Oi ne… Šį kartą nieks filmų apie Lisaboną nežiūrėjo ir nieks pirštu žemėlapin nedurstė.
Greičiausiai pasikliovė vidinėmis nuojautomis ir asmenine simpatija portugališkam futbolui. Dar saule, žinoma, vandenynu, iškapstytais pigiais Ryanair‘o bilietais. Istorijomis apie Vasco Da Gamą ir amžinai pulsuojančią pietietišką dvasią.
Portugalija… Porto… Čia ir prasidėjo.
Galbūt matei Jarmusch‘o filmą „Limits of Control“? Jei taip, tada „siauros-romantiškos“ (meksikietis perdavė degtukų dežutę) gatvės tikrai žinomos.
Mašinos ten vos telpa, bet važiuoja drąsiai.
Gatveles puošia sukabinti ryškiaspalviai drabužėliai,
besiilsintys šunys
ir keistas „mėlynųjų plytelių“ dekoravimo stilius
Pasukus į kokį nedidelį keliuką, gali aptikti jaukių „tipico portugues“ kavinukių, kuriose maistas nei per daug sūdytas (kažkas dėl to nuolat dūzginėjo ;P), nei per daug brangus.
Sakoma, kad Italijoje vynas pigesnis už vandenį. Portugalija – ne išimtis. Portveino čia galybė rūšių, tad nežinodamas vargiai išsirinksi gardų. Vienas populiariausių – eksportinis Sandeman.
Nors Porto up-and-down gatvelių palikti nesinorėjo, patraukėme piečiau, link studentiško miestelio Coimbros. Ši vieta garsėja vienu seniausiu universitetu Europoje (įkurtas 1290!)
Taip pat parkeliais, kurių tvarkinga, šilta aplinka tarsi ragina užsukti bei patyrinėti:
Traukiant dar piečiau, aptinkame „briugiškai jaukų“ miestelį – Evora. Miesto centras (kaip, beje, ir Porto bei vėliau minėtinos Sintros) įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą. Ir ne veltui. Evoros centre stūkso romėnų šventykla deivei Dianai (šis architektūrinis lobis ypatingai džiugino manąją širdelę ir buvo užfiksuotas daugybę kartų iš visų pusių).
Pabuvoję tarp senovinių statinių, toliau traukinuku riedame Portugalijos sostinės, kuri pasirodė itin masyvi ir triukšminga, link. Tačiau ir šioje maišalynėje radomė gėrį: ZOOlogijos sodą, kuris bent tuziną kartų labiau išpuoselėtas už mūsiškį (Kauno).
O štai mano favoritas, urrrzgti bandantis „karalius Simba“:
Sintra, Lisabonos priemiestis, bene didžiausią įspūdį palikęs taškas. Miestelis garsėja didžiulėmis ir įspūdingomis architektūrinėmis grožybėmis, tokiomis kaip:
maurų pilis,
Nacionaliniai Penos rūmai.
Įsijautus į visapusiškai šiltą portugališką gyvenimą teko išgirsti įdomią naujieną: mūsų skrydis per Londoną atidėtas (ooO taip, tas pats Islandijos ugnikalnis čia prisidėjo). Tačiau Ryanair‘as nebūtų Ryanair‘as, jei likus 4-ioms valandoms iki skrydžių nebūtų „persigalvojęs“ – lėktuvas visgi pakils.
O išties, šiek tiek fatališka: išskridus Portugalijon kitą dieną buvo uždaryti (praktiškai) visi Europos oro uostai, o grįžome su pirmuoju atsinaujinusiu Ryanair‘o skrydžiu.
Keistumynai.
Į Portugaliją norėsis grįžti dar ir dar.
Traukinukuose klausytis dainų apie svajones, džiaugtis prisirpusiais apelsinais, futbolą kiemuose žaidžiančiais vaikais. Skanauti pyragaičius su vištiena, išragauti visas portveino rūšis.
O paskui pailsėti kur prie upės: nuo žmonių (mašinų) judėjimo, akį merkiančios saulės ir laipiojimų žaviausiomis Europos gatvelėmis.
pirmas 
Kavagne 
Aruna