Sveiki.
Šį kartelį keletą žodžių ir foto apie pasivaikščiojimą Rėkyvos pelke. Įkeliu ŠIAULIŲ GAMTOS IR KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS KLUBO „AUKURAS” pirmininko Dariaus Ramančionio, ištrauką iš straipsnio apie Rėkyvos pelkę ir ežerą:
„”” Ko gero nėra Lietuvoje kito tokio miesto, kaip Šiauliai, kuriame tyvuliuotų 1179 ha ploto ežeras. Tai dešimtas pagal dydį Lietuvoje liekaninės kilmės Rėkyvos ežeras, pradėjęs egzistuoti prieš 12-14 tūkstančių metų. Jis visas apjuostas aukštapelkinių durpynų bei miškų su durpingu dirvožemiu, kuriuos, tolstant nuo ežero, pakeičia užpelkėjusios pievos.
Pagrindinės Rėkyvos ežero problemos yra ežero krantų ardymas, jo seklėjimas, baseino mažėjimas bei kasmet sausuoju metų laikotarpiu Rėkyvos botaninio-zoologinio draustinio bei kituose durpynuose, miškeliuose bei pievose su durpingu dirvožemiu kylantys gaisrai.
Tyrimais nustatyta, kad prieš du šimtmečius Rėkyvos ežero vandens lygis 2,4 metrais buvo žemesnis nei šiuo metu. Pakilus vandens lygiui ežere prasidėjo stiprus durpinių krantų ardymas. Labiausiai krantai nuardyti šiaurinėje ir vakarinėje ežero dalyje. Dėl ardymo visame ežere yra labai daug perplautų durpių. Lengvas durpinis sapropelis daugiausia nusėda užuovėjinėje pietinėje ežero dalyje, todėl čia ežeras seklesnis, pakrantė uždumblėjusi. Paskaičiuota, kad, pakilus ežero vandens lygiui, buvo nuardyta apie 420 ha pelkių ir durpės pasklido po visą ežerą.
Rėkyvos pelkių kompleksas priklauso Žemaičių aukštumos rytinės papėdės pelkių rajonui, kur kažkada telkėsi pusė didžiųjų Lietuvos aukštapelkių. Jų neaplenkė antropogenizacija – sausinamos pelkės, kasamos durpės. 1962 metais buvo nusausinta Lieporių pelkė, 1964 metais durpių eksploatacijos laukai įrengti pietinėje ežero dalyje. Dėl sausinimo ir durpynų eksploatacijos sumažėjo ežero baseinas. Prieš durpynų eksploataciją takoskyrinis ežero baseinas užėmė 31,3 km2 plotą, o dabar tik 19,4 km2 – iš jų 11,8 km2 užima ežeras. Ežerą maitinančios sausumos liko tik 7,4 km2 .
Vienintelė iki šiol nenusausinta ir gerai išsilaikiusi yra pietvakarinėje ežero dalyje esanti Rėkyvos pelkė. 1992 metais vertingiausia Rėkyvos pelkinio komplekso 1638 hektarų ploto dalis buvo paskelbta botaniniu-zoologiniu draustiniu. Tačiau 1997 metais draustinio plotas buvo sumažintas iki 807 hektarų. Draustinyje saugomas pelkinis kompleksas su būdingais augalais ir gyvūnais. Dabartinė draustinio teritorija aprėpia tik nedidelę dalį vertingos Rėkyvos aukštapelkės. Tai vienintelė Šiaulių apylinkėse išlikusi aukštapelkė, prie kurios glaudžiasi pelkinis pušynas, šlapi, užmirkę juodalksnynai, o sausesnėse vietose auga beržynai. Čia galima sutikti daug retų ir nykstančių, į Lietuvos Raudonąją knygą įtrauktų augalų ir gyvūnų rūšių. Šiandien buvusioje draustinio dalyje intensyviai kasamos durpės, o esamo draustinio augalija ir gyvūnija kasmet skursta, dėl pažeisto drėgmės režimo ir dažnų gaisrų. Draustinio pašonėje auga Gegužių, Lieporių, Verdulių, Verduliukų, Šlepkų kaimai.
Šios pelkės augalinė danga, nežiūrint tam tikro apsausėjimo išlaikė būdingus aukštapelkių augalijos ir gyvūnijos bruožus. Vidurinėje draustinio dalyje įsikūrusios bendrijos yra natūralios, turinčios visus vakarų Lietuvos aukštapelkių floros ir faunos bruožus, atspindinčius ilgą jų formavimosi laikotarpį. Ši aukštapelkė yra paskutinė iš didelio Rėkyvos pelkių komplekso aukštapelkių, kurios formavosi apie 4 tūkstančius metų ir yra šių vietų holoceno augalijos ir klimato kitimo metraštis. Pelkė, kaip savarankiška ekosistema, yra biotopas natūraliai aukštapelkių augalijai, kuri sparčiai nyksta ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.”””
Taigi. Aš apėjau pusė ežero iš pietvakarinės pusės. Pradėjau Gegužių kaime, pabaigiau Rėkyvos gyvenvietėje. Sugaišau apie šešias valandas. Kojų nesušlapau, nes buvau su guminukais. Pasigrožėjau vaizdeliu nuo Gegužių (Majako) kalno, apveizėjau Tarybų Sąjungos laikais ant kalno įrengtą trianguliacijos žymeklį (geodezinis aukščio matavimo taškas, kurie buvo įrengti po visą sąjungą), aplankiau latvių kario kapą, lakūno A.Kairaičio atminimo akmenį, dvarininkų Karpių šeimos kapavietę. Pasidžiaugiau dar naturale, nors ir keturačių kankinama, aukštapelke, ežeru, vos gyvu durpyno siauruku, pasisupau ant liūliuojančių samanų, prisikvėpavau, žinoma 🙂 Nuostabūs vaizdeliai ir poilsis, beveik miete ;).
Taigi
Eugenijus Šiurkus
[email protected]
pirmas 
Kavagne 
Aruna