Rumunija: Penkta vasara Balkanuose (I dalis)

Dar sausio mėnesį draugų paklausti, kur šiemet važiuosime (visi žino be kelionių mes negalim) atsakydavom žinom tik tiek, kad išvažiuojam birželio 23 dieną, tik dar neaišku kur. Minčių ir sumanymų buvo visokių, per Vokietją, Šveicariją, Austriją į Italiją arba iki Gruzijos per visą Turkiją ir t.t., bet vis ta krizė, priverčia šiuos planus atidėti geresniems laikams ir ieškoti kitokių alternatyvų. Prieš 5 metus lankėmės Rumunijoj, Bulgarijoj ir aišku visko aplankyti nespėjom, o be to ką ir spėjom kartais norėtųsi aplankyti dar kartą. Todėl prieš 5 metus pasivaikščiojus Sigišoaro gatvelėmis, pervažiavus dalį Rumunijos ir beveik visu jos pajūriu sau prižadėjom, kad į Rumuniją dar grįšim. O dabar pats tinkamiausias metas tai padaryti, prie jos prijungiant Bulgarijos ir Graikijos lankytinas vietas. Taigi nupręsta: po kelias dienas praleisti Rumunijoje ir Bulgarijoje, o likusį laiką Graikijoje, kad vaikai jūra pasidžiaugtų. Gegužės mėnesį rezervuojam apartamentus Graikijos pajūryje, o visas kitas nakvynes ieškosim vietoj. Važiuojančių tai daugėja tai mažėja, bet lieka patys ištikimiausi, kurie kartu važiuojame į 8 kelionę. Sukomplektuoti du ekipažai: viso 10 žmogiukų iš jų du vaikai (7 ir 11 metų), dvi 16 metų keleivės ir visi likę pilnamečiai :). Kelionės maršrutas sudarytas, tašės sukrautos ir ilgai lauktos ATOSTOGOS prasideda.
Birželio 23-24 d.
19 val. pajudame iš Vilniaus. 22 val. Augustave susitinkame su likusiais keliauninkais. Kiekvienam įteikiu kelionės maikutes,

pasipuošiame savo mašinytes lietuviška atributika

ir kelionę pradedam.
Naktį važiavimas per Lenkiją, kaip visada pasiteisino (grįždami važiavom dieną – prasikeikėm). Šį kartą labai mažai užtaikėm ant remontuojamų kelių, nors daug tokių vietų buvo kur prašyte prašėsi remonto. Tai gi Lenkiją su keliais sustojimais tik tai tam, kad pamiklinti kojas ir atsigauti nusėdėtom vietom, pralekiam be jokių trukdžių. Sutiktas mašinas tikriausiai galėtume ant pirštų suskaičiuoti, matyt lenkai šventė Jonines, nes paryčiais vis sutikdavome būrelius svirduliuojančių lenkų. Belinkėdami jiems geros šventės ir šventimo 7 val. paliekame Lenkiją ir tariame “Ahoj – Slovakija”. Mašinų daugėja, visi skuba į darbus. Privažiavę Prešovą eilinį karta( 3 tai tikrai) svarstome ar važiuoti autostrada ar aplinkeliu, nes autostrada lyg mokama. Ženklų, kad ji mokama nebuvo arba nenorėjom jų matyti. Nusprendėm važiuoti autostrada, kaip bus taip, bet buvo gerai. Grižę į Lietuvą išsikalbame su kitais keliauninkais, kurie keliavo vos 3 dienomis anksčiau, susimokėjo 20 EU baudą, toje pačioje atkarpoje. Mes matyt gimę po laiminga žvaigžge, nu tiksliau ne labai, nes Bulgarijoj mokėjom, na bet čia vėliau. 9,30 val. kertam Vengrijos pasienį. Iš karto už sienos sustojame nusipirkti kelių vinjetę – 7,5 EU savaitei, trumpiasniam laikotarpiui nebuvo. Debrecene sustojam parduotuvėje, kad papildytume jau besibaigiančias minelarinio atsargas ir vaikams mėgstamųjų jogurtų nupirkti, kurių Lietuvoje nėra, o suaugusiems žinoma dar ir vengriško vyno. Visų produktų kainos panašios kaip Lietuvoje, tik vengriškas vynas gerokai pigesnis. Po apsipirkimo pasistiprinę lietuviškais lašiniais skriejom link Rumunijos. 14 val. kertam sieną. Pasienyje jokių eilių, pasus peržvelgia viena akim, nusiperkame 4 EU kainuojančią kelių vinjetę ir mes “minam” toliau. Keliuose mašinų daug, miestelis po miestelio (panašiai kaip ir Lenkijoj), policijos kaip sakoma ant kiekvieno kampo, greitį matuoja – niekur nepalėksi, bet nuo plano neatsiliekam todėl sau ramiai galime stebėti kaip gyvena rumunai. Dažniausiai miesteliuose viena pagrindinė gatvė, palei ją stovi namai aptverti ištisa tvora, prie kurios vakare nešini suoliukais išlenda rumunai pasėdėti, pabendrauti su kaimynais ar stebėti pravažiuojančius. Vyriškiai dažnai ir šachmatų vieną kitą partiją sulošia.Viename miestelyje pamatome įspūdingus čigonų baronų namus

.

O tarp miestelių, akį pamalonina nuostabios žalios kalvos

ir pilnos šieno kupetų lankos.

Besidairant kelias neprailgo ir 19 val pasiekiame Sigišoarą.

Pirmiausiai turime susirasti nakvynę, o tik tada eisim apžiūrėti miestuką. Į nakvynės paieškas išsiunčiam vyrus, o mes moteriškės ir vaikai liekam rymoti prie mašinų. Netoliese vaikštinėjantis vyras kažką man sako nesuprantama kalba, aš jam rusiškai bandau paaiškinti, kad aš nieko nesuprantu. Jis vėl kažką sako, tada aš jau rankų gestais ir visokiais galvų kraipymais rodau, kad aš nieko nesupratu. Tada matyt jau jam trūko kantrybė prieina arčiau ir sako, tai ką jau lietuviškai nesuprantat. Pasirodo galim per dieną ir savo kalbą pamiršti, nežinau kaip aš ten klausiausi ir ką norėjau išgirsti, bet svarbu, kad sugrįžo lietuvių kalbos supratimas. Persimetame keliais žodžiais kur kas važiuojame, palinkime vieni kitiems gero kelio bei oro ir kol dar visi suprantame lietuviškai 🙂 – išsiskirstome. Ilgai netrukę grįžta vyrai su vaisingomis nakvynės paieškomis. Gavo pensione apartamentus (4 kambariai ,virtuvėlė ir 2 Wc ir dušai) ir visa tai 90 EU. Pensionas yra vos kelios minutės nuo senamiesčio, tai tik kai įsikursime eisime pasivaikščioti, nes sėdėjimas spėjo ir įgristi. Kambariai erdvūs ir jaukūs,langai buvo į pensiono uždaro kiemelio pusę, todėl jokio triukšmo, kuris drumstų ramybę.
www.booking.com/hotel/ro/san-gennaro.html?label=hotel_pension-san-gennaro_photo&tab=2#availability_target

Kol įsikūrėme, pradėjo taip lyti ir žaibuoti, kad apie pasivaikšiojimą po miestelį, niekas net neužsiminė. Beliko sėsti prie nukrauto, dar vis nesibaigiančiu lietuvišku maistu, stalo, bei prie viso šito kam jau leidžia metai padegustuoti vengriško vyno. Mums bevakarieniaujat, lietus nurimo, ir tie kurie dar turėjo jėgų ir noro einame pasivaikščioti.

Nors jau 23 valanda, bet vaikštinėjančių turistų daug. Mes (dviese), kurie lankomės antrą kartą, jaučiamės kaip vietiniai ir viską žinantys, tai tiesiu taikymu nuvedame iki pagrindinio bokšto su laikrodžiu,

o netoli jo stovi namas,

kuriame gimė Drakula. Toliau pagrindinė aikštė

ir begalė išsišakojančių įvairių gatvelių. Pereiname kelias jas,

prieiname iki Sigošoaro merijos pastato,

kiemas atidarytas užeiname pasižvalgyti. Taip bevaikštinėjant išgirstam dundulį ir pajuntam smulkius lietaus lašelius. Išsigandę ne Drakulos, bet griaustinio ir lietaus, skubame į laikinus namus. Aišku visi tiesiu taikymu po pusantros paros be normalaus miego krentame į lovas ir užmiegame kūdikių miegu, kurį sudrumsčia tik žadintuvo signalas.

BIRŽELIO 25 d.

8 val. kylam, pusryčiaujam ir keliam sparnus. Šios dienos planas, pasivaikščioti Sigišoare, apžiūrėti Sibiu senamiestį, pravažiuoti Transfergešeno keliu ir apsistoti kuo arčiau Bukarešto. Planus bando griauti lietus. Nusiviliam, kad neapžiūrėsim, Sigišuaro. Bet kol susipakavom daiktus lietus nurimo. Pasistatom mašinas mokamoj, aikštelėje. Kol susikalbame su aikštelės prižiūrėtoju praeina vos ne pusdienis, bet šiaip ne taip randam bendrą kalbą, duodam už abi mašinas 5 EU ir leidžiamės pramintais Drakulos keliais. Apvaikščioję dalį autentiško Sigišuaro senamiesčio

užeiname į kavinukę išgerti kas kavos kas naturalių sulčių. Nežinau kaip kava, bet jau bent šviežios apelsinų sultys,

kaip jaunimėlis dabar sako “bilekaip” labai skanios. Šioje kavinėje randame ir pavartome knygą apie žymias Rumunijos vietas, vienas iš mūsų keliauninkų vieną nuotrauką su Transfergešeno keliu nusifotografuoja

ir džiaugiasi, kad ten jau pabuvojęs. O vėliau vos neteko įsitinkinti, kad jo toks poelgis buvo teisingas. Atsipūtę kavinėje toliau turistaujam gražiomis ir įdomiomis gatvelėmis.

Čia sutinkame du persirengėlius,

kurie sveikina atvykusius į jų miestelį, susidarius aplink juos turistų būreliui bando atspėti, kas iš kokios šalies atvykę, o tada tos šalies kalba pasakyti kokią frazę ar sudainuoti dainą. Vėliau kas nori su jais gali ir nusifotografuoti, kaip jie pabrėždavo – nemokamai.
Pabuvę iki pietų Sigišoare (aišku čia būtų ką veikti ir visą dieną), važiuojame į Sibiu. Aplinkui siaubingai juodi debesys, o iš jų vis išlenda žaibai. Meldžiamės, kad jie mus kaip nors pasistengtų aplenkti (vakare per visagalį internetą, sužinome, kad Rumunijoje šiandien žaibas nutrenkė du lenkų turistus). Nuvažiavę į Sibiu pakeliui pamatę turgų nusprendžiame sustoti, nusipirkti vaisių ir daržovių. Prisiperkame : trešnės, persikai po 1 Eu, pomidorai po 0,50 EU. Aišku ne tik kainos, bet ir skonis ne lietuviškas.

Vaikai paragavę, aiksi, kad tokių vaisių gyvenime nėra ragavę. Taip pat nusiperkame visokių rūšių sūrių. Išėjus iš turgaus ir nuvažiavus iki senamiesčio užklumpa lietus. Spėjame padaryti tik vos porą kadrų, bet nors tai.

Liekame neapžiūrėję Sibiu senamiesčio ir judame link Transfergešeno kelio. Tansfegerešano kelias (rum.k. Transfăgărăşan) – tai vienas aukščiausių asfaltuotų kelių Rumunijoje.Tansfegerešano kelias yra išsiraitęs 90 kilometrų iš Šiaurės į Pietus, tarp dviejų aukščiausių Rumunijos Karpatų kalnų viršūnių. Jis pakyla net į 2,034 metrų aukštį. Kelias jungia istorinius Transilvanijos ir Valachijos regionus, bei Sibiu ir Pitesti miestus. Kylant Transfergešeno keliu lietus stiprėja, temperatūra krenta. Aplink tik debesys, keiksnojamės, kad nieko gero nematysim ir gausim kažkada čia vėl sugrįžti. Va tada jau vienas mūsų keliautojas labai apsidžiaugė, kad bus nebereikalo iš knygos foto pasidaręs, nors vieną nuotrauką turės parodyti, kad tuo keliu važiavo. Po truputėlį debesys sklaidosi. Atsiveria žodžiais neapsakomi vaizdai. Ne veltui šis kelias tituluojamas gražiausiu pasaulio keliu. Pakylame į 2000 m aukštį, lietų pakeičia sniegas, temperatūra 1,5, bet guodžiamės, kad vis dar šilumą rodo. Ant kelio “ganosi” avių banda,

kuri kaip ir rumunai niekur neskuba, nebijo nei mašinų gausmo,

nei piemens botago,

nei aviganio amsėjimų. Truputėlį dar pavažiavę pamatome pakelėse dar likusias didžiausias siego pusnis,

trumpa apranga puolame ant jų fotografuotis. Vaikai krykštauja, džiaugiasi vasarą išvydę sniegą. Tik suaugę truputį pradedame nerimauti ar kelią įveiksime vasarinėmis padangomis, bet tik pervažiavom į kitą kalno pusę – šviečia saulė. Termometras jau rodo 6 laipsnius šilumos, taip kad viskas tvarkoje. Galime atsipūsti ir gėrėtis vaizdais, karts nuo karto sustodami atlikti fotosesijas.

Per vieną iš jų pribėga kudlotas šuo (kažin Rumunija tarp valkataujančių šūnų ar nebūtų pirmaujanti) sakome reikia šunelį pavaišinti, vienas iš mūsų ištraukęs lietuviškos duonos riekę bandė laužyti, bet tik pajuto, kad jo ranka apžiota šuns ir duonos neliko nei kvapo. Taip antra ir trečia riekės, jau žiūrim šunelis ir į bagažinę įlysti taikosi,

balių nutarėme baigti. Pravažiuojame kelis kempingus, viename iš jų ne tiek ir mažai palapinių, na tokiu oreliu čia turėtų būti “smagu”, na bet matyt tikriems turistams, jokie orai nebaisūs, tai ne mums. Toliau kelias veda palei įspūdingo dydžio Vidraru užtvanka (rum. Barajul Vidraru). Užtvanka buvo pastatyta 1965 m. užtvenkus Arges upę, susidarė Vidraru ežeras.

Užtvankos aukštis siekia 166 m, plotis 305 m. Užtvankos pastatymas truko penkis su puse metų. Po pastatymo užtvanka pagal dydį yra 5 Europoje ir 9 pasaulyje. Sustojame ir čia įsiamžinti, nes vaizdai verti dėmesio.

Na čia prie viso grožio, kaip ir visur valkataujantys šunys, vienam iš jų jau tikrai “ Brisiaus galas”, tokį vaizdą pamatęs mūsų vaikas ilgai neatsigauna. Pilnomis ašaromis lipdamas į mašiną dar paklausia ar mes tikrai nieko negalime padėti, bet čia jau duonos riekė nieko nepagelbės. Vargšus šunelius paliekam ir judam toliau, priekyje kalne matosi kažkoks kelias.

Kaip bebūtų gaila viskas turi pabaigą , taip ir nepaprasto grožio kelias baigėsi, maždaug šiame kelyje užtrukome apie 4 val. Pervažiavę kalną apačioje randame pilna nakvynės vietų, bet dar ansktoka todėl važiuojame arčiau Bukarešto. Pravažiuojam rekordinio ilgio miestelį, kuris atrodė taip ir nesibaigs, jame pamatome ne tik valkataujančius, bet ir taisykles žinančius šunis. Porą šunelių prie pėsčiųjų perėjos lyg norėjo eiti per gatvę, bet sustojo, palaukę kol mes stabtelėjom jie gražiai perėjo gatvę – pėsčiųjų perėja.

Priartėjus prie Bukarešto pradėjome dairytis nakvynės. Radome hotelyje kaip taisyklė už 10 Eu…Pradedame pakuotis iš mašinų, ateina pasako, kad jau užimta, nes atvažiuoja visas autobusas turistų. Ką belieka važiuot tolyn. 22 val, pasiekiame Bukareštą. Truputėlį pasukę nuo Bukarešto randame motelį, nusiderime iki 10 Eu suaugusiam ir 5 Eu vaikui
www.booking.com/hotel/ro/bucharest-west-motel.lt.html?aid=333371;label=bucharest-west-motel-cphfS4xGe*XG0FoQbeuUzgS9950783018;ws=
Greitai pakuojamės daiktus, kad vėl neužimtų. Įsikūrę, tradiciškai renkamės vakariniam susirinkimui: vaisių, sūrių ir vynų degustavimui, bei dienos įspūdžių pasidalinimui.

Birželio 26 d.

Keliamės 8 val., aišku kas norėjo ir anksčiau. Kiti iki pusryčių spėjo futbolą pažaisti, nes pasirodo prie hotelio buvo stadionas. Paspuryčiavę, važiuojam apžiūrėti Rumunijos sostinės – Bukarešto. Sekmadienis, bet mieste eismas intensyvus. Mūsų vairuotojai giria rumunų vairuotojus už labai kultūringą vairavimą, bet tik po pagyrimo, vos vienas veikėjas neįsėrėžia į mūsų mašiniuko šoną. Nuvažiuojame į sostinės centrą, už 2 Eu pasistatome mašinas ir einam pasivaikščioti.

Praėjus parkelį su laikinais ar pastoviais gyventojais,

prieiname prie dižiulio fontano,

gaila tik kad ne visas veikė. Toliau matosi garsieji parlamento rūmai,

kitoje pusėje patriarchaliniai rūmai ir cerkvė.

Nusprendžiame pirmiausiai eiti čia. Cerkvėje vyksta sekmadieninės mišios, žmonių pilnut pilnutėlė,

įėjus iškarto net silpna pasidaro, gaivaus oro nerasta nei kruopelytės, tik tvaikas ir žvakių kvapas.

Toliau judame link parlamento rūmų,

čia mūsų grupelė išsiskirsto, kas nori nueiti į rūbų parduotuvę, o kas prie parlamento rūmų. Sutariame po pusantros valandos susitikti prie mašinų. Kas buvo parduotuvėje grįžo tuščiomis, kas vaikščiojo po miestą su nuotraukomis ir įspūdžiais.

Susitikę, pavažinėjom po miestą su mašinomis, gal ką išvysime gražaus.

Bet Bukareštas – labai didelio įspūdžio nepalieka, gal todėl, kad nematėm jo senamiesčio, o gal po tokių miestų kaip Budapeštas ir pan., kiti nublanksta, o gal paprasčiausiai per mažai jam skyrėme laiko. Praleidę pusdienį važiuojame jau link Bulgarijos. Pakeliui sustojame super markete, kad išleistume likusias lėjas. Čia pastebėjome, kad dauguma rumunų į parduotuvę atvažiuoja taksi. Išleistos paskutinės lėjos lyg savotiškas atsisveikinimas ir su pačia Rumunija, paliekame ją ,išsiveždami jos mažą dalelytę begalėje nuotraukų, filmuotoje medžiagoje, kurią peržiūrėję vėl galėsime mintimis sugrįžti čia. O gal po keletų metų, ir MES – vėl grįšime?!

P.S. Nuotraukose klaidingi metai 🙂

Maršrutas:
http://maps.google.lt/maps/ms?msid=212558616821453034019.0004aa0ed76024a263448&msa=0&ll=49.353756,23.115234&spn=15.497952,43.286133

Bus daugiau…..