Per visus, jau daugeli metu trunkancius klajoniu metus, mane visada trauke nezinomos, paslaptingos ir turistu nenutrintos salys. Taip pries desimtmeti atsiduriau Afrikoje, kiek veliau artimuosiuose rytuose, centrineje azijoje, Birmoje, Korejoje, Rytu Timore ir kitose sio ivairiai spalvoto pasaulio zemese.

Taigi, ir si karta po triju menesiu viesnages Australijoje, visai salimais esanti ir egzotiskai skambanti Papua Naujoji Gvineja patapo labiausiai viliojantis pasirinkimas. Jau pries kelione i papuasija, is ankciau cia apsilankiusiu rusu keliautoju, zinojau, kad salis nebus lengvas ir pigus pasivaiksciojimas „braskiu laukuose”, o informacija apie kaip tik tuo metu ten vyksiancius parlamento rinkimus tik dar labiau sudrumste kelioninio adrenalino taure.

Britu imperijos kolonizuota pietine salos dalis (Papua) ir vokieciams priklausiusi siaurine (Naujoji Gvineja) po pirmojo pasaulinio karo atiteko i Australijos rankas ir tik 1975 metais salis paskelbe nepriklausomybe. PNG – sutrumpinimu dar vadinama valstybe, gali pasigirti turinti 10% visu pasaulio kalbu (apie 800!), bet oficialiai Pidgin – tai anglu ir vietiniu dialektu “misraine”, kuria tarpusavyje bendrauja vietiniai aborigenai.

Is Brisbeno i Port Moresby skrydis uztrunka tris valandas, o du menesius galiojanti PNG viza, tiesiog iklijuojama i pasa oro uoste. “Welcome to paradise” – pranesa plakatas, salia kurio groja gitaromis kiekviena tarptautini reisa pasitinkantys muzikantai.

I sia, kazkodel viena pavojingiausia pasaulyje priskiriama valstybe, atskrendu neturedamas nei is anksto organizuotos nakvynes, nei marsruto, nei vietiniu kontaktu. Taigi, kaip jau man daznai nutinka, vel tenka visiskai atsiduoti kelioninei improvizacijai. Jau oro uoste susibendrauju su is Pietu Afrikos kilusia fotografe, kuri ir pasisiulo pavezeti iki miesto centro. Kadangi megstu vandens transporta, pasiprasau isleidziamas paciame Port Moresbio centre, kur yra uostas, kad galeciau pasiteirauti apie i salies rytus plaukiancius laivus.

Salies sostine – Port Moresbis, nera geriausia vieta pradeti kelione po Papua Naujaja Gvineja. Is sio niuraus miesto vedantys keliai pasibaigia dziunglese arba pelkese uz maksimum keliu simtu kilometru. Be to sostine nuobodi, saulei nusileidus labai pavojinga, o ir pragyvenimo kainos gali netiketai plaukus pasiausti. Problemu kyla ir su laivu marsrutais i salies rytus paieskomis. Deja, siu metu vasario menesi, tarp PNG salu plaukes keleivinis laivas “netiketai” nuskendo nusineses i dugna nemenka skaiciu papuasu. Del sios priezasties viena didziausiu vietiniu keleiviniu kompaniju sustabdyta ir mano norimu marsrutu niekas neplaukia. Taip kad tenka nusivilti!

Pries kelione daug teko girdeti apie pavojus PNG miestu gatvese, vietines “raskol” gaujas, grobimus, prievartavimus bei ginkluotus apiplesimus. Taciau jau pirma atvykimo diena susiduriau su netiketai nuosirdziu papuasu svetingumu. Vakarejant uzteko tik prisesti su kuprine ant saligatvio ir kaip mat atsirando burys susidomejusiu vietiniu, bei pasikviete i svecius nakvynei. Taigi jau po pirmos dienos nuotykiu suprantu, kad neprazusiu 🙂

Jau tampa aisku, kad susirasti rytu kryptimi plaukiancius keltus galimybes labai menkos, ir as vis nesurandu budo kaip issikrapstyti is sostines. Kita diena netiketai sutinku cia jau 15 metu gyvenanti ir visiems aplinkiniams, rodos, gerai pazistama amerikieti, kuris irgi pasikviecia sveciuotis pas ji ir jo seima. Graziai susibendraujame, todel pasilieku cia dar keletai dienu. Kadangi nerandu kelio kaip isplaukti laivais, o lektuvo paslaugomis naudotis kol kas nesinori, tenka ieskotis galimybiu per kalnus patekti i salies centrines provincijas.

Papua Naujosios Gvinejos siaurine dalis per antraji pasaulini kara buvo kolonizuota Japonijos. Bet ju imperialistiniai keslai buvo sustabdyti Australijos bei sajungininku pastangomis siaureje nuo Port Moresbio esanciuose kalnuose. Karo metais musiais isgarsejes ir per kalnus einantis Kokoda pesciuju marsrutas dabar yra labai populiarus tarp australu keliautoju, atvykstanciu didelemis grupemis tam, kad praeitu beveik 100km besitesianti kalnu kelia – taip pagerbdami zuvusius Australijos karius. Galimybe praeiti Kokoda ir taip bandyti pasiekti antra pagal dydi salies miesta Lae sudomina ir mane, taigi susiruosiu i kalnus. Deja, sio marsruto populiarumas tarp turtingu australu paverte ji PNG pasipelnymo saltiniu. Popierinis leidimas preaiti Kokoda kainuoja 300 kinu (~160$), kuriu as moketi tikrai neplanuoju, todel surizikuoju ir issiruosiu tiesiog susikroves kuprine. Anksti ryte, vietiniu autobusu uzkiles i Sogeri aukstumas, pradedu kelione pesciomis. Taciau jau po keletos valandu prieinu “oficialius” Kokoda marsruto vartus ir ten laukiancius ranger’ius, kurie kaip mat mane pasiuncia atgal i Moresbi. Ka gi, papuasiskas kapitalizmas daro savo – net i kalnus nemokamai nebeiseisi! Griztu atgal i sostine, pakeliui dar stabteledamas graziai sutvarkytose zuvusiuju Australijos kariu kapinese.

Port Moresbyje praleidziu dar keleta dienu ir apsilankau turbut vieninteleje vertoj miesto vietoje – botanikos sode. Cia slampinejant aplinkui ir zvalgantis i is skirtingu salies vietu surinktus augalus ir gyvunus, netiketai uzklystu i tradicinio kiaules kepimo, vadinamo „mumu”, ir naujos politines partijos steigimo ceremonija. Kaip visada, draugisku papuasu esu pakvieciamas sudalyvauti ir kiaules valgyme, ir kazi kokios naujos krikscioniskos partijos suvaziavime 🙂

Neturedamas jokios galimybes persikelti per pietineje papua saloje stugsancius ir dziunglemis apaugusius kalnus, nusprendziu vaziuoti i oro uosta, apeiti visas trejas cia egzistuojancias oro linijas ir uzklausti pigiausius skrydzio bilietus i “bet kur”. Taciu sioje salyje transporto kainos tiesiog stulbinancios (kaip beje ir viso kito: nuo nuomos iki maisto ir Interneto). Tiek lektuvo bilietu, tiek tarp salu plaukiojanciu keltu kainos labai stulbinancios. Turbut net savo aukstomis kainomis garsejanti Japonija, ikainiais labiau logiska.

Bet ka jau darysi, tenka prisitaikyti ir pasinaudoti vienos valandos skrydziu mazu lektuveliu i antra pagal dydi miesta ir kas svarbu – salies juru uosta Lae. Beje skrydis nera nuobodus. Per lektuvo langa pasigrozeti dziunglemis apaugusiais papuasijos kalnais ir karts nuo karto islendanciais izoliuotais kaimais irgi savotiska atrakcija, o cia stiuardeses dar ir sausainiu su kava atnesa.

Atskridus i Lae ir vel neturiu plano, vel tenka improvizuoti, taciau cia situacija jau kita. Sis miestas sujungtas keliais su beveik visomis centrinemis ir siaurinemis PNG provoncijomis, o jei labai norisi, gali is cia ir i salies rytuose esancias salas nuplaukti. Beslampinejant vakarejancio miesto gatvemis su kuprine ant peciu, staiga prie manes sustoja visureigis ir pasiteirauja ka as cia veikiu. Atsakau kad ir pats nelabai zinau, todel sis inzinieriumi dirbantis papuasas kaip mat pasikviecia pas save i svecius. Atvaziavus pas ji i namus, lietuvaicio su keista supinta barzda vizito labai nustemba zmona ir du sunus, taciau prie vakarienes stalo visi draugiskai susibendraujame.

Lae, kaip ir sostine Port Moresby, nera is tu miestu kur noretusi praleisti daug laiko, todel kita ryta issiruosiu i provincija. Is miesto isvaziuoju su i artimiausius kaimus zmones vezanciais pickup’ais. Pakeliui dar sustojame salikele esanciame turgelyje, kur as pasiemes keleta apelsinu surengiu zongliravimo pasirodyma. Kaip mat susirenka burys papuasu, kuriu vienas is ju priejes pasiteirauja is kurio as zooparko! Linksmi cia zmones 😀

Isvaziavus uz miesto jau galima ir tranzuoti, bet tik prisedus salikeje ant kuprines kaip mat prisistato viskuo besidomintys papuasai. Netrukus susistabdau ir sunkvezimi,su alu prie vairo gurksnojanciu vairuotoju atvaziuoju ir iki pagrindines salies kryzkeles. Nuo cia tiesus kelias veda i salies gilumoje esancius ir labiausiai apgyvendintus kalnu rajonus, o kitas nusuka i siaurine pakrante. Jau pradeda temti ir susimastau apie nakvyne. Cia kaip mat prisistato vietinis mokytojas ir pasikviecia aplankyti mokykla kur paplepeti susirenka ir visas mokytoju kolektyvas, o pats direktorius pasiulo savo trobele nakvynei.

Kita ryta priesais mokykla is aplinkiniu kaimu susirenka mokiniai, kur, kylant PNG veliavai, sugiedamas valtybes himnas. Vienas is rytine kalba skelbianciu mokytoju visiems pristato ir svecia is tolimos Lietuvos. Ka gi, netrukdysiu salies svietimo sistemai ir padekojes svetingai priemusiems pedagogams iseinu i „trasa”.
Tranzuoti salyje vienas malonumas, zinoma jei tik yra koks nors pravaziuojantis transportas. Bet visur belaukiant kaip mat atsiranda burys papuasu, kurie vis bando itikinti stabdyti karts nuo karto pravaziuojancias „marsrutkes”, nors man ir tranzuoti sekasi. Taip visa diena praleides kelyje, pasiekiu ir siaurineje pakranteje esanti Madang’o miesta.

I Madanga atvykstu jau vakarop, o saulei nusileidus papuasijos miestuose tampa tikrai nesaugu. Taigi lengvai susirandu nakvyne, tik si karta kiek netiketa – brangaus turistinio resort’o sargu namelyje. Su draugiskais cia dirbanciais viesbucio sargais praleidziu keleta dienu, po kuriu vienas is cia gyvenanciu papuasu pasiulo pasisveciuoti pas ji ir jo zmona ir tai tampa turbut pati idomiausia viesnage per visa laika praleista salyje.

I svecius mane pasikvietes Belden’as labai spalvinga asmenybe. Kokiu penkiasdesimties sulaukes papuasas, uzauges toli juroje esancioje, bet PNG priklausancioje Manus saloje. Gyvenime labai daug mates, uz grotu daug metu praleides, buves kriminalio pasaulio atstovas, bet pajautes is gangsterio gyvenimo neturys nieko gero, dabar nusprendes, kad pinigu jam nereikia ir jis visiskai laimingas beveik kasdien tiesiog zvejodamas juroje. Jis su savo zmona neturi vaiku, todel kiekviena diena jie priima pas save daug sveciu. Nuo vis dar esanciu kriminalu, verslininku, iki policijos virsininko, politiku ar net papua saugumo pareigunu. Visi ji pazista, su visais jis bendrauja, jam atveza cigareciu, degalu isplaukti i jura zvejybai, o mainais jis isdalina sugauta zuvi ir siaip sava kompanija.

Su Beldenu, jo zmona ir dar keleta kaimynu isplaukem i atvira jura zvejybai prie toli nuo kranto esancioje Kar Kar salos. Pirma isvyka (po to seke dar keleta) i jura nusiseke, sugrizom pagave daug tunu ir ivairiu nematytu tropiniu zuvu. Po keletos dienu viesnages pas Beldena, susitariu su vienu is pas ji daznai uzsukanciu verslininku, kad kartu vaziuosim i kalnuose esanti kaimeli.

Jau vakarop pasiekiame netoli siaurines pakrantes, bet aukstai kalnuose esanti Dimer kaima, kur, kaip jau iprasta, esu apsuptas papuasu – ir vaiku ir suaugusiuju. Cia netrukus i svecius i siaudine trobele pasikviecia Vincentas, vietinio kioskelio savininkas, kakavos augintojas ir devyniu vaiku tevas. Siaudine trobele pas ji nedidele, vos keletos kambariu, todel dalintis keliais metrais ant grindu tenka su vyriausiais Vincento sunumis. Apie keisto lietuvio vizita Dimere jau zino visais kaimas, o vaikai vis ateina paspoksoti i kitaip atrodanti ir kamuoliukais zongliruojanti „balta sutverima”. Su Vincentu apziurime jo kakavos plantacija ir dziovykla, kur prikrauta daug dziovintu kakavos pupeliu maisu suruostu pardavimui. Kartu su visur PNG kramtomu betelio riesutu, kakavos pupeles yra pagrindinis cia gyvenanciu papuasu pragyvenimo saltinis. Betelio riesutas – cionyksciu dar vadinamas zaliuoju auksu.

Lankantis Dimero kaime suzinau, kad ta diena cia didziule svente – sekmines. Suvaziuoja zmones is aplinkiniu kaimu ir rodo savo paruostas religines, ir ne tik, programas. Kaimelio centre stovi didziule neseniai pastatyta baznycia, nes senoji, dar pries simta metu vokieciu misionieriu statyta baznycia aukstu bokstu, sugriuvo per zemes drebejima. Bet tu paciu missionieriu XX amziaus pradzioje statyti mediniai namai dar islike iki siolei.
Kaimelio religineje sventeje sudalyvauju ir pasilieku stebeti ju rodomas programas, o ir is kitu kaimu suvaziavusiems papuasams as esu idomus keistas atvykelis. Prie manes priseda jau savo senyva amziu pasiekes vietines mokyklos mokytojas ir pasidalina atsiminimais apie antra pasaulini kara, japonu okupacija ir kaip jie gelbejo cia gyvenusius misionierius.

Po keliu dienu viesages Dimer kaime, kartu su vienu is vietiniu papuasu pesciomis nusileidziu i pakrantes kaimus. Cia taipogi netrukus esu pakvieciamas praleisti vakara kartu su susirinkusiais vienos politines partijos aktyvistais. Dabar PNG pats parlamento rinkimu ikarstis, todel politiniu akciju netruksta. Su jais dar apvazinejame keleta aplinkiniu kaimu, kur viename is ju tenka isgirsti repetuojant baznytini ansambli, grojanti keistais bambukiniais instrumentais, per kuriuos dauzoma tiesiog nusiemus slepete 🙂

Ryte susitranzaves dar vienos is politiniu partiju automobili (ju rinkimuose dalyvavo per keturias desimtis), vel griztu sveciuotis pas Beldena i Madanga. Cia jau organizuojamas tradicinis „mumu” kepimas. Iskasama duobe, sukuriamas didziulis lauzas, i kuri pridedama daugybe akmenu. Lauzui sudegus and ikaitusiu akmenu sudedama i banano lapus susukta vista, zuvis ir dar ivairiu vietines virtuves skanumynu ir visa tai apdengiama dar daugiau bananu lapu. Po valandos visa tai isimama ir patiekiama ant stalo. Tiesiog sventine vakariene – pirstus apsilaizyti galima 🙂

Beldenas pasiulo labai anskti, dar neprasvitus saulei vel isplaukti i zvejyba. As apsidziaugiu, ir susvajoju pagauti rykli. Uzkure motorine valti isplaukiame tamsumoje ir jau juroje pasitinkame patekancia saule, jausmas pasakiskas. Juroje vaikiojames burius pauksciu, o jie duoda zenkla kad aplink daug tunu ir kitos zuvies. Mano sapaliones apie ryklio gaudyma nueina niekais, taciau netiketai pastebiu po valtimi ratus sukanti keletos metru ilgio „monstra”. Ryklys! – susunku as. Ne, cia marlinas (sugooglinau, pasirodo lietuviskai buriazuve!) – pastebi Beldenas. Jis kaip mat susiranda stora zilka ir dideli kabliuka ant kurio uzkabina dar gyva tuna. Persilenkes per valties borta Beldenas nuleidzia tuna tiesiai aplink mus ratus besisukanciam marlinui pries nosi ir jis bemat ji praryja. Beldenas apsidziaugia (marlina jis gaudo jau ne pirma karta), persimeta stora zilka sau per peti ir pasiruosia inirtingai kovai. Taciau pasigrumus su milziniska zuvimi keleta minuciu, staiga matome marlina issokanti i vandens pavirsiaus ir isspjaunanti kabliuka lauk, lyg tyciotusi is musu pastangu. Na ka gi, si karta jis buvo gudresnis – pastebi Beldenas, lauksiantis kitos „kovos”. Be kita ko, veliau suzinau, kad pati zuvis nera labai skani, bet jos sugavimas suteikia daug adrenalino.

Besisvecuojant pas Beldena i zvejyba salia Kar Kar salos isplaukiame ir trecia karta, bet ir vel tik tunai ir dar kitokios nematytos tropines zuvys. Madange uzstringu dar visai savaitei, kurios metu susipazystu su vietines IT parduotuves ir interneto centro savininku is lenkijos (pasak jo, lenku gyvenanciu PNG gal apie 70, dauguma kataliku misionieriai. Na ir kur gi tik ju nerasi!) 🙂

Beldeno namuose kiekviena vakara linksma kompanija. Cia vis apsilanko ir jaunas linksmas kinietis, Madange turintis savo parduotuve (kinieciu papuasijoje taipogi netruksta). Kazkuria diena i svecius atvyksta ir idomi moteris su jaunu sunumi, Beldeno zmonos giminaiciai. Jie gyvenantys Port Moresbyje, cia atvyko su komandiruote. Kokios pareigos irgi paaiskinti giliai negalintys, suprask – nacionaline PNG saugumo agentura! Oho, va cia tai kompanija! Apkuni moteriske labai linksma (PNG saugume uzimanti aukstas pareigas), prie kojos prisirisusi pistoleta, bet betelio riesuta viena po kito kramtanti papuase. Labai draugiskai susibendraujame ir su jos sunumi, kuris kviecia atvykti pas juos i sostine, ka ir tenka pazadeti.

Pas Beldena prasisveciuoju beveik keleta savaiciu ir likus dar savaitei iki skrydzio atgal i Australija, suplanuoju, kad gal vis del to vertetu apsilankyti ir pas „pavojingas” kalnu gentis. Baimes prideda dar ir tai, kad dabar parlamento rinkimu laikotarpis, karingi kalnu papuasai nesibodi naudoti smurto pries kitas politines partijas palaikancius kaimynus. Rinkimu laikotarpiu savo spec. pajegas yra atsiuntusi Australija ir Naujoji Zelandija, kad pagelbetu numatomu ispuoliu atvejais. Beldenas mane vis atkalbineja vaziuoti i kalnus (jis ten praleides daug laiko, ir kalnu papuasus vadina „smirdanciomis kiaulemis”) . Bet as jau iprates, kad papuasai dar netoli nutole nuo savo tradiciniu genciu (kuriu salyje kaip ir kalbu apie 800!), ir vieni kitu pakesti negali. Ypac gerai zinoma pakrantiniu genciu neapykanta kalnieciams. Bet ka gi, as juk ne papuasas, man jie visi vienodi 🙂

Be to, atgal i Lae su masina vaziuoja ir pazystami papua saugumieciai ir galintis pavezeti iki jau zinomos kryzkeles. Vienas is ju, tamsiais akiniais devintis (tikras CIA papuasas!) nuramina, kad kalnuose man turbut nieko nenutiksia del mano isvaizdos ir kelioniu budo. Jie gi priims tave kaip sava! – pastebi jis 🙂
Atvykus iki sankryzos, atsisveikinu su saugumieciais ir pazadu apsilankyti pas juos Port Moresbyje. Beldenas ir visi kiti uzsiraso mano mobilu numeri, kad kiekviena diena galetu paskambinti ir pasiteirauti kaip sekasi (beje mobilaus rysio tinklas daznai labai stebino veikdamas net mazuose kaimeliuose).

Eiti keliu pesciomis man ilgai netenka ir netrukus sustoja senas sukiuzes pickup’as. Staiga kelias pradeda kilti aukstyn, mums tenka vis sustoti ir atausinti varikli, bet besigrozint atsiverianciais vaizdais pagaliau pakylam i centrines papua kalnu rajonus. Netrunkam privaziuoti ir Kainantu miesteli, kur esu paleidziamas ir kaip mat is visu pusiu apsupamas giliais zvilgsniais mane stebinciu kalnieciu. Is kazkur islenda angliskai laisvai snekanti mergina ir kviecia apsilankyti pas ja kaimelyje . Is jos pasakojimo suprantu, kad kaimelis neeilinis ir jame gyvena daug uzsenieciu. Taigi sutinku. Taip atsiduriu Aiyura kaime ir cia esanciame SIL (Summer Institute of Linguistics). Kazi kokia labai keista vieta kur suvaziuoja zmones is viso pasaulio (dauguma amerikieciai, bet ir vokieciai, australai ar net rusai). Cia ir mokykla, ir vaiku darzelis, ir ligonine ar net sava importuotu prekiu parduotuve. Zmones suvaziuoja cia is religiniu krikscionisku paskatu, versti biblija i vietines papuasiskas kalbas ir skleisti savo (o dabar ir papuasu) religija. Gatves cia amerikietiskais pavadinimais, architektura taipogi kaip is JAV provincijos. Siandien sekmadienis, todel su nuostaba stebiu prie vieno is namu susirinkusius amerikiecius, apsiredziusius kokio tai 19 amziaus apdarais (filmo „Namelis prerijose” variantas) ir zaidziancius keista lauko zaidima. Neesu tokiu vietu, o tuo labiau religiniu fanatiku megejas, todel apsidziaugiu kai mane cia pakvietusi papuase paaiskina gyvenanti „uz tvoros” esancioje papuasiskoje gyvenvieteje .

Apie mano vizita is karto suzino visas papuasu kaimas ir i mane priemusius namus kaip mat sueina paplepeti kaimynai .Cia nera elektros, o tuo paciu ir televizijos (ir tai tik i gera!), taigi karts nuo karto pas ka nors namie yra organizuojamas „house fire”. Sukuriamas lauzas, isviriama daug kavos, arbatos ir maisto. Sukvieciami vietiniai muzikantai ir grojama bei sokama iki isnaktu. O tai kad kaime dabar sveciuojasi keistas lietuvis, tik dar viena proga surengti „vakareli”. Zinoma, susirenka visi kas tik gali sutilpti i medine trobele ir as tampu pagrindiniu „eksponatu” 🙂
Kita diena atrodo, kad as jau visus pazistu ir tampu beveik vietinis. Taigi visi gasdinimai „smirdanciais ir pavojingais” kalnieciais tikrai nepasitvirtino. Pasakiskai draugiski ir svetingi zmones. Salia man trumpam namais tapusios trobeles augo kavos pupeliu plantacija, taciau mano nuostabai visi cia geria tirpia „Nescafe 3 in 1”. Pasiteiravus kodel tokia keista situacija, visi tik peciais gusciojo (visos pupeles parduodamos i eksporta). Taigi teko papuasams demonstruoti kaip geriama tikra kava 🙂
Sioje tikrai linksmoje kompanijoje teko isgirsti dar linksmesni posaki. Einu i pasto skyriu issiusti laisko! – kas sakoma pries einant aplankyti WC 🙂

Po keletos dienu Aiyuros kaimelyje, atsisveikinu su gerais draugais tapusiais papuasais ir ryte istranzuoju i Goroka miesta. Dar nuo kolonijiniu laiku PNG kavos auginimo centru tapes miestas, niekuo labai neisiskirinatis is kitu, iskyrus tai, kad oro uostas ir pakilimo takas cia paciame miesto centre. Diena slampinejat po Goroka, vakarop uzklystu i miesto stadiona, kur netiketai vyksta sing sing’as. Tai genciu susiburimas, kada susirinke ir savo tautiskais apdarais apsidabine papuasai is apylinkiu demonstruoja savo tradicinius sokius ir dainas. Is kalbu suprantu, kad visi cia susirinko belaukdami PNG vice premjero Belden Namah (didziausias salies nusikaltelis – pasak mano pazistamos saugumietes!), kuris kaip veliau paaiskejo, taip ir neatskrido savo privaciu malunsparniu. Zmones cia draugiski, taigi prisedu prie vienos jau savo pasirodyma uzbaigusios kompanijos. Pradedant temti jau tradiciskai esu pakvieciamas i svecius nakvynei ir vakariniam pasisedejimui (kurio metu kaip visada sueina visi kaimynai :))

Ryte prasibudes dar apsizvalgau po miesta ir istranzuoju atgal i Kainantu, kur kaip ir pazadejes, sugryztu paskutiniam apsilankymui i Aiyura kaimeli ir dar karta rengiamam „house fire” vakareliui.
Kiekviena diena bunant kalnu rajonuose, man po kelis kartus suskamba telefonas ir vis isgirstu nerimaujanti Beldeno is Madango arba saugumietes is Port Moresbio balsa. Vis tenka juos nuraminti, kad as nesu pakliuves i kanibalu puoda, o leidziu laika labai svetingu kalnieciu kompanijose.

Susitranzuoti sunkvezimi besileidzianti is kalnu i Lae miesta nebuvo sunku. PNG kalnu rajonai yra tankiausiai apgyventinta ir turtingiausia naudingomis iskasenomis salies teritorija. Taigi susisiekimas su Lae uostu gerai isvystytas. Atvykus i Lae susisikambinu su Beldeno giminaiciais, kurie kaip mat priima pas save i svecius.
Atskrisdamas i Papua Nauja Gvineja kiseneje jau turejau atgalini gryzimo bilieta i Australija, taigi tenka butinai iki to laiko sugryzti i Port Moresbi, kuris yra vienintelis salies tarptautinis oro uostas. Dar budamas Madange apsilankiau kelioniu agenturoje ir netiketau gavau paskutini pigu bilieta i Lae – Port Moresbi skrydi, kuriuo ir pasinaudojau gryztant atgal i nuobodzia salies sostine.

Valandos trukmes skrydis neprailgsta, o dziuglemis apauge kalnu vaizdai su izoliuotais kaimeliais vel neleidzia nuobodziauti. Atskridus i Port Moresby oro uosta, mane cia pasitinka jau pazistama saugumiete su kurios seima as ir praleisiu paskutines keleta dienu salies sostineje. Tiesiai is oro uosto mes nuvaziuojame i vietine uzeiga, kur prie bilijardo stalu alu gurksnoja didele PNG saugumieciu kompanija. Paaiskeja kad siandien penktadienis, o tuo paciu ir Didziosios Britanijos karalienes gimtadienis (Elzbieta II oficiali PNG vadove). Kompanija tikrai idomi, juk ne kieviena diena tenka pakelti alaus bokala ir suzaisti bilijardo partija su papuasijos saugumo pareigunais, o tuo labiau per pacios karalienes gimtadieni 🙂

Saugumietes sunus, jaunas paauglys vardu Sinelis, labai apsidziaugia vel mane isvydes (ta as jam buvau pazadejes dar Madange) ir ateinancias kelias dienas nenulipa man nuo sprando. Su juo slampinejame ir po aplinkini rajona, kuriame jo paties zodziais jis bus mano saugumo garantas 🙂 Paskutine sveciavimosi PNG diena, netoliese uzklystame i diziuli rengini, o tai dar vienas sing sing’as. Cia kazi koks pretendentas i parlamento narius, turbut isdalines ne viena desimti parseliu (papuasams tai labai vertingas gyvunas) surenge reklamos akcija. Sukviete Port Moresbyje gyvenancius ivairiu genciu atstovus, kurie visi atvirai deklaravo jam savo parama. Bet jau visiems seniai aisku, kad sitoje salyje rinkimai vyksta ne kaip mums iprasta vakaruose. Papuasijoje, kas daugiau sumoka ir dovanu isdalina, uz ta ir yra pazadama balsuoti (o kaip pastebejo Beldenas, tokiu pazadu labai retai kada yra laikomasi). Kad ir kaip ten bebutu, sis sing sing’as man padare tikrai didziuli ispudi savo spalvomis, tradiciniais genciu sokiais ir apdarais. Bet ar tas pretendentas bus isrinktas i parlamenta as vis vien labai suabejojau 🙂

Atejo paskutine mano keliones po sia ispudinga sali diena. Buvo labai gaila palikti siuos nuosirdziai draugiskus saugumo pareigunes namus, o mano naujajam draugui Sineliui teko duoti tvirta pazada, kad as tikrai kada nors dar ji aplankysiu. Mane nuveza i oro uosta, kur po menesio praleisto sioje papuasu salyje, pagaliau isedu i „Airlines PNG” lektuva skrendanti pietu kryptimi. Po keletos valandu skrydzio, pro lektuvo iliuminatoriu palydedamas saule, nusileidziu Cairns mieste siaures Australijoje.

P.S. viena is uzsleptu sios keliones minciu buvo susitikti zymiuosius papuasijos kanibalus. Bet deja, per visa menesi praleista salyje taip ir neteko paragauti zmo…ienos 🙂 I mano pasiteiravimus kur galeciau juos surasti, visi sutikti papuasai tik nusisypsodavo ir pareiksdavo, kad tai jau praeitis ir ju istorija. Taciau netiketai, praejus keletai savaiciu nuo sios keliones, jau sugryzus i Lietuva, pasaulio ir LT spaudoje garsiai nuskambejo naujienos apie Madango provincijoje sugauta kanibalizmo sekta, sudorojusia jiems nepatikusius politikus!
Na ka gi, kada nors teks dar sugryzti 🙂

One thought on “Papua Naujoji Gvinėja: Svečiuose pas papuasus”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *