Viena Vokietijos provincijų – Rytų Prūsijos teritorija – apėmė dabartines Šiaurės Lenkijos, Karaliaučiaus srities ir Klaipėdos krašto žemes. Antrajam pasauliniam karui baigiantis, Rytprūsiams teko pirmoji ir stipriausia sovietų armijos įniršio banga. Po karo vokiečiai, atlaikę tą įniršį, badą ir ligas, iš Rytprūsių buvo visiškai išstumti, o į jų vietą atkeldinti kolonistai iš plačiosios Sąjungos sovietinės.
Su šia džiugia gaida, mes vėl susiruošėm minti pedalus į Karaliaučių. Žygio startas tas pats – Šakiai. Toliau maršrutas turėjo driektis per Jurbarką, Bitėnus, kertant sieną Karalienės Luizos tiltu, toliau – Tilžė, Gastos, Skaisgiriai, Labguva, Krantas, Rasytė, Nida, Ventė, Šilutė, Bitėnai ir atgal tuo pačiu keliu iki Šakių.
Kadangi mėgstu ne tik minti dviratį, bet ne ką mažiau mėgstu ir jo neminti, todėl pirmąją dieną, kad nepervargtume, nepuolėm strimgalviais į Šakius, kaip nuogi į dilgėles, o jau vakarėjant, ramiai iš Kėdainių automobiliu su prikabintais dviračiais pavijome dviratininkus ties Viešvile ir prisijungėme prie jų.
Nuo Viešvilės iki pirmosios nakvynės vietos – Bitėnų buvo gal keliolika kilometrų, todėl tą atstumą įveikėm greitai ir dar ankstyvą metą buvome nakvynės vietoje prie Nemuno kranto. Jaučiamės žygiui geriau pasiruošę, nes turime pasiskolintą iš Alekso geresnę palapinę. Bet prieš skolindamiesi nepamatėme, kad joje sugedę abu įėjimo užtrauktukai ir jos pralaidumas lietui lygus 100%. Nijolė sugebėjo sutaisyti vieną iš užtrauktukų, tai bent galėjome užsidaryti palapinę miegodami, tačiau prieangį reikėjo palikti palaidą, nes pasirodo nebuvo ir baslių jam paremti. Ai, dar ir virbų nebuvo. Išsidrožiau iš šakų. Pasirodo ne taip jau gerai ir pasiruošę buvom.
Vakarėlis pradžioje ėjo visai neblogai. Daugelis žygio dalyvių šoko į Nemuną maudytis. Tą patį padariau ir aš, nors kažkada buvau žadėjęs toj purvinoj upėj niekad nesimaudyti. Bet kadangi, anot asmenų nepanorėjusių čia skelbti savo pavardžių, gyvenime daug žadu, bet retai padarau, tai tas atvejis nebuvo išskirtinis. Vanduo buvo nuostabiai gaivinantis. Taip ir gaivinomės, praktiškai apžioję Ragainės celiuliozės fabriko nuotekų vamzdį.
Kadangi stovyklavietė yra vieša ir valstybinė, iškylautojų radosi daugiau. Iškylavo dar dvi girtos kompanijos, kurios labai smagiai baliavojo ir lenktyniavo, kuri garsiau ir ilgiau leis savo muziką, žemę kilnojančią. Galiausiai, kai jie nurimo, užėjo audros debesys ir kažkur tolumoje žaibavo taip, kad naktis trumpam tapdavo diena ir pasimatydavo, kad audros debesys yra juodesni už čigonės akis. Atrodė, kad ten, kur jie yra, dangus su žeme maišosi. Pradėjo krapnoti. Trumpai pakrapnojus, pajutau, kad krapnoja pas mus palapinėj.
Visgi, lygiai taip pat kaip pirmąją naktį lygiai prieš metus, orų dievai vėl mums buvo gailestingi ir apsiribojo tik pakrapnojimu, o tie baisingi juodutėliai debesys nusiaubė kitą Nemuno krantą.
2 diena
Rytelis išaušo giedrutėlis, net pasirodė, kad tie juodvarnio spalvos debesis nušvietę žaibai man sapnavosi. Bet savijauta, tikrai tvirtino, kad naktis iš tikrųjų buvo beveik nemiegota.
Dviratininkai kėlėsi anksti, nes laukė neprognozuojama Rusijos siena. Atėjo laikas atkeršyti linksmoms kompanijoms, todėl nepasididžiavau ir visa gerkle bliaudamas, kiekvieną žygeivį asmeniškai sveikinau su labu rytu, net ir besikrapštantį už 50 metrų nuo manęs. Net ir tuos, kurių nepažinojau ir ateity nesusipažinau. Gaila neturėjau ruporo, bet savo pasiekiau, baliauninkai ėmė lįsti iš palapinių surauktais kaip subinės veidais.
O mes pakilom į žygį ir po valandėlės važiavimo Rambyno regioniniu parku, jau stovėjom prie Prūsijos karalienės Luizos vardu pavadinto tilto, apkrauto automobilių eilėmis, vežančių pigesnį benziną namo.
Sieną perėjome labai greitai. Čia matyt ir skirtumas tame ar tu kerti sieną automobiliu, ar ne, nes kertant sieną pėsčiomis viskas yra superpaprasta ir greita.
Ir štai mes vėl Tilžėje, Taip smagu man, aš vėl savo mėgstamoje, įdomioje Rytų Prūsijos žemėje. Turbūt niekada nepabos lankytis toje žemėje ir kiekvieną sykį apsilankęs atrasiu ką nors nauja. Širdis atsigavo, nuovargis kažkur dingo, aš pasiruošęs judėti gilyn į Rytprūsius.
Turime gerą valandą pasiblaškyti po Tilžę. Žiūriu, kad vienas vaikinukas iš mūsų grupelės, kažkur vienas išvažiuoja. Jo užkalbinimas buvo tas poelgis, kurį turbūt galėčiau nominuoti į geriausių metų poelgių apdovanojimą, nors iš pradžių to ir nesuvokiau. O tas poelgis buvo paprastas klausimas: „Kur gi važiuoji, bičiuli?“. Jis važiavo į Tilžės turgų pirkti polietileno plėvelės, savo palapinei apdengti. Sumanymas pasirodė nekvailas, todėl prie jo prisijungėme.
Netolima ateitis parodė, kad šis pirkinys, taipogi, galėtų pretenduoti į geriausio metų pirkinio statusą, nes visas kitas keliavimo naktis lijo. Be plėvelės būtume pamiršę, ką reiškia miegoti sausiems. Galima drąsiai teigti, kad šis pirkinys mums iš esmės išgelbėjo žygį.
Toliau mūsų žygis tęsėsi link miestelio vadinamu Gastos. Rusiškasis jo pavadinimas yra ypatingai prėskas ir be fantazijos – Slavsk. Pravažiavome visą vakarinę Tilžės dalį, kurioje išlikę daug vokiškų pastatų, o ilga gatvė buvo akmenuotas grindinys. Aišku, akmenuotas grindinys dviračiams yra žiaurus dalykas, todėl teko kiek pabarškinti dantis, tačiau akims tai buvo atsigavimas. Tarsi patekau į prieškario Rytprūsius, dar ruso nesužalotus.
Dienelė buvo žiauriai karšta, nors Ponas Valdas atkakliai tebetvirtino, kad antroje dienos pusėje, turi užeiti lietus ir atvėsti, mat jam Ponas Evaldas pastoviai siuntinėjo sms su orų prognozėmis. Vyliausi, kad jis meluoja.
Gastos nedidelis miestelis ir, gal tik išskyrus bažnyčią, nieko tokio įdomesnio jame, pagal turėtas žinias, kaip ir nėra. Jau perdėm rusiškas, gal kai kurie vokiški namai ir vokiška gatvių struktūra dar likę. Nors XIX a viduryje lietuviai sudarė, net 38% miestelio gyventojų, griežtėjant vokiečių nutautinimo politikai, prieš karą jų buvo likę tik 400. Tačiau jau sovietmečiu Gastas pamėgo lietuviai tremtiniai, kuriems nebuvo leista grįžti gyventi į Lietuvą. Nežinau, kodėl jie čia kurdinosi, bet prieš Lietuvai atkuriant nepriklausomybę Slavsko rajone gyveno apie 2,3 tūkst. lietuvių, kurie sudarė trečdalį rajono gyventojų. Ir dabar Gastose dar veikia šeši lietuvių kalbos ir etnokultūros būreliai bei fakultatyvai.
Kažkam iš mūsų pasimaišė girtas kaimietis, kuris patarė nuvažiuoti prie mineralinių vandenų maudyklės esančios miestelyje. Pats miestelis buvo tuštutėlis, tačiau, kai atvykome prie maudyklos, supratome kodėl. Nes visas miestelis buvo ten. O maudyklos, tai toks didelis ir gilus betoninis baseinas lauke su labai šaltu vandeniu. Jis statytas dar prie vokiečio 1936 m. ir toks išlikęs iki dabar. Sako, kad ten kažkokie mineraliniai vandenys, tačiau už juos galvos nededu, nežinojau kaip patikrinti. Nuo paprasto vandens jis skyrėsi tik tuo, kad buvo per šaltas tokiam metų laikui.
Toliau kelias driekėsi link Skaisgirių dab. Bolšakovo. Toje atkarpoje ir patyrėme drastišką oro pasikeitimą. Prognozės ėmė pildytis su kaupu. Papūtė stiprus priešpriešis vėjas. (negi gali papūsti kitoks vėjas?) Ar pastebėjote, kad jei važiuojant dviračiu pučia vėjas, jis būtinai bus priešpriešis? Važiuojate į vieną pusę, kenčiate nuo priešpriešio vėjo, ir guodžiatės, kad grįžtant tas vėjas bus palankus. Tačiau, kai ateina laikas grįžti, vėjas „netikėtai“ pasisuka ir vėl tampa priešpriešiu. Man taip visą laiką būna. Ir su įkalne tas pats.
Užėjo negražūs pilki ir pikti debesys ir atšalo oras. Važiuoti tapo žiauriai sunku ir nemalonu. Važiuojant dviračiu ir esant priešpriešiam vėjui, nedidelė pagalba gali būti pakelėje augantys medžiai, kas rytprūsiuose ypač paplitę, tačiau kaip buvo galima ir tikėtis, mums išpuolė turbūt vienintelė Rytprūsiuose atkarpa, kai kelias buvo plynam lauke, todėl vėjelis galėjo parodyti viską ką sugeba. Nijolė turinti prastesnės kokybės dviratį ėmė atsilikinėti nuo grupės. Jos atsilikimas mane varė į streso būseną, nes tikrai netroškau, kad mano žmona atsiliktų nuo grupės viena, kažkur Rusijos nykumoj, dar esant bjauriam orui.
Ir išvis, pradėjau matyti pirmuosius skirtumus lyginant su pernai metais. Pirmas ir ypač nemalonus skirtumas buvo tas, kad autobusiukas, kuris pernai sąžiningai važiuodavo paskui paskutinį grupės narį, šiemet to nedaro. Jis tiesiog nuvažiuoja kažkur į priekį ir mes net nežinome kur jis yra. Tai reiškia, kad jei kam nors nutiks bėda, jo už nugaros tiesiog nebus. Iškėlus šitą klausimą viešai, vairuotojas pastebimai suirzo ir atšovė, kad jam neįdomu vilktis kaip vėžliui iš paskos. Trumpiau tariant, jam neįdomu daryti tą darbą, kuriam jis buvo pasamdytas.
Kitas skirtumas buvo tas, kad pernai paprastai važiuodavome draugiškai visi kartu. Šįmet gi, grupės vedliai ir kiti turintys modernesnius dviračius šaudavo į priekį, palikdami prasčiau fiziškai pasiruošusius, ar turinčius ne tokius gerus dviračius toli už nugarų. Na, aišku, čia ne vaikų darželis, kad visi turėtume vaikščioti susikibę už rankučių, be to kiekvieno reikalas ir išsirinkti normalų dviratį, todėl pretenzijų gal ir nelabai galima reikšti. Tačiau tokios vieningos dvasios tai neprideda. Juolab, kad stresą patiria silpnesni, iš paskutiniųjų stengdamiesi neatsilikti. Dingsta kaifas, atsiranda stresas. Kas gi nori likti važiuoti vieni Rusijoje, tuščiame kelyje ir lyjant. Būtų dar ne taip blogai, jei iš paskos važiuotų autobusiukas taip, kaip buvo pernai. Tačiau gi vairuotojui tas yra nuobodu.
Skaisgiriuose visi sutūpė prie kažkokių kioskų – kavinių. Ten kepė čeburėkus. Surizikavau, nusipirkau vieną ir supratau, kad tokius skanius ir sultingus čeburėkus paskutinį kartą esu valgęs prieš daugiau nei dešimt metų, dar mokykloje Kėdainiuose. Nusipirkau dar vieną, ir alaus. Nuostabūs čeburėkai, kepami klientui matant. Matyt, dar nesusiprotėjo malti negyvų kačiukų.
Dar 43 km iki nakvynės vietos prie Labguvos. Oras taip sugedo, kad jaučiausi tarsi būčiau benamis šuo per audrą. Labai sutemo, lijo. Prasidėjo miškai. Būrys labai išsisklaidė, o Nijolė liko paskutinė. Aš dar būčiau galėjęs palaikyti tempą ir būti bent apie vidurį, tačiau negalėjau toli paleisti Nijolės. Dėl to likome abu paskutiniai. Porą kartų prasilenkėm su girtais marozais šlitinėjančiais kelio viduriu. Jų akys buvo visiškai suzombėjusios nuo degtinės. Iš vienos pusės gerai, kad labai nedaug mašinų, nes saugiau važiuoti, o iš kitos – horizonte nebematant kitų dviratininkų, toks tylus miręs kelias, baisiu oru su praslenkančiais zombiais – vaizdas kaip iš kompiuterinio siaubo žaidimo „Silent Hill“, kurį dar Kėdainiuose su Vytu žaisdavome per seną teliką „Rekord“. Na, o svarbiausia – gale nevažiuojant autobusiukui, kuris buvo samdytas padėti nelaimės atveju ir šiaip drąsai palaikyti. Dar ir dabar negaliu ramiai prisiminti to autobusiuko vairuotojo. Negana to, kad tas žąsinas nevažiavo grupės gale, jis dar nepatenkinta marmūze pareiškė, kad nelaimei nutikus jam nieks neskambintų į mobilų, nes jam reikės brangiai mokėti. Anksčiau nebūdavau paskutinis, todėl nekildavo tokių klausimų, tačiau dabar realiai apie tai pagalvojau. O kas būtų, jei paskutinį dviratininką kas nors užpultų? Kur jis pagalbos prisišauktų? Dingtų Rusijos miškuose ir nieks niekada nerastų. Be to, ir paklydimo tikimybė didesnė.
Atvykome į nakvynę apie devintą vakaro. Ten buvo kažkoks kanalas pilnas vandens ir matyt miesto viešasis paplūdimys. Laimei, kad buvo prastas oras ir sekmadienio vakaras, todėl poilsiaujančių miestiečių ir kitų marozų nebuvo.
Kaip ir daug kur Rytprūsiuose, Labguvos apskrityje gyveno daug lietuvių, tačiau stiprėjant vokiečių nutautinimo politikai, jų vis mažėjo. XIX amžiaus viduryje apskrityje gyveno apie 13 tūkst. lietuvių ir tai sudarė net 34 proc. apskrities gyventojų. Visame Karaliaučiaus krašte vokietinimas buvo ypač intensyvus, kai į valdžią atėjo naciai, ir lietuvninkų skaičius krašte buvo mažiausias per visą laiką. Kažin ar galėjo nutuokti arogantiški vokiečiai, kad vos po keliolikos metų, jų pačių čia nė kvapo neliks. Ir ne per šimtą metų, o per kelis metelius. Sovietai juos pačius iš jų krašto išrūkys kaip žiurkes.
Prieškariu Labguva buvo gana judrus miestas, turėjo gražų senamiestį, gerai sutvarkytus upių uostus ir laivybą. Per Antrąjį pasaulinį karą miestas buvo gerokai apgriautas, o po karo sovietai įvedė savo tvarką – išvarė vokiečius, nusiaubė jų namus, o po to ir apsigyveno juose, sunaikino senamiestį, jo vietoje padarė aikštę ir pastatė paminklą Valodiai Uljanovui. Buvo visiškai apleisti uostai ir vandens keliai, nugriauta bažnyčia.
Oras tebebuvo niūrus ir šaltas. Tuoj supratau, kokią dovaną mums likimas dovanojo šį rytą. Tilžėje pirkta plėvelė, idealiai saugojo nuo lietaus. Apdengėme ja palapinę. Gulėjom palapinėję, lietus negalėjo mūsų pasiekti ir buvo jauku jauku. Dar niekad palapinėje nesijaučiau taip jaukiai, tarsi tikruose namuose.
Buvo 95 kilometrai šiandien.
3 diena
Maršrutas driekiasi į Krantą. Rusiškai – Zelenogradsk. Per daug aš myliu Rytprūsius, kad jų miestus vadinčiau tais banaliais rusiškais vardais, kurių jie niekada neturėjo. Tie vardai sugalvoti esant labai dideliam fantazijos trūkumui. Kaliningrado srityje daug miestelių ir kaimų turi tokius pačius pavadinimus. Kam gi reikėjo tuos pavadinimus išvis keisti, jei praėjus 60 metų, dabar jau patys rusai bando gaivinti ir išskirti rytprūsišką krašto praeitį. Netgi ant Zelenogradsko miesto ženklo išmuštas mažesnis pavadinimas – Crantz.
Keliolika kilometrų miname apkrautu, tačiau ne pačiu plačiausiu Karaliaučiaus keliu. Paprastai važiuojant tokiu keliu lauki kol jis baigsis, nes nejauku labai. Pralenkiantis sunkvežimis sudaro tokį oro srautą, kad reikia saugotis, kad nenuskristum kur į griovį su visu dviračiu.
Pastebiu pasikeitusį grupės mynimo stilių. Turbūt vakar diena nedaug kam paliko malonų įspūdį. Todėl dabar formuojasi grupelės. Kas lekia kaip akis išdegę – telekia, o kiti jau nebando savo žarnų išversti bandydami nuo jų neatsilikti, natūraliai jungiasi prie savo tempui tinkančių dviratininkų ir važiuoja grupele su jais. Tokia grupelė jau vieni kitus labiau saugo, prižiūri ir nebesiplėšo bandydami ką nors įrodyti.
Taigi, išsukus iš Karaliaučiaus kelio ir lengviau atsikvėpus, mūsų maršrutas pasisuko į šiaurę ir šiaurės vakarus Kuršių marių link. Tapo daug smagiau, nes keliukai buvo absoliučiai tušti, tačiau asfaltuoti. Ideliausias keliavimas dviratininkams.
Pakeliui jokio miestelio, vien tik pavieniai apleisti pamario kaimukai, kuriuose net parduotuvių nėra.
Matosi, kad gyvenimas čia visiškai sustojęs. Namai, gal ir gyvenami, tačiau aplinka apleista, daržai sužėlę, dilgėlės siekia palanges. Šunys visur laksto palaidi, žmonių nematyti. Tik viena sodyba labiau išsiskyrė, nes buvo tvarkoma ir kažkokia moteriškė triūsė darže. Buvo toks kontrastas, kad viena dviratininkė jai rėkė „labas“, nes jos nuomone, čia tokia sodyba galėjo būti tik lietuvių. Tačiau to negalėjome patvirtinti, nes moteriškė neatsišaukė.
Jau prie pat miesto, užslinko tamsūs debesys ir mes kirtome lažybų ar būsim išprausti dar nepasiekę miesto, ar ne. Mynėm kiek išgalėjom ir čia jau aš prisiėmiau lyderio vaidmenį, nes prieš kelis metus su Aleksu ir jo chebra buvau gėręs degtinę Krante. Apsiėmiau tiesiu taikymu nuvesti grupę į saugią vietą miesto centre, kur bus galima pailsėti, pavalgyti ir surinkti visus į krūvą. Tai pavyko padaryti idealiai, nes tik įvažiavus į didelę, šalia geležinkelio stoties esančią traukinių laukimo aikštę po stogu, prapliupo lietus. Visi dėkojo ir žavėjosi manim. Juokauju čia, aišku.
Prieškariu Krantas buvo populiarus Rytprūsių kurortas, žinomas kaip karališkasis kurortas. Rytų Prūsiją okupavus Sovietų Sąjungai, miestelio, kaip ir viso krašto, gyventojai pabėgo arba buvo išvaryti, nors pats miestelis nukentėjo nedaug.
Kadangi Krante jau buvau buvęs, tai tiesiu taikymu nulėkėm į tą patį kaboką, kuriame prieš keletą metų su Aleksu ir jo chebra uliavojome. Ten labai smagiai valgėm sriubą bei čenakus ir šaipėmės iš tų žygio dalyvių, kurie atėjo į kaboką vėliau už mus. Kai kaboką užpuola didelė grupė žmonių, visada labiausiai pasiseka tiems, kurie būna greičiausios reakcijos, nes jie pirmieji sulaukia savo maisto ir nepatiria to apmaudaus jausmo, kai padavėja sako, kad pirmųjų suspėjusių dėka, to ar ano patiekalo jau nebebėra arba teks ilgai laukti.
Kai pernai važinėjome po Karaliaučiaus sritį, maisto kainos buvo 10-20% brangesnės nei Lietuvoje, tai šįmet su džiugesiu pastebėjom, kad jos tiek pat pigesnės. Čia matyt prisidėjo rublio devalvacija, ne kitaip.
Dar šiek tiek pavažinėjam po miestą trise, numiname prie jūros, kur prieš kelis metus mus su Aleksu ir jo chebra negyvai ėdė mašalai.
Ties šlagbaumu į Kuršių Neriją, ruskelis sargas moja ranka iš savo būdos – važiuokit. Neima iš mūsų mokesčio, juk dviratis ekologiška. Nakvynė planuojame kažkur prie Rasytės kaimo. Su Aleksu ir jo chebra čia jau nebuvom važiavę.
Automobilių rusiškoje Kuršių Nerijoje kiek daugiau nei tikėjomės. Rusams nereikia keltis keltu, todėl pateikti į Kuršių Neriją daug paprasčiau.
Ir šiaip skirtumas tarp mūsų ir rusų Kuršių Nerijos yra. Pas mus viskas išpuoselėta ir pritaikyta turizmui, o ten viskas atvirkščiai. Kelias duobėtas, nėra išpuoselėtų takelių vedančių prie jūros, jau nekalbant apie dviračių takus. Nieko ten nėra apart kelių netvarkingų kaimų. Tačiau egzotika tame, kad jaučiasi tarsi kažkokia laukinė ir žmogaus neliesta gamta.
Važiuojant tolyn mažėja automobilių, ir vis labiau apima tyla. Prie jūros gali neišvysti nė vieno žmogaus horizonte į abi puses. Mačiau porą sovietinių poilsio bazių prie Kuršių marių kranto, tačiau jos apsitvėrę ir matyti, kad pašaliniai ten nėra pageidaujami. Kaip ir pas mus, palapines statyti ne tam skirtose vietose yra draudžiama. Bėda tik ta, kad tam skirtų vietų visiškai nėra.
Kažkur ties Šarkuvos kaimu (Lesnoje) yra siauriausia Kuršių Nerijos vieta – 350 m. Ieškojome mes jos, tačiau taip ir nežinome radome ar ne, nes jokių užrašų tą pažyminčių nėra.
Rasytė (Rybačij) – dar vienas tylutėlis, pakankamai gerai apleistas kaimas. Turi senovinę nesugriautą liuteronų bažnyčią, daug rytprūsiškų namų. Tačiau kaip ir visur, viešpatauja netvarka. Yra keli moteliukai pavadinti vokiškais pavadinimais ir duobėtos gatvelės. Keli sovietiniai pastatai bjaurojantys vokiečių rytprūsišką palikimą.
Numatyta nakvynė kažkokioje pievutėje prie purvino Čaikos ežerėlio nieko nesuviliojo, nes aplink tą ežerėlį sukosi tokie uodų spiečiai, kad net giedrą dangų uždengė. Čia jau turiu pagirti mūsų organizatorius, kurie nuvažiavę prie jūros, rado kažkokios poilsiavietės sargą, kuris gavęs kelis rublius į kišenę užsimerkė ir leido statytis palapines kopose, kur tą daryti griežtai draudžiama.
Prie jūros buvo stiprus vėjas. Į vakarą vėl apsiniaukė ir grasino lietumi. Net kopos nesugebėjo paslėpti nuo vėjo. Nijolė nuogastavo, kad toks vėjas gali nupūsti ne tik Tilžės plėvelę, bet ir palapinę su visais mumis.
Buvo egzotiškas vakaras. Vėjas draskė palapines, dangumi skriejo debesys, o jūra šėlo ir daužė bangomis krantą, kaip per filmą „Elzė iš Gilijos“. Sutemo. Paplūdimys tuštutėlis, tik verčiantis iš kojų vėjas ir šėlstanti jūra. Aplink nė vieno žiburėlio. Įspūdis stiprus. Visų draugu tapo nežinia iš kur atsiradęs šuniukas, kuris netgi lydėjo mane tamsoje iki jūros, kai ėjau plautis kojų ir vos nepasiklydau. Pasiklysti nesunku, nes jei nėra mėnulio, nesimato net kopų kontūrų, girdisi tik jūros šėlsmas.
Kai tik atvažiavome, atsirado tokių drąsuolių, pareiškusių kad tuoj pat šoks maudytis jūron, tačiau tik priėjus prie jūros, drąsa išgaravo, ir tų drąsuolių daugiau nebemačiau ir nebegirdėjau. Pamačiau juos tik rytojaus dieną. Lažinuosi, kad jei jie būtų bandę maudytis tada naktį, greičiausiai po to būčiau jų daugiau nebematęs ne tik rytdienos dieną, bet ir apskritai niekada.
Miegant kartais pamanydavau, kad tuoj pakilsim į orą. Bet nebuvo blogai, tik sykį teko keltis, nes pusė plėvelės įtvirtinimų buvo išplėšti ir besiplaikstanti plėvelė skleidė erzinantį garsą, tokį kaip žmonos zyzimas, patogiai gulint prie teliko ir žiūrint futbolą su buteliu šalto aliulio. Begraibydamas smėlį, ieškant akmenų prispausti plėvelę, nugraibiau šuniuką, kuris miegojo prisiglaudęs prie mūsų palapinės. Šuniukui nieko, o aš vos į kelnęs nepridėjau iš išgasčio. Daugiau viskas gerai, lijo, siautė vėjas, tačiau turbūt dėl nuovargio, miego tai jau nebetrikdė. Nenuostabu, buvo pasiektas rekordas – 110 km per dieną. Nors Kuršių Nerija skaitosi mažiausiai per metus gaunanti lietaus, tačiau mes, žinoma, pataikėm ant momento kada lijo.
4 diena.
Ryte buvo pareikšta, kad turim laiko iki 14 valandos. Nors vėjas teberovė iš kojų, pradėjom planuoti maudynes ir poilsį, nes diena buvo visiškai giedra. Tada buvo duotas naujas signalas, kad išvykstam tuoj pat. Kilo nepasitenkinimo šurmulys. Vėl turėjom šnypšdami iš pykčio sukimšti pusryčius, dar pasistumdami juos pirštu į galugerklį, nes nelindo taip greit. Tačiau organizatorių apgynimui, pasakysiu, kad šis sprendimas buvo visiškai teisingas. Juk laukė dar Rusijos siena. O be to, įsivaizduojat kiek būtų chlapato vadovams, jei koks durnius būtų sugalvojęs paskęsti šėlstančioje jūroje kažkur Rusijoje, kur nei gelbėtojų, nei apskritai žmonių nėra. Tik sargas girtas.
Jau šalia Lietuvos sienos, užsukom į Pilkopos kaimelį. Ta pati tuštuma ir netvarka, net gatvelės ne visos asfaltuotos. Iki Nidos gal keli kilometrai, tačiau toks kontrastas. Nida atrodo, tarsi pasakų šalis lyginant su Pilkopa. O juk tai gali būti Rusijos Nida. Nežinau, kodėl rusai taip atsainiai žiūri į savąją Kuršių Neriją. Šalia Pilkopos yra didelis kalnas į kurį užlipus atsiveria fantastiškas vaizdas į kaimelį ir Kuršių marias. Matyti ir Nida ir plikosios kopos.
Tačiau yra vienas bet. Ant to kalno tiek skruzdėlių, kad per jas žemė banguoja. Norint nufotografuoti Kuršių marių vaizdų nuo to kalno, reikia pasitraukti nuo pušelių į saulės pasiekiamą vietą ant smėliuko. O tas smėliukas net juda nuo skruzdėlių. Jos per kelias sekundes atsiduria ant veido ir galvos. Vos į kelnes neprivariau stebėdamas kaip mūsiškiai bėga ant to smėliuko fotografuotis. Iš paskutiniųjų atstovi kelias sekundes šypsodamiesi prieš fotoaparatą sukandę dantis, o po to klykdami ir kasydamiesi bėga po pušelėm ir dar geras kelias minutes krapšto skruzdėles iš ausų, pažastų ar šiknos. O po to vėl bėga fotkintis, nes paaiškėja, kad nuotrauka nesigavo, ar žmogaus veidas gavosi pilnas kančios. O po to vėl krapšto skruzdėles. O jos kanda rūpūžės.
Sieną kirtome greitai ir be skausmo. Ir čia jau Nida, Lietuva, tikras grožis ir tvarka. Čia ir nusprendėme atsisveikinti su žygeiviais, nes negalėjome atsispirti pagundai išmėginti tikrą pajūrio dviračių taką iki Klaipėdos. Atsirado ir daugiau tokių gudruolių, kurie atsiskyrė Nidoje. Visgi daugumos žygeivių tikslas buvo toks pats kaip mano – Rusijos Karaliaučiaus sritis – Rytprūsiai. O Lietuvoje juk gali ir pats važinėti kada tik nori ir kur nori.
Kažkiek gaila, kad žygis baigėsi, nes tikrai buvau pradėjęs juo mėgautis, pripratau prie žmonių, atrodė kitaip ir negali būti, kaip tik nakvoti palapinėse, keltis iš ryto ir vėl važiuoti visą dieną. Geras būdas išvalyti galvą. Kasdieniai rūpesčiai tampa daug paprastesni – kaip ir kur miegoti, ką valgyti, kaip gerai pasistatyti palapinę. Toks žygis visiškai išmuša iš galvos mintis apie darbą, apie rutiną. Namo grįžti tartum išsivalęs.
Kavagne 
Aruna 
pirmas