Šiemet kovo mėnesį nusprendžiau, kad reikia kažko kitokio – pabėgti nuo kasdienės rutinos, atsigauti ir pasisemti šviežių įspūdžių. Ieškojau krypties, kuri būtų rami, bet tuo pačiu ir įdomi. Taip mano pasirinkimu tapo Turku, Suomija – seniausias Suomijos miestas, kartais vadinamas šalies kultūros sostine.
Iš Vilniaus skrydis buvo trumpas, su persėdimu Helsinkyje, o Turku pasiekiau jau pirmą pavasario dieną – žinoma, čia pavasaris dar labai santūrus: +2, plikledis šalikelėse, bet ore jau tvyrojo šviežio pradžios jausmas.
Atvykimas į Turku – pirmieji įspūdžiai
Pirmas dalykas, kuris mane nustebino atvykus – miesto ramybė. Turku nėra triukšmingas metropolis, čia gyvenimas teka lėtai, bet užtikrintai. Pasirinkau apsistoti mažame viešbutyje netoli Aurajoki upės – pagrindinės miesto arterijos.
Mano kambarys buvo jaukus, su dideliais langais į upę. Kiekvieną rytą kava rankoje stebėdavau, kaip lėtai bundantis miestas atsispindi ramiame vandenyje.
Pirmoji diena – Aurajoki pakrantė ir Turku pilis
Pirmąją dieną pradėjau pėsčiomis tyrinėdama Aurajoki upės pakrantę. Švelni aušra, tylus upės tekėjimas, vietiniai bėgiojantys su šunimis – visa tai sukūrė ypatingą atmosferą.
Pasiekiau vieną pagrindinių miesto simbolių – Turku pilį (Turun linna), pastatytą dar XIII amžiuje. Viduje – autentiškai atkurtos salės, ekspozicijos apie viduramžių gyvenimą, didikų pokylius ir net senovinius kalėjimus. Eidama akmeniniais koridoriais pajutau, kaip istorija čia gyva tiesiog ranka pasiekiama.
Antroji diena – Turku katedra ir senamiestis
Kitą dieną aplankiau Turku katedrą (Turun tuomiokirkko) – didžiausią ir svarbiausią Suomijos bažnyčią. Katedros vidus atspindėjo šiaurietišką santūrumą – jokių prašmatnių puošmenų, bet daug šviesos ir rimties.
Po to klajojau po senamiestį – mažos gatvelės, mediniai namai, jaukios kavinės. Pietums užsukau į vieną iš seniausių kavinių „Café Art“, kur paragavau tradicinio Suomijos cinamono bandelės – korvapuusti. Saldus cinamono aromatas užpildė visą kavinę, o aš jautėsi kaip namuose.
Trečioji diena – muziejai ir menas
Trečią dieną skyriau kultūrai. Aplankiau Aboa Vetus & Ars Nova – muziejų, kuriame derinama senoji miesto istorija ir šiuolaikinis menas. Buvo be galo įdomu matyti, kaip po stiklinėmis grindimis išlikę viduramžių miesto liekanos persipina su moderniomis instaliacijomis.
Po pietų užsukau į Luostarinmäki amatininkų muziejų – atvirą muziejų, kuriame galima pamatyti, kaip atrodė Turku prieš 200 metų. Čia dar gyvena amatininkai: odininkai, knygrišiai, medžio drožėjai, kurie maloniai pasakoja apie savo darbus.
Ketvirta diena – diena gamtoje: Ruissalo sala
Pavargusi nuo miesto, ketvirtą dieną išvykau į netoliese esančią Ruissalo salą – tik 20 minučių autobusu nuo centro. Sala garsėja gamtos grožiu: didingi ąžuolynai, siauri takeliai palei jūrą, paukščių rezervatai.
Pasiėmiau termosą su kava ir vaikščiojau palei Baltijos jūros įlankas. Saulė jau šildė veidą, o ore sklandė druskingas jūros kvapas. Sutikau vos kelis žvejus ir kelias šeimas su vaikais – tyla, gamta ir visiška ramybė.
Vakare grįžusi į miestą pasilepinau vakariene – ragavau tradicinę suomišką žuvies sriubą lohikeitto. Šilta, tiršta ir tobulai tinkama po dienos lauke.
Penkta–šešta dienos – atradimai ir mažos akimirkos
Sekančias dienas leidau lėtai, atrandant mažus miesto kampelius. Lankiausi vietiniuose turguose – Turun Kauppahalli, kuriame galima paragauti tiek vietinių sūrių, tiek šviežios žuvies.
Vieną rytą leidau sau tiesiog valandų valandas sėdėti upės pakrantės kavinėje, skaityti knygą ir stebėti praeivius. O vakare – išbandžiau vietinę sauną su nedideliu baseinu po atviru dangumi. Tai buvo viena iš tų autentiškų patirčių, kurios galimos tik Suomijoje.
Paskutinė diena – atsisveikinimas su Turku
Paskutinę dieną dar kartą ėjau pasivaikščioti palei Aurajoki. Nors Turku nėra didžiulis miestas, per šią savaitę jis tapo man artimas: ramus, draugiškas, pilnas istorijos ir šiaurietiško šarmo.
Sėdėdama oro uoste ir laukdama skrydžio, galvojau: Turku, Suomija, mane išmokė neskubėti, vertinti tylą ir atrasti džiaugsmą paprastose akimirkose.