus ir vėjuotas. Lyg ir norėtume į Murano ar Burano salas, gal netgi abi vienu ypu, bet kai taip šalta ir tuoj lis, kažkaip netraukia su vaikais. Šalta – čia pagal mus, italus jau. Švedijoje toks oras – high season kur nors Smögen, o vandens temperatūra tokia nebuvo nuo dinozaurų išnykimo. Bet geras gyvenimas greitai žmogų sugadina, todėl ir „šalta“. Kol kas visokias paikas mintis apie tai, kaip reikės grįžti namo į pliurzą ir tikrą šaltį, kol kas veju lauk iš galvos.

Besivalant dantis šovė mintis – „o gal machniom į Veroną?“, – klausiu žmonos. Kodėl gi ne, išgirstu. Tepamės sumuštinius, daromės kavą ir pirmyn. Važiuoti apie porą valandų, bet tai niekis, o ir knygą ramiai galėsime paklausyti. Jau trečią iš serijos. Tikrai rekomenduoju kelionėse. Liekamoji vertė gal ir nedidelė, bet kelias tikrai sutrumpėja.

Verona mums visiems labai patiko, nors ir prastovėjome pusę ten praleisto laiko tai po medžiu, tai po kokia arka, mat lijo beveik visą laiką. Aplink Veroną nei lašo lietaus, o čia pila. Kažkoks užkeikimas užėjo ant mūsų. Bet nežiūrint į tai, nuotaika buvo labai gera. Iš lietaus tyčiojomės, taškėmės po balas ir šlapome kojas. Žinoma, per pusdienį pamatyti visko neįmanoma. Sunku netgi pajausti miesto pulsą, bet tai ką turėjome, tą pasistengėme išnaudoti prasmingai. Beveik kaip kokie japonų turistai, žiūrintys į visus lankytinus objektus per kameros ieškiklį, o gyvai taip ir nematę. Nors ne, mes šiandien beveik nefotografavome. Užtai palindome po Džiuljetos balkonu. Juokinga buvo stebėti, kaip 99% atėjusių stojasi prie josios bronzinės statulos, ima už dešinės josios krūties ir fotografuojasi. Kad ir ką tai reiškia, mes nutarėme nerizikuoti ir neimti. Vdrug tai koks nors vaisingumo, pagausėjimo, šeimos ar panašus simbolis. Tfu tfu, bet mums pagausėjimų tikrai gana šiam gyvenime. Kitam gal už bausmes reinkarnuosiuos į kokią skruzdėlę, tada ir paugausėjimų galėsiu neskaičiuot. Nežiūrint į visus šituos prietarus, burtus ir išvedžiojimus, žmona parašė ant skiautės Ieva + Edvardas ir pakišo kažkur už josios nugaros ant sienos. Tfu, gal tiek niekuo negriasia.

Kita vertus, kaip mes su pavydu žiūrime į vienišas poras, neskubančias keliauti, einančias į muziejus, ramiai sėdinčias ir dvi valandas laukiančias savo kepsnio, taip į mus su pavydu ir šypsenom žiūri jie. Čia mano žmonos versija. Mano versija – jie žiūri ne su pavydu, o su nostalgija ir mums prasilenkus vienas kitam piktdžiugiškai primena, kaip „linksma“ buvo kažkada keliauti su vaikais. O su nostalgija todėl, kad tas giliai įstrigo atmintin. O gal ir nekeliavo jie su vaikais. Gal drąsos pritrūko. Minėjau jau, kad turime tokių draugų, kurie tiesiai šviesiai į akis pasako, kad mes esam lengvai pamišę, kad į tokias keliones su vaikais važiuojam. Galbūt.. kartais ir aš taip galvoju.

Prisižvengėm ir iš draudžiamųjų ženklų turistams, gal rasiu vėliau nuotrauką. Tuoj pat sugalvojom paaiškinimus vaikams, o ypač įstrigo du: negalima maudytis voniose ir moterims eiti čia be liemenėlių. Tuojau pat liepiau žmonai nusiimti ir parodyti kitoms turistėms pavyzdį, bet ji kažkodėl nepaklausė, kaip ir turistės. Na o voniose nesimaudėm, mat lauke lijo.

Jau turbūt sakiau, kad Verona mums patiko. Net labai. Komapktiškas senamiestis, jaukus toks ir mielas. Nežinau kuo, bet man priminė Vilniaus senamiestį. Net negaliu pasakyti kodėl. Priminė ir viskas, be jokio paaiškinimo. Gal savo kompaktiškumu ir tuo, kad gana izoliuotas. Ta prasme – yra aiški senojo miesto riba, ne taip, kaip kitur. Ar važiuotume dar? Taip. Važiuotume, kaip ir Li-Pi-Fi-Si, o taip pat visur kitur, arba kitaip sakant – bet kur Italijoje.

Tiesa, savo „lobių“ apleisti negaliu, todėl pasižvalgau ir čia. Vienas kaip tik už josios nugaros, gerai, kad viskas aprašyta aiškiai – nekreipk dėmesio į „muglerius“ (tuos, kurie nežino, ko tu ten ieškai) ir tiesiog atsižymėk. Naudok 6-2-1, kas reiškia kodą ant spynos, prikabintos šalia daugelio kitų spynų ten. Kodas netiko, bet ant spynos buvo galiojantis. Atidariau konteinerį ir atsižymėjau. Dar niekada neteko atsižymėti radus „lobį“, kai tave supa koks šimtas Džiuljetos gerbėjų.

Grįžome ir vėl be nuotykių. Per žiedus jau važiuoju kaip vietinis, prie stop linijų jau nestoju, kaip vietinis, autobusus stotelėse lenkiu per dvigubą ištisinę, kaip vietinis. Todėl ir be nuotykių ir net be keiksmų.

Vienok vakare prisiminėm su žmona kažkieko posakį, kad gera keliauti, kai turi kur ir nori ten sugrįžti, ar kažkaip panašiai. Norisi namo jau po truputį, o ir kelionę namo jau suplanavome vakar. Čia mes dar būtinai sugrįšime. Nors dar ir neišvažiuojame visas tris dienas.

Labanakt.

Rugsėjo 18 diena, trečiadienis

Diena šiandien pasyvi. Nutarėme niekur nevažiuoti, o prasitrinti vietoj. Jei oras pagerės, išsimaudysime. Jei ne, sugalvosime ką nors. Pirma dienos pusė buvo skirta lobiams, kurių nusitaikiau į vieną tik ir to paties neradau. Toliau vaikai pradėjo reikalauti maisto, taigi teko sukti trobon. Vakarop išlindome vaikams leisti pasidžiaugti karstyklėmis, o finale ir išsimaudėme, nors oras gal tam ir ne pats tinkamiausias. Vandenyje šilta, bet išlindus vėjas iš karto primena, kad ir čia ruduo jau ne už kalnų. Dar rudenį primena ir tuštėjantys viešbučiai. Daugelis iš jų visiškai uždaryti iki kito sezono, kituose dar kažkas kuičiasi. Kai kur matosi koks vienas kitas vokietis senukas, desperatiškai gaudantis paskutinę saulę ant gulto, turbūt ir pats suprasdamas, kaip atrodo kvailai, kai visi aplink su megztiniais. Šiandien tikrai vėsoka, kokių 16 ar 17. Namuose tai būtų idealus oras, bet čia visi tikisi vasaros.

Likusi dienos dalis buvo paskirta minčių dėliojimui bei poilsiui. Prisiminiau, kad Borgo San Carlo – anoji mūsų troba – mus pasitiko buteliu gero vyno, kas maloniai nustebino, nors tai ir smulkmena. Taip pat prisiminiau, kaip daugelis moterų žiūri į Caroliną, o jei mato ją maitinamą (krūtimi; taip, ji geria mamos pieną ir tai yra normalu, ir nei jai, nei mamai galvos šviesti nereikia), šaukia bellissimo ir ploja katučių. Jei tik lieku dviese su ja kur nors, o mama dingsta iš hotizonto, tuoj pat rizikuoju susilaukti moteriškos draugijos. Kažkodėl moteris labai domina vyras su dukra. Dar pasvarstėme, kad tikrai nevažiuotume su savo mažamečiais į tokias keliones, jei tik turėtume kitą galimybę, nes joks tai malonumas. Sutinkame pakeliui panašių šeimų su tokiais pat mažamečiais. Tuomet apsikeičiame suprantančiais bei užjaučiančiais žvilgsniais, padedami vieni kitiems pakelti numestus daiktus ar užkalbiname svetimus zyzlius. Ne, nėra vaikai per didelė našta, tik be jų būtų daug kas lengviau ir paprasčiau. Kita vertus, nežinau, ar galėčiau atsipalaiduoti stebėdamas pūpsantį Dovydo pasididžiavimą, kai mano atžalos kažkur kitur. O gal ir galėčiau, bet neturiu galimybės patikrinti, todėl apsimetu, kad ir taip idealu.

Dar šiandien sutikome parduotuvėje keletą lietuvių. Prie alkoholio lentynos, suprantama. Jei jau kainomis stebėjosi jie, tai ką bekalbėti mums. Alkoholis mums čia atrodo pigesnis net už vandenį ar pieną namie. Ir ne tik atrodo, bet taip ir yra. Vyno litras (prasto, suprantama) kainuoja tiek pat, kiek toks pat kiekis pieno namie (ne gulbės irgi), o jau apie stiprius gėrimus net nekalbu – kosmosas kažkoks. O dar sako – Europos sąjunga… lygybė… brolybė… ir bendri mokesčiai. Ch..nia viskas ir ne pirmą kartą tuo įsitikinu. Pvz švedai jaučia diskomfortą ir stresuoja darbe, jei iš jų kas nors atima konteinerį stiklo tarai. Čia gi tuo tarpu mūsų nakvynės vietose atspausdinta – „mieli svečiai, mes čia šiukšlių nerūšiuojame, todėl meskite viską drąsiai į vieną krūva“. Tačiau iš kitos pusės čia pristatyta tiek saulės baterijų, kiek neteko matyti niekur kitur, gal tik išskyrus Vokietiją. Už tos pačios europos pinigus, suprantama. Žodžiu politika ir daugiau nieko. Norite elektrinio automobilio ar ekologiško pieno, prašom. O kiek tame piene ekologijos, jau kitas klausimas. Kaip antai buvo linksniuojama kurį laiką atgal viena švediška pieninė, kuri ekologišką pieną surinkdavo pietuose, veždavo perdirbimui į šiaurę, o tada atgal ir į parduotuves. Nors pienas, pagal visas normas, ir ekologiškas, tačiau kažkam pasirodė, kad toks transportavimas pirmyn-atgal duoda daugiau žalos gamtai, negu naudos. Prikirpo kromelį. Bet tai šalyje, kur alaus kamštukas, kaip sako mano vienas geras prietelius, nešamas į metalo konteinerį išdidžiai ištiestoje rankoje. O tokioje Italijoje, visiem giliai iki vienos vietos. Užsivedžiau kiek, todėl baigiu, kol neįsibėgėjau, nes rašau ne apie tai dabar.

Keiksnoju kelionėse mobilių tinklų operatorius už jų plėšikavimą. Kur tai matyta mokėti už 1 megabaitą po pusę euro. Plojau katučių, kai europa nusprendė likviduoti šitą briedą ir privesti operatorius neapmokesti duomenu roumingo. Tai reiškia, kad kitų metų kelionėje galėsime gulėti kur nors po palme ir be apribojimų naudotis savo išmaniaisiais prietaisais. Mat nūnai jie pavirsta į elektrą ryjančius bereikalingus šūdniekius, vos tik kertame šalies sienas. Na gerai, gal ne visai šūdniekius. Fotoaparatus gal daugumai, įskaitant ir mane.

Rytoj, jei viskas pagal planą, planuojame šturmuoti salas. Bent jau Burano. Žmona, gavusi mažą gurkšnį interneto, spėjo sužiūrėti, jog ten labai smagu ir gera pasibūti. Kas ir kaip, papasakosiu ryt. Jei viskas pagal planą.

Rytoj vakare bus likus viena diena iki kelionės namo. Nuo šitos minties mane ima panika, nors ir skaičiuoju aš dienas, kaip koks žydas. Panika, nes grįžus liks nepilna savaitė ir vėl į darbą. Panika, nes kita kelionė nebus greitai (komandiruočių neskaičiuoju; vieną iš jų kolegos jau suplanavo už mane ir važiuoti teks vos grįžus), panika, nes oras dabar pusę metų bus tamsus ir depresyvus. Na bet tačiau, problemas spręsime joms atsiradus. Nebūnu ta boba, kur bijo nukristi galinčio kirvio ir einu geriau sapnuoti alkoholio kainų. Labanakt.

Rugsėjo 19 diena, ketvirtadienis

Šiandien nubudus kažkaip net apėmė džaugsmas, jog rytoj dar nereikia niekur važiuot, t.y. dar vieną dieną turime čia, kur, be kita ko, vasara sugrįžo. Mes laikomės savo plano ir šturmuojame šiandien salas. Iki uosto kelionė neįdomi. Važiuodamas sau galvoju, kad sekantį kartą, jei toks bus, ieškosimės būsto arčiau uosto. Tada ir dviračius galima nuomotis ar netgi savo atsivežti. Ant dviračių čia galima smarkiai daugiau pamatyti, nors ir dabar dievo į medį varyti negalima ir nėra už ką. 12 valandų galiojantis bilietas „plauk kur nori“ suaugusiam kainuoja 18 eurų. Tokius ir rekomenduoju pirkti, nebent tik planuojate vieną sustojimą, pvz Veneciją, kaip mes aną dieną. Tada mokėti 18 eurų nėra jokios prasmės, kai užtenka bilieto už 14 į abi puses.

Kiek teko skaityti apie lagūną ir jos salas, visada didžiausias dėmesys tenka žinoma Venecijai. Ir dabar, jau vakare, galiu daryti išvadą, kad visai be reikalo. Murano ir ypač Burano privalu aplankyti. Salos formuoja lyg vientisą visumą, puikiai derančią. Tai lyg didelio miesto rajonai. Iš šiandien aplankytų mums labiau patiko Burano. Spėju, kad dėl savo kompaktiškumo bei spalvotų namukų. Jautiesi lyg pasakoje. O dar ta pasvirusi varpinė, lyg koks netikėtas Pizos bokštas, amžinai griūvanti į vieną pusę. Tiesa, praėjus kokius 300 metrų nuo prieplaukos susizgribome, kad pametėm Carolinos antklodę, taigi pasukom tuo pačiu keliu atgal. Aš, kad sutaupyti laiko, mat sekantis keltas už valandos, o mes planuojame juo plaukti tolyn, lekiu pirmas. Atsigręžiu atgal, ogi mano šeimos nematyti. Ir net negirdėti, kas gana įprasta ir dažniausiai padeda atrasti saviškius visiškoje tamsoje ar minioje. Per pusvalandį aplėkiau maršrutą keletą kartų – pagal ir prieš laikrodžio rodyklę. Žinau juk, kad mano žmoną tris kartus apsukus lengva paklaidinti ir še tau toks lengvabūdiškumas iš mano pusės. Griebiu telefoną, o ten tik neaiškus gargaliavimas itališkai. Suprantu, kad skambučiai man ribojami ir net įtariu dėl ko – esu uždėjęs maksimalų mėnesio sąskaitos limitą tam atvejui, jei pvz vaikai netyčia kur paskambintų ir pamirštų padėti ragelį. Dabar tas ribojimas įkišo man pagalį į ratą, nes atblokuoti galiu tik tada, kai gausiu internetą. Atsirado šeima uoste. Berods visai neišsigandusi, nebent meistriškai tai nuslėpė. Iš principo sala nedidelė ir pasiklysti čia nėra kur, bet, kaip jau minėjau, mano žmona mokėtų, jei reikėtų, pasiklysti ir čia.

Toliau traukiame salos tyrinėti ko pasekoje iš čia išplaukėm tik dar sekančiu keltu, t.y. po dviejų valandų. Tiksliau net ne taip. Perėjome tiltu į salelę šalia ir iš ten išplaukėme netikėtai atpaukusiu ir beveik tuščiu vaporetto į Murano. Be savo spalvotų namukų sala dar garsėja savo nėriniais, kurie tikrai įspūdingi. Nėriniai ir mezginiai man – kosmosas kažkoks. Nesuprantu, kaip galima iš siūlų kažką tokio nunerti. O čia to kosmoso ant kiekvieno kampo ir tokie ornamentai, kad galva sukasi. O dar tie spalvoti namukai prisideda prie bendros nuotaikos. Ir močiutės, nėrinius neriančios bei vėliau parduodančios. Žodžiu, toks mažas fėjų miestelis kažkoks.

Murano žinojome ko tikėtis – be abejo garsiųjų stiklo dirbinių. Tikrai taip, stiklas čia įgauna visokiausias įmanomas ir net neįmanomas formas. Matėme to, kas neatrodė įmanoma. Panašiai, kaip ir su tais nėriniais Burano saloje. Tiesiog neįmanoma nestoti prie kiekvienos virtinos ir nenuseilėti jos stiklų. Į parduotuvių vidų net baisu kišti nosį, nes aišku, kad iš ten išeisi su pirkiniais ir ne kitaip. O čia nėra pigu. Švelniai sakant.

Šiaip Murano nepaliko tokio įspūdžio, kaip Burano. Sala graži, bet nublanksta prieš Veneciją ir net Burano. Didelė, kad ją apžiūrėti visą vienu ypu. O ir abejoju, kad be stikladirbių ten yra kam gaišti visą dieną. Pataisykite jei klystu.

Jei aš dirbčiau kokioje nors vietinėje kelionių agentūroje, tai turistus pasitikčiau oro uoste ir laivu gabenčiau į Veneciją. Ten leisčiau praeiti keletą šimtų metrų nuo stoties iki kokios nors krantinės skersgatviais anoje pusėje grand kanalo (nuo San Marko aikštės), iš kur juos vežčiau į Murano ir rodyčiau ten stikladirbius bei pačią salą. Iš ten į Burano su spalvotais nameliais ir nėriniais, o vėliau, su taurėmis Prosseco rankose, atgabenčiau ir išlaipinčiau tiesiai San Marko aikštėje. Ir garantuoju, kad mano turistai niekada kelionės neužmirštų.

Neužmiršime ir mes. Ir dar būtinai čia sugrįšime, kol lagūna nepaskendo.

Labanakt.

Rugsėjo 20 diena, penktadienis

Gaila, kad viskas, kas gerai, baigiasi. O gal ir gerai, kad taip. Kitaip nežinotum, kur tas „gerai“ baigėsi ir prasidėjo nelabai gerai. Paskutinė mūsų diena čia šiandien. Atidavėme ją vaikams, o ir sau įkrovėm baterijas poilsiu ir saule, aiškiai suprasdami, kad saulės dabar bus mažai, o ir kelionių į šiltus kraštus nenusimato greitai. Nors neikad nežinai, kas mums šaus į galvas. Gal greitai vėl kažkur lėksime. Žinoma, žiemą lėkti ten, kur saulėta ir šilta, reiškia didžiules išlaidas. Bet gal laimėsiu loterijoje. Jei nusipirksiu bilietą, suprantama.

Daiktai beveik supakuoti, vaikai beveik suruošti. Kelionė namo, tikiuosi, praeis be siurprizų ir didelių nuotykių.

Iki

Rugsėjo 21 diena, šeštadienis

Namo. Neįdomiai ir ilgai. Užsimojome pasiekti Niurnbergą, mat ten užsakyta nakvynė. Tolokai, bet pirmą dieną ir ką tik pakrautomis baterijomis neturėtų būti sunku. Nebuvo. Plius viešbutis atgalios jau planingai buvo užsakytas kiek aukštesnės kategorijos, kad nestresuot. Streso dar užteks, kai grįšim į tamsą ir šaltį, o ir į darbą greit…

Tiesa, pakeliui nusprendėme, kad būtinai kada nors važiuosime į Alpes. Įkvepi, žmogus, o iškvėpti pamiršti. Reikia būtinai čia sugrįžti vasarą, o ir žiemą irgi.

Rugsėjo 22 diena, sekmadienis

Vėl neįdomiai. Šį kartą spjoviau į greičio neribojimus ir važiavau 110-120, ko pasekoje sutaupiau bene 100 eurų benzino sąskaita (skaičiuojant visą kelią iki namų, bet didžiausias kuro ėdikas yra būtent vokiški autobanai, mat kitur greitis ribojamas) ir nepralošiau nieko laike, mat nuo Berlyno į šiaurę važiavome šunkeliais, kur leidžiama 90, užtai arčiau. Jei minti aplink autobanu, gal ir galima išlošti 15 minučių, bet sudeginsi upę benzino.

Viešbutis prie pat jūros, taigi rytoj lieka paskutinis etapas.

Rugsėjo 23 diena, pirmadienis

Šiandien beliko keltas per Baltijos jūrą ir mes namie. Na gerai, nuo kelto važiuoti dar 3 valandas, bet jau visvien namie. Prieš lipant į keltą užbėgau į parduotuvę ir parsinešiau dvi dėžes alaus. Kaina tokia, kad atsispirti negalima. Ir ne aš vienas toks gudrus, o pusė belaukiančių, mat parduotuvė uosto teritorijoje – kol lauki kelto labai patogu ir praktiška užbėgti.

Keturios valandos kelte, tiek pirmyn, tiek dabar, labai sunkios. Veikti nėra ką, taigi laikas slenka labai lėtai. Geriau jau turbūt važiuoti aplink per Daniją. Na bet gal kitą kartą.

Kelionė per Švediją visiškai nuobodi. Privalau sutelkti visas pastangas save kontroliuodamas, kad į žiedus įvažiuoti ir iš jų išvažiuoti pagal taisykles, stoti prie stop linijų, nelenkti per ištisinę ir panašiai. Atrodo pavyksta, nors ir reikalauja pastangų.

Tai tiek, mielieji, šį kartą.