Vaiskiai mėlynas Altlanto vandenynas taip ir kviečia maudynėms. Vanduo kyla ir leidžiasi, priartėja ir nutolsta. Lyg valiūkiškai žaistų gaudynes… Tarsi bandydamas įrodyti savo galybę, pasimėgaudamas raižo bangų ir laiko nuskalautas, raudoniu žėrinčias uolas ir gelsvoje, puraus smėlio pakrantėje žaismingai griauna mažųjų kruopščiai statytas pilis, padūkėliškai kutendamas arčiau vandens įsitaisiusių poilsiautojų pėdas… Kur pažvelgsi, neaprėpiamos vandens platybės: nenuostabu, jog kažkada tikėta, jog čia ir buvo Žemės galas…

Portimao/ Alvor

Šiandien mano antros pusės gimtadienis. Turiu suplanuotą staigmeną, kuri reikalauja gero oro, o čia kaip tyčia, lietingi debesys kaupiasi nuo pat ryto! Pakeliui į Portimao miestą, kur ir suplanuota pramoga, autobuse užklumpa stiprus lietus ir maniškis džiaugiasi, kad nenuomavome motociklo. Linksiu galvą, o pati keikiu Irish luck (airišką sėkmę), mat kur važiuojam, dažnai ir lietų vežamės… Keikiu, nes suplanuota staigmena ir YRA pasivažinėjimas senovišku Uralo motociklu su lopšiu, kuris nostalgiškai primena vaikystės laikus, kai diedukas vasaromis mus su broliu vežiodavo po kaimo apylinkes. Lietuvoje tokie motociklai turbūt jau Atgyvena, na o Vakarų Europoje: Retro!.. Tenka pasakyti apie staigmenos pobūdį ir tikėtis kad prasigiedrins, nes nesinori suplanuoto turo atšaukti, juo labiau, kad tai gimtadienio dovana.

Po pusryčių išlenda saulė, tad turime laiko pasivaikčioti miestelio pakrante, prieplauka ir aplankyti Praia de Rocha, vieną iš didžiausių paplūdymių šioje Algarvės dalyje. Kadangi paplūdymys yra nutolęs nuo miestelio centro, tenka nukarti keletą kilometrų.

Pačiame miestelyje ne daug lankytinų vietų, tad nekantriai laukiame Postcard collection (Atviručių kolekcijos) turo su Delfimu iš http://bikemyside.com. Delfimas mus pasitinka sutartoje vietoje, ir, nors juodi debesys vėl kaupiasi, kelionę motociklu vistik pradedame. Palikę laivais ir jachtomis nusėtą prieplauką, persikeliame Arade upe, kuri didžiuliu metaliniu tiltu jungia Portimao ir baltuojantį tipišką žvejų miestelį Ferragudo. Anot Delfimo, vietiniai Feraggudo romantiškai vadina portugališkaja Graikija. Deja, laikas spaudžia, tad neturime galimybės aplankyti (o tik iš tolo pasigrožėti) Fort of São João, kuris, kaip ir St Catarina fortas, kurį vėliau pamatysime, Viduramžių laikais pastatytas gynybos nuo piratų ir kito plauko užkariautojų sumetimais.

Pakeliui stabtėlėjame prie Portimao švyturio, nuo kurio atsiveria ne tik miestelio panorama, bet ir horizonte nutolęs Lagos miestas (gaila, kad debesuota!). Delfimas supažindina su Portimao miestelio istorija. Įdomu sužinoti, jog šis miestas kažkada buvo vienas is svarbiausių Algarvės uostų, iš kurio buvo eksportuojamos vietinės gėrybės (figos, alyvuogės, vynas, aliejus, karobas ir žuvis) ir priimamos atplukdytos prekės ir vergai iš Afrikos ir Brazilijos kolonijų. Portimao mieste tuomet dominavo žvejybos ir laivų statybos pramonės, netgi populiarios sardinių užtepėles ir kiti žuvies konservai buvo gaminami būtent čia, šalia prieplaukos įsikūrusiame fabrike. Šiomis dienomis dauguma Portimao gyventojų verčiasi turizmu, o komercializuota žvejyba deja, naikina vietinių žvejų darbo vietas.

Besiklausant Delfimo pasakojimų, nelemtas debesis pradeda verkšnoti, tačiau savo kelionę nusprendžiame tęsti. Pravažiuodami Portimao, prasukame pro siauras kalvotas miestelio gatveles, aplankydami kelis istorinius monumentus, ir pasukame Alvor miestelio link.

1755-iais metais pradundėjęs Lisbon žemės drebėjimas, kaip ir kitose Algarvės vietose, čia taip pat sunaikino daug istorinių monumentų. Visgi modernizuotas, tačiau išlaikęs savo žvejišką dvasią miestelis iki šiol žavi poilsiautojus ir vietinius gyventojus. Lietus nesiliaujamai stiprėja, tad tenka stabtelėti kavos puodeliui vienoje iš Alvoro kavinių. Delfimas irgi keikia netipiškai lietingą dieną ir pasakoja, kaip būdamas kvalifikuotu architektu ir po euro įvedimo pablogėjus šalies ekonominei situacijai, prarado darbą ir turėjo įgyvendinti apžvalginių turistinių turų verslo idėją, kuri jungia jo abi aistras: motociklus ir meilę Portugalijai.

Paskutinis kelionės taškas – Forte de Santa Catarina, 1961-ais metais pastatytas virš Praia da Rocha: nuo jo atsiveria fantastiški paplūdymio vaizdai ir puiki Portimao panorama. Populiari miestelio vieta saulėlydžio stebėjimui. Keletas fotoparato blykšnių ir tenka atsisveikinti. Didelis obrigado Delfimui.

Dėl laiko stokos ir lietaus, nebespėjame aplankyti savo grožiu garsėjantį, šiek tiek nutolusį nuo Portimao Praia de Marinha paplūdymį, užsukti į Portimao muziejų, pasiplaukioti Piratų laivu ar Aradės upe nukeliauti iki Silvės miestelio: jei keliausite šiomis vietovėmis, padarykite tai už mus! 🙂 Laukiame autobuso grižti atgal į Albufeirą ir, kaip tyčia, vėl pradeda šypsotis saulė. Velniop tą airišką sėkmę…

Verta paminėti, kad autobusų stotis Albufeiroje randasi toliau nuo miesto, apie pusantro kilometro nuo senamiesčio, ir nusigauti iki jos galima pėsčiomis, vietiniu autobusu arba taxi. Jei kada, alkani ir pavargę (kaip kad mes grižę iš Portimao), nutarsite pėstute nužingsniuoti iki centro: priėję miesto gaisrinę, pasukite į dešinę ir užeikite į už poros šimtų metrų įsikūrusį Albufeira Gourmet Churrasqueira Take Away restoranėlį, kuris iki šiol pirmauja tarp TripAdvisor keliautojų rekomenduojamų geriausio maisto vietų Albufeiroje. Maža, nieko neišsiskirianti patalpa (maistas pagrinde parduodamas išsinešimui, bet yra ir keletas staliukų viduje, taip pat ir nedidelė lauko terasa). Įsirangome prie vieno iš staliukų viduje ir užsisakome keliautojų išgirtos Portugalijoje populiarios piri piri vištienos ir jautienos steiko. Churrasqueira portugališkai reiškia barbekiu, tad visi čia siūlomi patiekalai kepami ant griliaus. Kainos žymiai mažesnės nei turistams skirtuose restoranuose, porcijos nėra didelės (ketvirtis portugališkos vištos tūlam lietuviui-‘tik ant vieno danties’ ), bet užtat kaip skanu!

Ypatingai gardūs čia pat gaminami padažai (paragaukit abiejų rūšių). Puikus tradicinis maistas, bet aš labiau žaviuosi restorano šeimininkais: jauna šeima, besisukanti aplink grilių ir kalbinanti savo pastovius ir naujus klientus, užtikrindami, kad kiekvienas, vietinis ar turistas, iš jų išeitų sotus ir laimingas. Kai reikia, į pagalbą atskuba močiutė, o ir dvi bezujančios šeimininkų dukros (vienai iš jų berods tik keturi metukai) nurenka stalus, paduoda gėrimus ir šypsosi restorano lankytojams. Įsiplepam. Šeimos galva draugiškai pavaišina mus ypatingąja juodų pupelių mišraine, o šeimininkė įpila jos tėvo raugto Medronho (naminio portugališkos brendžio, gaminamo iš Medroncho medžio vaisių). Stiprus, salstelėjęs skonis, dėl stiprumo (48% alkoholio) medroncho dar vadinamas ugniniu vandeniu (aguardente). Dažniausiai gaminamas ūkininkų (jo gamyba nėra stipriai komertizuota) ir jų pačių, bei vietinių žvejų tradiciškai naudojamas prie pusryčių stalo ‘dvasiai pažadinti‘. Medroncho man pasirodo daug skanesnis nei lietuviška naminukė.. Beje, kai kuriuose draugiškuose Algarvės restoranuose po sočios vakarienės taurelė vietinio aquardente arba portveino pasiūloma nemokamai. Paragaujam ir gardaus, vieno iš populiariausių Algarvės regione gaminamų Ginja vyšninio likerio (portugališkai likeris: melosa). Tradiciškai jis geriamas leidžiantis saulei ir patiekiamas su likerio prisirpusia vyšnia: ir atsigeri, ir užkandi ;). Jei turėsite galimybę, paragaukite (o ir parsivežkite) ir kitų populiarių Algarvėje gaminamų figų, Amendoa (migdolų) ir Beirao (žolelių) likerių.

Sušylam, pasisotinam, atsisveikinam su svetingąja portugalų šeima ir traukiam į laikinus namus. Kelionė įpusėjo, tad metas keletui dienų kraustytis į įspūdingąjį Lagos.

Lagos

Lagos (tariasi Lagoš) autobusų stotis įsikūrusi pačiame centre prie prieplaukos (Marina), bet mūsų rezervuoti svečių namai randasi už kelių kvartalų. Tenka šokti į taxi, kurio vairuotojas pasirodo rusas, prieš penkioliką metų persikėlęs į Lagos iš paties Sibiro. ‘Bolšaja izmiena v tiemperatūrie’ – bandau kalbėti tiek metų nebenaudojama, laužyta rusų kalba. ‘Da, no žyzn zdies pa lutčė’ – atsako vairuotojas ir smagiai pasišnekučiuodamas, trumpai supažindina su lankytinais miesto objektais, pažeria keletą patarimų ir atsisveikinęs palinki gerų atostogų.

Svečių namuose pasitinka vyriškis olandišku akcentu.Hmmm, keista!.. Bet pala, juk ir namo pavadinimas Casa Holandesa… Phew, o man, vištai, norėjosi tikros vietinės patirties… Na, teks jos ieškoti kitur, nes šio namo nei atgyventas interjeras, nei plastmasinės gėlės, nei neišpasakytai kietos lovos ir pagalvės neturi nei krislelio mano įsivaizduojamos portugališkos dvasios! Su nostalgija prisimenu didelę, minkštą, naujatėlaitę lovą Albufeiroje, mat St Eulalijos viešbutis buvo tik ką renovuotas. Deja, už kambarį sumokėta iš anksto, be to, esame patogioje geografinėje vietoje, vos penkios minutės kelio iki garsiųjų paplūdymių ir ne taip toli nuo senamiesčio, tad teks prie to kietumo priprasti…

Numetę krepšius žingsniuojame iki garsaus Praia Dona Ana, pasislėpusio tarp iškilusių rusvagalvių uolų, kurios, apkedentos gelsvu smėliu ir išraižytomis įlankėlėmis, kartu su žydruojančia dangaus mėlyne ir banguojančiais vandenimis sukuria tiesiog idealų ‘atvirutinį’ peizažą. Paplūdimys nedidukas, o ir žmonių kaip skruzdėlių! Pasiseka surasti vietelę rankšluosčiams ir neriam į gaivinantį Atlanto vandenyną. Plauki ir grožiesi nuostabiu reginiu – fantastika!

Po valandos saulė dar labiau įkaitina ir pasidaro ankšta, tad nusprendžiam paėjėti į gretimą, nuošalesnį Praia de Camelo. Vaizdai tikrai įspūdingi! Vietiniai gyventojai tokį paplūdymio pavadinimą parinko ne be reikalo – stygstančios uolos ištikrųjų primena kupranugario nugarą, kaip kad patys įsitikiname sekančią dieną, turėdami galimybę apžvelgti uolas iš vandenyno pusės. Šis pakrantės ruoželis man pasirodo dar gražesnis: toks jausmas, kad galėtum valandas prarymoti, gėrintis Lagos pakrante…

Po maudynių (reikia juk išbandyti ir šį) ir atsigrožėję reginiu, kiūtinam namo, kad atsigavę ir nuplovę kelio dulkes ir vandenyno druską, galėtume ramiai panaršinėti Lagos senamiestį, vakarais ūžiantį nuo barškančių indų, gatvės muzikantų ir turistų šurmulio.

Lagos miesto istorija siekia daugiau nei du tūkstančius metų. Šimtmečius gyvavęs kaip vienas iš svarbiausių Algarvės uostų, Lagos ypač išaugo prasidėjus Atradimų Amžiui, kai Vasco da Gama ir jo pasėkėjai skynėsi jūrų kelius į Indiją ir kitas neatrastas žemes. Čia buvo ir pirmieji vartai į Viduramžių Europoje suklęstėjusią vergiją. Iš Afrikos gabenami belaisviai pirmiausiai pasiekdavo Lagos, čia pat buvo įkurtas pirmasis Europoje vergų turgus (viešint Lagos mieste galite aplankyti Vergų turgaus (Slave Market) muziejų). Kaip nurodo istoriniai šaltiniai, šios vergų ekspedicijos buvo entuziastingai remiamos paties portugalų kunigaikščio Henrio ir, dėl išaugusios vergų paklausos Europoje, sukrovusios Portugalijos monarchams milžiniškus turtus. Nuo XVI amžiaus nuolat besiginantis nuo britų ir ispanų užkariautojų, Lagos miestas porą šimtmečių gyvavo kaip Algarvės sostinė, tačiau minėtas žemės drebėjimas nušlavė nuo žemės paviršiaus daugelį istorinės reikšmės pastatų, tad, neskaitant kelių išlikusių karinio ir religinio pobūdžio lankytinų objektų (tokių kaip Igreja de Santo António ir Igreja Santa Maria bažnyčios), Lagos senasis miestas gaila, bet architektūros atžvilgiu nėra toks senas.

Tačiau vistik labai žavus ir mielas svečio akiai: siauros ir kalnuotos senamiesčio gatvelės, išklotos Algarvei būdingu, ornamentais išpuoštu grindiniu, dailios suvenyrų ir boutique parduotuvėlės ir bent keturiomis kalbomis poilsiautojus maloniai kviečiantys restoranai ir barai. Lagos, skirtingai nuo Albufeiros, pritraukia turistus iš visų pasaulio kampelių: sutinkame daug prancūzų, vokiečių, australų, amerikiečių; gausu jaunų ir pagyvenusių, porų, šeimų ir pavienių keliautojų. Šis Vakarų Algarvės miestas glaudžia virš dvidešimt tūkstančių nuolatinių gyventojų, tačiau bendras žmonių skaičius stipriai išauga vasaros sezono laikotarpiu. Nenuostabu, jog ir pagrindinis pragyvenimo šaltinis čia yra turizmas.

Vakarienei prisėdame vienoje iš senamiesčio lauko terasų. Ragaujame vietines tapas (portugališkai Petiscas) : krevetes česnako padaže (5eu) ir pamėgtas aštuonkojo salotas (4eu). Tai pat užsisakome tradicinio rizoto su jūros gėrybėmis (12eu, vienos porcijos per akis dviems), pasiskanaudami puse butelio vietinio namų vyno už 8eu. Maistas labai skanus, aptarnavimas irgi puikus: zujantys padavėjai ir virėjai didžiuojasi patiekalų kokybe, nes kiekvienas užsakymas daromas ‘from scratch’. Susidaro įspūdis, jog Algarvėje vyrai ruošia maistą, o moterys vairuoja taxi ir autobusus..

Po sočios vakarienės, besigrožint vibruojančiu vakariniu senamiesčiu ir entuziastingai planuojantiems likusias keletą dienų atostogų (rytoj aktyvių pramogų diena!), užsukame į poilsiautojų išgirtąją miesto ledainę Crema di Gelato: didžiulės porcijos, prieinamos kainos ir fantastiškas naminių ledų pasirinkimas! Ragaujam portveino, kaštonų, figų ir karobo skonio ledų (du dideli rutuliukai vaflyje 2.70 eu). Niam niam niam! Meilė Crema di Gelato ir visam Lagos miestui iš pirmo žvilgsnio!

8 thoughts on “Portugalija: Citrinomis nusagstyta Algarvė. II dalis”
  1. Keičiasi ten viskas nežmonišku greičiu. Nors vėlgi, sugrįžti jokio didelio noro nėra, nėra ten magnetizmo kaip kitose vietose. Kalnus mačiau, bet labai jau jie ten pliki )))) , tai gal nesigailėk, kad nematei ))) Nors, kokia grynai poilsinė, keliom dienom, prie jūros gyvenant bungaluose kelionė, gal visai ir nieko būtų. ))

    Kada Lietuvoj pasivaidensi, keliauninke? )))

  2. Arūna, nesvarbu, kad pliki tie kalnai! Už juos nieko geriau vistiek nėra! 🙂

  3. Vaizdai iš dykumos nuostabūs, o dar tos gražuolės antilopės tiesiog pataisė visą reikalą, nes tas derinys iš betono, stiklo ir dulkių tai man baisus, nepaisant visos prabangos 🙂

  4. Taip, jei ne dykuma, tai labai kitokius įspūdžius būčiau parsivežusi. O ji viską pakeitė ir išvažiavau visai patenkinta 🙂

    UAE tikriausiai nėra vieta, kur norėtūsi ar vertėtų važiuoti atostogų, bet darbinė kelionė su pora dienų laisvalaikiui buvo pats tas. Čia gal ir Arūnai dar atsakymas – tikriausiai yra mielesnių vietų su bungalais ir prie jūros 🙂

  5. Labai įdomus pasakojimas. Ir keliavimo filosofija – kuo daugiau pamatyti, o pamiegoti – gal kada nors – tikrai žavinti.
    Dubajuje neteko lankytis, bet apįe šią vietovę nešiojamas įvaizdis yra toks, kokį ir aprašėte. 🙂

  6. Ačiū 🙂
    Pamiegoti kelionėse man tikrai retai gaunasi :). Ir manau ne tik man. Dauguma nusibelde i nematytus kraštus tikriausiai neturi kantrybės ilgai vartytis lovoje 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *