Keliones izanga: begyvenant Austrijoje buvo uzmastytas planas nukakt iki Italijos ir ten pasikulturint 🙂 Trumpai pateikiu ispudzius is prisiminimu skryneles :)))
ok, ilgos izangos nerasysiu, kad akys nesuskaustu jau nuo pirmu sakiniu, bet laiskas gal netyciom ir ilgas
gausis, nes noriu papasakot sposus ir nutikimus is savaitgalines keliones i Italija. niu kaip sakant
atrodo tik tris paras buvom, bet net nugara sulinko nuo nuotykiu nastos…
taigi, esme tokia, kad si savaite, t.y. jau praejusi, iskrito sudetingai ilga ir varginanti, buvo atvarius destytoja is Amerikes, tad teko per keturias dienas ismokt visa marketingo kursa ir parasyt darba. bet neverta man pamirst, kad as ne apie tai… taigi, pasilepinimui organizmo nusprendem nusiaust iki Italijos, bent jau pica savo skrandzius pamalonint. tad kaip sakem, taip ir padarem. siaip ne taip stoty vokiskai per bruksneli angliskai susikalbejom ranku mostais parodem Italijos krypti ir olia, mes turim jau bilieta. ok antras dalykas, ka reikia padaryt pries isvaziuojant i kelione kai ir susirast, kur galva priglaust nakti. ilgai mascius ir landziojus po interneta (taip ilgai, kad net likus trim dienom iki limito perzengimo, internetas dingo…) nieko rast nepavyko… as jau net masciau ieskot ambasados, bet pasirodo tik Romoj tokia, tada mastem lietuviu
bendruomene pakalbint musu nakvynes klausimu, bet drauge patikino, kad nuvykusios rasim, ka nors. ok, as
spjoviau i visus ieskojimus, nes tikrai didelis nervas sueme, kai sedi per nakti ir nieko nerandi… tik radus akimirka, kai internetas dar ant plauko trauke pasitikrinau oru prognozes, tad nusprendem, kad nieko
vertingo nesivezant galima bus ir ant suolo pakrist. o ka gali studentai vertingo veztis??? sumustinius 😀
dar vienas dalykelis pries isvaziuojant patartinas padaryt – tai susizinot kiek imanoma daugiau apie miesta, i kuri vaziuoji, nes kraupiai neidomu, kai vaikstai po miesta ir tenka prisitrint prien ekskursijos su gidu ir bandyt suprast, kas cia per izymybe vietine, jog nuotraukas ziurint ir kam uzklausus, kur esam, galetumem pasakyt. bet ir sito nepadarem, nes kaip ir sakiau, interneto nerasta, o kas po paskaitu, trunkanciu iki isnaktu, dar liks
univere ieskotis info??? nebent as – bet tik ne si syki…
tad pradekime pagaliau i tema rasyt, a ne? ok, isauso tas ispudingas rytas, kai jau kuprinese sumustiniai
sukrauti, obuoliai italpinti (ne esme, kad obuoliu galima ir Italijoj gaut, bet ne – isidejom ir uzsitampem… nors tiesa sakant per tris paras Italijoj praleistas, taip parduotuves maisto ir neradom…) „nekalta” Sprite santykiu 1:3 sumaisem (kadangi Sprite jau daug nebebuvo, o parduotuves Austrijoj kraupiai trumpai dirba, tad pamastem, kad isgyvensim…) patraukem stoties link. stoti kaip visada pasiekem per anksti (tas lietuviu bruozas 20 min ateit per anksti, nei 2 min per velai ir vel i viesuma iskilo…) ok, traukinys kaip ir atrieda, toks laimei visas grazus ir patogus, toks kaip tikras lektuvas tik ant begiu :d dar reikia viena fakta paminet, kad su mumis traukiniu vaziavo ir Bradas Pittas tik klausimas, kur savo Jolie su mazameciais paliko nezinau…bet ten tai tikrai jis buvo 😀 traukinys pajudejo greitai skriejo vaizdai pro mus vienas uz kita ispudingesni – tai pagaliau pamaciau Austrijos garsiasias Milkas, tai pili ant vieno kalno, ar dar grazesne pili ant kito kalno ir pagaliau dar viena pili ir t.t. nes galo pilims nebuvo… bet daugiausia aki malonino nesibaigianti Alpiu zaluma. vat taip linksmai bevaziuodami, nes visgi nepamirskit kad Sprite turi tendencija buti kas kelias minutes pagurksnojamas, kirtome siena. tai supratome is telefona uzpuolusiu keliasdesimt sms, siulanciu italiskus telefono operatorius ir didelio smugio keiciant lokomotyva traukinio. nes pasirodo ne kiekvienas gali iveik kalnu traukiniu keliuka… niu zinoma, atejo konduktorius, po penketa euriuku dar nulupo, mat mes rezervacijos
nebuvom pasigamine… siaip dar pagrasino, kad bauda mes turim moket po 5o euru, nes neirasem datos i
bilieta, bet laimei sukalbamas dede pasitaike… tad kad pinigine labai sunkiai nepalengvejo… 😀 dar
tiek su traukiniu tokiais kampais nebuvau sukinejusis… galetu geriau, jau pasprogdint dali kalnu… niu siaip ne taip pravaziavus 17 tuneliu, kai is baimes ir noro pamatyt sviesa, ne tik islist nori is to tunelio, bet ir Lietuvos vardo pradedi sauktis, islindom mes Italijos lygumose, apaugintose vynuogem ir daug vynuogiu… pasiekus Verona, teko keist traukini, mat Kufstein – Milan toki traukini jau per daug butu noret rast, tad pasitenkinom su vienu persedimu. visa kelia traukiny buvo be proto salta, mat mes vasariskom drapanom apsitaisiusios ismovem i Italija. bet tik is traukinio islipusios pamirsom, kaip taremes ieskot guccy’on ar versace’yno, kur
pirmiausia pirksim po megztini…
Tik islipus is traukinio, pasijaute tas Italiskas temperamentas ir viskas kas su Italija susije – visi kalba vienas uz kita garsiau, rankom mosikuojas 360 laipsniu aplink save… tvarkos nerasta, suolu taip pat, tad kiekvienas pavarges turistas savo sedyne poilsio valandele lepina amerikietiskos svajones restoranely, kuris cia vienintelis tebuvo rastas… pralaukus valanda kito traukinio, nes pasirodo kad ne velnio, mes negalim su kokiu norim traukiniu vazinet po Italija kaip skelbe musu bilietas, isedom i traukinuka, vezanti i Milan ir po dvieju valandu islipom jau Milane!
ok, esam Milan, pirmas darbas, pasiziurim traukini atgal i Verona kitai dienai ir ieskom info centro, kad gautumem zemelapiuka. tikriausiai nereikia minet, kad brendam per zmoniu jura, nes stotis Milan be proto
didele… po 40 min trukusiu paiesku ir siuntinejimu i apacia, i virsu, i desine ir i kaire, randam info centra, kur dede italas angliskai ismokes kaip maldele teksta atraportavo, o uzklausus papildomos info, jau taip sutriko, kad ne velnio nieko nebeislemeno… teko tenkintis italiskais atsakymais ir improvizuot prie anglisku zodziu pirdedant galunes -ato arba -ovo… niu bet laimei viskas ok baiges, kaip ir gavom zemelapi, nurodymus, kur galim lova rast (niu jis ten nurode hosteli, kuri norint pasiekt, reikia paejet, tada dar 25 min metro pavaziuot,
perlipt, dar pavaziuot ir tada dar nueit atgal ir tada jau ten kazkur rasim… ) tad nusprendem tiketis geriausio ir einan iki centro rast kazka, kas musu aki patrauktu ir nereiketu tokio kelio siaust toliausiai, kad paklaustumet, ar turit vieta, nes jau kur kur bet Milan viskas occupato… nelaimei visi aplink stoti esantys viesbuciai 3 arba 4 zvaigzduciu, tad musu lupose sypsena atsiradusi nuo nekaltojo Sprite vis nyko ir staiga savo laimei uztikom vienos zvaigzdutes viesbuti, isikurusi ispudingoj vietoj, nes jei eini tinkama gatve ir niekur nepasiklysti, tai centras uz 10 min pestute. vienintelis kambarys tebuvo, mes dar sugebejom nusideret, nes kas gi atsakys dviem lietuvaitem, kurios nors ir po keliones ne geriausios savo isvaizdos atrode… tad tris min pailsejusios po
kelioens vargu (beje, kelione Kufstein – Milan truko 8 val…) isejom i miesta prasinest pasiveizet madu…
niu uosle neapagavo centra radom, su daugybe zmoniu, kurie parduotuves sluote slave, nors turiu pastebet,
kad Miunchene slavimas dar didesnis buvo…taigi daug daug vaiksciojom, daug daug graziu vitrinu matem ir netiketai musu akis patrauke, o galvas uzkariavo viena tolumoje matoma parduotuve – Ferrari… 😀 tokia skaisciai raudona ir didele su visais bolidais viduje… turiu prisipazint, kad niekada nesuprasdavau zmoniu, kurie naktimis keliasi ir ziuri tas zujancias masineles, bet dabar kai pamaciau, kokiu fanatiku zmoniu buna, kad net 6 aukstu parduotuve pilna produkcijos turi, tai pradesiu tokius zmogenus vertint. niu o gal cia tas
brazilas, dirbes ten kaltas, kad as jau taip bolidais palikau apzaveta… (beje, paklausus brazilo, ka jis
veikia Italijoj, ko jau ko, bet tokio atsakymo, kad „killing people is his favourite and main job” nesitikejau… )
pala, kur sustojau… niu apie miega nieko nepasakosiu, nes jo kaip ir beveik nebuvo… o pusryciai buvo pasakiski (beje, reikia paminet ta fakta, kad vienos zvaigzdutes viesbutyje dvivieciame kambaryje buvo padeta tiek muilo ir sampuno ir net 5 ranksluosciai… ir kodel as masciau, kad visus tokius privalumus turi tik daugiau
zvaigzduciu turintys viesbutukai… ok, pusryciai, tai kaip ir Italijoj budingi – visas stalas bandeliu su dzemais ir sokoladais ir didelis puodukas cappucino (nors lietuvio akimis ziurint, viskas maza, tad gal ir puodukas mazas) bet esme ne cia, mat mus pusryciu metu aptarnavo, pats seimininkas – direktorius ir tik nugerus gurksni pasakisko gerimo (nors tiesa sakant niekada nebuvau megeja kavos…) jis vel pulvado
pildyti, tad lepinos kava pasakiskai ilgai :)))
ok, nauja diena, tad nauji ir ispudziai. nusprendem pasikulturint siandiena ir paziuret, kiek galima daugiau. tad nusigavome iki Skortezu pilies, ten apziurejome daug balkono liekanu, kurias liete Dziuljeta, dar daug baznyciu atlauzu ir dar nesuprasta manomenta, kurio nepaziurejus negalima iseiti is pilies… dar radom instrumentu sale, kur moke kaip smuika pasidaryt, bet turiu pripazint, kad man ten viskas per sudetingai atrode (niu jau zinau, zinau, kas galvoj kirba – kad as blondine, bet taip nera…) tada nuejom i parka pasedet, bet supratom klaida, mat parkas buvo baltas nuo dulkiu, tiesiog oras buvo pilnas ju… bet nepaisant to, pasedejom ir pailsejom. tada kelemes i boksta, paziuret i apylinkes ir nusprest, i kokia puse toliau traukiam. gerai, kad pasikelem i ta boksta, mat tik pasikelusios nustatem, kokio tikro dydzio visgi Milanas yra… net ir budamos greitaeiges lietuves neistengem nei desimttadalio apeit per dvi dienas… gaila, bet bus proga pakartot kelione, nes kaip visada pagrindiniai akcentai remontuojami, tad nuotrauku kaip ir labai graziu nebuvo galima pagamint… per likusia dienos dali dar daug nematytu, nepazintu vietu padarem ir pagaminom
pamatytom ir pazintom, tad super, daug ispudziu prisigaminom, dar daugiau presa privertem padirbet, nes kur koja kelem, ten juokas neuztilo. niu gal kiek nuotaika ir pagadino sventine vakariene, kuria mes
norejom pasilepint, bet nieko ten mums pasigamint neisejo… tevai buvo susirupine, kaip mes ten susikalbesim, bet as juos patikinau, kad viskas bus super duper, nes ranku mostus kartais ir as panaudoju, o angliskai vis dar naiviai tikejau, kad visi italai kalba (isitikinau, kad jie moka pagrindinius 7 zodzius
nukabinti mergina, bet deja, deja, uz 7 zodzius as nepasirasau… :D) taigi, kaip ir uzsisakem picas ir
jau mastem, kaip jos gardziai kvepes, bet kai atnese mano veidas sypsena pakavojo, nes nesupratau, kaip ant paprastos picos atsidure tiek daug juros gerybiu… niu galvoju, malonu, nes mano skrandis seniai net
zuvies neturejo… bet kaip veliau bandem aiskintis, tai padaveja ne velnio nesuprato angliskai, nes mes
jai angliskai, o ji mums italiskai… as net eksperimenta atlikau ir susirasiau, kiek laiko mums
uztruko pavalgyt – 20 min laukem, kol atnese peilius su sakutem, dar uz 15 min gavom meniu ir t.t. bet
laimei, bent kiekviena karta aplenkdama staliuka padaveja nusisypsodavo ir palinksedavo galva… tad susimokejom – zinoma, nuplese nuo manes cielais 7 eurais daugiau, bet ka cia jau bepridursi… tad nepaisant paskutinio slogaus ispudzio, super dienas Milan praleidom 😀
ok, mastot, kad jau pabaiga – ne velnio, mat dar diena Veronoj laukia. Islipus, eilini karta neturint zemelapio, centra pasiekeme laimingai ir isvydome minias skautu, mat pasirodo, kad vyko skautijos simtmecio paminejimas, tad skautu kaip uodu rudeni buvo be proto daug – ant kiekvieno kampo kiekvienas skautu burys vis ka nors gamino ir veike. tad ka mes radome Veronoje? daug graziu balkoniuku, prikrautu geliu, daug siauru gatveliu, kurios pasiutusiai patraukliai atrode, tad taip as ir isypskinau savo limita kadru… daug karscio, mat pavesy buvo 28 silimos kaip zemaiciai sako 😀 pasirodo, Koliziejus ne tik Romoj yra, bet ir Veronoj, nors tik ne tokiu pavadinimu… Dar praejom Dziuljetos balkona, nes kaip minejau ten tu balkonu tiek daug, kad neatskirsi kur koks… bet labiausiai patiko sedet ant kazkokio didelio pastato laiptu ir stebet, kaip
italai sau nesuka galvos del nieko… sugedo motociklas – pasistate zmogelis ji skersai pagrindines
gatves ir pradejo remontuot… dar reiketu paminet, kad laimei radom lazanijos, o skanumas jos neispasakytas buvo kaip ir musu padavejo apsukrumas, mat jis sugebejo, ne tik lazanija mus sugundyt, bet i vynelio isiulyt, o galu gale ir tiramisu taip nupasakojo skaniai, kad neatsilaikem…
tad super ir cia dienele praleidom. o tada ir vel kelione namolio – Austrijon… pilni vagonai zmoniu, mat nezinia kas cia vyko, tik viena supratau, kad mes ne vieninteles tvarkingai nekalta Sprite buvom pasigaminusios, nes viena kompanija tikra toosa susirenge vagone, mat ne tik gerimai ant stalo buvo, bet ir visas kompas su kolonkem 😀 vokieciu dieduku armija ir pasislepus italiska vyneli ragavo… o mes tik daug, pasiutiskai daug krizenom… taip gera buvo pargrizt i Kufstein, toki ramu ir jauku miestuka ir jau dabar laukiu savo pargrizimo i Klaipeda – prie vandens telkinio,kur pagrindine mano uzduotis bus isvalyt plaucius nuo Milano dulkiu. tad susimatysma ten 😉
Kavagne 
Aruna 
pirmas