Kuveitas dar oro uosto atvykimo koridoriuje pasitinka trimetriniais besišypsančio pagrindinio šeicho, o toliau, jau prieš leidžiantis į pasų tikrinimo ir bagažo išdavimo rūsį, – ir kitų valdančios šeimos šeichų plakatais. Apsupti nacionalinės vėliavos motyvais, paveikslai kartu duoda suprasti kas čia yra šeimininkas. Šeimininkas yra ganėtinai dosnus – šalyje nėra pridėtinės vertės mokesčio, dėl ko kainos parduotuvėse yra geresnės nei JAV, atlyginimai – ganėtinai geri, tiek naftos ar bankininkystės sektoriaus specialistams, kuriais dažniausiai yra vakariečiai, tiek statybininkams iš Indostano pusiasalio ar namų darbininkėms iš Pietryčių Azijos. Bent jau tokį įspūdį galima susidaryti iš tiek vienų, tiek ir kitų gausos ir informacijos, kad iš kiek daugiau nei keturių milijonų šalies gyventojų, piliečiais yra tik 1,2 mln. Likę – vadinamieji „expats“.

Vizos Lietuvos Respublikos piliečiams yra išduodamos oro uoste ir už ganėtinai maloniai nuteikiantį 3 dirhamų (apie 10 eurų) mokestį. Viskas būtų smagu, jei ne vienas „bet“. Visų pirma, reikia susirasti tą vizų išdavimo vietą. Tradicinėje vietoje – prie pasų patikros – jos, žinoma, nėra. Už tai yra kioskas su pavadinimus „Veiled ladies identity check“. Ženklai vieninteliame oro uosto koridoriuje prieštarauja vieni kitiems, bet su vietinių policininkų pagalba pavyksta įveikti šią pasaulio neteisybę.

Toliau laukia naujas siurprizas – už vizą mokėti reikia automate. Automatas priima tik 1 dirhamo banknotus. Bankomato ar pinigų keityklos paieškos baigiasi ganėtinai greitai, bet ne be siurprizų. Nusprendęs išsiimti kažkiek daugiau grynųjų, sužinau, kad mano kortelės … neveikia. Žinoma, mielasis bankas, kurio trinaris pavadinimas prasideda „S“ raide (šiaip su visom savo paslaugom – vertintinas žodžiu, prasidedančiu po jos sekančia raide lietuvių kalbos abėcėlėje), yra nusprendęs ir Kuveitą įtraukti į sąrašą šalių, kuriose negalima naudotis kortele prieš tai jo neinformavus. Sąrašo buvimo vieta man vis dar lieka mistika; apie jį bankas nesiteikia informuoti ir keičiantis kortelę (kaip tik geras mėnuo iki šios kelionės). Po keleto nervingų bandymų (pirmus penkis kartus telefonas arabiškai ir angliškai praneša, kad tokio numerio apskritai nėra) visgi pavyksta prisiskambinti, patirti malonumą klausantis įrašytų savigyros ditirambų apie nuostabias banko galimybes ir paslaugas internetu, kol galų gale užsimiegojusi banko operatorė, išklausinėjusi apie pusę mano CV, maloningai teikiasi atblokuoti šią paslaugą. Po velnių – kada šita bankininkais save vadinanti lupikautojų ir bukapročių šutvė nustos išsidirbinėjusi?

Grįžtu į vizų išdavimo salę, kur itin turiningas plakatas informuoja apie tai, kurių šalių piliečiams vizos išduodamos atvykus. Tingiems skaityti viską siūlau orientuotis į antro stulpelio penktos nuo galo šalies pavadinimą. Toliau viskas vyksta be nesusipratimų, išskyrus tokią mažą detalę, kad A4 formato kažko arabiškai primargintas lapas, kurį palaikiau sąskaita ir norėjau išmesti, pasirodo ir beesąs pačia viza.

Smagumai tęsiasi praėjus ir pasų kontrolę. Visų pirma, norint susirasti užsakyto automobilio atsiėmimo punktą, pasirodo, reikia nusileisti į rūsį. Klaidžiojimas tuneliais ir netyčinis apsilankymas kitame rūsyje įsikūrusioje lyg ir civilinės aviacijos administracijoje, tampa derama bausme už taupumą ir vengimą naudotis normaliame atvykimo aukšte įsikūrusių didesnių tarptautinių nuomos agentūrų paslaugomis.

Norint vairuoti Kuveite, kaip ir Taivane ar Jungtiniuose Arabų Emyratuose, formaliai reikia tarptautinio vairuotojo pažymėjimo (International Driver‘s Permit). Jo, kaip žinia, Lietuvoje legaliai niekas neišduoda, o šios problemos sprendimas jau seniai puikuojasi tarp biurokratinio atsikalbinėjimo pavyzdžių sąrašo lyderių. Kitą vertus, vidurinio amžiaus lyg ir pakistanietis atrodo kur kas labiau susidomėjęs galimybe parduoti man dar vieną, jo teigimu „šių šalių“ gyventojams privalomą draudimą už 12 dirhamų, kad vietoje mano teisių paima ir sutartį apiformina naudodamas mano neapdairiai paduotą asmens tapatybės kortelę. Visgi, naktinis darbas ir skrydžiai daro savo!

Šioje vietoje ryškesni nuotykiai kaip ir baigiasi. Naktis – šilta ir jauki, kelianti pavydą kiekvienam doram prie „savaitgalio temperatūra: +25 laipsniai: +12 šeštadienį ir +13 sekmadienį“ tipo vasaros orų prognozių pratusių lietuvių. Apie pusę trijų nakties automobilio termometras rodo +32 ir net važiuojant 120 km/h greičiu pro langą iškišta ranka nejaučia daug vėsos. Keliai šalyje – puikūs, greitis ribojamas iki jau minėtų 120 km/h užmiestyje ir panašu, kad tai prižiūrima gana rimtai – pakeliui matosi tikrai daug radarų. Tiesa, tai nereiškia, kad saudo arabai, pagarsėję savo chamišku vairavimu Bahreine, čia elgiasi kitaip.

Beveik aksioma laikomas teiginys, kad net ir patys tingiausi expat‘ai, per pusmetį gyvenimo Kuveite jau būna pamatę ne tik viską, ką verta pamatyti, bet ir viską, ką šioje šalyje galima pamatyti. Ir išties, dėl savo nedidelio ploto ir faktiškai istorijos nebuvimo, kažkokių paminklų čia ieškoti nėra verta.

Kuveitas, apskritai yra įsikūręs vienoje sausiausių pasaulio vietų: šalyje nėra ne tik nei vienos upės, bet nėra net ir požeminio vandens šaltinių, kaip pavyzdžiui panašiai atrodančiame Bahreine. Padėtį dar labiau komplikuoja dominuojantys šiaurės vėjai, pučiantys iš Saudo Arabijai priklausančios dykumos. Rezultatas – „normalia“ laikoma +45 – +50 temperatūra vasarą, su beveik nuline atmosferos drėgme. Tiems, kam tokia kombinacija pasirodys priimtina, siūlyčiau pusdienį ne pasėdėti lengvoje suomiškoje pirtyje, o pamėginti joje užsiimti savo kasdiene veikla. Laimei, padėtį gelbsti visur esantys kondicionieriai. Gelbsti jie net ir tada, kai prasideda smėlio audra, pripildanti orą smulkių smėlio dalelyčių, kurios labai nemaloniai šlifuoja neapsaugotą odą. Beje, nuo tokios, kaip supratau, ne itin stiprios, audros slepiasi tiek vietiniai, tiek ir saulės nugairinti rudaspalviai gastarbaiteriai.

Kalbant apie istoriją, Kuveitas, kaip miestas, pradedamas minėti tik XVIII amžiuje. Pradžioje tai buvo žvejų, perlų rinkėjų ir pirklių gyvenvietė, kažkodėl įkurta itin sausoje Persų (arabų nuomone, ji turi būti vadinama – Arabų) įlankos atšakoje. Ko gero, perlai ir buvo pagrindinis argumentas, kodėl žmonės kėlėsi į tokią nejaukią vietą, ypač turint omenyje už gero šimto kilometrų esančias Eufrato žiotis ir jų kuriamą drėgmę vėsą. Perlų žvejyba baigėsi šeštame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai japonai juos išmoko auginti dirbtiniu būdu. Negausūs prisiminimai apie šį verslą likę tik nedideliame jūrų muziejuje, gana išsamiai pasakojančiame apie ekonominius šio sveikatai kenkiančio užsiėmimo aspektus. Muziejus, nors ir įdomus, bet juo naudotis teko pasišviečiant mobiliu telefonu. Sargo pareigas turėjęs eiti išeivis iš Indostano pusiasalio, seno pastato šešėlių kuriamoje vėsoje pasislėpęs nuo ryto kaitros … elementariai miegojo savo darbo vietoje.

Tiesa, nafta visiškai neišstūmė kitos tradicinės veiklos – prekybos. Bent jau tokią išvadą darau iš tiesiai prieš parlamento pastatą esančio medinių baidokų prikimšto ir pūvančiomis jūrų gėrybėmis dvokiančio uosto.

Atradus naftos Kuveitas iš nusmurgusios, XVIII a. pabaigoje britų protekcijos išsiprašiusios (tiesa, tais laikais tokį dalyką nebuvo sunku gauti), su tų pačių britų pagalba 1920 m. prijungimo prie tuo metu besikūrusios Saudo Arabijos išvengusios, gyvenvietės, pradėjo transformuotis į šiuolaikinį miestą. Noras išsivaduoti iš dykumos ir skurdo sąlygojamų apribojimų buvo toks stiprus, kad su negausiomis išimtimis senasis Kuveito miestas liko tik nuotraukose. Praėjusio amžiaus šeštame ir septintame dešimtmečiuose, kaip beje ir Lietuvoje, bakūžes pakeitė betoninės dėžės (užtenka svaigti apie sovietmetį – tuo metu architektūros mada visame pasaulyje buvo tokia, o bendrą vaizdą daugeliu atvejų lemia ne tai, kas pastatyta, o kaip tai prižiūrima). Tiesa, šio laikotarpio pavyzdžių irgi išlikę nedaug – jei neskaičiuoti modernistinės Nacionalinės Asamblėjos (gražus pastatas, kažkuo primena Brazilijos modernizmą, tačiau į jūrą sutekančios kanalizacijos kvapai skatina pro tą pakrantės vietą važiuoti daug greičiau nei leidžiama), įdomios, bet mano lankymosi metu uždarytos Didžiosios mečetės ir keleto pobaisiai atrodančių kažkada buvusių administracinių pastatų.

Dabar šalies architektūroje dominuoja stiklas ir plienas. Nors ir ne toks ekstravagantiškas kaip Dubajus, atsiliekantis ir net nuo Manamos, Kuveitas irgi turi kuo pasigirti, įskaitant aukščiausią pasaulyje susuktą pastatą ar Telekomunikacijų bokštą, iš tolo rodantį, kur yra įsikūręs ministerijų kvartalas.

Nepaisant negausaus lankytinų objektų sąrašo, Kuveitas visgi gali pasiūlyti vieną-kitą įdomybę, kurią tikrai verta aplankyti baigus tuos darbus dėl kurių tektų atskristi į šią šalį. Pirmu tokių laikytinu Kuveito bokštai. Vaizduojami ant visko, išskyrus, turbūt nacionalinę vėliavą, šie, 1979 m. švedų suprojektuoti ir jugoslavų pastatyti vandens bokštai neša keleriopą žinią vietiniams ir užsieniečiams.

Žiūrint pro užsienietiškus akinius, tai tik įdomus modernizmo pavyzdys, dar vienas, ganėtinai originalus, apžvalgos bokštas su baru, restoranu ir vandens atrakcionų parku papėdėje. Vietiniams tai turėjo simbolizuoti iki tol nematytą prabangą – nuolatinį vandens tiekimą į visus namus! Kuveite vandentiekis atsirado tik įsisiūbavus naftos erai; iki tol gėlas vanduo buvo vežamas laivais iš Eufrato žiočių. Todėl nenuostabu, kad kai nuo petrodolerių tarpstantis vietinis šeichas nusprendė pasekti XX a. antroje pusėje išpopuliarėjusia mada ir pastatyti apžvalgos bokštą, į šią konstrukciją ji integravo ir vandentiekio bokšto funkciją.

Sąvoka „Kuveitas“ asocijuojasi visų pirma su nafta. Kiek daugiau besidomintys šia tema dar prisimins apie Kuveito fondo egzistavimą – finansinės institucijos, vienos pirmųjų Norvegijos pavyzdžiu pradėjusių investuoti petrodolerius į besivystančias šalis. Daugiau apie šios šalies produkciją ką nors pasakyti yra sunku, nes nelabai ką yra sakyti. Ir iš tiesų, misija parduotuvėje surasti ką nors su užrašu „made in Kuwait“ yra beveik neįmanoma. Net ir datulės su kažkuo panašiu, pasirodo išaugintos Turkijoje ar Saudo Arabijoje, o Kuveite tik supakuotos. Visgi pavyksta surast Kuveite augusių ne tik datulių, bet ir kažkokių prieskoninių žolelių. Visa kita šalies produkcija, anot statistikos yra nafta, naftos produktai (važiuojant į pietus nusibosta apvažinėti didžiules naftos perdirbimo gamyklas) ir … finansinės paslaugos. Taip, Kuveitas sugebėjo išsivaduoti iš vien tik žaliavinės ekonomikos pagundų ir miesto centro dangoraižiai su bankų pavadinimas, yra neblogas to įrodymas.

Šalis nepasižymi valstybinių muziejų gausa – be ganėtinai kuklių viename seniausių išlikusių pastatų įsikūrusio šiuolaikinio meno ar laivybos muziejų, daugiau nelabai ko ir yra. Šią disproporciją kompensuoja privatūs muziejai, ar kitaip vadinami kultūros centrai. Dažniausiai be atskiros koncepcijos, jie visgi norintiems padeda susipažinti su šio arabų pasaulio pakraščio ypatybėmis.

Gali atrodyti keista, tačiau 1990-1991 m. Irako invazija ir pusmetį trukusi okupacija beveik nėra afišuojama. Pagrindiniame ir visuomenei atidarytame iš trijų Kuveito bokštų lyg ir galima rasti Irako kareivių paliktus „autografus“, o miesto centre ganėtinai dažnai galima sutikti didžiules nuorodas į civilinės saugos slėptuves.

Kita vertus, beveik visas karo palikimas yra pateikiamas nedideliame, sostinės gyvenamajame rajone įsikūrusiame karo muziejuje. Tačiau ir pats muziejus yra labiau skirtas nedidelei pogrindinei organizacijai, kuri rinkdavosi dabar muziejumi paverstame name, kurį, savo ruožtu irakiečiai sušaudė iš priešais jį transporto žiede pastatyto sovietinio T-55.

Turėdamas laiko nusprendžiu apžiūrėti šalies šiaurę, jei ją tokia galima pavadinti, – Bubayan‘o salą. Deja, po truputį prastėjantis kelias atveda iki to, kas plakatuose vadinama uosto statyba, tačiau realybėje panašiau į abejų į salą vedančių tiltų uždarymą. Įdomus dalykas – viduryje dykumos galima rasti purviną palapinę, kurioje sėdintis pavargęs indusas ne tik už 100 filų parduos šalto vandens (kaina supermarkete – 50), bet ir parodys, kad iš esmės turi visą rimtą parduotuvę. Kam jos tokios reikia, kai aplinkui – nei gyvos dvasios, o artimiausias miestas – už pusvalandžio kelio – man irgi liko mistika.

Tokia pat nesėkme baigėsi mėginimas pasivažinėti „mirties keliu“ – į Bagdadą vedančiu greitkeliu, išgarsėjusiu dėl 1991 m. čia amerikiečių vadovaujamos koalicijos tiesiog sušaudytos besitraukiančios okupacinės Irako kariuomenės. Kelias – kaip kelias, tik tankų griaučiai jau seniai surinkti, o po kurio laiko įvažiuoju į kažkokią policijos ar kariuomenės kontrolės zoną, iš kur visais keturiais mokamais anglų kalbos žodžiais ūsuotas pareigūnas man paprasčiausiai liepia nešdintis.

Toks elgesys gal ir suprantamas – vargu ar greitai Irakas kuveitiečiams kels švelnius jausmus, o ir padėtis toje šalyje nelabai skatina atsipalaiduoti, net ir turint visą JAV karinę galią sau už nugaros. Užtai keliai link Saudo Arabijos nuteikia kur kas maloniau – pakelės ne tik apsodintos medžiais (lietuviams tai atrodo natūralu, bet visgi bevandenėje dykumoje medžiai patys neauga), bet ir pats pagrindinis kelias pavadintas kas keliolika kilometrų didžiulėse lentose pakartojamu „Dvejų šventovių saugotojo karaliaus Fahado bin Abdul Azizo“ (nežinnatiems – Saudo Arabijos karalius) vardu.

Dykumos peizažą gadina eilėmis po tris ar keturias ją kertančios aukštos įtampos laidų eilės. Plieninių atramų tiek daug, kad vietomis atrodo, jog visa dykuma yra padengta jomis. Elektros stulpai visgi nekliudo vietiniams naudoti dykumą kaip priemonę meditacijai. Laikas nuo laiko tolumoje galima įžiūrėti vieną ar kelias palapines, prie kurių stovi visai padorūs džipai. Kiek pavyko sužinoti, tokia praktika yra gana populiari – tiesiog išvažiuoti į dykumą dienai ar kelioms, pabūti su savo mintimis, o gal tiesiog prisiminti sunkią protėvių, gyvenusių tokiose pat palapinėse, bet neturėjusių džipų su kondicionieriumi, dalią.

Pasukus iš pagrindinio kelio, priklausomai nuo to, į kurią pusę, netrukus atsiremiama arba į pakrantėje plečiamas gyvenvietes ir kurortus, kaip Al Khiran, arba į dykumoje statomą kažkokį keistą pramonės ir gyvenamųjų kvartalų derinį, kaip Al Wafrah. Bet kuriuo atveju, matosi, kad statoma daug ir su užmoju, pirkėjai turi pinigų ir … noro savaip interpretuoti vakarietišką stilių. Rezultate, bent jau turtingesniuose rajonuose, gaunasi šiek tiek geriau nei naujųjų rusų ištobulintas kičas, bet irgi ne kažkas. Būtina tiek vienų, tiek ir kitų puošmena – standartiniai, grybus primenantys, žydrai ir baltai išdažyti vandens bokštai.

Kuveitas – oficialiai islamiška, tačiau ganėtinai demokratiška šalis. Pirma reiškia, jog alkoholio tiek vartojimas, tiek ir importas yra draudžiamas ir griežtai baudžiamas. Atitinkamai, tai reiškia, kad vakarinis gyvenimas, bent jau mūsų supratimu, nelabai egzistuoja. Pagrindine pramoga, bent jau ta, kuri matoma užsieniečiams, yra ėjimas į restoranus ir tai dažniausiai daroma visa šeima. Alumi, beje, prekiaujama, tačiau jis bus nealkoholinis.

Antra teiginio dalis reiškia, kad šalis turi konstituciją, čia vyksta rinkimai, yra netgi nuomonė, kad Kuveito politinis režimas yra demokratiškesnis už Jordaniją ir beveik sulyginamas su Tunisu. Praktiniame lygmenyje tai pasireiškia ir tuo, kad moterys ne tik turi balsavimo teisę, bet ir niekas jų neverčia vyniotis į skaras. Kitą vertus, prie tokios saulės net ir aš pradėjau galvoti kad įvairiausi chidžabai būnant lauke nėra tokia jau bloga idėja.

Paskutinės savo buvimo dienos vakare, nežinia kokio impulso pagautas, navigacijoje suvedu žodį „church“. Šūvis pasirodo taiklus ir atveda į visai nenuošalią, beveik miesto centre – už kvartalo nuo Nacionalinės Asamblėjos, esančią automobilių stovėjimo aikštele paverstą, pakrantės ir dangoraižių kvartalo apsuptą dykrą. Pusiau asfaltuotos, pusiau sukietėjusiu smėliu padengtos laukymės pakraščiuose, greta keleto jau retų, dar senąjį, iki naftos atradimo egzistavusį Kuveito miestą menančių pastatų, pasirodo yra įsikūrę gal dvi skirtingos bažnyčios.

Šiaurės vakariniame kampe, keliuose iš senovės išlikusiuose pastatuose glaudžiasi išeivių iš Indostano pusiasalio apgulta Nacionalinė evangelikų bažnyčia, pietvakariniame – naujutėlaitė katalikiška katedra. Pastaroji, beje, įdomi tuo, kad ji atrodo pastatyta turbūt pagal kokį nors brandaus romanizmo architektūros vadovėlį – atrodo tarsi tvirtovė ir yra apsupta aukšta siena, ant kurios kabo didžiulė padėka Kuveito valdžiai už leidimą ją pastatyti.

Vaizdas viduje kiek nuvilia – visgi šiuolaikinė netgi religinė architektūra nepasižymi formų ir papuošimų įvairove. Kas tikrai nustebina, tai mišių tvarkaraštis – šie renginiai vyksta ne tik anglų ar ispanų, bet ir malaylamo, koptų, korėjiečių, tagalogo, netgi arabų ir dar bala žino kokiomis kalbomis.

Įdomu ir tai, kad šioje bažnyčioje yra renkamos aukos Arabijos Mergelės katedros statybai Bahreine. Ką gi, krikščionybė, po beveik pavykusio Arabijos pusiasalio užkariavimo IV-VI a. vykdo naują mėginimą?

Kuveitas patvirtina jau senokai susiformavusį stereotipą, kad švara ir tvarka yra išskirtinis Vakarų pasaulio fenomenas, kažkokio nesuprantamo geoistorinio kataklizmo dėka įsitvirtinęs ir keliose likusio pasaulio atplaišose, tokiose kaip Singapūras ar Japonija. Kuveitas – miestas ir valstybė sudaro įspūdį, jog už pinigus gali nusipirkti gražių dalykų, tačiau išmokti juos prižiūrėti už pinigus nepavyks. Todėl taip ir gyvena – su apšiukšlintomis puikių greitkelių pakelėmis dykumose, su dulkėtomis dykynėmis šalia ultramodernių, blizgančių dangoraižių. Ar tiesiog su į vidurį gatvės išmestomis sofomis.

Atsakymas į tradicinį klausimą – ar grįžčiau už savo pinigus – gaunasi kiek netradicinis. Taip, Kuveitas, tiek kaip miestas, tiek kaip valstybė, keliautojui nėra itin įdomūs. Kitą vertus, Kuveito oro uoste egzistuoja labai geros pigių avialinijų jungtys su kitom arabų pasaulio šalimis ir Pietryčių Azija. Todėl, turint laiko ir susidėliojus pigius bilietus, miestas nusipelno to, kad tranzitinis keliautojas numatytų gerą pusdienį ar visą dieną jo apžiūrėjimui.

2 thoughts on “Kuveitas: sausa ir karšta, dangoraižiai ir dykuma, arabai ir indusai”
  1. Orientacinės varžybos visada įdomu, o jeigu dar gražiose vietose suorganizuota, tai iš viso gerai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *