1987.07.08
Vakare, palikęs vaikams 40 rub. aštuonioms dienoms prasimaitinti, išvykau į Karpatus. Kauno ekspresas per 1,5 val. nuskraidino iki Kryžkalnio, kur palaukiau broliuko. Remigijus valdišku viliuku parsivežė mane Kelmėn.
1987.07.09
Remigijaus vairuotojas viliuku nugabeno mudu Vilniun, aerouostan. Pakeliui pirkom du kepalus skaniosios vilniškės duonos.
Nuskridom Lvovan laimingai, pavakary buvom Lvovo geležinkelio stoty. Oro temperatūra – plius 27 laipsniai. Žmonių, kaip ir tikėjomės, daug. Patogių traukinių iki Vorochtos nebebuvo. Truputį po 19 val. išvažiavome Černovcų traukiniu iki Ivano-Frankovskio. Vagone užkandome Lvovo stoty pirktų pomidorų (3.5 rub kg) su Remigijaus rūkyta mėsa.
Po poros valandų buvome Ivano-Frankovske. Iš čia traukinys į Vorochtą po pirmos val. nakties. Tai dar pavaikščiojome po miestą, kuris mums patiko. Stoty gėriau skanių aviečių sulčių (30 kap. stiklinė) su aguonų bandele.
1987.07.10
Vos nepavėlavom į traukinį, nes jis sustojo tolokai nuo stoties pastato. Teko su sunkiom kuprinėm bėgti puskilometrio krosą.
Traukinukas buvo kaip ir tuščias, mūsų vagone važiavo gal 5 žmonės.
Dar tamsoje išlipom Vorochtos geležinkelio stotyje. Laukėm, kol prašvis. Suolai čia labai nepatogūs, nėra kaip išsitiesti.
Pagaliau apie 7 val. išžygiavome. Pakeliui persirengėme. Pradėjo lynoti. Susistabdėm autobusiuką su turistais. Juo nuvažiavom iki pat Černogoros prieglaudos.
Patraukėm keliu link Goverlos viršūnės, bet greitai buvom sustabdyti. Pareikalauta leidimų, nes čia eiguva – draustinis. Leidimai išrašomi Jaremčioje. Mums pasiūlė, palikus kuprines, prisidėti prie turistų grupės, einančios į Goverlą.
Tas variantas mums nepatiko, grįžom kiek atgal ir nusukom į mišką. Pruto upės pakrantėje išsivirėme aviečių arbatos ir papusryčiavom (buvo jau vidurdienis).
Sumanėm perbristi Prutą ir apeiti kontrolinį punktą. Tačiau ėmė smarkiai lyti. Skubiai pasistatėm palapinę, kur numigom keletą valandų, kol baigėsi liūtis. Prutas patvino, keltis per jį tapo pavojinga. Pasilikom ten pat nakčiai.
1987.07.11
Auštant patyliukais paupės takeliais prasmukome pro postą.
Prasidėjo įprasti kalnų vaizdai, Remigijus juos vis fotografavo. Apie pietus priėjom kryžkelę, pasukom į kairę – pagal žemėlapį toje pusėje turėjom pasiekti krioklius.
Tačiau krioklių neradome. Baigėsi miškai. Atsivėrė kelios kalnų viršūnės, kuri iš jų –Goverla, nebuvo aišku, tad grįžom iki anos kryžkelės, iš kur jau tiesiai į Goverlą vedė markiruotė.
Miške valgėm šaltus pietus, laužo kurti nedrįsom, juk keliavom nelegaliai. Skiedėm kondensuotą pieną šaltu vandeniu – gavom šlykštaus skonio gėrimą, nemalonu prisiminti.
Pradėjom Goverlos šturmą . 1400 m aukštyje pasiekėme poloniną (pievas), 1850 m – mažąją Goverlą, 2061 m – pačią Goverlą.
Viršūnėje buvome jau apie 17 val., pūtė smarkus vėjas. Ilgai nelaukę, leidomės žemyn kita kalno puse.
Iš nuovargio tirtėjo kojos, kol pasiekėm mišką. Čia tikėjomės pailsėti, pakeliui jau buvom prirsirinkę čiobrelių arbatai. Tačiau negalėjome rasti jokio vandens šaltinio. Pervargom. Kiek atgaivino tik kiškio kopūstai.
Pagaliau gal 9 valandą vakaro nusileidom prie mažyčio upeliuko, kur iš paskutinių jėgų pasistatėm palapinę, susikūrėm lauželį ir, išgėrę po keletą puodukų arbatos (valgyti nebenorėjom), kritom miegoti.
1987.07.12
Rytą gan greitai pasiekėm Goverlos prieglaudą, nuo kur keliu patraukėme link Lazeščinos.
Kadangi kaimai čia dideli, tai Lazeščiną priėjom netikėtai greitai, tačiau kol ją perėjom, atėjo ir pavakarys.
Kaimo parduotuvėje išgėrėm keletą vynuogių sulčių stiklainių – tokių skanių dar nebuvau ragavęs. Gatvėse daug žmonių – Petrinės.
Už kaimo kopėm keliu į Jablonicos perėją (931 m). Jau bemaž viršuje prie vos pastebimo šaltinėlio apsinakvojome.
1987.07.13
Nuo Jablonicos perėjos pasukome link Vorochtos. Leidomės žemyn, grožėdamiesi plačiais vaizdais.
Apie pietus pasiekėme mišką ir, nujausdami nebetoli esant kelionės tikslą, apsistojom. Čia radom šiek tiek žemuogių ir mėlynių.
1987.07.14
Dar priešpiet buvom Vorochtoje. Pirmiausia apsiskutom vietos “perukarnioj”, paskui pavalgėm restorane “Tramplin”, kurio pavadinimas mums pasirodė juokingu.
Autobusu iškeliavome į Ivano-Frankovską, kurį pasiekėm apie 19 val.
Čia pabindzinėjom po vietinį brodvėjų, turgų ir kt. Ketinom važiuoti naktiniu traukiniu į Lvovą, tačiau paskui stoties poilsio dalyje gavom dvivietį kambarį, tad likom nakvoti.
1987.07.15
Atvykom į Lvovą, kur iki pavakarių vaikščiojom po miestą. Nupirkau lauktuvių indiškos ir kitokios arbatos, kazinako iš arachiso riešutų, šerbeto su razinom.
1987.07.16
Pasiekėm Šiaulius. Remigijus grįžo į Kelmę, o aš ekspresu atvažiavau į Palangą, iš kur nesunkiai pasiekiau namus. Čia visi gyvi ir sveiki.
Kavagne 
Aruna 
pirmas
Tikrai labai gražu, bus dar vienas kablys, kur važiuoti. Galėjai dar ir kokią paplūdimio nuotrauką įdėti dėl vaizdumo.
Dar klausimukas, ar ir čia gyvenote viloje, kur ir prieš kiek laiko rezervavote, ar didelis apgyvendinimo pasirinkimas?
Paplūdimio nuotraukos kaip tyčia tik su žmonėmis, o tie arba mokytojai arba direktoriai ir dar su vynu rankose :))
Apie užsakymo ypatumus rašiau I dalies pradžioje. O rinkomės iš čia
http://www.homelidays.co.uk/ ir čia –
http://www.villanao.co.uk/
Tikrai toji miestų trijulė pilna grožybių!!!! Dėkui,Linosa, kad papasakojai apie tų vietų egzistavimą.
Net silpna pasidarė. Tokie miesteliai kažkas nepakartojamo. O dar maistas, o dar gyevnimas vilose, ir svarbiausia šiltas oras .Ech……….
Ogi labai paprastai – į Barį ir Brindisi daugybė skrydžių su Ryanair, per Briuselį, Paryžių, Londoną, Milaną :)))
O čia ta vila, gal kam prireiks –
http://www.homelidays.co.uk/vnao/rental-180746en1.htm
Nėra ten nieko tokio ypatingo, bet mums patiko, tokia kaip itališka ,,kaimo turizmo” sodyba.
wow… kitą kart priglauskit ir mane, jei kas būriu organizuositės kelionę į Italiją… 🙂
Visai gera vilukė, rašo, kad min savaitei, bet, turbūt, galima ir kitaip susitarti nesezono metu.
Myliu šitą puslapį ir jo rašytojus už tai, kad dalinatės tokiomis puikiomis vietomis su visais! Nežinau, iš kur jūs apie jas sužinote, bet tai, ką darote – nuostabu! Dabar, tai – neatsiejamas mano kelionių planavimo gidas.
Pasistengsiu aprašyti ir aš savo keliones, tik bijau, kad nebus taip įdomu.
Storm,
Žinoma, kad bus įdomu! Visų įspūdžiai yra skirtingi ir įdomūs! ir kuo jų daugiau, tuo geriau – kai tingisi dirbt, atsidarai mytrips puslapį, ir keliauji sau, per pasakojimus! 🙂
Apokai, nežinau kaip vasarą, bet nesezono metu visi į kuriuos kreipėmės sutiko išnuomoti trim parom, nes iš pradžių mūsų maršrutas kitoks šiek tiek buvo ir į šią vilą buvom sutarę 1+3 parom (tarp jų 3 dienų tarpas). Tik po nuomos yra ,,valymo mokestis”, kuris išlieka toks pats, nepriklausomai kelias dienas būni (lyg 30 eur.)
Storm, o sužinome paktiškai viską iš tokių pasakojimų, kaip šie. Be keliautojų puslapių yra daugybė blog-ų, tačiau juos atrasti reikia daug laiko. Deja, apie aprašytą miestų trijulę, be filmuko iš delfi, lietuvių kalba nebuvau radus beveik nieko. Bet ,,pagooglinau” miestų pavadinimus ir pamačius nuotraukas, nutariau, kad noriu tai pamatyti.Tiesa, dar yra kelionių vadovai, kuriuose tikrai labai daug informacijos, šiek tiek tokiuose puslapiuose, kaip pvz.šitas – http://lt.tixik.com/ ir t.t. Netgi pastudijavus paprastą atlasą (pvz. Marco Polo) galima labai daug ką sužinoti apie lankytinas vietas. Pastarąjame sužymėti ne tik verti dėmesio miestai, bet ir apžvalgos aikštelės, vaizdingi keliai, pilys, vienuolynai ir kt.
Taip, kad dalinkis savo įspūdžiais, o mes su malonumu paskaitysime 🙂
Fantastiški vaizdai!
Kažkaip pastebėjau, kad paskutiniu metu daug pasakojimų mytrips.lt tinklapyje apie Italiją. Gaila, kad visiems mano draugams poilsiauti „nebrangu” tik Palangoj ar Šventojoj….
Nors, gerai pamasčius, galima varyt tik su savo šeima, kaip Aušra į Sardiniją.
Rima, norint kažkur varyt draugai visiškai nebūtini, o dažniausiai tik trukdo, nes kuo daugiau žmonių, tuo daugiau skirtingų norų ir poreikių, nebent yra diktatūra arba labai didelis suderinamumas, ko paprastai nebūna. Manau, kad Linosos atvejis, keliauti su tokia didele kompanija yra greičiau išimtis negu taisyklė.
Na, mūsų draugai jau daug kartų patikrinti slidinėjant ar plaukiant baidarėmis, todėl labai gerai pažįstami 🙂 Be to, vakare, aptarti dienos įspūdžius ir išgerti kokio vietinio vyno su draugas daug smagiau, negu tik šeimos, kurią ir taip kasdien matai, rate.Todėl niekada nekeliavau tik su šeima. Šiaip su suaugusiais suderinti norus galima, bet jei kuris pasiimtų vaiką – tai jau būtų problemų, todėl, kad vaikai pajutę, jog tėvai bendrauja su draugais pradeda kelti ypač daug reikalavimų, nes jaučia dėmesio stoką. Be to vaikams ir kelionė turi būti kitokia : su jūra, atrakcionų parkais, zoologijos sodais ir pan.
O kaip Apokas paminėjo apie diktatūrą, tai net susimąsčiau – gal aš tokia ? :)))) Bet juk nekeliausi į aštuonias puses? Stengiuosi visada pasitarti su kitais, bet jei suplanuota taip, tai nekeisi visko paskutinę minutę. Be to nekeliautų su manim, jei būtų blogai, o daugumai patinka, kad nereikia pačiam galvos kvaršinti – belieka tik grožėtis ir ilsėtis :))
Na mes beveik visą laiką vieni keliaujam su vaikais. O kartais taip norisi kompanijos. Pvz. tokia kelionė kaip Linosa susiorganizavo. Man ji atrodo poilsinė, kur išsinuomoji vilą ir retkarčiais pasivažinėji po apylinkes. Jei važiuot su draugais ir vaikais, visiems būtų linksma, ir tėvams ir vaikams, jūra šalia, ko daugiau betrūkti gali.
O vat dėl pažintinės, tai tada gal jau reiktų prieš planuojantis kelionę su tais draugais pradžiai į kokį turistinį žygį su palapinėm išvažiuoti :).
Tikiuosi savo diskusijoj nesitikite prieiti vienos teisingos išvados?
🙂 Nes tokios nelabai gali būti :-).
Apie diktatūrą -mano manymu, kelionėse tai geriausias valdymo būdas (taip sprendžiu iš savo patirties).
Jei yra grupė žmonių, norinčių važiuoti kartu, tai nors visi savo norus ir išsako, vistiek viską planuoja ir galiausiai sprendžia vienas ar du. Jie tokiu atveju ir turi vadovauti, kitiems, jei siūloma ‘programa’ tinka, belieka prisitaikyti ir pklusti. Arba visai nevažiuoti.
Nes jei vidury kelionės prasidės demokratija, pasekmės gali būti nekokios.
Nors aišku, kai diktatūra netobula, visada galima išreikšti savo nepasienkinimą ja 🙂 🙂
Pas mus ne diktatūra, bet monarchija (Konstitucinė monarchija) turim vieną monarche kuri visada organizuoja ir vadovauja .
Kol kas norinčių paklusti tik daugėja.
Na va, taip ir prieisime iki vienos teisingos išvados:-) Pasirodo ta diktatūra kai kur ne taip ir blogai :-)))
Is savo patirties noriu pasakyti, kad keliaujant kelioms seimoms, butinas vienas diktatorius, vedlys, karalius… kaip norite vadinkite. Kitaip gaunasi demokratine anarchija. Man teko isbandyti ir diktatoriaus vaidmeni ir paklusnaus vykdytojo. Abiems atvejais jauciausiu komfortiskai, patinka ir paciam planuoti keliones bei labai smagiai jauciausiu kai atsikeli ryte ir tekant saulei ziovaudamas uzduodi klausima keliones „diktatoriui” – kas numatyta siandien? 🙂
Taip taip, šitas klausimas – ką veiksim šiandien? – ‘paklusniam keleiviui’ yra pats maloniausias. Bet paprastai ir labiausiai įgrisęs diktatoriams :-).
Man kažkaip sekasi su nekalbiais diktatoriais keliauti, todėl dažnai sunku būna išpešti atsakymą. O kartais net ir klausimų limitas žmogui įvedamas 🙂 🙂
Aš pritariu linosai, kad vakare, aptarti dienos įspūdžius ir išgerti kokio vietinio vyno su draugas yra smagiau, negu tik su šeima. Bet tik tiek. Gal būt linosa savo šeimą kasdien ir daug mato. Va aš, per darbus mažai skiriu laiko šeimai, tai kaip tik per atostogas ir noriu daugiau pabūti su šeima. Todėl jau eilę metų keliauju tik su šeima (esu turėjęs ir kelias keliones su draugais). Tada esi laisvas ir nepriklausomas. Gali bet kada keisti kelionės programą kaip nori. Pvz., atsibundi ryte kokiam mielam kalnų viešbutyje ir galvoji, tokia graži gamta, nevažiuosim kaip planavome aplankyti tam tikro miesto istorinio centro, o pavažinėsime dar po kalnus. O jei draugams kaip tik norisi būtent praleisti pusdienį mieste, pasėdėti kavinėje ar aplankyti muziejų. Konfliktas. Kažkas bus nepatenkintas. O juk tai atostogos.
Na, o man teko važiuoti ir su šeima,ir su draugais, ir su variantu šeima+draugai.Tai galiu pasakyti , kad blogai nebuvo nei vienu atveju 🙂
Svarbiausia, jog visų norai ir lūkesčiai būtų aptarti prieš kelionę, nes kelionėje vairą perima jau „diktatorius” …:-)
Ir ką gi mes matom? Daug įvairiausių nuomonių ir keliavimo būdų propaguotojų, o vistiek viskas galų gale susiveda į vieną, jeigu atsiranda žmogus, kuris pasako:-PARADUI VADOVAUSIU AŠ,- tada viskas tvarkoj, jeigu ne, tada arba bardakas, arba kelionės išvis nėra, nesvarbu, ar keliauja šeima, giminė, klasė draugų kompanija ar visiškai nepažįstamų žmonių būrys.
Šį kartą, Ra, man atrodo, vieninga teisinga nuomonė yra, kaip tai ir nebūtų keista.
Kitas dalykas, manau, kad čia ir susirinkę dauguma žmonių, kurie tiems paradams vadovauja, todėl tos nuomonės ir panašios.
Aš pvz. keliauju tik su šeima, išskyrus tuos atvejus, kur savarankiškai nelabai išeina arba netikslinga, bet tada jau vadovauja profesionalai, kurių tai darbas.
Užtat Apokas vadovauja šeimos paradui, kaip supratau 🙂
Na, kaip prisitaikyti prie daugumos manau gerai žino visi, kas keliavę su agentūra , ypač autobusu.
O mane siutina klausimas ne : ,,ką veiksime šiandien?, bet ,,O ko mes ten važiuojame, ką ten tokio pamatysime?” Pirmasis rodo, kad žmonės susidomėję, nori kažką pamatyti, o už antrąjį absurdiškesnio negali būti – tai ko tada iš vis važiavo į kelionę, jei tokie klausimai kyla. Tarp kitko tokius klausimus uždavinėję vyrukai tada keliavo su manim pirmą ir paskutinį kartą 🙂 Su viena kelionių drauge irgi keliai išsiskyrė, kai aš pastoviai turėdavau jos laukti prie drabužių parduotuvių, bet čia ir mano problema – nepakenčiu kelionėje apsipirkinėjimo, (nebent maisto) – tiesiog gaila tam laiko 🙂
Linosa, dėl klausimo „O ko ten? ” Taikliai į dešimtuką! Mano šeima jau žino, kad tokių klausimų geriau neklausti 😀
O dėl klausimo „Ką veiksime šiandien?” arba „Kokie planai rytojui?”, tai kažkaip natūraliai išeina aptarti kelionės eigoje ar vakare. Nes jei ir įteikei kelionės planą „plačiajai visuomenei susipažinimui”, tai vis tiek pats rengei, pats moki mintinai ir neatsivertęs gali išberti visą planuojamų įvykių eigą…
Tai jau tikrai, kad priėjom vienos išvados – diktatūra yra gerai. Kas nors mus, nepasigilinęs į diskusiją, keistuoliais išvadintų :-).
Nors aš kalbėdama apie išvadas norėjau pasakyti, kad nėra vienos teisingos dėl to, kaip geriausia keliauti – pavieniui, su draugais ar šeima. Bet ką jau čia – visaip keliauti yra gerai.
Aušra, tavo pasiūlytas būdas, jau nelabai keliavimas, o greičiau atostogavimas, kažkur svetur su pasižvalgymais po apylinkes. Būtent tai aš irgi turėjau omenį, kai šnekėjom apie galimybę „susibėgti” Sardinijoj ar kur kitur. Privalumų yra nemažai, trūkumų kaip ir nelabai įžvelgiu, o kaip tai veikia praktikoje, reikėtų kada patikrinti.
Linosa, aš tai tokiam mažam paradukui, nu max. iš 3 žmonių vadovauju, o tu tai ir visai rimtiems paradams, ir dar su trėmimais ir bausmėmis, va kur tikras diktatorius. Bet, kadangi vienbalsiai priėjom išvados, kad diktatūra yra gerai, arba net būtina, tai kaip ir viskas tvarkoj:DDD!
Na, jie nežino, kad yra ,, ištremti”, galvoja, kad nesusiklosto aplinkybės kartu keliauti ir tikisi, kad tai kažkada bus. Aš to vengiu, bet niekada negali žinoti 🙂
su Aušra neapsimoka keliauti- nubėgs 1 Picos ,o atneš 5 .
TUKAI – išvada nemirtinga, bet picas ne Aušra pirko tada :):):)Nors jei su ja važiuotum, tai aišku, kad ji ne viena greičiausiai būtų :):):)
Įdomiai čia dėstėsi viskas, ir pasirodo išvada viena. Iš tikrųjų kelionėje turi būti savotiška diktatūra – ne blogąja prasme.
Bet labai svarbus dalykas, tai žmonės su kuriais galima kartu keliauti, t.y. kurie gali ir moka labai light arba su jumoru pažiūrėti į iškilusias problemas ar nesklandumus, kurių gali pasitaikyti bet kokioje kelionėje. Nes jeigu prasideda visokie nervų demonstravimai, burbėjimai ir pan- tada jau vargas visiems.
kadangu pas mus kelionės būna daugiausia pažintinės su menkaispoilsio gabaliukais, tai paprastai suplanuojam ją mes ir nusiunčiam draugam kelionės planą (kuria kartais pasikoreguoja eigoje- nors paprastai tai būna numatyta). Tada niekam nekyla klausimų ką matysim, kur eisim ar važiuosim. Tiesiog iš vakaro aptariam atsikėlimo laiką, o jei atvykstam į vietą, tai paprastai, jei tai miestas- sutariam susitikimo laiką ir viskas- kiekvienas lanko ką nori. Nors būna, kad taip ir bastomės visa kompanija kartu, nes visus tas pats domina. 🙂
jo, Tukas norėtų, kad Aušra (arba tas, kas pirko picas) vietoj 1 picos ne penkias atneštų o visą dešimtį 🙂
Jei tokios picos( krašteliai išsipūtę ir apdegę nuo žarijų karščio) kaip linosa valgė tada galma ir dešimt.