Naktis tamsia skraiste apglėbė viską aplinkui. Ausyse ėmė spengti, klausantis vos retkarčiais miesto atodūsių suskaldomos tylos. Gulėjau atsargiai kvėpuodama, nenorėdama sutrikdyti idilės, kai tuo tarpu viduje visa spirgėte spirgėjau – negalėjau patikėti tuo, kad išaušus rytui prasidės mano svajonių kelionė! Dar būnant vaikui taip dažnai svajingas balso stygas užkabindami lūpose nuaidėdavo žodžiai „Norvegijos fiordai“… Ir šįryt, prašvitus aš galiausiai žengsiu tvirtą žingsnį link jų!

Dar mokykloje per geografijos pamoką pirmąkart išvydusi filmą, pristatantį Norvegijos gamtą, pajutau meilę iš pirmo žvilgsnio – meilę toms uolienų struktūroms, kylančioms aukštyn ir aukštyn, suskaldytoms ilgesnių ir trumpesnių įpjovų, palydimų raibuliuojančio kalnų ežerų vandens. Todėl šiemet, RopeJumping‘o komandai pasiūlius sudalyvauti projekte ir aplankyti Lysefjord‘ą, vos nesuspigau iš laimės – supratau, galėsianti akis į akį susitikti bei paliesti tą mokyklos suole užgimusią meilę – kalnus.

Vos kelios nuotaikingos ir nuotykingos paros kelionei ir galiausiai mus pasitinka pirmieji kalnų šaukliai – kelių serpantinai. Kol kolegos energingai žvalgosi pro langus ir aikčiodami bei šūkčiodami pirštais baksnoja į išvystas grožybes, aš iš akių nepaleidžiu maišelio ir nepaliauju derėtis su savo skrandžiu. Nemalonu, bet išgyvenama, nes vos automobiliams sustojus, o man po kojomis pajutus tvirtą, nebejudančią žemę, gaunu milžinišką dozę įspūdžių – mane sveikina į dangų kylantys, į akimis neaprėpiamus tolius nuvilnijantys kalnų masyvai!

Deduosi daiktus į kuprinę, bet iš akių nepaleidžiu aplinkui nugulusių akmenynų, tyrinėju žalius lopinėlius, glostau apvalainas viršūnes, stebeilijuosi į nematytas ir tokias viliojančias formas. Virpu iš susijaudinimo, nes pasirinkome neeilinį, ne turistinį, o kur kas įdomesnį kelią – palikę automobilius viename iš kelių praplatėjimų, imame į rankas kompasą ir žygiuojame… tiesiai. Šypteliu mintyse susikūrusi iliuziją, kad esame tarsi kokie atradėjai.

Iš pradžių viskas atrodo smagiau nei smagiai – einame gana lygia atkarpa, kuri leidžia žavėtis gamtos grožybėmis, nematytais reginiais, stoviniuojame fotografuotis vos ne prie kiekvieno kalnų ežeriuko, didėlesnio akmens ir panašiai. Viskas atrodo taip gražu ir taip neregėta, nauja. Tačiau po kiek laiko suvokiame, kad taip ir toliau eidami, galime Lysefjord’o nepasiekti ir iki kitos dienos vakaro, nes kalnuose už kiekvieno posūkio, kiekvienos pakopos ar įdubėlės slypi grožybės. Kiek nurimę žingsniuojame toliau. Netrukus krykštavimai, spygčiojimai ir vaikiškas veržlumas beveik iš viso pradingsta, nes kalnai su mumis pasisveikina tikruoju savo veidu – pradeda statėti, vingiuoti, pakopomis kilti aukštyn, o po to staigiai leistis žemyn. Ir tuomet suvoki žurnalisto Ričardo Sartatavičiaus žodžių prasmę: „jeigu pirmą kartą kopiate į kalnus, pirmiausia pasirūpinkite tam tinkama avalyne. […] Antra – po ranka būtina turėti geriamo vandens. Teoriškai jį reikia gerti mažais gurkšneliais, vos suvilgant lūpas. Praktiškai tai sunku padaryti, kadangi organizmas dehidratuoja ir reikalauja vandens. Ir trečia – teoriškai reikia žingsnį suderinti su kvėpavimo ritmu. Praktiškai, kai akys ima lipti ant kaktos, širdis su trenksmu veržtis iš krūtinės, o plaučiai beveik sprogsta, tada minutėlei sustoji, žiopčiodamas kaip žuvis, atgauni kvapą ir toliau į viršų, į kalnus. Viso to galima išvengti dviem būdais. Pirmas – visai neiti į kalnus, antras – kelias dienas adaptuoti kalnuose“. Man pasisekė, nes avalynę prisitaikiau Norvegijos kalnams rugpjūčio mėnesį pačią puikiausią – guminiai batai ne tik gelbėjo nuo drėgmės ir šlapios, dažnoje vietoje purvu virstančios žemės, bet ir pasižymėjo labai net geru sukibimu su akmenų paviršiumi. Pasiimtos geriamojo vandens atsargos staiga kažkur pradingo. Tarsi, išgaravo vos palietusios kelių keliautojų lūpas. Tuomet pradėjome gaivintis kalnų šaltinių vandeniu. Ledine gaiva nubėgantis stemple vanduo, burnoje palikdavo įdomų skonį. Suvokėme, kad reali jo vertė yra labai minimali organizmui, bet tam kartui atsigaivinti pilnai pakakdavo, o kadangi kalnų šaltinių, upeliukų, kriokliukų ir ežeriukų raibuliavo vos ne kas penktame žingsnyje, tai mes maloniai jais ir naudojomės. O vat su kvėpavimu tai pykausi. Nors daugelį metų buvau choristė, o ir neprasta plaukikė, tai lyg ir turėjau sugebėti suvaldyti kvėpavimą, bet ropščiantis statesne atkarpa puškavau tarsi garvežys ir jaučiausi lyg būčiau užkietėjusi rūkalė. Žinoma, nemažos kuprinės kelionės nepalengvino, tačiau tikslas – įsikurti stovyklą prie Lysefjord’o, lengvino jų svorį ir trynė iš sąmonės keliamus nepatogumus.

Mūsų netradicinio kelio paieškos užtruko nei daug, nei mažai – kalno viršūnę ir Lysefjord’ą pasiekėme maždaug po penkių valandų ėjimo. Didesnės atrakcijos ir malonumo save išbandant jau senokai neturėjau, todėl galiausiai pasiekus tikslą, sustingau akimirkai ties fjordo kraštu ir nesidairydama, vėpsodama į vieną tašką tiesiog mėgavausi tuo, kad aš jau čia. Po truputį sugrįžtant aplinkiniam šurmuliui, vėl išgirstant žmonių čiauškėjimą ir aikčiojimą, galiausiai ir aš pradėjau iš lėto pažindintis su šia mylimąją – gamtos grožybe. Lėtai ir pagarbiai akimis slinkau priešais esančio kalno vingiais, stabtelėjau ties apačioje įsikūrusio Lysebotn’o miestelio jaukumu, žvilgsniu nuraibuliavau sodriu mėlynu vandens paviršiumi, lėtai ir atsargiai kilau skardžio statuma, kol pasiekiau žymųjį Kjerag’o akmenį.

Dar niekada nebuvau valgiusi tokių skanių makaronų su konservais ir dar niekada nebuvau taip saldžiai bei patogiai miegojusi, kaip tąnakt stovykloje ant kalno, vos už kelių šimtų metrų nuo Kjerag’o akmens. Ryte pabudusi prasegiau palapinės duris, žvelgiau į ramiai tyvuliuojantį kalnų ežeriuko vandenį, nuo vėjo užstojančią kalvą, užsilikusį sniegyno luitą ir nejučia tyliai tarstelėjau – „Kaip gera, kai svajonės pildosi.“ Ir kaip malonu galiausiai sutikti dar mokyklos suole pamiltąjį – kalną, pajusti jo žvarbų pasisveikinimą vėjo gūsiu bei išvysti kvapą užgniaužiantį grožį.

4 thoughts on “Norvegija: Kai svajonės tampa realybe – pažintis su Lysefjord’u”
  1. Ačiū už naują pasakojimą. Labai patiko, ir informacijos naudingos nemažai. Net užsinorėjau prasivažiuoti panašiu maršrutu, nors, kol kas, Rumunijos su Bulgarija artimiausiuose planuose nėra, bet ką gali žinoti.

  2. Smagiai susiskaitė. Pro Rumunija esu pralėkus kosminiu greičiu, tad tokia informacija visada įdomi

  3. Na ir kantrybės viską taip smulkiai surašyti… :-)Pasakojimas gavosi kaip smulkus kelionės gidas. Labai labai puiku ir keliaujant į Rumuniją – labai naudinga. Liuks 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *