Venta – įprasta, bet neprasta upelė
Venta surinkusi į savo baseiną mažesnių Žemaitijos upelių vandenys plukdo juos tiesiai į Baltiją. Tiesa per Latvija, kur Kuldygos miestelyje sakoma yra pats plačiausias Europoje krioklys (apie 250m), o žiotyse įsikūręs Ventspilio uostas. Lietuvoje prie upės įsikūrę Mažeikiai, Kuršėnai, kiti mažesnį miesteliai. Pasakojama, kad sykį po vasaros liūčių upė smarkiai patvinusi ir nunešusi šieną… išbėgę žemaičiai rėkė kur šienas, kur šienas, tad ir tą miestelį pavadinę Kuršėnais. O kiek toliau, kitoje gyvenvietėje, to paties potvynio metu išbėgę žemaičiai (tiesa kiek maišyti su žiemgaliais) rėkė papilė, papilė (suprask šieną papilė), tad ir miestelį pavadinę Papilė.
Rekčių piliakalnis
Važiuojant tarp Kuršėnų ir Papilės galima stabtelti prie Rekčių piliakalnio. Spontaniškai dingteli, oi rėkčiau, rėkčiau, kad galėčiau, gerus plaučius, kad turėčiau… Nežinia ar ir čia gyvenę rėkti mėgę žemaičiai, o ir piliakalnis sukelia dvejones. Ar iš tiesų galėjas apginti nuo nuožmaus priešo vos pastebimas kalniukas – būtent taip jis atrodo pravažiuojant keliu. Visiškai kitaip piliakalnis atrodo nusileidus į šaltiniuotą Ventos slėnio žydinčia pievą, kurioje net kojos klimpsta… O prieš šimtų šimtus metų čia turbūt net kojos neįkeltum, nebent žinotum slaptą kūlgrindos takelį, kuriuo galėdavai pasprukti nuo priešo. Nėra žinoma ar kadaise čia buvusi kūlgrinda, mažai žinoma ir apie piliakalnį, tačiau yra tvirtinančiu čia buvus papilio gyvenvietę… Kitų piliakalnis vadinamas Einuvos, Vinuvos kalnu. Antai viena senolė porinusi: „Vėntuos pašalie yr vadėnams kalns Einuvos, liūb seniejė žmonės šnekės, kuokė buvusi šventinyčė senusė laikūsė. Alė, tėna paduorus šmuots, ir liūb metusė vėiną kartą, šauks kiaulės vakarė: čiūka, čiūka, čiūka! Vėsas yr, alė žėlės nier… Ir tuoks balsas išein, kap maža vaka, tuoks nepatogus arba skrupulings. Daugiau metusė, neliūb girdietė. Liūb šnekies senuovės žmonės, kad reik kastė tamė kalnė duobę ir veizietė kas tėn yr, alė nieks nekasė. Tap ėr prasėtausisies, omže praejė, po še deina. Tap ėr tebier Einuvos kalnielis.“ Pasigrožėję piliakalniu, žydinčiomis Ventos slėnio pievomis, šaltiniuotais slėnio šlaitas, keliaujame toliau. Beje nuo čia galima pradėti kelionę Ventos upe, nuo čia prasideda Ventos regioninis parkas.
Papilės krašto vandens malūnai (Papartynė, Augustaičiai)
Ventos upė buvusi įkinkyta ne vieno malūno, vien Papilės apylinkėse veikė Papartynės, Rudikių, Augustaičių, Papilės, Pašilės, Žerkščių-Purvių (dabartinė Venta) vandens malūnai. Ant Ventos intako Avižlio upelio Šiaudinės dvare taip pat buvęs nedidelis malūnas. Iki mūsų dienų išliko tik keletas: Papartynės ir Augustaičių, kuriuos keliautojui neaplankyti būtų nuodėmė.
Rudikių kaime nuo seno stovėjęs malūnas, tačiau matyt jo buvę maža. Tad kiek aukščiau pastatytas dar vienas, o nuo seno slėnyje gausiai augusiu paparčiu pavadintas Papartynė. Kaip ir visi malūnai šis buvęs ir tebėra medinis, maldavo miltus, pjaudavo lenteles stogų dengimui. Dažnai malūnininkai tik nuomodavosi malūnus ir turėdavo didžiąją dalį pelno atiduoti savininkams – dvarininkams. Tačiau ir malūnininkai prasigyvendavo, kaip taisyklė neturėdami žemės ūkininkaudavo, laikydavo paršelius, karves, vištas, mat nuo malimo visada „nubyrėdavo“… Visi apie tai žinojo, visi toleravo ir niekas nepyko. Mat ir malūnininkas dažnai sumaldavo „bargan“ (skolon), nes ūkininkams paprasčiau atsiskaityti nuėmus ir pardavus derlių. Rudenį po rūgiapjūties, nors apylinkėse būta daug malūnų, susidarydavo eilės. Tekdavo laukti po keletą, trejetą dienelių. Belaukdami ūkininkai pasakodavo istorijas, šposydavo, išlenkdavo arielkos, lošdavo kortomis, pasitaikydavo, kad visai prasilošdavo ir grįždavo namo be grūdų ir be miltų…
Šiandien Papartynė suka generatoriaus turbinas ir gamina elektra. Verslininkai gražiai sutvarkė aplinka, iš akmenų pridarė poilsiaviečių, pastatė pavėsines, įrengė laužavietes, sutvirtino pylimą. Paradoksalu, bet kuo malūnas ir aplinka tampa patrauklesni keliautojams, tuo mažiau išlieka autentiškas…
Vienaip ar kitaip čia patogu privažiuoti, patogu pradėti baidarių žygį Venta iš kurios atsivers kur kas gražesni vaizdai nei važiuojant keliu, o ir daugelį įdomybių patogu aplankyti išlipus į krantą, ar tiesiog pasigrožėti praplaukiant. Sentimentalu, bet pirmą sykį baidarės irklą įmerkiau į Ventą ir ne kur kitur o Papartinėje. Žemiau Papartinės prasideda viena smagiausių upės atkarpų: Papartynės vandens malūnas, sudegusio Rudikių malūno užtvanka, Gumbakių atodanga, Augustaičių vandens malūnas, Raudonskardis, Papilės atodanga, Jūrakalnis, kitos Papilės įdomybės… Vasarą upė kiek nusenka, tad plaukimui rekomenduoju pavasarį ar rudenį, arba po didesnių liūčių.
Negandų išvengė, iki mūsų dienų išliko ir Augustaičiu vandens malūnas. Nors kaip čia pasakius… „Vilkų giminė priklausė Lietuvos žydų elitui – buvo ganėtinai turtinga ir apsukri. Augustaičių malūną, tada dar medinį, Ševelis Vilkas apdraudė įvairiose Europos šalyse, vėliau padegė, gavo draudimus ir už tuos pinigus pastatė mūrinį dviaukštį, dar ir šiandien tebestovintį“. Draudimo kompanijas žydelis galbūt ir apgavo, tačiau vokiečio kulkos neišvengė… o išskirtinis krašte mūro malūnas tebestovi ir tebeveikia, kad ir šiandien galėtų sumalti miltų. Priklauso vietos ūkio bendrovei, o jos vadovas turi planų malūną pritaikyti lankymui, vystyti agroturizmą, o gal ir kaimo turizmą… Prieš daugel metų plaukdami upe, užsukome ir buvome maloniai nustebinti. Žirgų prižiūrėtojai aprodė malūną, nors papasakojo kur kas daugiau įdomybių apie žirgus nei apie malūną visgi buvo smagu. Daug vandens nutekėjo, galbūt šiandien malūnas svetingai priima kiekvieną užsukanti?
Papilės vandens malūnas buvęs pats didžiausias ir pelningiausias, maldavo miltus, karšdavo ir verpdavo vilną, gamindavo elektrą miesteliui. Dalis malūno trobesių išlikę, bet technologės įrangos deja tiū tiū…
Papilės atodangos. Dinozaurų pėdsakų beieškant…
Beveik du šimtmečiai kai Papilės atodangos traukia tyrėjus. Dionizas Poška čia rinko fosilijas – suakmenėjusius senovės gyvių likučius ir eksponavo Baublyje. Apie Papilės Juros periodo atodanga pasklido gandas nuo Paryžiaus iki Peterburgo. Geologinėje atodangoje galima netikėtai atrasti prieš 130 – 150 milijonų metų Jūros periodu susiformavusiu fosiliju – suakmenėjusiu gyvybės likučių, kurie gali tapti jūsų talismanu tęsiant kelionę dinozaurų pėdsakų paieškose. Kai kas tik ranka numoja, kai kas šventai tiki, kad šiose apylinkėse, prieš milijonus metų lakstė dinozaurai…
Verta pasivaikščioti Jūros periodo pažintiniu taku ir paveizėti į atversta Žemės knygą. Taip kaip medis kaupia atmintį savo rievėse, taip ir Žemė kaupia atsiminimus gelmėse ir paviršiuje, uolienose ir reljefe. Atodangoje, kaip atverstoje knygoje, galima skaityti žemės istoriją, stebėtis skirtingais uolienų sluoksniais ar galbūt atrasti praeities paslaptis saugančiu fosiliju. Dažniausiai randamos: amonitai – spiralės formos, vietinių vadinamos gyvatukėmis; belemnitai – pailgos formos su skylute viduryje vietinių vadinamos velnių/raganų piršteliais ar perkūno strėlytėmis. Vaizduotė perkelia milijonus metų atgal tarp lakiojančių dinozaurų ir kitų gyvių, o pažintiniai tako stendai padeda geriau pažinti paslaptingą praeitį.
Papilės įdomybės
Papilė senas miestelis įsikūręs tarsi kryžkelėje, kurioje susikirsdavo Žiemgalių, Žemaičių, Kuršių interesai. Vieni istorikai sako pirmąsyk vietovė paminėta 1253 metais, kiti kad 1339 ar 1359. Mes ne istorikai, tad pasidairykime kas liko iš gilios senovės. Žinoma piliakalniai, vienas vienoje upės pusėje, kitas kitoje. Dešiniajame krante šalia mokyklos esantis piliakalnis dar vadinamas Pašalpos kalnu. Jis kaip ir kitas piliakalnis rimtai netyrinėtas. Daugiau sužinoti galima čia pat įsikūrusiame mokyklos muziejuje, kuriame sužinosime ir pamatysime ne tik archeologinių radinių, bet ir paslaptingų įdomybių iš Juros periodo atodangos. Beje, kita pus upės yra toks Jurakalnis, nuo kurio regyklos atsiveria vaizdelis į Ventos vingius, į Papilės murelius ir trobeles. Čia pat kairiajame krante ir kitas piliakalnis vadinamas senuoju. Jį lengva atpažinti, mat ant jo kapinaitės, kuriose ilsisi S.Daukantas. Garbus vyras kuriam atminti miestelio aikštėje stovi paminklas, o šalia bažnyčios muziejus mėgstamas moksleivių ir literatų. Dun, dun, dun pakviečia į sumą bažnyčios varpai… Dvibokštė bažnyčia, iš lauko raudonuoja, o viduje net švyti baltumu. Iš tiesų miela bažnytėlė, tokia paprasta bet jauki. Prasidedant antrajam pasauliniam karui iš bokšto buvo nukabintas ir užkastas po žeme sidabrinis varpas. Saugiai gulėjo po žeme penkiasdešimt metu, sakoma pamaldžiausi miestelio žmonės kartais tarsi iš po žemių girdėdavę skambesį. Nekeista, mat matę varpą prisimeną užrašus – Dieviškajai taikai mūsų krašte, Varpas papiliečių surinkimui, Perlietas Ernesto Frideriko Fechtero Mituvoje 1774. Senoliai sako varpas nuo ilgo gulėjimo žemėje skamba dusliau, bet gal tai senatvė senolių… Sena ir šešiolikamienė liepa, kuri neatlaikiusi metų naštos pradėjo mažėti. Paskutinį kartą lankantis skaičiavau, skaičiavau berods keturiolika kamienu priskaičiavau, tiesa vienas jau buvo prigulęs… bet vis dar žaliavo.
Ventos gyvenvietė
Naujas miestukas įkurtas sovietmečiu buvusiose Purvių-Žerkščių kaimuose. Visai neseniai miestelyje pastatyta pirmoji bažnyčia už kurią klebonas liko skolingas statybininkams… krizė, tad statybininkus nuo bankroto teko gelbėti savivaldybei sumokant klebono skolas… Visgi bažnyčia stovi, džiugina pravažiuojančiuosius. O plaukiančius upe džiugina gražūs pušynai, paplūdimiai, buvusio Žerkščių malūno rėva, Lakštingalų sala.
Žemyn upe nuo Ventos link Viekšnių…
Mano pirmoji kelionė baidare baigėsi Ventoje. Ir baigėsi liūdnai… plaukti buvo velniškai smagu, neįprastai gražu kitu rakursu žvelgti į supančia aplinka. Bet po plaukimo tris dienas tris naktis teko gydytis odos nudegimus, mat pavasarinė sualutė kaip reikiant mus išbučiavo… Žaizdos užgijo, grįžo noras tęsti kelione žemyn upe ir pamatyti ko dar nematęs. Plaukiant toliau santakoje su Avižliu yra gražus atragis, santakoje su Uogiu išlipus galima išvysti dešimtkamienę liepą. Prie Purvėnų geologinės atodangos galima žvilgtelti į buvusia akmens skaldyklą. Santakoje su Dabikine galima įkopti į Viliošiu piliakalnį. Plaukiant per Palnosus galima išlipti apžiūrėti ąžuolo. Santakoje su Virvyte gražus mitais ir legendomis apipintas Santekliu miškas, kuriame atrasime ir švedkapius ir įspūdingas pušis. Viena legendų pasakoja, kad „kažkur prie Santeklių nuskendo piemenė ir kas septinti metai septintą mėnesį tris kurios nors mėnesio savaitės dienas lygiai dvyliktą valandą upėje pasirodo pana su pinigų skrynia, sėdinti ant skrynios krašto, kojas nuleidusi į vandenį, besišukuojanti ilgus plaukus (plaukai net vandenyje mirksta — tokie ilgi). Niekas nežino, kaip tą paną išvaduoti.” Drąsus ir stiprus gali paplaukti aukštyn Virvytės upe iki Gyvolių piliakalnio. Atplaukus į Viekšnius patogiausiai kelione upe baigti prie vandens malūno.
Viekšnių vandens malūno istorija
Viekšnių melnyčia pamūryta iš raudonų plytų. Baigta statyti 1897 metais. Ją pastatė Pr. Lengvenis Kai statė melnyčią, supylė pylimą ir užtvenkė Ventą. Pakilęs Ventoje vanduo apsemdavo Zaventės kaimo ūkininkų žemes, pykdavosi. Melnyčioje buvo įtaisytos dvejos girnos, šatrus, petlius ir pastatytos milui velti mašinos. Kunigas Velavičius savąją melnyčios pusę pardavė žydui Lesimu. Pr. Lengvenis savąją pusę tam pačiam žydui išnuomavo. Lesimas supirko vekselius. Pr. Lengvenis neturėjo pinigų vekseliams apmokėti, buvo paduotas į teismą ir pripažintas neišsimokančiu skolininku. Turėjo sėsti į kalėjimą, bet sėst nenorėjo tai pabėgo į Vokietiją. Per karą atėję vokiečiai į melnyčią pastatė Lengvenį. Kai miestelį vėl rusai atkovojo, Lengvenis buvo pakaltintas, kaip „špijonas” suimtas ir išvežtas. Kalėjime, kur sėdėjo gavo džiovą, o vėliau pasimirė. Po karo Lesimas perėmė melnyčią, įtaisė valcus, vilnų karšyklą (pastatė vilnoms šukuoti mašinas), įrengė vilnų verpyklą ir milo velyklą. Be to, po 1928 m. pradėjo tiekti visam miesteliui elektrą. Bet per šį paskutinįjį karą vokiečiai sušaudė visą Lesimo šeimą. Melnyčią perėmusi vokiečių valdžia išvežė vilnų šukavimo ir verpimo mašinas.
Pirmame aukšte – melnyčios įrengimai ir „žmonių troba”. Antrame aukšte — girnos, šatrus, petlius ir gyvenamosios patalpos (2 kambariai ir virtuvė). Šalia atskiras kambarys meistrui ir gižiams. Tretysis aukštas – bėlingis. „Ant bėlingio” didžiulis ratas maišams iš apačios į bėlingį sutraukti. Dabar melnyčioj yra dvejos girnos, šatrus, valcai, petlius. Turbinai tebėra nuo 1917 metų.
Aviacijos pradininkas A.Griškevičius
Viekšniuose savo paskutiniuosius metus gyveno Lietuvos aviacijos pradininkas A.Griškevičius. Tai buvo intelektualus žmogus, mokėjas daug kalbu, dirbęs Kauno ir Šiaulių rotušėse, raštinėse, teismuose. Išleido knygelę „Žemaičio garlėkis“. Deja jo inovatyvios aviacijos įdėjus tuo metu buvo nepriimtos… Vienoje žemaitiškoje trobelėje yra jam atminti muziejus, kuriame galima išvysti jo sukonstruoto garlėkio ir Lituanika prototipus. Beje toje pačioje trobelėje galima geriau susipažinti su krašto etnografinėmis tradicijomis, buitimi, amatais.
1855 m. vasarą savo skrydžiu A. Griškevičius norėjo pasveikinti į miestą atvykstantį gubernatorių. Tačiau jo lėk¬tuvas, įsibėgėdamas specialiais bėgiais nuo Ža¬liakalnio kalvų, taip užkaukė, kad išgąsdino ne¬toli važiavusio gubernatoriaus arklius ir vos ne¬įvyko nelaimė. Gubernatorius labai užpyko, net uždraudė A. Griškevičiui statyti naujus lėktuvus. O neužilgo atleido A. Griškevičių iš tarnybos. Jis apsigyveno Viekšniuose ir čia toliau tęsė savo tyri¬nėjimus.
Atskiri Viekšnių senieji žmonės dar atsimena savo jaunystėje girdėtus pasakojimus apie A. Griškevičiaus pasigamintą skraidymo aparatą, kuriuo jis bandęs pakilti, leisdamasis nuo savo namo stogo ir vieną kartą nuo bažnyčios bokšto. Pastarojo skridimo metu kritęs ir smarkiai susitrenkęs…
Viekšnių miestelio įdomybės
Senosios Viekšnių turgaus aikštės kamputyje nuo 1860 metų dirba vaistinė. Su mažomis pertraukėlėmis iki mūsų dienų. Sakoma, kad tai viena seniausiu (ilgiausiai dirbančių) Lietuvos vaistiniu. Prieš keletą metų vaistinėje galima buvo įsigyti garsios žolininkės Jadvygos Balvočiūtės vaistažolių, arbatėlių gydančių nuo visų lygų. Tačiau didžioje namo dalyje įkurtas vaistininkystės muziejus ir XIX-XX amžių inteligentų butas. Muziejaus kolbos, senoviniai baldai tiesiog alsuoja tikra vaistines dvasia…
Vieni garsiausi krašto žmonių – Biržiškos, viena šeima išauginusi trys sūnus, nepaprastus sūnūs tapusius profesoriais… Miestelio aikštėje jiems atminti pastatytas paminklas.
Kiek baisu, bet ir labai smagu pasivaikščioti gan ilgu beždžioniu tiltu.
Meilės akmuo ir Veselės kapinaitės
Šalia Viekšnių, kitapus upės, miškelyje yra toks akmuo. Nemažas akmenėlis, beveik 5 metrų ilgio, 3,5 metru pločio, o jei iškastum tai sako ir už žmogų aukštesnis. Seniau žmonės jį šventu laikė, pušynėlyje koplytėles kabindavo. Čia užsukantis įsimylėjėliai, kokių tik amžinos meilės įžadų nepridalina. O kokių tik legendų žmonės nepripasakoja… Saulei leidžiantis ant akmens verpia laumės. Jeigu žmogus, eidamas nuo akmens, atsisuka ir pamato laumes, tai tuoj pavirsta į pušelę. Naktimis akmuo prasiveria, iš jo išlenda vaidilutės ir per naktį šoka kūrendamos šventą ugnį.
O važiuojant nuo Viekšnių link Užlieknės ant kalnelio, prie pat kelio, keletas pasvirusiu kryželių. Kažkada seniai, seniai šiam kely susitiko du vestuvininkų pulkai. Vieni važiavę į Viekšnius, į jungtuves, kiti buvo grįžtantys po sutuoktuvių. Būdami žemaitiškai ir bajoriškai išdidūs susiginčijo, susišaudė, mušėsi, kol abu jaunuosius užmušę… Visus žuvusius ant kalnelio palaidojo. Iš to ir kilo Veselės kapinių pavadinimas.
PaVirvytės įdomybės
Virvytė – didžiausias Ventos intakas, ant kurio veikė ne vienas malūnas, stovėjo ne vienas piliakalnis, kūrėsi mažesni ir didesni miesteliai. Karta plaukiojant po Gudų malūno užtvanką, dirbusi inžinieriuką prikalbinome aprodyti hidroelektrinę. Buvo įdomu, bet nieko nebepamenu… Beje daugelis buvusiu vandens malūnų Virvytėje tapo hidroelektrinėmis… Deja upė tapo nebetinkama vandnes turizmui…
Šalia Virvytės stūgso piliakalnis Gyvoliu vadinamas. Šalia jo Gyvolių kaimelis kuriame gyvena garsi vaistažolinikė. Ne vienas atvyksta patarimo ar stebuklingu žolelių gauti. Apie piliakalnį žmonės mažai ką teprisimeną, o štai apie gyvenusius dvarininkus Grybauskus daug ko pripasakoja.
Prie Gyvolių piliakalnio gyveno ir gyveno Grybauskai. Daug kartų. Kartą ponia labai sunkiai gimdė. Pagimdė dvynes, bet pasimirė. Palaidojo ją ant kalniuko, gražų koplytstulpį pastatė. Ponas buvęs ne koks tėvas, mėgdavęs išgerti, o išgėręs mušdavęs dukras, visus vaikydavęs. Sykį tėvas vėl grįžęs girtas, pradėjo vaikyti dukras, šios per audrą išbėgusios laukan. Nežinia iš kur atsirado jauna, graži, baltai apsirengusi ponia apgaubusi ir nuraminusi savo šiluma mergaites, sakiusi kol ji su jomis tėvas jų neliesiąs. O tik pradėjus švisti, lygiai taip pat nežinia iš kur atsiradusi, nežinia kur dingusi… Tik po to prisiminė, kad ponia palaidoja su balta gražia suknele.
Vienas Grybauskių, kurių pagarsėjo savo „vaina su žydais”: nenuorama, mėgęs bylinėtis, susikivirčijęs su savo malūnininku žydu, apšaudė su savo žmonėmis atvykusius malūnininkui talkon Viekšnių žydus. Viekšniuose ant Ventos ilgai buvo Grybauskio plaustas, kurį tą dieną žydai sukapojo ir suardė plaustininko namelius…
Ties Gyvolių piliakalniu, į rytus nuo kelio pastatė dvarininkas Grybauskas naują gražų kumetyną. Jame galėjo gyventi dvi šeimos. Būdavo taip: atsikelia į kumetyną naujas kumetis, pagyvena kiek laiko. Kurį nors vakarą įeina į kumetyną du vyrai. Vienas bjauriai išpjauta gerkle, kitas dideliai sudžiūvęs. Stovėdavo ir nieko nesakydavo, nors kumiečiai ir kalbindavo. Pastovėdavo ir išeidavo. Už savaitės ar dviejų tas kumietis ir mirdavo. Į tą kumetyną kiek kumiečių įėjo, tiek išnešė. Tas kumetynas išbuvo kokius trejus metus. Kai suprato, kad čia kažkas negerai, nugriovė pats dvarininkas. Dar ir dabar, sako, žmonės išaria kartais kokią kumetyno plytą.
Apžadų kapeliai
Yra šiauliuose toks gamtos ir kultūros paveldo klubas „Aukuras“. Yra klube tradicija kasmet rengti vėlinių žygį. Kartą keliaujant po Ventos apylinkes dalyvavau ir aš. Ir didžiausias mano atradimas buvo Apžadų kapeliai. Seniai čia nebelaidojama, tad ne kapeliais, o šventviete galima vadinti
Senovėje, kai toje vietoje pradėjo kirsti mišką, apie tą pušį vis iš nakties rasdavę keliais apšliaužtą takelį, kad prie jos kažkas vis naktimis slapta melsdavęsis, taip ją po to ir paliko toje vietoje, o vėliau žmonės ėmė ir patys ją garbinti. Dar pasakoja, kad kirtėjams, kai šie kirto aplinkinį mišką, prisisapnavę, kad kas tą pušį kirs – tas mirs. Vis dėlto kažkas pušį bandė nupjauti, bet negalėjo — kiek dieną įpjaus, tiek po nakties vėl ta vieta užaugdavo.
Vieta iš ties turinti aura. Trys didžiulės pušis, koplytėlės, paslaptinga skrynelė ant storiausiosios pušies… Kad ir kiek žodžiu beprirašyčiau to nepapasakosi, čia reikia apsilankyti.
Viena naktį sapnavau, kad toji skrynelė ne šiaip pakabinta… Kadaise dailia karieta pro šalį važiavę turtingi ponai pametę skrynelę pilną auksiniu. Vėlės tą skrynelę paėmusios į požemių karalystę. Kai kažkam bėda nutinka, kas ateina pagerbti vėles ir prašyti dievų pagalbos, apsižada vien gerus darbus darytit… Ir jei žmogus geras ir pagalba iš tiesų reikalinga vėlės į skrynelę įdedą auksinį… Bet jei pažadų neįvykdai, tai gali ir pas savę pasiimti.
pirmas 
Kavagne 
Aruna