Latvija: Nuotykis

Jei turi šaunių draugų, neišsisuksi nuo nuotykių. Norėdami ar ne, draugai tave dažnai įtraukia į pačius smagiausius nuotykius – į tokius, kuriuos visada bus gera prisiminti. Šis tekstas skirtas vienam iš tų nuotykių pažymėti, išreikšti dar šviežias mintis ir vėliau jas prisiminti. Draugams tai proga perskaityti kaip nuotykį mačiau aš, o kitus tai galbūt pastūmės leistis į panašų nuotykį. Tik nepamirškit draugų 🙂

Šis nuotykis tai kelionė. Netolima, bet smagi ir įdomi. Enjoy 🙂
Kalbų apie ją karts nuo karto pasigirsdavo, bet lemtingą postūmį ir pradžią sukūrė mano geras draugas Ignas.
– Važiuojam!
– Tai aišku! – atsakiau ilgai negalvojęs. Kas atsisakytų?
Kelionės tikslas paaiškėjo vėliau – Latvija.
Kadangi Ignas jau turėjo patirties organizuojant kelionę, ilgai nesukome galvų dėl aiškių dalykų – tokių kaip transportas. Ėmėmės sudarinėti maršrutą, dairytis nakvynės, kviesti draugus. Jei draugai surinkti buvo pakankamai greitai, tai prie maršruto teko pavargti – juk maršrutas turi būti ne tik visiems įdomus, bet ir logiškai sudėliotas, laiko turėjome tik dvi dienas, o ir su biudžetu norėjosi susitvarkyti kuo praktiškiau.
Pirminis maršrutas buvo toks: Vilnius – Panevėžys – Bauskė – Rundalė – Sigulda – Araiši – Ciesis – Saulkrašti – Ryga – Jūrmala – Kolkos ragas – Ventspilis – Kuldiga – Panevėžys – Vilnius. Taigi pakankamai įtemptas grafikas vairuotojams, kadangi planavome patys pamatyti ir draugams parodyti kuo daugiau gražių vietų ar kitų įdomių objektų. Nakvynės paieška taip pat neprasprūdo lengvai. Pradėjome kaimo sodybos paieškomis – 17 žmonių tai ko gero patogiausias variantas. Labiausiai mūsų žvilgsniai krypo į Pajūrį, tačiau ar dėl pasibaigusio turizmo sezono, ar dėl mūsų užsispyrimo ieškoti optimaliausio – nebrangaus bet patogaus varianto, likome nusivylę – vieta nakvynei dar neaiški. Benaršant po jau įgrįsusius latviškus turizmo puslapius subrendo kita – ne ką prastesnė idėja: nakvosime Rygoje ir taip turėsime galimybę pamatyti naktinę Latvijos sostinę. Aišku, Rygoje kaimo turizmo sodybų nerasime, bet tai ne tragedija. Kaip ir minėjau, paieška buvo paprasta: nebrangu, patogu, o kadangi tai Ryga – svarbu buvo ir lokacija – norėjome atsidurti kuo arčiau senamiesčio. Ir pavyko. Keletas elektroninių laiškų į ir iš Rygos ir jau persiuntinėju Ignui nuorodą su sąlygomis. Ignas neapvylė: Rezervuojam!
Jei nakvynės vieta ir kaina buvo tokios kokių ir tikėjomės, tai malonus bendravimas ir paslaugumas kiek nustebino. Tikrai aukštas aptarnavimo lygis.
Taigi, maršrutas yra, vieta nakvynei užsakyta. Ekipažą rinko Ignas. Tai užtruko maždaug.. 5 minutes. Taaaip, Jis tą moka 🙂 Ką turim? Du ekipažai: 8 žmonės viename ir 9 kitame. Biudžetas daugmaž aiškus, visiem tinka, taigi laukiam pradžios. Visi būtini darbai buvo atlikti maždaug mėnesiui iki kelionės, taigi galėjome kiek lengviau atsipūsti. Bet vis dar kažko trūko – juk dar reikia ir sugalvoti ką veikti kelyje – kai pakeliui nėra labai įdomių vaizdų ir pro langą žiūrėti visą kelią nepavyks. Bet čia męs nesugebėjome sumąstyti nieko tikrai įdomaus. Buvo įvairių minčių, bet nei vienos tokios, kuriai abu būtumėm iškart pritarę.. Gaila, kad mum nepavyko. Tačiau mūsų kailius iš gelbėjo draugai – kaip paaiškėjo vėliau, veikla kelyje pasirūpino du mūsų Aurimai: kelionės metu vyks Protų Mūšis ®(visos teisės priklauso Aurimams) Už ką jiems griausmingi aplodismentai ir padėkos 🙂

Laikas iki kelionės praėjo greitai, liko tik keletas paprastų smulkmenų – apsirūpinimas valiutos keitimu (kurio beje aš nesugebėjau atlikti nes palikau jį paskutiniam vakarui), pusryčių ruošimas pirmai kelionės dienai, paskutiniai žemėlapio patikrinimai, mūsų ‘RATŲ’ paėmimas iš nuomos bendrovės – vieną autobusiuką vairuoti pasiryžęs Ignas, kitą draugiškai dalinsis Paulius ir Artūras.

Šeštadienis 04:00. Keliamės, už valandėlės reikia pajudėti link starto – kuprinė jau paruošta, mieguistumas greitai dingsta ir štai jau rakinu namų duris. Link starto judėjome trijais ekipažais – aš viename jų, kartu su Gintaru, jo drauge Viktorija ir abiejais Aurimais. Greiti pasisveikinimai, trumpas pabendravimas su draugais apie kelionę ir ruošiamės į kelią. Dabar turime išsiskirstyti į du ekipažus – važiuosime dviejais autobusiukais. Čia jokių problemų nekilo, tad ilgai nelaukę pajudėjome. Pirmas sustojimas – po maždaug dviejų minučių kelio. Mūsų ekipažo Tomui prisireikė atžymėti teritoriją, o kadangi nuo to matyt nepakankamai palengvėjo kelnėse, Jis dar nutarė pamesti ir peilį, kurio nepanoro grįžti ieškoti, nors nuvažiavome gal penkis metrus 🙂 Mažiau balasto – ekonomiškesnis variklio darbas. Toliau – tuščias ir kokybiškas kelias link Panevėžio, kur sustojome priimti į kompaniją Artūro ir Raimondos. Aišku, visi pasinaudojome sustojimu ir patraukėme skirtingais keliais – kas išpilt išgertų skysčių, o kas pasipildyt atsargas. Pusryčiauti sustojome jau ”braliukų” žemėje – prie pat didingų Bauskės pilies sienų. Sumuštiniai, arbata, geras oras, šauni kompanija – puiki kelionės pradžia.

Pasistiprinę keliaujam toliau – norime aplankyti Rundalės rūmus ir didžiulį sodą rūmų teritorijoje. Štai męs jau čia – pakeliui pavogiu keletą obuolių (nepykit, braliukai) ir prieiname ”Latvijos Versalį”. Vaizdas tikrai įspūdingas.

Keletas nuotraukų rūmų fone ir sueiname į vidų – Paulius išsidera nuolaidą, pasimatuojam mėlynus ”maišelius” batams – kad nepripurvintumėme ir nesugadintumėme karališko rūmų parketo ir patraukiam pasižvalgyti po pastatą. Turiu pripažinti, kad nors ir neesu didelis entuziastas kai kalba pasisuka apie tokių objektų lankymą, rūmai man tikrai paliko gerą įspūdį. Bet ką pamačiau išėjęs iš rūmų buvo daug įdomiau už rūmus ir visas brangenybes juose. Didžiulis, įspūdingas pasakų sodas su gyva galybe augalų, augalėlių, fontanų, pavėsinių, kiniško sitliaus tualetu (!), apjuostas vandens grioviu bei iš vienos pusės pridengtas seno, bet tvarkingo miško.

Aplankę Rundalės rūmus važiuojame link Tervetės gamtos parko – pasivaikščiojame po mišką, dar šiek tiek užkandame ir vėl leidžiamės į kelią.

Šokam atgal į ratus ir pavažiuojam porą minučių iki nedidelio senų automobilių muziejaus – nuo 17 Latų nusiderame iki 10 Latų ir už juos dar gautumėme du kibirus obuolių, bet visgi kompanijos dauguma nusprendžia kad judame toliau – mūsų laukia dar nemažai įdomių objektų kuriems reikės skirti laiko.
Toliau mūsų maršrutas driekėsi link Siguldos – deja, bet žiopla navigacijos prietaise dirbanti moteris mus nukreipė ne pro patogų aplinkkelį, o pro vakarėjančios Rygos kamščius. Sugaištas brangus laikas, ir dar blogiau – ne juokais patampyti vairuotojų nervai. Nepaisant to, sėkmingai pravažiuojame pro Rygą ir susikaupę ties Protų mūšiu ® atvažiuojame prie Siguldos pilies. Čia vėlgi kažkokiu būdu gauname neprastą nuolaidą ir susidomėję ropščiamės į pilies bokštą, labai smalsu pasidairyti į vaizdingas vietoves iš bokšto. Vaizdai sužavi – nesinori nueiti nuo ‘lango’, bet visgi reikia leisti ir kitiems pasižvalgyti – ypatingai būrio fotografams 🙂

Pakeliui žemyn kažkam prasitariu, kad pamatytas vaizdas jau atpirko du latus, kuriuos sumokėjau už bilietą. O juk dar laukia keletas salių su ekspozicijomis, kurios tikrai įdomios. Kieme kai kurie iš mūsų papramogauja – vietiniai siūlo pašaudyti lankais ir (berods) Paulius sumedžioja mums vakarienei fazaną 🙂 Dar pasivaikščiojame po pilies teritoriją, ir riedam nuo kalno link Gutmanio olos.

Pasidairome, pasifotografuojame ir judam link Ciesio miestelio.. Ne, dauguma nubalsuoja kad Ciesį braukiam iš maršruto. Tuomet judam link Araiši archeologinio parko. Viskas būtų gerai, jei ne neišsilavinusi navigacijos moteris – ji nežinojo kur toks parkas yra. Ką daryt? Šio parko tikrai nebrauksim iš maršruto – sustojame prie artimiausio prekybos centro ir bėgu ieškoti žemėlapio: įgriūnu į spaudos parduotuvėlę, randu žemėlapį, bet nerandu parko. Bėgu į Rimi, bet ten tokių dalykų kaip žemėlapiai ar kelių atlasai jie neturi. Nusivylęs skubu atgal link laukiančių ekipažų – ką nors sugalvosime. Bet pakeliui užšoku į netikėtai atsiradųsį knygyną – ten randu atlasą, įsimenu artimesnius parkui miestelius. Noras nusipirkti atlasą atšoko, kai pamačiau kad jis kainuoja.. nei daug nei mažai – apie 60 Lt 🙂 Navigacijos moteris šį kartą sukalbamesnė – jau riedam link Araiši. Deja, kai jį pasiekiame lauke jau visiškai tamsu. Net ir sargas jau susiruošęs važiuoti namo. Bet kažkaip sutariame kad mus dar įleis. Ne tik įleido, bet nors abu ir nešnekėjom jokia kitam suprantama kalba, pabendravom apie patį parką, gavau keletą parko žemėlapių ir dėžutę pinigams – kadangi bilietų čia nėra, lankytojai savo nuožiūra pildo dėžutę, kurios turinys vėliau bus panaudotas tolimesniems parko darbams. Pajudam link ežero, kuriame ant medinių polių kažkada buvo kaimelis, būtent jis dabar ir atstatinėjamas. Priėjome užrakintus vartelius ir kiek nusivyliau – tikėjausi viską pamatyti iš arčiau. Nebūčiau aš, jei nepabandyčiau laimės – sezamai atsiverk! Atsivėrė. Nors ir tamsoje, nors atstatymo darbai dar tik įpusėję, bet kaimelis padaro įspūdį. Toliau pajudam link pilies griuvėsių – čia Šilas randa net supynes ant kalnelio! 🙂 Ir paskutinis objektas parke – dar vienas kaimelis, šį kartą ne ant polių, bet miške. Laužavietė, nameliai iš šakų ir lapų, medinis luotas stovyklos pakraštyje – tamsa vaizdą daro dar ypatingesnį.
Gaila, bet reikia judėti – mūsų laukia paskutinis šios dienos kelionės etapas – važiuosime iki Rygos ir ten liksime nakvoti.

Mūsų sidabriniai autobusiukai skrodžia tamsą, grįžtame link Rygos – lenkiam vietinius grįžtančius iš žvejybos, su guminėmis valtimis ant automobilių stogų, artėjam link sosinės. Kamščių neliko nei kvapo, bet pastebime kitą dalyką – šviesaforus, kurie iš žalios šviesos į raudoną persimaino taip staigiai kad pasikeitimą suvoki tik pervažiavęs sankryžą.. Štai jau ir Rygos miestas – dairomės pro langus, juokiamės iš kvailai skambančių iškabų, aptarinėjam eismą ir vietines ”bledes” (mūsų ekipažas supras :D) Navigacijos moteris šį kartą nepasišiukšlina ir randame gatvę, kurioje yra mūsų nakvynės namai. Tiesa, nors ir radom gatvę, bet reikiamo namo ne. Netoliese pastebime policijos ekipažą ir nuskubu paklausti kelio. Policininkai mandagūs, bet dėl mano rusų kalbos ir jų anglų kalbos nemokėjimo nesusišnekame ir jie pasisiūlo palydėti mus. Super!
Būtų kvaila važiuojant paskui patrulius pažeidinėti eismo taisykles, taigi Ignas vairuoja susikaupęs. Ir bereikalo!
Išsukdami iš greitėjimo juostos kone skersai kertame tris eismo juostas ir apsisukame. Lėtai judame, matome gatvelę į dešinę, bet priešais ženklas, kad į dešinę sukti draudžiama… Visų nuostabai, patrulių automobilis drąsiai pasuko ten kur negalima 🙂 Dar keli metrai, sustojame, bėgu padėkoti policininkams ir skubu į nakvynės namų registratūrą prisistatyti ir išsiaiškinti visas smulkmenas. Registratūroje dirbanti mergina atrodo nejuokais nustebusi, kai pasakau kad 17 žmonių šiai nakčiai esu užsakęs kambarius. Dar labiau sunerimsta, kai patvirtinu kad visi šie žmonės laukia apačioje, prie durų. Registratūroje didžiulis šurmulys – akimis tyrinėju kiekvieną kampą, kol merginos aiškinasi kur tie žadėti kambariai. Neiškentęs siūlau perskaityti mano susirašinėjimą su nakvynės namų savininku – viskas tampa aišku. Kambariai užsakyti! Kitam savaitgaliui…
Aptarnaujanti mergina puola skambinti savininkui – per ašaras nesusikalba, taigi paprašau ragelio ir pats kalbu su savininku. Jis mane atsimena iš susirašinėjimų ir paaiškina kad įvyko nesusipratimas – kažkokių būdu rezervacija padaryta ne tai dienai. Keista, nes porą dienų prieš kelionę dar rašiau laišką norėdamas pasitikrinti ar viskas tvarkoje ir atsakymas buvo užtikrtintas: ”Everything’s fine!”
Taigi, klausiu ką darysime? Mane patikina, kad gausime kambarius ir mums neteks miegoti gatvėje ar patiems ieškotis nakvynės. Kadangi problemos sprendimas reikalauja laiko, pusvalandį mūsų kompanijos laiko išmainau į nemokamą alų visiems mums ir nedrąsiai leidžiuos į apačią su nemalonia žinia draugams.
Daiktus paliekame autobusiukuose, autobusiukai lieka prie pat durų ir visi sugriūname į barą – laukti ir ragauti alaus. Vietoj pusvalandžio laukiame gerą valandą, laiką stumiame skirtingai – kas snaudžia, kas žaidžia kortomis, kas tieisog bendrauja. Męs su Ignu okupuojam bare esantį kompiuterį – dėl visa ko ”googlinam” ieškodami pigios nakvynės Rygoje. Deja, šiai nakčiai nieko rasti už panašią kainą kurią esame sutarę mokėti čia, nieko nerandame. Vis trinuosi aplink registratūrą klausinėdamas ar yra naujienų, pradedų dar vieną butelį nemokamo alaus, ir toliau nenoromis varau iš kantrybės aptarnaujančiais merginas.
Pagaliau žinia – vėl kalbu su Franku (nakvynės namų savininku), vėl atsiprašymai, bet yra ir gera žinia – kamabrius turime! Tiesa, ne taip kaip planavome – mūsų kompanija bus išmėtyta per 4 skirtingus nakvynės namus. Gerai bent, kad už tą pačią kainą. Ačiū. Frankas mums paskiria vieną savo darbuotojų, kuri mums padės, palydės į kiekvieno nakvynės vietą, o paskui ir į vieną iš pono Franko barų – kuriame gausime… taip taip, dar nemokamo alaus!!!
Viskas atrodo gerai, bet dar reikia išsiskirstyt kas kur nakvos. Šiaip ne taip su Ignu paskirstom draugus po nakvynės namus, ir draugams paaiškinu visą situaciją – dar keletas pakeitimų sąrašę ir keliaujam link savų kambarių. Tiesa, dar viena žinia: keturi žmonės, kurie pagal planą turėjo nakvoti dviejuose skirtinguose ”hostel’iuose” – gaus vieną keturvietį apartamentų tipo kambarį – kaip vėliau paaiškėjo tai buvo pono Franko buto svetainė :))
Deja, viskas dar pablogėjo kai sužinojau kad kai kurie iš mūsų turės nakvoti viename kambaryje su nepažįstamaisiais..
Prieš kelionę kaip tik užsiminiau Ignui, kad dėl nakvynės viskas atrodo pernelyg gerai kad tai būtų tiesa. Ir DEJA, nuojauta pasitvirtino.
Ačiū draugams kad labai nesupykote, o jei supykote tai to neparodėte, ir kartu dar sykį atsiprašau 🙂

Visi pamatėme savo kambarius, dalis mūsų susipažinome su ponu Franku – labai malonus žmogus, smagiai pabendravome, ir išsiruošėme ragauti minėto nemokamo alaus.
”Funny Fox” bare staigiai okupavome salės kampą, mainėme Franko duotus kuponėlius į alų ir atsipalaidavome – šiandieną nereikės niekur važiuoti, galime ilsėtis.
Laikas bėgo žiauriai greitai, ir po truputį pilvai emė reikalauti dėmesio – prisiminėme kad nuo sustojimo Tervetės parke nieko nevalgėme – kadangi naktis, vienintelė mūsų išeitis – greito maisto restoranai. Kai kurie pasuko link lovu, o likusieji pasukome link maisto – Šilo draugai Latviai nuveda mus iki kebabinės ir ten gauname.. šaltų kebabų 🙂 Vietoj ”extra spicy” kebabo gaunu paprastą, Ignas gauna visiškai šaltą kebabą, bet dėl alkio greitai sutvarkome juos. O štai Artūrui visai nepasisekė – pusė jo kebabo mėtosi ant stalo, nes net ir tuščiu pilvu neprisivertė valgyti neskanaus ”maisto” 🙂
Po vėlyvos vakarienės visi juda ilsėtis. Tik Šilas tęsia pažintį su Ryga ir siauromis gatvelėmis staigiai dingsta su draugais Latviais. Aš ir abu Aurimai dar turime nemokamo alaus kuponų kitame bare – ”Kiwi Bar”. Ir męs aišku pasinaudojame jais. Apie 3.00 nakties ir męs pajudame link lovų. Keltis už kiek daugiau nei keturių valandų. Nusistatome žadintuvus, bet jų ryte negirdime. Mūsų laimei, gretimame kambaryje miegojo Kristina, kuri sugebėjo atsikelti laiku ir nepamiršo pažadinti miegalių kambario. Rytiniai ritualai – tualetas, dantų valymasis, damos nebūtų damos jei be makiažo net nekeltų kojos iš kambario 🙂 Dar keletas minučių, sušalusios Eglės skambutis ir skundas dėl vėlavimo, nes jau prieš 20 minučių turėjome susitikti draugus gatvėje. ”Jei Mahometas neateina pas kalną, tai kalnas ateis pas Mahometą” Taip, supratote teisingai, Eglė su kambariokais atėjo pas mus. Neiškentė. Paliekame kambarių raktus ir patraukiam link pusryčių. Kava, arbata, skrebučiai su uogiene, pienas. Kol visi valgo, su Ignu nagrinėjam Rygos senamiesčio žemėlapį – laukia pasivaikščiojimas po miestą.

Taigi, daiktai jau autobusiukuose, o męs judame į miestą. Iš pradžių dar vadovaujamės žemėlapiu, o paskui jis keliauja į šiltą kišenę. Pakeliui norintys dar pakartoja kavos gėrimo ceremonija, vaikštome po miestą, grožimės architektūra, kas dar alkani, užsukam į Mc Donalds. Pora valandėlių vaikščiojant po miestą praeina labai greitai ir jau reikia sukti link autobusiukų. Kelnių kišenėje ir širdyje man nepatogumą kelia neišnaudoti alaus kuponėliai – su Aurimu užsukame į besitvarkantį po linksmos nakties ”Funny Fox” barą. Nors jie dar ir nedriba, bet alaus įpila. išsinešimui. Tiesa, perspėja mus saugotis policijos. Vieną bokalą vietoje staigiai ištuština Aurimas, aš griebiu kitus du, kišu juos po paltu ir pakampiais slenkam link autobusiukų.
Vėl į kelią! Pradžiai laukia netolimas kelias į Jūrmalą – pagaliau pamatome jūrą! Dar truputis arbatos, maisto likučiai dingsta iš pakuočių. Šalia kompanija žaidžia futbolą, jūroje pliuškenasi ruoniai – užsigrųdinę vietiniai.
Atgal į ratus – turime dar daug ką pamatyti. Kitas mūsų sustojimas bus Kolkos Rage. Kelias neitin kokybiškas, bet gražus – pro langus pastoviai matosi jūra, oras geras, o automobilyje nerimsta ”Protų mūšio” ® aistros.
Dar vienas nedidelis nuklydimas į šoną, trumpas neplanuotas sustojimas ir mes vėl kelyje link Kolkos rago.

Męs jau čia. Pasivaikštome paplūdimiu ir prieiname tikslą – vaizdas išties prikaustantis. Kairėje pusėje – Baltijos jūros bangos; dešinėje – rami it ežeras Rygos įlanka. O per vidurį susiduria jų bangelės. Įdomu ką pamatytumėme labiau vėjuotą dieną, kai bangos daug didesnės?

Daug negaištam – vėl stovim prie autobusiukų, išsidalinam likusius vogtus obuolius ir toliau keliaujam. Ventspilis. Miestas, kuriame beveik nėra asfaltuotų gatvių.. Beveik visos jos grįstos trinkelėmis. Valandėlę pavaikštome po uostą, negalėdami atsistebėti
anglies kalnais kitame krante – krovininių laivų terminale. O tarp jų dar įsitaisęs ir nedidelis namelis su medeliu priešais 🙂 Dar truputį laiko praleidžiame apžvalgos aikštelėje prie Jūros vartų, pasigrožime vaizdais ir skubam į šiltus autobusiukus – vėjas tikrai žvarbus.

Beliko tik vienas objektas, kurį planavome aplankyti – tai Kuldigos miestelis ir krioklys esantis jame – tai plačiausias Europoje krioklys. Bet reikia paminėti, kad praplatintas jis ne be žmogaus pagalbos. Kad ir kaip bebūtų keista, bet krioklys netapo tuo objektu, kuris labiausiai įsiminė Kuldigoje. Labiausiai įsiminė ”plytų” ženklai prie kiekvienos gatvelės. Dėl jų mes sukome ratus ir neradome krioklio, dėl jų pervažiavome visą pėsčiųjų taką pačiame miestelio centre, dėl jų paklydom. Sustojome degalinėje, ten nuėjau paklausti kelio. Deja, darbuotoja mokėjo tik Latvių kalbą. Tuomet klausiau degalinės klientų – jie irgi nemokėjo angliškai, bet ženklais susikalbėjome ir jie pasisiūlė mus palydėti. Tai nebuvo įprasta palyda – juk męs jau įpratę prie policijos palydos. Kelią draugai Latviai mums rodė važiuodami ne automobiliu. Tiesą sakant, net nežinau kas per transporto priemonė ten buvo ir kaip ją vadinti. Kažkoks tarpinis variantas tarp žoliapjovės ir žaislinio triračio mopedo. Męs nepiktai praminėme jį ”pieno išvežiotojų motociklu”.

Maksimalus greitis važiuojant paskui jį – 40 km/h, o kylant į kalniuką manėme kad reikės jį pastumti. Bet draugai Latviai nenuvylė – po kelių labirintų miestelio gatvėse mes pasiekėme krioklį.

Tikrai gražu. O koks garsas.. 🙂
Štai ir viskas. Čia atsisveikiname su kitu ekipažu – jie grįš namo pro Panevėžį, o mes dar turime užsukti į Kauną. Ne, dar ne viskas – dar reikia kažkaip išvažiuoti iš miestelio, o ir pavalgyt dar norisi. Sukiojomės po miestelį ir netekę kantrybės sustojome užkąsti ir aišku panagrinėti žemėlapį. Pavalgėm, paklaidžiojom ir šiaip netaip išvažiavome į normalų kelią. Na kas kam normalus – Ignas buvo ganėtinai drąsus ir pasitikėjo navigacijos moterimi – į Lietuvą važiavome žvyrkeliu. Važiavom ilgai, o kelyje nei vieno automobilio, pakelėse jokio namelio, jokios civilizacijos. Su dainomis pagaliau pasiekėme LIETUVĄ – kaip čia gera. Ir keliai geri ir kelio ženklai normalūs, ir tie kaimelių pavadinimai taip gražiai skamba.
Dainos tesėsi, per tamsą lėkėme link namų – net nepajutau kaip pusvalandukui užsnūdau. Štai jau ir Kaunas. Namai arti. Dar truputis dainų pavargusiais balsais ir viskas… Kelionė baigėsi. Kartu su ja baigėsi ir nepamirštamas nuotykis – nors ir pavargęs, nors už keletos valandų keltis į darbą, mintys ne apie miegą o apie tai ką pamatėme, išgyvenome per šias dvi dienas. Mintys apie smagų NUOTYKĮ.

Ačiū Draugams už gerą kompaniją, Nagliui Šulijai už gerą orą, ponui Frankui už pagalbą ir nemokamą alų!!!

Atsiprašau kad tiek teksto gavos 😀 Tekstas netaisytas

Nuotraukos – Igno ir Kristinos

Rašė Ignas.