Prasidėjus Ramadano mėnesiui, 30 dienų musulmonai turi atlikti „Sijam“. Arabų kalboje žodis „sijam“ reiškia „pasninkavimas“. Tai laikas kada tikintieji turi susilaikyti nuo valgymo, gėrimo, rūkymo, lytinių santykių nuo aušros iki saulėlydžio, neužmirštant dievo (Allah) garbinimo. Musulmonai tiki, kad pasninkas naudingas sielos ir kūno sveikatai. Tai – dvasinis lavinimas. Žmogus, atsisakydamas valgio savo noru trumpam laikui, gali pajusti žmonių ir vargšų kančias, kurie mūsų šiuolaikiniame pasaulyje neturi ką valgyti. Pasninkas Ramadano metu yra privalomas. Visi sveiki, suaugę musulmonai Ramadano metu turi pasninkauti. Valgymas šį mėnesį be priežasčių dienos metu, islame yra laikomas nuodėme.Išimtys, leidžiančios nesilaikyti pasninko Ramadano mėnesio metu žmonėms, kurie turi problemų dėl ligų, dėl senyvo amžiaus ir dėl sunkaus darbo, iš kurio maitina savo šeimą (pasninkaudami negali dirbti). Visi tokie žmonės turi aukoti už savo pasninkus, tai yra tris kartus kiekvieną dieną pamaitinti vieną vargšą. Žmonės kelionėse ar moterys, kurioms yra privaloma valgyti, o ne pasninkauti. Tokie žmonės turi pasninkauti tuomet, kai baigiasi jų nepasninkavimo priežastys. Draudžiama pasninkauti moterims, kai jos jaučia, kad prasidėjo jų menstruacijų ciklas arba jos laukiasi vaiko, per gimdymą ir po gimdymo. Žmonės, kurie dėl pateisinamų priežasčių Ramadano metu valgė, pasninko gali laikytis Ramadanui pasibaigus, pasirinkdami sau tinkamą laiką. Visa tai pasakojo vietiniai, tiekdami arbatą karstą spalio menesio dieną. Itempę ausis klausėm ir džipais po kalnus keliaudami gido pasakojimų apie virtuvę, kuria, deka anglų turistų Kusadasi mieste neteko mėgautis. Todėl gidas nukrypęs nuo keliones maršruto, mus nuvežė į kaimelį, kur pasinėrėm į Azijos ir Viduržemio jūros mišinį. Aviena – mėsos patiekalų pagrindinė dalis. Avienos patiekalų pavadinimai: shish kebab, doner kebab(nenustebino, prisiminus mažas užkandines ant ratų Lietuvoje). Žuvis ar jūros gėrybės visada šviežios. Žuvies patiekalai: barbunya (raudonoji kefalė) ar kilic baligi (kardžuvė). Dolma (riešutai ir razinos, suvynioti į vynmedžio lapus) ir kamiyarik (baklažanai, prikimšti maltos mėsos) – taip pat populiarūs patiekalai. O mes ragavom Pide (pailgas paplotis su užkeptos mėsos ir daržovių mišiniu). Gėrimai: ayran (jogurtinis gėrimas), stipri turkiška kava, turkiškas alus (populiarus yra šalyje gaminamas alus „Efes Pilsen” ir „Tuborg”). Raudonas ir baltas vynas, nacionalinis alkoholinis gėrimas raki (anyžinė degtinė), atskiesta vandeniu ji pabąla, todėl vadinama „liūtų pienu”. Raki yra geriama su įvairiais užkandžiais, vadinamais meze. Dažniausiai musų vakarai buvo leidžiami būtent jos draugijoje su surių, alyvuogių ir meleono meze. Dėl oro salygų kalnuose nebuvo matyti tolumoje skendinčių Graikijos salų. Bet ir be jų buvo į ką paganyti akis.

Papročiai: „Bloga akis” (turk. nazar) – labiausiai paplitęs prietaras. Turkai mano, kad juos gali nužiūrėti netgi nelinkit bloga. Norėdami apsisaugoti žmonės nešioja žydrus karolius, imūrija į savo namų sienas, bei takus, kuriais vaikšto, vairuotojai ant transporto priemonių piešia „akis”. Ant namo kamino atbrailos padetas tuščias butelis mena, kad čia gyvenanti mergina laisva ir jau galinti pradėti šeimyninį gyvenimą. Vaikinas, norintis tos merginos rankos, turi tą butelį numušti.

Krašto pažinimas tęsiasi. Efesas – vienas gražiausių ir geriausiai išlikusių senovės miestų. Antikos pasaulis atsiveria miesto gatvėse, aikštėse, šventyklose, pirtyse, turtingų miestelėnų namuose, fontanuose, amfiteatruose. Celsijaus biblioteka savo pergamentinių ritinių kiekiu beveik prilygsta didžiosioms Aleksandrijos ir Pergamono bibliotekoms. Dar ir dabar išlikęs šio pastato klasikinis dviaukštis fasadas. Šią kelionę, kaip ir visas kitas užsisakėm tiesiog išėję i gatvę. Jų kainos sviravo nuo 10 iki 25 eurų. Pasirinkom pusės dienos turą, su iš išvaizdos ir elgesio primenantį gejų gidu ( sunkus darbas kiekvieną dieną tempti turistus į tą pačią vietą ir pasakoti istoriją kaitinančioj sauleje trijomis kalbomis), džiaugėmės, nes buvo alinantis karštis ir turistų masė.

“Medvilnės pilis”, taip vadinama Pamukale, viena iš labiausiai mus stebinančių ir neužmirštamų Turkijos vietų. Tai stalagmitų kanjonai, padengti baltu mineralinių medžiagų sluoksniu. Laiptuotų terasų įdubose veržiasi šilto ir šalto vandens srovės, kurios spalvą keičia priklausomai nuo saulės spindulių žaismo. Šalia – senovinis miestas Hierapolis, garsėjantis savo amfiteatru, didžiausiu visoje Turkijoje nekropoliu, romėniškomis pirtimis, Kleopatros baseinas su mineralizuotu 30 laipsniu baseinu, bei Apolono šventykla. Šią didybę primena tik po žemės drebėjimo išlikę griuvėsiai. Pamukalės vanduo žymus savo naudingumu akims ir odai, todėl sako, kad nusimaudęs atjaunėsi dešimčia metų. Ši plastinė operacija be skalpelio kainavo 20 eurų. Nė nepajutom, kai jau išmušė penkta valanda vakaro ir turėjom palikti šią pasakišką vietą.

Grįžti ateityje norėtųsi, bet jau į mažai lankomą turistų miestelį, kuriame nereiks valgyti angliškų pusryčių, be kurių nieko daugiau ir negausi. Kusadasi skirtas anglų turistams, jis brangus.

11 thoughts on “Turkija: Ramadano menuo artimuosiuose rytuose. Kusadasi”
  1. Su dideliu malonumu perskaičiau, tik per greitai baigėsi, juokauju, žinoma. Kažkaip kiekvienais metais vis į pietus traukia, na norisi tos šilumos, ką jau čia bepadarysi, bet gal reiks kokias atostogas ir centrinei Europai paskirti, juolab, kad karų istorijai nesu abejingas, o kas yra Ardėnai ir ipritas žinau senokai.

  2. Gal sunku bus patikėt, bet nežinau… prie progos reiks pabandyt pasiaiškint. Nemanau, kad girdėjau ką nors čia vartojant šį posakį – nei tarp užsieniečių nei tarp belgų.

  3. Kad ir kaip atrodytų, bet Belgiją Ra, jau matau prisijaukinai.
    Kai rasi dar įdomių vietelių rašyk, nes kas gi geriau nurodys tas vieteles, negu vietinis vaikščiotojas.

  4. O tai kokia ten smėlio kopa Belgijoj? Ar čia kažkoks bajeris,nes neteko girdėti ?

  5. Tokia ir kopa, Linosa 🙂 nedidukė smėlio kopa palei jūrą ir tiek. Bet kad antra pagal dydį visoj Belgijoj tai ir pristatačiau kaip įžymybę :-). Pačios aukščiausios dar neradau.

  6. Šiaip labai geras straipsnis,bet kad susidaryt tokią nuomonę reikia ten gyvent…Pažįstu vieną merginą (Jurgą St.).,kuri irgi sėkmingai trina Briuselio koridorius,tai visada jai pavydėjau to gyvenimo Europos centre. Sugalvojo-sėdo į traukinį ir už poros val. jau Londone,arba atvažiavo mama-išlėkė dienai į Prancūziją,į Lilį pasivaikščiot,kaip mes į kokią Kernavę ar Rumšiškes:)

  7. Aušra, bet Briuselis – tai dar ne visa Belgija. Dažniausiai sostinės labai skiriasi nuo visos likusios šalies.

  8. Šiaip jau,labai gražus noras prisijaukinti šalį.Aš,dažniausiai,neturiu kantrybės.Ir labai jaukiai parašyta.ačiū.

  9. Sutinku, kad Briuselis tikrai nėra tarp pačių įspūdingiausių Europos miestų. Bet žinokit, gyventi jame puiku – daugybė veiksmo, kultūros, sporto ir kitokių veiklų – tik spėk sužiūrėt kur ir kas vyksta.
    O straipsnelyje norėjau parodyt, kad Belgija, kaip ir visos kitos šalys turi ką parodyt, jei netingi paieškoti.
    Žinoma, visad renkamės tai kas gražiau, įspūdingiau. Aš irgi greičiausiai nebūčiau susiviliojus dar kartą aplankyt Belgiją po to pirmojo karto, bet kad jau teko čia apsistot, tai tenka jaukintis 🙂

  10. Puikus „rašinėlis”, smagu skaityti, norisi keliauti…
    Ra, neseniai paskaičiau apie Hallerbos mišką – ar ten buvojai? Labai norėčiau pamatyti tuos mėlynus hiacintų paklotus savo akimis. Ką dar rekomenduotumei aplankyti netoli to miško?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *