Taigi šiemet, kaip ir pernai, nusprendėme vykti į Kroatiją. Pernai kelionės metu išžvalgėm vietas nuo Zadar miestelio iki Split, o šiemet ilgai dvejojom ar važiuoti į šiaurinę Kroatijos pusę, ar į pačius pietus aplankant Dubrovniką. Netikėtai suradome pakeleivius ir nusprendėm, kad reik maut į pietus. Planas buvo toks – išžvalgyti Kroatiją pradedant Splitu ir baigiant Dubrovniku. Transportas nepasikeitė – tas pats VW Passat universalas, tik vietoj dviejų keliautojų vyksta keturi.
I diena (naktis): Kelionė
Antradienį, iškart po ilgojo žolinių savaitgalio, susimetėm daiktus ir vakarop pajudėjom iš Kauno. Pasienyje dar dasipildę kuro ir pasidarę kavos nėrėm į Lenkiją. Pasakot daug nėra ką, visas naktinis vaizdas buvo naktim dirbančių kelininkų švyturėlių mirgėjimas ir naktiniai pokalbiai. Tikslo neturėjom, tik norėjom nuvažiuoti kuo toliau. Pagaliau švintant įvažiavom į Čekiją, laikrodis rodė apie 7 ryto, tad nusprendėm susirasti kempingą ir nusnausti 3-4 valandas. Navigatorius paieškoje išmetė keletą kempingų, pasirinkome tą, kuris labiausiai atitiko mūsų maršrutą, visai netoli Brno. Kadangi važiavome keturiese su universalu, tai planas buvo kempinguose dviems statytis palapinę, o kitiems dviem miegoti mašinoj išlanksčius galines sėdynes. Turėjom patirties iš pernykščios kelionės, kad tai visai komfortiškas kempingavimo būdas. Tačiau vis artėjant kempingui užėjo kalba apie tai, kaip būtų patogu rasti namelius ir nieko nestatant tiesiog sugriūti į lovas ir gerai pamiegoti tas kelias valandas. Mūsų kalbų kažkas išklausė, namelius radom, vieną keturvietį ir užsisakėm. Tiesiai sugriuvom miegot ne dėl to, kad norėjosi (prašvitus visiem miegai išsilakstė), bet dėl to jog žinojom, kad kitą dieną laukia dar daug ilgesnė kelionė iki Kroatijos pajūrio.
II diena: Kelionė
Pakilom iš lovų kaip ir žadėjom, apie 11 valandą ryte, tos trys valandos miego gerai nuteikė kelionei. Begeriant kavą ir kertant atsivežtus sumuštinius sudėliojau dienos maršrutą per Čekiją, Austriją, Slovėnijos mažą gabaliuką (aplenkiant autostradas ir neperkant kelių vinjetės nes ji ten viena brangiausių iš šių šalių, o atstumas per Slovėniją gal tik 30 km.), Kroatiją. Galinį tašką užsidėjau pajūrio kempingą, kuriame pernai užbaigėme kelionę ir atsisveikinom su Adrijos jūra. Tik netikėjom, kad vėl taip greit ją pamatysim. Kągi, šokam į trasą ir skriejam jau normaliais greitkeliais tikslo link. Kilometrai bėga greitai, įvažiavus į Austriją atsiveria puikūs vaizdai už lango ir kuo labiau piečiau – tuo jie darosi gražesni. Privažiavus Slovėnijos pasienį išsukam iš greitkelio ir važiuojame tokiu maršrutu, kad apvažiuotume mokamą kelio ruožą ir sutaupytume nepirkdami vinjetės: Mureck -> Lenart -> Ptuj. Nuo čia jau pagal ženklus sukam link Zagrebo ir kalnų koridoriumi artėjame prie pasienio. Čia beveik neužtrunkame ir mes jau Kroatijoj. Vakarėjant tenka kirsti keletą ilgesnių tunelių ir jau jaučiasi, kad artėjame prie pajūrio. Kempingą pasiekiame jau visai sutemus, tyliai įsikuriame ir sėdame prie vakarienės staliuko. Lietuvišką dešrytę užgerdami alumi aptariam sekančių dienų planus, skubėjimo jau nebebus ir visur judėsim lėtai, besižvalgydami. Bendrai paėmus – Kroatiją pasiekėm per parą laiko.
III diena: Įsikūrimas
Ryte keliamės gana anksti nes tik pakilusi saulė iškart prikaitina mūsų būstus. Tačiau mūsų nuotaika puiki ir iškart šokame į Adrijos jūrą. Kiek pasimaudę, užkandę ir susidėlioję tos dienos maršrutą leidžiamės į kelionę. Nuo kempingo (Pakoštane) iki Splito nusiteikiame niekur nestoti nes pernai šias vietas gan neblogai išnarstėm, tačiau žemėlapyje vingiuojantys keliukas suvilioja ir prie maršruto pridedame lanką: ties Split-Kaštela oro uostu sukame į kalnus: Plano -> Prgomet -> Radošič -> Kaštela.
Keliukas labai siauras ir vingiuotas, bet visai malonu pasisukinėti kalnais. Apsukus lanką ir vėl artėjant link jūros užtikom labai gražią apžvalgos aikštelę su dideliu kryžium, nuo karo likusiais įtvirtinimais, bokšteliais su šaudymo angom, kareivių barakų liekanom.
Pasifotografavę bei apėję visus įtvirtinimus pajudam toliau, pralekiam Splitą pakraščiu net nestabtelėję ir mes vėl jau pakrantės kelyje. Važiuodami pakrante stabtelime tik įdomesniuose parkinguose, nuo kurių atsiveria gražus vaizdas į jūrą, miesteliuose per daug neužsibūnam.
Po pietų jau pradedame dairytis nakvynės, stabtelime prie žmonių sėdinčių prie kelio ir laikančių užrašą „Apartmani“ ir klausinėjame kainų. Kadangi pats sezono įkarštis – kainos nedžiugina, bet ir labai nenustebina. Keturiese laisvai galima apsigyventi naujai įrengtuose butuose už 80 eurų/parai. Beklausinėdami judame toliau nes norime apsigyventi kuo arčiau Bosnijos sienos. Labai puikus pasirodo Gradac miestelis, centriuke pasiliekam mašiną ir lipam miklinti kojas bei ieškotis nakvynės. Randame po kelis dviviečius kambarius, tereikia tik pasirinkti. Mus sužavėjo puikiai naujai įrengtas butukas kiek aukščiau kalno šlaite, su didele terasa ir vaizdu į miestelį bei jūrą. Šeimininkas pradžiai prašė 50 eurų už nakti, bet vėliau gryžus nusileido iki 40, o kiek pakalbėjus, kad čia gyvensim penkias naktis, nuleidžia ir iki 35 eurų už naktį. Draugai įsikūrė šalia „Sobe“ tipo kambaryje (Apartmani – butukas su virtuve, svetaine; Sobe arba Room – viešbučio tipo kambarys, kartais gale koridoriaus būna ir bendra virtuvėlė).
Susinešam daiktus iš mašinos, įsimetam po pora bankių alaus į kuprines ir traukiam tiesiu taikymu prie jūros. Kadangi jau sutemę ir įsisiūbavęs vakarinis gyvenimas pagrindinėj pajūrio gatvėj, tai visi bariukai, picerijos ir užkandinės lūžta nuo lankytoju. Paėjėję kiek toliau nusimetam daiktus ir sušokam į jūrą, taip gera atsigaivint po tokios karštos dienos (visos kelionės metu dienomis laikėsi panašiai apie 34-36 šilumos pavėsyje). Prisimaudę patraukėm namo, pakeliui dar vietinėj picerijoj paskanavom po picą. Diena praėjo puikiai, nemažai laiko suėdė tas pakrantės keliukas, kuriuo važiuojant dieną nori nenori vidutinis greitis gaunasi ~ 40km/h.
IV diena: Pliažas
Daugumos pageidavimu šiandien niekur nevažiuojam, mėgaujamės saule ir jūra Gradac miestelio pliaže. Apžiūrim vietines kepyklėles, bažnyčią, keletą paminklų. Vakare labai pagelbsti išmanusis telefonas ir šeimininko duoti wifi slaptažodžiai, mytrips.lt skaitau kitų keliautojų kelionių aprašymus, ypač vietas apie Dubrovniką. Iš visų istorijų sukonspektuotas planelis labai praverčia planuojantis maršrutą ir išlaidas.
V diena: Dubrovnikas
Ryte keliamės anksti ir pajudam link Dubrovniko. Nerimaujam dėl Bosnijos pasieniečių, ar jie įsileis lietuvius su ID kortelėm. Kiek teko domėtis prieš kelionę, Kroatija pripažįsta ID korteles, bet Bosnijai būtinai reikia pasų. Tik daugumos keliautojų nuomonės išsiskyrė dėl to pajūrio ruoželio tarp dviejų Kroatijos dalių, daug kas kalbėjo, jog ten laisvai praleidžia turistus tranzitu ir beveik dokumentų netikrina. Privažiavus pasienį mus nužvelgė ir ranka pamojo važiuoti, net netikrino dokumentų – tas mus labai pradžiugino. Tuomet pastvėriau sąrašiuką ir ten buvo punktas aplankyti „pekarne magistrala“ (iš keliautojo eliviz aprašymo) ir prisipirkti bandelių su mėsa ir sūriu. Kadangi buvom išalkę, užsipjovėm tikrai nemažai – visų skonių bandelės buvo puikios, tikrai rekomenduoju visiem ten apsilankyti juolab patikrinau tą tašką mūsų visos kompanijos kailiu 🙂
Toliau bekramsnodami privažiavom Ston miestelį ir garsiąją sieną. Kadangi automobilyje buvo pakankamai vėsu, neįvertinom karščio už lango. Nusipirkę bilietus vos ne bėgte kopėm siena, stebėdamiesi kodėl tiek nedaug žmonių alink. Viršuje visiem pradėjo suktis galva, vėjelio jokio, karštis baisus, vandens nepasiemėm.
Na tai aš pusiaukelėj apsisukau ir gryžau atvaryti mašiną iki galutinio taško, kad xebrytei nereikėtų gryžinėti. Susitikę judėjom toliau pakrante, vienoj vietoj net pagreitintai įšokom išsimaudyt. Netrukus privažiavom Dubrovniko tiltą ir stabtelėjom apsidairyti.
Kiek pakeitėm kelionės taškų eiliškumą ir pažintį su Dubrovniku pradėjom nuo apžvalgos aikštelės esančio kalno viršuje. Ten kelia keltuvas iš pačio dubrovniko centro, viršuje yra restoranas, kažkokių įtvirtinimų liekanos. Mes ten užsikapstėm keliuku, kuris yra vienintelis vingiuotas keliukas į kalną, o prasideda važiuojant pro dubrovniką 8 keliu, atsišakoja į kalno pusę. Na toks visai vienos juostos keliukas, su keletu praplatėjimų prasilenkimui. Iš ten atsiveria nuostabi viso Dubrovniko, o ypač senamiesčio panorama.
Apžiūrėję miestą iš viršaus, leidomės į patį miestą, susiradom pigų parkingą (5kn/h) ir pėstute patraukėm link senamiesčio. Kuo arčiau senamiesčio yra parkingas, tuo brangiau kainuoja stovėjimas… Kai kuriuose ir po 15kn/h. Senamiestyje iškart lipom ant sienos ir apėjom ratu žvelgdami į vidiniame kieme esančius restoranėlius bei išorėje plaukiojančius, pilnus turistų, laivelius. Siūlyčiau visiem nepagailėti keliasdešimt kunų (tikslios kainos straipsnio gale) tam reikalui nes jausmas labai geras.
Vėliau nusileidę dar išnarstėm senamiesčio gatveles, pasėdėjom ant išeinančio į jūrą molo ir patraukėm link mašinos.
Nors daugelio pageidavimas jau buvo sukti link namų, nusprendžiau dar sykį visus užvešti ant to kalno ir nužvelgti naktinio Dubrovniko panoramą. Vaizdas buvo turbūt dar nuostabesnis nei dieną. Pasikrovę gerų vaizdų ir emocijų parriedėjom namo.
VI – VII dienos: pliažas
Realiai nieko per tas dienas neįvyko tik visiem siūlyčiau paragauti pliaže nešiojamų kukurūzų burbuolių apibarstytų druska. Kaina 6 kunos, bet skonis labai fainas.
Šiandien net pats viriau namie ir bandžiau graužt, bet kažkokios kietos gavosi ir neskanios :)))
Kažkurį vakara pakalbėjus apie gryžimą namo, užsisakom viešbutuką Czestochowe, Lenkijoj per www.booking.com. Sumetėm, kad įveiksim nuo pajūrio 1250 km. be problemų. Tuomet liks tik 550 km iki namų.
VIII diena: Pakrante į šiaurę
Išriedam atgal į šiaurę, važiuojam pajūriu nusiteikę aplankyti Makarska, Omiš’ą, Primošteno pusiasalį bei Trogirą. Taip belankant gryžti į tą patį kempingą, kuriame ir pradėjom kelionę (kažkoks jau savas pasidarė). Makarskoje nieko ypatingo nepamatome, užtat Omišo turgelyje priperkam visiem lauktuvių – vietinio samagono, trauktinių ir likeriu. Įdomus dalykas tas, jog nieks alkoholio kaip ir neturi ant stalų, bet vienas žmogelis pasiūlė paragaut figų. Sakom: „Dėkui, skanu, bet mes samagono ieškom“. Tuomet jis pravedė paskaitą apie tai, jog turguje negali būti stipraus alkoholio ir kiek pasivedęs gatvele atvėrė garažo duris, kuriame buvo pilna įvairiausių rūšių gėrimu, mielai mus keturis visais pavaišino ir davė išsirinkti kas ko nori. Pabaigoje nemažai nusiderėjom, o jis išgirdęs, kad mes iš Lietuvos iškart sušuko: „Sabonis!!!“.
Susidėję daiktus į mašiną dar nuėjom pasimaudyt Omišo smėlėtame paplūdimyje. Tik Omiše ir matėm tokį pliažą, kuriame nei vieno akmenuko, visur gražus smėliukas, ežių nėra, net tų batukų nebereikia.
Primoštenas… Trogiras… Kempingas…
Susipjaustom likusias mėsytes, daržoves, dadedam Lidlo salotas, vietinio alaus ir vakarojam ant jūros kranto.
XI diena: kelionė namo
Keliamės anksti ryte vos pakilus saulei, kad saulė nespėtų prikaitint palapinės ir automobilio. Šokam į jūrą paskutiniam pasipliuškenimui ir vėl užsisuka kalba, kad būtų gera kada nors čia sugryžti. Pernai irgi tą patį sakėm, tik negalvojom kad tas „kadanors“ ateis taip greitai 🙂
Taigi apsiprausiam ir vėl mes kelyje, šįsyk kelias geras, nuotaikos puikios, kilometrai bėga greit.
Važiuojam lygiai tuo pačiu keliu per gabaliuką Slovėnijos, Austriją, Čekiją. Jau sutemus įvažiuojam į Lenkiją ir iškart pasitinka kelio remontai, keliai uždaryti ir kad ir kiek bevažiuojam ratais vis atsiremiam į uždartą kelią. Aišku tokiu momentu užsidega kuro lempa ir kiek bevažiuojam aplink nė vienos degalinės 🙂 Patikim šį reikalą navigacijai ir ji greit suranda už kelių kilometrų esantį statoilą. Ramūs traukiame toliau link tikslo ir apie 23 valandą jau beldžiamės į užsakyto viešbutuko duris. Keturvietis kambarys tik 28 eurai, o kaip už tokią kainą labai tvarkingas. Svarbiausia saugus parkingas rakinamam kieme ir viskas stebima vaizdo kameromis. Šiandien įveikėm 1250 km, o kai pagalvoji namai jau visai arti.
X diena: Lenkija
Išvažiuojam 8 ryto, už lango baisus uraganas, žaibai kala iš visų pusių, kelio per lietų beveik nesimato. Pradžioje viskas einasi neblogai, greitis šioks toks palaikomas nepaisant pastovių stabtelėjimų prie šviesoforų. Artėjant prie Varšuvos kelyje pilna apvirtusių fūrų arba pametusių krovinį, tad reikia sustoti ir greitkelio kamštyje stovėti po pusvalandį ir daugiau. Kapstomės ilgai ir nuobodžiai, Kaune būname tik apie 19 valadą.
Apžvalga:
Viso nuvažiuota 4500 km, sudeginti 5 bakai kuro, išleista ~1200 Lt asmeniui (įskaičiuojant kurą, kelių mokesčius, picerijas, alų, bilietus į lankytinus objektus, ledus ir t.t. ir pan.)
Sąmata: (praleidžiu picas, alų, maistą supermarkete, išrinkau tik įdomesnius dalykus)
Kuras LT pasienyje (užsipildom baką iki viršaus) – 122 Lt
Vinjetė Čekijai – 12 eurų
Kempingas Čekijoj – 32 eurai
Kuras Čekijoj – 93 eurai (beproto brangus kuras, žymiai brangesnis nei Austrijoj)
Vinjetė Austrijai – 13 eurų
Kroatijos kelių mokesčiai – (43kn + 33 kn + 80 kn)
Kempingas Kroatijoj – 23 eurai x 2 (dvi nakvynės)
Kuras Kroatijoj – 64 eurai
Apartamentas penkiom naktim – 175 eurai porelei
Užlipimas Ston siena – 60 kn porelei
Parkingas Dubrovnike – 25 kn (5h x 5kn)
Dubrovniko siena – 140 kn porelei
Kuras Kroatijoj – 50 eurų
Kelių mokesčiai Kroatijoj (gryžtant) – 16 + 5,7 eurai
Kuras Čekijoj – 11 eurų (visai jau baiginėjosi, o jau buvom pasimokę, kad labai brangus, tai pylėmės tik tiek, kad datraukt iki Lenkijos)
Kuras Lenkija – 277 zlotai
Viešbutis Lenkijoj – 120 zlotų
Picos kainuoja – ~ 40 kn
Alus kabake – 10 – 12 kn
Kavagne 
Aruna 
pirmas