Ukraina: Krymas – kol Rusijos nebuvo :)

Sveiki, nesenai su draugais apšnekėjome situaciją Krymo regione ir tuo pačiu pasidžiaugiau, bent jau tuom , kad suspėjome į nuvažiuojantį traukinį ir teko ten paatostogauti.
Taigi nusprendžiau papasakoti ir kitiems savo kelionės įspūdžius. Kelionė prasidėjo 2011.09.15 dieną, įšvykti nusprendėme apie 22 val.vakaro, to priežastis buvo, kad kirtę Ukrainos sieną, važiuotume šviesiu paros metu.
Automobilis 2005 m Renault scenic dyzelinas. Keliaujančių žmonių skaičius 4 ( dvi poros 🙂 .
Tad Lietuvą ir Lenkiją pravažiavome be jokių įspūdžių, pasipildyti kuro ir nubėgti „ant reikalo”, todėl pasakojimą pradėsiu nuo to kai pasiekėme Lenkijos ir Ukrainos pasienį. Prieš kelionę buvome prisiklausę įvairių gandų apie pasienio darbuotojus ir policijos pareigūnus, tad pirma akistata su muitinės darbuotojais buvo paklusni, visi nešiojasi automatus ir į kiek vieną žiūri, kaip į potencialų nusikaltėlį. Tačiau pasienį įveikėme greitai, nes kertant sieną yra europos sąjungos atskira eilė, kur europos sąjungos gyventojai sieną kertą pagreitintu budu. Tačiau muitinės darbuotojai gandus apie save patvirtino, mano asmeninė apžiūra užruko ilgiau nei numatyta, nes darbuotojui pasirodė, kad mano ausys nepanašios į nuotraukoje esančioje pase 😀 Tad įvažiavus į Ukraina ir vykstant GPS pagalba, mums netikėtai kelią pastoja policijos ekipažas , kuris visas transporto priemones nukreipia kita kryptimi, nes vyksta kelio darbai. Kadangi Ukrainos žemėlapis GPS prietaise yra skurdus ir labai retai atnaujinamas, šis perskaičiuoja alternatyvų kelią ir mūsų maršrutą iki Krymo paskaičiuoja per Ukrainos kaimus ir kaimelius. Visą kelionę kamovo prastų kelių būklė, dėl kurių pastoviai dvejojome ar mūsų Renault atlaikys ( beje nepaminėjau, kad auto buvo pirktas dvi dienos prieš kelionę ir patikrintas tik savo rankomis). Kadangi mūsų kelionės tikslas buvo Krymas, o pakeliui jokių lankytinų vietų, nenumatėme, todėl Ukrainą įveikėme su dvejomis nakvynėmis, kurias ieškojome tiesiog pakeliui esančiuose moteliuose. Na Ukraina ne Europos sąjunga, todėl nakvynė vietiniuose moteliuose, kuriuose žvaigždutės nenumatytos , buvo daugiau nei įššūkis, nes norint apsistoti, mums teko aplankyti ko ne 10 vietų, nes kai kurios užimtos fūristų, kai kuriuose tektų miegoti ant lentų. Tad po ilgų ieškojimų surasdovome tinkamą nakvynę ir ji budavo brangiausia iš prieš tai ieškotų.

Tad jei prakalbome apie kainas, tai pasakymas brangiausia, Ukrainoje lietuviams, kaip ir kitiems europiečiams , negalioja, nes kainos labai žemos ir nakvyne 4 asmenims kainuodavo apie 30 eur. Pakeliui galima sustoti prabangiai atrodančiuose pakelės užeigose ir papietauti, nes kainos juose labai geros, o maistas labai skanus, be abejo skanūs ukrainietiški barščiai. Fri bulvytės kepamos tiesiog keptuvėje kaip eilinės bulvės 🙂
Įvažiavus į Krymą pasitinka ženklas, informuojantis apie Krymo autonominę respubliką, neužilgo pasikeičia ir kraštovaizdis, nes visa Ukraina kaip ir Lietuva, o Krymas atsiveria kalnų vaizdais, keliais kurie veda serpantinais, augančių vynuogių plantacijomis.

Nesikeičia tik sena rusisiška technika, kurios čia labai apstu, bet yra ir naujų automobilių.

Atvykę į Krymą, apsistojame ne Jaltoje, kaip buvo galima spėti, bet šalimais esančiame mažama miestelyje Rybache. Vykdami į Krymą, neplanavome net kur jame gyvensime, tad pradėjome ieškoti nakvynės ir po ilgų ieškojimų supratome, kad mes ieškome ne tinkamos kainos, o tinkamų patogumų ir kokybės, nes įvairūs „apartamentai” gerokai prasilenkia su realybe, nešvarūs, nepatogūs ir t.t. Tad netikėtai mus, viduryje kelio , stabdo neaiški moteriškė, pamušta akimi ir siūlo, mums po nosimi, stovintį viešbutį ant jūros kranto iš kurio išėjus, reikia pereiti gatvelę, tuomet paplūdymyje stovi kavinukės ir ošia jūra.

Ši teigia, kad yra šio viešbučio šeimininkė ir kviečia jį apžiūrėti. Dvejodami jos žodžiais , taip ir padarome ir paaiškėja, kad moteriškė iš tikrųjų yra viešbučio šeimininkė, o akį pamušė jos vyras Tigranas, mat toks jų bendravimo būdas, beje per mūsų viešnagę, akis buvo pagijusi, bet išvažiuojant ji vėl „pražydo” 😀 Išsinuomavome du atskirus kambarius. Patogūs, gera didelė dvigulė lova, dušas ir vaizdas į kalnus.

Viešbučio kambarys dviems asmenims kainavo apie 15 eur. parai. Tad apsistoje viešbutyje, nusprendėme pradėti atostogauti.

Susipažinome su miesteliu, tai Palangos Basanavičiaus g. tipo miestelis, kur pagrindinė gatvė eina pagal jūrą, miestelyje daug įvairių kavinukių, parduotuvių, kuriuose gulį laukiniai šunys, užkandžiai kaip belešai, čeburėkai, picos, kurios pristatomos kaip naujiena , daug pilstomo alaus, kebabų ir daug daug visko.

Kainos kaip kurortineme miestelyje įpatingais žemos. Alus pilstomas 50 euro cnt., beliašai po 30 cnt. Brangiausia pica, kuri kainavo apie 2,5 eur. Parduotuvėse kainos visai juokingos, ragavome kelionės metu tik konjaką, kuris kainuodavo apie 5 eur. O grąžą parduotuvėje atmeta saldainiais, nes pritrūksta smulkių kapeikų, Išsikeitę eurus, ten jautėmės kaip ponai, o ir vietiniai mumis labai džiaugėsi, mat lietuvių čia pas juos pasirodo labai retai.
Kitą dieną nusprendėme atsipūsti paplūdymyje ir jis nustebino. Prie pat vandens pleže, įsikūręs palapinių miestelis, kuriame kurenami laužai ir plaunami skalbiniai.

Pats pležas visas akmenuotas, jei neminėjau tai Juodoji jūra.

Pasiūlymų kaip ir pas mus, galima paplaukioti vandens motociklu, ka ir padariau, sumokėjas už 10 min. apie 3-4 eur. Draugai paskraidžiojo parašutu, kurį tempia kateris. Pačiame paplūdymyje galima nusipirkti ir kelionę po jūrą, kurios metu jus nuplugdo prie garsios pilies ant uolų krašto „Lastackoje gnyzdo” ir atgal. Beje prieplaukos čia nebuvo, laivas tiesiog rėždavosi į krantą 🙂 ir išplaukdavo su krūva žioplių, susikabinusių ant inkaro 😀

Todėl mūsų sekanti diena buvo numatyta nuvykti automobiliu iki Jaltos, kur netoliese stūkso, mano jau minėta pilis, o šalia jos kyla funikulierius iki „Ai Petri” kalno viršūnės. Pilis padarė didelį įspūdį, įpatingai graži vieta ir saugoma apsaugos darbuotojų.

Funikulieriumi kilti nesiryžome , nes atrodė, kad jis neįveiks tokio stataus šlaito, nes kabina atrodė apgailėtinai.

Tad nusprendėme į šį kalna nuvykti automobiliu. Tai pasirodė taip pat nelengva, reikia stoti ir kartais adaptuotis, nes per greitai kylant aukštyn, dėl kintančio slėgio, svaikdavo galva. Kalno viršūnėje verda atskiras gyvenimas. Ten gyvena čigonų kaimeliai, jų verslai, kuriuose jie bruka savo prekes ar paslaugas, kuriomis nepasinaudojus, sulauki piktų žodžių ir žvilgsnių. Taip pat ant kalno galima sutikti egzotinių gyvūnų, jais pajodinėti ir juos pačiupinėti, žinoma už atitinkama kainą Taip yra gražus ir įspūdingas turgus, Šią dieną užbaigiame jau temstant.

Kita diena prasideda anksti ryte. Nusprendžiame su „viliukais” , tai yra rusiškais džipais, nuvyksti į kalnus. Ekskursija ypatinga, graži, vykstama ten kur nėra net panašumų į kelius. Kalnuose atvykstama, ten kur bėga šaltiniai, krenta kriokliai.

Kitos dienos ryta nusprendžiame išsinuomoti vandens dviratį 🙂 ir anksti ryte , išplaukiame pažvejoti, nes iš namų buvome įsidėję keletą meškerių. Žvejyba prasidėjo toli nuo kranto, jūra buvo rami, o tokių kaip mes buvo ne vienas. Žvejyba laimikiu nepasižymėjo, pagautos vos kelios žuvelės, tačiau iš jų nuspresta, kad vyrai daro žuvienę. Todėl grįžę į krantą ir parvykę į viešbūtį, nuskubame virti žuvienę. Žuvienė nebuvo niekom ypatinga, tačiau bendroje viešbučio virtuvėje, pietus gamino atostogaujanti, vietinė ukrainietė, kuri gamino garsiuosius barščius, todėl turėjome progą, nusižiūrėti receptą 😉

Taip poilsiaujant ir besitrankant po apylinkes, po 10 dienų, atėjo metas vykti namo 🙂 Kaip kelionė į priekį pamokė, kad negalime pasitikėti GPS, nusipirkome Ukrainos žemėlapį, suplanavome maršrutą per Kijevą, nes nuo Kijevo tesiasi magistralė iki pat Lenkijos pasienio ir išvykome namų link. Atsisveikinome su „pasipuošusia” šeimininke 🙂

Kelionės atgal metu, teko susidurti kelis kartus su vietiniais policijos pareigūnais ir du kartu buvome sustabdyti už tai , kad pravažiavome ženklą „plyta”: Pirmu atveju pareigūnai paleido, teisinomės , kad gps paklaidino ir nežinome , kur toliau pasukti. Tai pareigūnas vietoje baudos, nurodė kur važiuoti, kadan gi ten laukė dar viena „plyta”, sakė ” jei kas sustabdys, sakyk Valode leido” :DD buvome apšalę lengvai, nuo tokio pareigūno poelgio . Tačiau jo patarimu pasinaudoti neteko. Antru atveju kirtus „plytą” pareigūnas tiesiog patingėjo dirbti savo darbą ir paleido. Todėl teigti, kad visi pareigūnai Ukrainoje, siekia kyšio, negalime. Toliau kelionė atgal namo , tesėsi sklandžiai, magistralės kokybė buvo gera, atlikome keleta nakvynių pakeliui, pietavome užeigose. Viename iš didesnių miestų prisipirkome pigių prekių, daug alkoholio, kurį dideliais kiekiais vežti pro sieną draudžiama. Todėl atvyke į pasienį, turįjome daug streso, nes prieš tai buvusį Lenko automobilį, muitinės preigūnai išrinko dalimis 😀
Apibendrinant kelionę, tai įdomi išvyką į rusų laikus, dau gražių lankytinų vietų, malonūs žmonės, skanus maistas, pigus pragyvenimas, šilta jūra. Apie kainas nepasakosiu, nes tiesiog ten viskas pigu. Kuras pigus, maistas, nakvynė pigu. Už visą kelionę dviems asmenims išleidome apie 600 eur.