Kelionės į Kroatiją laukėme kaip kokio išganymo, nes jau buvome pavargę nuo lietingo, drėgno, neįšylančio oro, nuo rutinos, darbų ir t.t. Buvome išsiilgę saulės, nuotykių, kempingavimo, maudynių, naujų potyrių, naujų neatrastų vietų. Ir štai pagaliau ATOSTOGOS !!!! Daiktai sukrauti, namų darbai paruošti, pinigai iškeisti, sumuštiniai sutempti, pasai rankinėje ir į kelią. Na apie tranzitines šalis neišsiplėsiu, eisiu iš kart prie reikalo. O reikalai prasidėjo nuo Slovėnijos.
Atvykę į Slovėniją, iš kart važiavome į kempingą prie Bled ežero, kurį supa vaizdingi kalnai, tai buvo pats brangiausias kempingas per visą mūsų kelionę, bet vaizdingas ežeras priešais kempingą atpirko viską, tai nebuvo gaila nė vieno pinigėlio. Sumokėję 30 Eur, suskubome statytis palapinę. Pasistatę laikinus namus, bėgome maudytis į Bled ežerą. Besimaudydami gėrėjomės romantiškiausia šio ežero vieta – nedidelė sala, blejski otok, kurioje stovi Švč. Mergelės Marijos bažnyčia ir stiebiasi varpinės bokštas. Visas šis ansamblis, supamas vilnijančių ežero bangų ir ūkanotų kalnų sudaro nepamirštamą idilišką vaizdą. Nors buvo vakaras ir truputį jau buvo vėsoka, bet iš vandens nesinorėjo lipti vien dėl šito vaizdo, bet pilvukai jau gurgė ir reikalavo vakarienės. Po maudynių, užsikūrėmė grilių, ir kaip tikri lietuvaičiai kepėm šašlykus, o kaip gi gamta be šašlykų kepimo, ir dar tokioje gražioje vietoje?
Kitą kelionės dieną išsiruošėme Į Postojna Jama urvus. Tai didžiausias ir gražiausias Europoje urvas, esantis maždaug už 50 km nuo Slovėnijos sostinės Liublianos. Įėjimo kaina 23 Eur žmogui, bet tikrai verta eiti. Rekomenduoju! Urvai paliko man didžiausią įspūdį visos kelionės metu. Pastojna Jama – tai per 20 km besidriekianti urvų sistema – koridoriai, galerijos, salės. Turistinio maršruto pradžioje mus visus susodino į traukinuką, kuris veža kelis kilometrus. Važiuodami traukinuku gėrėjomis pasakiškais gamtos sukurtais vaizdais. Urvai įvairių formų, spalvų, žiūri ir galvoji, kad gamta šioje vietoje žaidė spalvomis, formomis ir bežaizdama sukūrė tokį nuostabų grožį, į kurį bežiūrint atsigauna tavo kūnas ir siela. Toliau prasidėjo urvo apžiūra pėsčiomis. Slovėnų ir keliomis pagrindinėmis kalbomis (anglų, vokiečių, prancūzų, italų) gidai pasakoja apie šį per milijonus metų susidariusį gamtos stebuklą. Visa ekskursija trunka apie 1,5 val. Urvuose yra šalta ir drėgna – net ir karščiausią vasaros dieną urvų viduje oro temperatūra nepakyla aukščiau 10 laipsnių šilumos. Tai mums pasivaikščiojimas urvuose buvo tikra atgaiva ir vėsuma karštą vasaros dieną. Gidas labai linksmai ir įdomiai pravedė ekskursiją. Urvai yra įvairių, įdomių formų, gidas mums parodė, kad kai kurias uolas, primena Pizos bokštą, sisiojantį Belgijos berniuką, makaronus, pilį. Fotografuoti buvo leidžiama tik be blikso, nes bet kuris spiginimas, saulės šviesa gadina šitą grožį. Pre įėjimo pamatėme, kad tos vietos kur gauna saulės, apauga dumbliais, samanomis, ir tas grožis išnyksta. Dar labai nustebino, kad čia gyvena įvairūs nematyti gyvūnai t.y. ropliai, kurie prisitaikė prie tokios aplinkos ir gyvena visiškoje tamsoje,minta akmenimis, mineralais. Sušokome atgal į traukinuką, padėkojome linksmam gidui už ekskursiją ir pamaloninę savo akis nepakartojamais vaizdais patraukėme prie kitų lankytinų objektų.
Už 9 km į šiaurę nuo Postojnos yra Predjamos pilį, kuri pastatyta taip, kad atrodo lyg būtų išaugusi iš uolos. Ant uolos tarsi pakibusi didinga Predjamos pilis – viena gražiausių Slovėnijoje. Daugiau nei 100 metrų aukštyje, lyg iš kalno olos išaugusi baltuojanti pilis. Laikas mus spaudė, tai pasidarėm keletą fotografijų ir skubėjome link Kroatijos.
Pagaliau pasiekėme mūsų kelionės „vinį‘‘ Plitvicės ežerų nacionalinį parką. Parkas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Parke – net 17 įvairaus dydžio ežerų, kurie jungiasi kaskadomis, taip pat parkas garsus savo įspūdingais kriokliais. Parke yra įrengti specialūs pėsčiųjų takai, galima pasirinkti įvairaus sudėtingumo trasas. Pasirinkti buvo galima keletą maršrutų, vieni buvo 3 valandų, kiti ir ir 12 valandų. Mes nežinojme ką rinktis, nežinojom, kuris geriausias, kuris įdomiausias, tai paklausėm turizmo informacijos centro darbuotojo patarimo, ką jis patartų. Jis mums atsakė, kad daugiausia žmonės renkasi 9 km maršrutą, kuris trunka apie 4-5 val. 9 km pėsčiomis karštą dieną, man skambėjo gan baisiai, bet pamatyti tą grožį norėsi, bet kokiu atveju. Tai pasirinkę šį maršrutą sėdome į autobusą. Atvykome į vietą ir sekėme mūsų maršruto žymėjimą. Na, ir prasidėjo vaizdai vaizdeliai: smaragdinis vanduo, kriokliai, skaidrus skaidrus vandenėlis, kuriame matai daugybę žuvų žuvyčių, vandens augalų. Fotografuotis norėjosi vos ne ant kiekvieno kampo, nes tikrai buvo gražu. Įpusėję maršrutą lipome į laivelį (kuris įeina į bilieto kainą), laivelis mus nuplugdino i kitą pusę prie didžiųjų krioklių. Tai plaukdami gėrėjomis vaizdais iš ežero vidurio. Bevaikščiodami net nepastebėjome, kaip praėjome visą 9 km maršrutą, ir kaip greit prabėgo 4 valandos. Karštis neišvargino, nes buvo daug pavėsių, ir dar tas krioklių šniokštimas labai gaivino ir kūną ir mintis.
Patraukėme link Dalmatijos regiono. Kaip ir pietų metas, ir valgyti norėjosi, nežinom kur stoti, kur valgyti, tai iš to žvėriško alkio sustojome pirmoje pasitaikiusioje pakelės kavinėje. Kavinėje vieni vietiniai, tai žvilgsnių saulaukėme nemažai, vienas drąsuolis, netgi atėjo mus pakalbinti, bet kalbino kroatiškai, bet deja mes kroatų kalbos nemokame, tai tik meilei nusišipsojome. Padavėjo paprašemė parekomenduoti ko nors kroatiško, tai parekomendavo kepsnių ant griliaus, paklausėme jo patarimo ir nenusivylėme. Porcijos didžiulės, maistas skanus, lėkštė išpuota kaip kokiam prašmatniam restorane, o kalakutienos kepsnio kaina nesiekė nė 4 Eur. Tai dar kartą patvirtina, nori skaniai pavalgyti – nevalgyk turistinėse vietose. Kitą dieną valgėm turistinejė vietoje, porcijos mažos, kainos didelios, ir nelabai skanu.
Pasisotinę, patraukėm į kelią link Adrijos jūros, pamažu pradėjo keistis kraštovaizdis: didėjo kalnai, mažėjo žaluma, mėlynavo Adrijos jūra. Pasiekėm savo kempingą ant jūros kranto. Pasistatėm palapinę, išsikepėm mėsos ant griliaus, desertui suvalgėm pakelėje nusipirkto arbūzo, kurio saldumas buvo neišpasakytas ir užmigom palapinėje bežiūrėdami į jūrą. Kas gali būti nuostabiau?
Diena buvo skirta Splitui. Splitas – Kroatijos miestas, įsikūręs tarp Dubrovniko ir Zadaro. Tai vienas iš Dalmatijos regiono miestų, didžiausias šiame regione ir itin populiarus turistų tarpe. Bene didžiausia Splito įžymybė yra Diokletiano rūmai – romėnų palikimas. Būtent imperatorius Diokletinas, kuris buvo ilyrų kilmės, ir įkūrė Splitą. Siauromis gatvelėmis, romėniška arhitektūrą, įstabiomis aiktštėmis, mėlynuojančiom pakrantėm, tokiais dalykais Splitas mus papirko, sužavėjo, “įkrovė“ teigiamom emocijom.
Popietę praleidę Splite, mėlynuojančią Adrijos pakrante, stūksančiais kalnais, patraukėme link savo kempingo. Važiuodami pamatėm, kad čia savo butus pakėlėse nuomuoja Kroatijos diedukai, taip kaip pas mus Palangos močiutės . Sugrįžom į kempingą ir nieko nelaukdami bėgom į pliažą: mėgautis saule, jūra, nardyti ir stebėti povandeninio pasaulio. Nardėme su akiniais ir vamzdeliu, tai tokiam nardymui ypatingo pasiruošimo ir didelių išlaidų nereikia. Vanduo sūrus, tai pluduriuoji ant vandens, įnėręs galvą į vandenį ir stebi povandeninį pasaulį, o jausmas toks lyg būtum įmestas į akvariumą. Kitos dienos Kroatijoje buvo tinginio dienos: saulė, jūra, arbūzai, akmenuotas smėliukas. Prieš kelionę buvome užsibrėžę tikslą nulėkti iki Dubrovniko, bet nebenulėkėm, dėl to, kad Kroatija mus taip sužavėjo savo gamta, klimatu, jūra, vaisiais, žmonėmis, neaukštom kainom, kad nusprendėm kitais metais čia ir vėl atvažiuoti, tai Dubrovniką paliko kitiems metams. Į Kroatiją tikrai verta vykti, nes automobiliu per dvi paras gali pasiekti egzotišką kraštą: su smaragdiniu vandeniu, stūksančiais kalnais, čia augančiais arbūzais, palmėm, miesteliai su romėniška arhitektūra ir t.t.
Kavagne 
Aruna 
pirmas