Į Polekėlę dviračiu 2006.10.21.
Maršrutas: Šiauliai – Rėkyva – Einoraičiai – Tyruliai – Polekėlė – Dvarninkai – Rėkyva – Šiauliai. Apie 50 km.
11:30 val. startas. Kaip visada, sočiai išsimiegojęs ir įsitikinęs, kad bus geras oras ir nebus stipraus vėjo (svarbus faktorius), verkiantį anūką (šuniuką) su bobute (neverkianti J) palikęs namuose , pajudėjau. Prie posūkio į Rėkyvos pliažą, medinė skulptūra su užrašu: “žmogus ir gamta yra neišskiriama visuma“, tai Australijos gamtosaugininko, keliautojo, alpinisto Olego Truchano, gimusio Šiauliuose (1923-1972) žodžiai – paprasčiau nepasakysi, ale tai, kad labai daug mūsų to nesupranta… Taigi, iki valiai prisikvėpavęs “automobilinio” oro, atsiprašau – dujų, kiek ilgiau nei po valandos, pasiekiau Einoraičius. Už nepilnų 2 km. Suku į kairę, į neplatų, “minkštą”, laukų – miško keliuką, kur pasitinka užrašas: Tyrulių botaninis-zoologinis draustinis. Neužilgo privažiuoju tiltą per Šimšos upelį. Upelis siaurutis, dabar “mirtinai” prižėlęs, bet žavi natūraliu savo grožiu… kaži, kaip pavasarį?
Kelias per Dukto mišką neprailgo. Besigrožėdamas natūraliomis pelkėmis ir durpynais, žemais berželiais, rudens spalvomis, atvirais vandens plotais, besiklausydamas solidžių kranklių diskusijų ir tylos, prieš pat Tyrulių mietelį privažiuoju kelio ženklą: apvalus, vidurys baltas, kraštai raudoni..? Nusifotkinu, ir maždaug nujausdamas ką jis reiškia, pagarbiai prasivarau dviratį J, tipo pėsčias..:-D
16:45 val. Tyruliai. Miestelis neįspūdingas, užtat alus įspūdingas – 0,5 ltr. kainuoja 1 Lt. ir tatai apturi 9,5 laipsnių “karščio” (ne pagal Celsijų)… Pavažiavę nuo miestelio 1 km. vieškelyje sukame į kairę ir tuoj pat rodyklė į dešinę – Polekėlė.
Fotkinu bažnytėlę, rūpintojėlį, belaikantį senos bažnyčios bokšto kryžių (kaldintas apie 1794 metus), varpinę, medinę skulptūrą ir visą komplektą stambiu planu – bažnytėlės teritorija sutvarkyta.
Čia pat, klevų parkelis, kurio glūdumoje visai atsitiktinai pastebėjau (vienas pagrindinių kelionės tikslų) – Polekėlės mauzoliejinė koplytėlė (past. 1893 m.). Deja deja, ponai, koplytėlė atrodo graudžiai – statinys gražus, įdomus, bet dabartis jo liūdna L. Kažkas yra pasakęs, kad tauta neturi ateities jei ji negerbia savo praeities (o gal kažkaip panašiai sakė, bet esmė aiški)… taigi taigi.
Na, bet yra ir gerų dalykų – parduotuvės – barai 2 vnt., alus, kaip Tyruliuose, vartotojų, vidurį dienos – sočiai… taigi, pasiklausęs pardavėjos-barmenės ar galiu naudoti savo, atsivežtą maistą ir gavęs patikinimą, kad galiu ir niekas jo gi neatims, perku žigulinio buteliuką ir sėdu lauke pietauti. Pasistiprinęs ir pajudėjęs iš baro, pastebiu dar vieną “įdomų architektūrinį-istorinį “ akcentą tai yra didžiulis akmuo su užrašu: “Polekėlės tarybinis ūkis. Įkurtas 1956 m.” – pasirodo, mes bendraamžiai J.
14:45 val. pajudu iš Polekėlės šiaurės kryptimi ir už 15 min. privažiavęs T formos sankryžą suku, į kairę. Pervažiavus geležinkelio bėgius, privažiuoju platų vieškelį ir persiritęs per jį tiesiai, leidžiuosi į pakalnę, kur tolumoje matosi tas pats Dukto miškas.
16:00 val. išvažiavus iš miško pasimato AB “Šiaulių malūnas” pastatai, Rėkyvos elektrinės bokštas.
16:30 val. privažiuoju plentą į Šiaulius ties Rėkyvos gyvenviete ir už poros valandų, jau namie.
Eugenijus Šiurkus – trachalas
Kavagne 
Aruna 
pirmas
Smagus žiemos nuotykis :).
Mes į aukščiausią Lenkijos kalną (bent mums taip sakė) netoli Zakopanės irgi užlipom apsiavę kedais ir apsirengę kaip pasivaikščioti į parką, bet buvo vasara ir turėjom patyrusį vedlį. Nuo to laiko žmona kalnų bijo, o man labai patinka pasivaikščioti, be įpatingų extrymų, žinoma.
O žinojimas ateina, bent truputį susipažinus, kol visiškai nepažįsti, tai, atrodo, kad ir bijoti nėra ko.
Kiek pamenu, tai nelabai supratome į kokią situaciją pakliuvome. Žinojau, kad turim pareiti atgal ir ėjau per daug nesigąsdindamas. Niekur per daug nuklydę nebuvome, tai suvokėme, kad nepanikuodami anksčiau ar vėliau grįšim. Kitas klausimas – kas būtų buvę, jei sargo nebūtume radę 🙂
Na, taip – kuo mažiau žinai, tuo ramiau miegi.
Būtų tekę leistis nuo kalno savomis jėgomis.