Šiais metais, kovo mėnesį, su vyru Domu nusprendėme trumpam pabėgti nuo rutinos ir atrasti kažką naujo. Norėjosi miesto, kuris būtų ne per didelis, bet turėtų savo istoriją, kultūrą ir jaukią atmosferą. Taip mūsų pasirinkimu tapo Tartu, Estija – šalies mokslo ir jaunatviškos energijos centras.
Nuo Kauno iki Tartu važiavome automobiliu – kelionė truko kiek daugiau nei septynias valandas, su keliomis sustojimo pertraukėlėmis kavos. Ir jau pirmą vakarą supratome – pasirinkome tobulai.
Atvykimas į Tartu – pirmieji įspūdžiai
Į Tartu atvykome pavakaryje. Miestas pasitiko mus pavasariu alsuojančiu oru: +6°C, švelnus vėjas ir dar plikos, bet jau gyvybės kupinos gatvės. Apsistojome mažame viešbutyje netoli Tartu universiteto – jaukiame, stilingame pastate su dideliais langais ir šiltu priėmimu.
Pirmą vakarą tiesiog vaikščiojome po miestą. Praėjome rotušės aikštę (Raekoja plats) – pagrindinę Tartu širdį, kur šviesomis apšviesta Rotušė ir garsioji „Bučiuojančiųsi studentų“ skulptūra sukūrė tikrą romantikos nuotaiką. Domas pajuokavo: „Reikia ir mums čia pasibučiuoti – laimės garantija!“
Pirmoji diena – mokslo miestelio tyrinėjimas
Pirmąją pilną dieną pradėjome nuo Tartu universiteto muziejaus, įsikūrusio ant Toome kalvos. Vaikštinėdami tarp senųjų universiteto pastatų jautėmės tarsi filme – aukšti kolonos, sena biblioteka ir paslaptingi koridoriai su XVIII–XIX a. dvasia.
Vėliau aplankėme Angelų tiltą (Inglisild) ir Velnių tiltą (Kuradisild), abu išsidėsčiusius Toome parke. Kiekvienas jų turi savo legendų, kurias vietiniai su malonumu pasakoja. Angelų tiltas žada laimę, jei užlipęs viršuje sugalvosi norą ir sulaikysi kvėpavimą. Domas, žinoma, pabandė – kas žino, gal padėjo!
Popiet užsukome į AHHAA mokslo centrą – tai vieta, kuri sužavėjo ne tik vaikus, bet ir mus. Rankomis atliekami eksperimentai, iliuzijų kambariai ir net mini planetariumas. Gera buvo vėl pasijusti vaikais ir tiesiog mėgautis atradimais.
Antroji diena – meno ir kavinių diena
Antrą dieną skyrėme Tartu kultūrinei pusei. Pirmiausia aplankėme Tartu dailės muziejų (Tartu Kunstimuuseum), įsikūrusį keistai pasvirusioje „kreivojoje“ pastato versijoje. Parodos buvo įdomios, daug dėmesio skirta šiuolaikiniam Baltijos šalių menui.
Po pietų vaikštinėjome po Supilinn rajoną – seniausią Tartu dalį, kur senos medinės trobos susilieja su menininkų dirbtuvėmis, mažomis kavinukėmis ir grafičiais dekoruotomis sienomis. Įsitaisėme vienoje bohemiškoje kavinėje su puodeliu latės ir šviežiai kepta cinamono bandele. Rami, šilta popietė, kuomet gali tiesiog būti, be skubėjimo.
Vakare vakarieniavome jaukiame estų virtuvės restorane. Ragavome tradicinių patiekalų: Domas pasirinko juodąją duoną su sūriu, o aš – lengvą elnienos troškinį su daržovėmis. Maistas buvo ne tik skanus, bet ir labai jaukus – tikra komforto virtuvė.
Trečioji diena – upė, muziejai ir atsisveikinimas
Paskutinę dieną praleidome lėtai. Rytą pasivaikščiojome Emajõgi upės pakrante. Kovo pradžioje upė jau buvo išsilaisvinusi iš ledo gniaužtų, o krantinėje vaikščiojo tiek vietiniai, tiek turistai. Ramybė, tylūs pokalbiai ir pavasario alsavimas – tai buvo tikra meditacija.
Apsilankėme Estijos Nacionaliniame muziejuje (Eesti Rahva Muuseum) – moderniame, įspūdingo dydžio pastate šiek tiek už miesto centro. Ekspozicijos apie Estijos istoriją, kultūrą ir net suomių-ugrų tautas buvo ne tik įdomios, bet ir vizualiai įspūdingos.
Po muziejaus dar paskutinį kartą sugrįžome į rotušės aikštę, kur kavinėje gurkšnojome kavą ir žiūrėjome, kaip saulė pamažu leidžiasi už miesto stogų.
Tartu – šiltas šiaurietiškas atradimas
Tartu, Estija mus nustebino savo jaukumu, intelektualine atmosfera ir šiltu žmonių bendravimu. Šis miestas kviečia neskubėti, mėgautis akimirka ir atrasti paprastą gyvenimo grožį. Grįždami namo žinojome – čia dar norėsime sugrįžti. Galbūt pavasarį, kai viskas pilnai sužydės. Net ir dabar, kovo vėsume, Tartu mums paliko šilumos kupiną prisiminimą.