Prieš kelis metus, žiemos metą kilusi mintis nuvykti į prestižinį buvusios Sovietų Sąjungos kurortą Krymą prasiplėtė ir virto noru ta pačia proga susipažinti ne tik su Ukraina, bet ir su Moldova, Rumunija ir Serbija, o konkrečiai su jų sostinėmis.
Keliauti šį kartą nusprendėme be konkurencijos puikiausia, nuostabiausia ir patogiausia transporto priemone – traukiniais. Tačiau tie traukiniai, kurie važiuoja iš Lietuvos į Krymą kainuoja labai brangiai, todėl iki Kijevo važiavome autobusu, o jau toliau vykome traukiniu.
Tai buvo pirmoji, mūsų vėliau susiformavusios vieningos ir gan sėkmingos komandos kelionė. Komandą sudarė aš, Vytukas ir Nijolė. Laikas parodė, kad susicementavome neblogai ir kartu padarėme dar daug kelionių.
Iš įvairių Lietuvos kampų susirinkusių bendrakeleivių kelionės startas – Kėdainiai, toliau Kaunas, dar toliau – Vilnius, iš kurio 22.00 pilnu autobusu išvykstame į Kijevą. Žiauriai nemėgstu naktinių autobusų ir tikiuosi, kad šioje kelionėje bus kuo mažiau, o dar geriau, kad iš viso nebūtų. Negaliu miegoti aš juose. Arba užmiegu, tačiau atsibundu po valandos ar dviejų ir nebegaliu užmigti, nors tu pasismauk su viela.
Kaip visada, juokai prasideda labai anksti, šįkart dar neišvažiavus iš Vilniaus. Vytas gavo vietą po televizoriumi. Pirmiausia, jo sėdynės neatsilenkinėjo, antriausia jos turbūt buvo kažkokios pristatomos, nes vietos visiškai nebuvo net kur kojas dėti, trečiausia, kadangi telikas virš Vyto galvos, tai, aišku, jis jo nematė, bet ypač gerai girdėjo. Žvengėm, kad jo sėdynės draugas bus greičiausiai storas senis ir dar laikys arbūzus po pažastimis. Laimė, neskyrė jam sėdynės draugo. Būt buvę tiesiog žiauru. Net indai turbūt nevažinėja taip ankštai.
Kaip tikėjausi taip ir buvo…
Daugiau rasite mano bloge: http://nj109.blogas.lt
Kavagne 
Aruna 
pirmas