1985.03.23, šeštadienis
14 val. 50 min. traukiniu Klaipėda – Vilnius išvykome iki Šiaulių. Vagonas pilnutėlis, iš pradžių įsitaisėme ant kuprinių praėjime. Mūsų – 18.
Apie valandą Šiauliuose laukėme traukinio Ryga – Simferopolis. Juo 18 val. 57 min. pajudėjome. Mūsų vietose atradome pašalinių. Porą jų – senutę ir sergančią moterį – priglaudėme, bet du mūsiškiai gavo miegoti palubėje. Ko gero, be reikalo, nes palydovė mūsų gerumu ėmė piktnaudžiauti – iš ryto radome užsėstas mūsų vietas.
1985.03.24, sekmadienis
Per Baltarusiją, Ukrainą. Laukai balti, sniego ne mažiau, kaip Lietuvoje. Mane kamuoja sloga, bando kraujuoti nosis. Žaidžiame šachmatais, kortomis. Geriame arbatą su buterbrodais.
Kijevo stotyje pabėgiojame, ieškodami ledų. Pro langus regėjome platųjį Dnieprą, paauksuotus bažnyčių kupolus ant upės skardžio. Švietė saulė.
Zenius Petraitis užsakęs bilietus ne tai dienai. Vėluosime į darbą. Jei Simferopoly nepavyks pakeisti bilietų, teks pranešti namo ir mokyklon, kad grįšime tik pirmadienį. Kas bus už pravaikštą?
1985.03.25, pirmadienis
Keliamės kaip tik traukiniui sąsmauka įvažiuojant į Krymą. Čia sniego belikę tik duobėse, tačiau šlapia. Apniukę.
Simferopolyje 10 val. Perkame bilietus elektriniam traukiniu į Bachčisarajų (su nuolaida – 13 kap.). Stoties viršininkas pataria Simferopolin grįžti penktadienį – gal bus papildomas vagonas. Pabindzinėjam po stoties rajoną. Perkame gražių obuolių po 58 kap. Numatome grįždami apsirūpinti riešutais (kedro, graikiškais). Pigesnės ir pupelės – 1,40 rub.
12 val. 47 min. jau važiuojame Bachčisarajun. Sniego nė ženklo, lygumas keičia kalvos ir kalnai.
Bachčisarajus – duobėje prie kalno statmeno šlaito. Chanų rūmų muziejus veiks rytoj. Einame pro krikščionišką Uspensko vienuolyną uolose. Jį apžiūrime greitomis
Įsikuriame Čufut Kale papėdėje. Pasikeliame į tvirtovę.
Gaila, kad šiandien pirmadienis, ir gidas nepapasakos tvirtovės istorijos. Iš vienos kitos informacinės lentos tos istorijos bruožus galime numanyti. Daug gynybinių sienų, karaimų maldos namai, Tochtamyšo dukters mauzoliejus (1437 metrų aukštyje).
Vakare pradeda lynoti. Anksti gulame.
1985.03.26, antradienis
Rūkas, smulkus lietus. Grįžtame Bachčisarajun. Su gide pereiname chanų rūmus: divaną, haremo sodą (haremas restauruojamas), eunucho kambarį, ašarų fontaną, kavos kambarį (čia pasiuntiniai laukdavo audiencijos pas chaną), chano apartamentus.
Mečetė uždaryta, kapinės irgi (čia palaidoti 17 iš 40 Girėjų giminės chanų ).
Dabar autobusu į Sokolinoje (kaina – 50 kap). Tačiau – netikėtas įvykis – mūsų neįleidžia autobusan be bilietų už bagažą. Aš aiškinuosi dispečerinėje. Pagal nuostatus mūsų kuprinės yra “ručnaja kladj”, už kurią mokėti nereikia. Tačiau stoties viršininko pavaduotoja vadina jas “bagaž”. Galų gale autobusas išvažiuoja be mūsų. Važiuojame pasiskųsti partijos komitetan. Pramonės skyriaus vedėjas išklauso mus ir nukreipia pas instruktorių. Tas skambina tai pačiai stoties viršininko pavaduotojai, vadindamas ją vardu. Matyt, jiedu geri pažįstami. Sprendimas kompromisinis: mus įsodina į kitą autobusą, mes užmokame už dalį kuprinių. Mokėjome už stambesnes 10 kuprinių po 10 kap.
Pasiekę Sokolinoje, tuoj už gyvenvietės įsitaisome nakvynei. Aplink rūke apsnigtos aukštokų kalnų viršūnės. Šlaituose daug žydinčių žibuoklių.
1985.03.27, trečiadienis
Naktį šąlame daugiau, negu vakar. Iškrito šalna, vanduo puode užšalo.
Išvykstame be kuprinių į Didįjį kanjoną (aš su kuprine dėl fotoaparato, dar keletas bendros paskirties daiktų).
Miško takeliu, paskui kalnų upelio vaga, šokinėdami nuo akmens ant akmens ar pakildami šlaitu virš ūžiančios srovės. Abipus – stačios uolos. Tarpeklis vis siaurėja. Galų gale patenkame aklavietėn – kelias priekyje užverstas sniegu ir ledo luitais. Didysis kanjonas “zakryt”!
Zenius traukia visus kopti aukštyn kairiuoju šlaitu. Vingiuodami ropojame, retkarčiais per žingsnį nuo prarajos. Bijau pažvelgt žemyn. Šiaip taip pasiekiame viršų. Čia išsiverdame arbatą iš sniego. Dabar leidžiamės. Žiūriu tik po kojomis, remiuos lazda. Susiduriame su ukrainiečių grupe. Vieno iš jų paridentas akmuo pataiko man į petį. Laimei, kaip tik tuo momentu pasisukau šonu, be to, smūgį sušvelnino kuprinės diržas su veltiniu, tad nepatyriau nė skausmo.
Visi grįžome laimingai.
1985.03.28, ketvirtadienis
Pirmąkart naktį nešalau, gal dėl to, kad savo miegmaišį pakeičiau į įlendamą.
Rytą išžygiavome į Sokolinoje gaudyti kokios nors mašinos iki Ai-Petri (autobusai kursuoja tik vasarą).
Niekas nenori vežti – tarpais kelias užsnigtas. Sutariame su maršrutinio autobuso vairuotoju už 30 rub. iki sniego. Tačiau vairuotojas iškrato mus už kokių 5 km, sakydamas kitur neapsisuksiąs. Einame pėsčiom. Aišku, kad vairuotojas mus apgavo, nes kelias dar ilgai geras, ir vietų apsisukti pasitaikė ne viena.
Kelias vingiuoja kaip juosta. Pamatę jį aukščiau, trumpiname atstumą, kildami miško šlaitu. Kartą gerokai nuklystame, nes dar nežinome tokios strategijos: jei nematai kelio viršuje, nerizikuok, eik keliu. Praradome daug jėgų, kol užsiropštėme ant didelio kalno, o laimėjome gal porą kilometrų. Dažnai tenka bristi per sniegą, batai jau peršlapo. Pietaujame sausai, bet desertui pasidarėme ledų.
Tik vakarop pasiekėm paskutinę kalnų grandinę. Nuo čia atsiveria puikus vaizdas į Juodąją jūrą, į Jaltą ir kitus pakrantės miestelius.
Jalta po mūsų kojomis gal už 1,5 km (mes virš jūros apie 1,2 km), tačiau keliu iki jos 26 km.
Liekame nakvoti gelbėjimo stotyje. Vadovus ir dar porą mokinių gelbėtojas apgyvendina savo kambaryje, kuriame pragariškai karšta. Naktį negaliu užmigti, prakaituoju, kaimynas čiaudi tiesiai į veidą ir dar užknarkia.
1985.03.29, penktadienis
Iš ryto jūros nebematom – ji visa užklota rūku kaip debesimis.
Stiprus vėjas. Pusryčius verdam duobėje, malkos šlapios, sniegas ilgai netirpsta (vandens čia nėra, jis atvežamas iš apačios). Duobė pilna dūmų, graužia akis, įskausta galva.
Vėjas aprimsta, ir iš karto tampa šilta, net karšta. Nusivelku dalį drabužių.
Leidžiamės tiesiausiu keliu į Jaltą. Retkarčiais takelis primena Didžiojo kanjono pavojingus šlaitus. Gan ilgai pasitaiko ir sniego. Žemiau patenkame į rūką, kuriuo rytą grožėjomės iš viršaus. Pagaliau išlendame į Jaltos gyvenvietę Koreizą. Iš čia autobusu pavažiuojam iki Lastočkino gnezdo, kur laivu (25 kap.) plaukiam į pačią Jaltą. Bangų kaip ir nėra, tolėliau matome išnyrančius delfinų pelekus.
Jaltoje vėsu, net garas eina iš burnos. Elektroninis termometras rodo +9 laipsnius. Vėl velkuosi šilčiau. Valgome gatvėje, iš pradžių blynų, paskui kitur sultinio su biliašu. Skanūs ledai. Daiktus paliekame autobusų stotyje. Susigundome ispaniška karusele – aštuonkoju (30 kap.). Po to geriame alaus, tas nemažai kainuoja, nes užkandžiui tegauname žuvies “krasnaja rybka”, kurios 100g kainuoja apie 2 rub. Po alaus pasivažinėjam elektriniais automobiliais (60 kap. už dvi minutes).
Nakvynę gauname autobusų stotyje vairuotojų poilsio kambaryje. Budinčioji už galvą paima po 50 kap. Niekis, po praeitos košmariškos nakties reikia kiek geriau numigti. Tačiau kambarys nedidutis, vargais negalais pavyksta susispausti taip, kad užsidarytų kambario durys.
1985.03.30, šeštadienis
Iš Jaltos Simferopolin grįžtame troleibusu, visi sėdime, nes bilietų parduoda tik tiek, kiek yra sėdimų vietų.
1985.03.31, sekmadienis
(Jokio įrašo nėra – aut. pastaba).
1985.04.01, pirmadienis
Vėluojame sugrįžti. Pamokas visi praleidome. Mudu su Bajoru, žinodami mokyklos vadovybės požiūrį į mūsų keliones, tikimės represijų. Vėluoja ir traukinys Simferopolis–Ryga, mat, dėl perėjimo į vasaros laiką sutriko geležinkelio darbas (bent jau tame ruože, kuriuo važiuojame).
Į Šiaulius atvykstame ne 9-tą su minutėm, o po 12-os, kai kitas traukinys, į kurį turėjome persėsti (Vilnius-Klaipėda) jau išdundėjęs. Tenka laukti Radviliškio traukinio, bet tas bus tik vakare, apie pusę septynių. Turėdamas kapeikomis dar apie rublį, sumanau aplankyti brolį Vytautą Radviliškyje. Susirandu jį poliklinikoje, bebaigiantį darbą, tačiau jau skubantį kiton – geležinkelio – poliklinikon. Kol jis ten, vaikštinėju po parduotuves, papietauju valgykloje. Apie 5-ias Vyto bute sėdame prie kavos su konjaku. Paskui skubu į stotį. Parvykstame laimingai, pusę vienuoliktos aš namie, vaikai nemiega, laukia manęs ir lauktuvių (graikiški riešutai, griljažas, kukurūzų dribsniai, žmonai – muilas).
(Aut. pastaba: už praleistą dieną darbe galvų niekam nekirto, net priekaištų nebuvo).
Kavagne 
Aruna 
pirmas