Kuba 2008 metai. Rugsėjis
SKRYDIS.
Kubą ir Lietuvą jungia vienas nelabai malonus reiškinys. Jos abi yra pirmaujančios savižudžių skaičiumi, mes – Europoje, Kuba – Lotynų Amerikoje. Kuboje dėl politinės situacijos ir socialinių priežasčių 100 000 gyventojų tenka dvidešimt savižudybių, Lietuvoje tam pačiam skaičiui – keturiasdešimt. Dėl kokių priežasčių žmonės žudosi Kuboje „žino kiekvienas mūsų laikraštis“, kodėl tas pats velnias dedasi pas mus – galim tik spėliot.
Spaudoje ir internete norėjau atrasti kas dar bendro yra tarp Lietuvos ir Kubos, tačiau suieškojau tik seniai visiems žinomą tiesą, kad pas mus ir tenai Karibuose ilgą laiką gyvavo ta pati santvarka. “Pragyvenome revoliuciją, pragyvenome carą , pragyvenome karą, pragyvensim ir šitą klestintį socializmą“- prieš kokius dvidešimt penkerius metus pasakė liaudies artistė Kazimiera Kymantaitė, gurkšnodama alų viename teatralų susibėgime. Tada mums atrodė, kad jos žodžiai yra akiplėšiški ir neturi jokios perspektyvos, tačiau jie visiems labai patiko…Ir buvo pranašiški…
Gerai pasirausęs knygose ir internete, aptikau dar vieną bendrą bruožą, jungiantį mus su tolimąją Kuba. Tai – pomėgis vogt. Gyventi nevogdami kubiečiai dar neišmoko, o lietuvaičiai vis dar nepamiršo. Tačiau, ko gero, kad tuo mūsų tautų panašumai ir baigiasi.
Beveik mėnesį praleidę Centrinėje Amerikoje, išlydėję į namus pas savo mažą vaikelį skubančią jaunąją porą ir penkiese pasilikę Meksikoje , dar turėjome dešimties laisvų dienų uodegą. Vienbalsiai nusprendėme tas dienas praleisti Havanoj.
Į Kankūno oro uostą atvykom likus dviem valandom iki skrydžio. Keleivių salėje susiradom Kubanos avialinijų agentūrą, pasiteiravome dėl vizų, ir sužinojom, kad čia pat jas galime įsigyti, susimokėjom po 185 Meksikos pesus, ir po dvidešimties minučių jau turėjome Kubos vizas.
Įsodinimas į lėktuvą skrendantį maršrutu Kankūnas – Havana prasidėjo laiku, tad praėjus dar kelioms minutėms mes jau buvome lėktuve JAK 45, ir stebėjome kitus savo vietų ieškančius keleivius. Priešais mus įsikūrė jauna panelė taip gausiai pasipuošusi bižuterija, jog į galvą skverbėsi mintis, kad ji apšvarino kokią nors pigią Kankūno papuošalų krautuvę. Greitai lėktuvo salonas buvo pilnut pilnutėlis, o tarp kėdžių stoviniavo dar kokia 15 neturinčių kur dėtis. Nejaugi jie skris stovėdami – diskutavom. Paskui, tie stovintys keleiviai kažkur išgaravo, mes pakilome į orą, ir po valandos jau tvarkėmės įvažiavimo formalumus Havanos oro uoste.
Jo tarnautojai patvirtino gandus, kad viešbučiai jų šalyje yra brangūs, todėl nusprendėme apsistoti privačiuose butuose įrengtuose kambariuose užsieniečiams. Rusiškai kalbantis oro uosto darbuotojas pažadėjo parodyti mums gerus kambarius miesto centre prie Universiteto, ir mes įsiropštėme į jauno kubiečio vairuojamą tarnybinę Kubanos agentūros mašiną. 25 dolerius sumokėjome už kelionę,10 – už parodymą.
Su dviejų nuomojamų kambarių savininke susitarti niekaip nesisekė. Tik po kiek laiko supratome, kad mums visiems apsistoti dviejuose kambariuose neišdegs, kadangi Kubos įstatymai viename kambaryje leidžia gyventi tik dviems užsieniečiams. Aleksandro uošvė ilgą laiką negalėjo suvokti, kad gyventi tame pačiame kambaryje su savo dukra ir žentu jai neleidžia ne užsispyrusi nuomotoja, o griežta vietos tvarka. Uošvės Kuboje nepageidautinos, juokavau aš, bet mano jumoro ji girdėt nenorėjo.
Ieškodami trijų nuomojamų kambarių viename bute, mes aplankėme nemažai senamiesčio gyventojų, užtat neblogai susipažinom su pasiturinčių miestelėnų buitimi. Pabuvojome net vienos žymios aktorės apartamentuose, kurių sienas puošė didžiulės jos nuotraukos, sceniniai kostiumai, spektaklių plakatai ir meksikietiški sambrero. Pati buto šeimininkė su mumis kalbėtis nesiteikė, tikriausiai nė neįtarė, kad tądien tarp uolių trijų kambarių ieškotojų, buvo ir jos kolegų.
Gerai paklaidžioję, apsistojome žavingoje keturių aukštų viloje. Netoli mūsų namo goksojo didžiulis Habana libre ir dar vienas, niūrumu nenusileidžiantis Habanai, viešbutis. Kambariai privačiuose butuose visur kainavo vienodai – 30 vietinių dolerių, ir jokių kalbų apie kokias nors nuolaidas.
Socializmo nepatogumus pajutome jau tą patį vakarą. Nors buvo tik šešios valandos , nusipirkti maisto produktų mums niekur nepavyko, nes krautuvių Havanoje yra nedaug, o jos uždaromos 17 valandą. Kavinių ir restoranų taip pat ne prūdai, o ir tie patys vakarais skendi kažkokioje mistinėje prieblandoje, kaip ir visas miestas. Nušiurusioje kavinėj pavyko išgerti po puodelį kavos, bet niekaip nepavyko iš ponios barmenės nusipirkti nors šiek tiek maltų pupelių. Apie mūsų norą rytojaus rytą lovoje praleisti su karšta kava ji girdėti nenorėjo, burbėjo, kad rytmetinės kavos galėsime išgerti kitą dieną , dešimtą valandą, didžiausioje sostinės parduotuvėje.
Nors iki mūsų namų reikėjo pereiti tik porą kvartalų, suspėjome gauti keletą nedviprasmiškų abiejų lyčių Havanos piliečių pasiūlymų. Daina nustebo, Aleksandras sutriko, mes su draugu susidomėjom, o mūsų uošvė jokios reakcijos neparodė, nors vėliau iš jos išpešėme prisipažinimą, kad tie pasiūlymai ją labai šokiravo.
Dar atkreipėme dėmesį, kad tą vakarą miesto gatvėse buvo jaučiamas kažkoks labai bjaurus kvapas. Pirmieji įspūdžiai buvo tokie, kad esame atvykę į gana keistą miestą, apie kurį spręsti iš pirmojo žvilgsnio būtų didžiulė kvailystė.
Mūsų draugus šeimininkė perspėjo laikytis kuo toliau nuo vietinių vaikėzų, saugot kuprines, rankines, o tai prieis, prapjaus, atras, išims, apsižvalgyti nesuspėsi kaip liksi be pinigų. Pačioje viešnagės pradžioj likti be pinigėlių nepanorom, tad šeimininkės patarimą įsidėmėjom.
Jos vardas buvo Marisela. Apie šią įdomią personą parašysiu vėliau, šitoje vietoje noriu pasakyti tik tiek, kad per jos plepumą pirmąją naktį mes vos nelikome be miego, mat ji labai garsiai ir be jokių pertraukų kalbėjosi telefonu. Jai skambino ir ji kalbėjo, arba – ji pati skambino ir kalbėjo. Iki paryčių. Nauda iš tos nakties buvo tik tokia, jog supratom, kad telefoninių pokalbių kainos Kuboje yra visiems įkandamos. Socialistinės. Ryte pabudome labai anksti, mat mūsų mieloji Marisela per telefoną auklėjo kažkokią ponią Mariją.
PIRMASIS ĮSPŪDIS.
Havana savo amžių skaičiuoja nuo 1519 metų, pirmasis jos vardas buvo La Vila de San Christobal de La Habana. Šiandieninis miestas su priemiesčių gyventojais ir svečiais siekia arti pusantro milijono , 2008 metų rugsėjo pradžioje jų tarpe buvome ir mes.
Pusiau išsimiegoję puolėm ieškot kavos. Patraukėm prie netoliese esančio Habana libre . Mūsų spėjimas, kad devintą valandą ryto kavos gausime tik viešbutyje, pasiteisino. Skaniai atsigėrę ir paspoksoję į dar uždarytų viešbučio krautuvių vitrinas, išėjome tyrinėt miesto.
Iki revoliucijos Kuba klestėjo, o Havana tviskėjo ne ką blyškiau už Paryžių ar šiandieninį Las Vegą. Amerikiečiai kaip niekas kitas puikiai išmanydami gero poilsio kainą į savo linksmybių ir pramogų salą sutempė viską, kas buvo geriausio pasaulyje. O paskui netikėtai atėjo šio gražaus gyvenimo saloje galas. Prasidėjo revoliucija, jos įkvėpėjas Fidelis davė amerikonams stiprų spyrį į užpakalį, ir išvijo vargšelius iš žemiškojo rojaus. Išguitieji puolė ieškotis naujo linksmybės uosto, ir tokiu būdu, per rekordiškai trumpą laiką, atsirado Kankūnas, kuris, deja, niekada neprilygo ir tikriausiai niekuomet neprilygs Havanai. Tačiau Kubai laikotarpis be amerikonų irgi neatnešė nieko gero. Tuo galima įsitikinti vaikštant šiandieninio miesto gatvėmis.
Gyvenome Vedado rajone, netoli buvo garsusis Malekonas, greta – Universitetas, šviesiausias Havanos pastatas – centrinė ligoninė. Pirmąją dieną tyrinėjome vakarinę jo dalį ir atsistebėti negalėjome tokiu aplaidumu. Kad miestas kažkada buvęs neregėtai gražus, o šiandien apleistas, pastebėjome jau važiuodami iš oro uosto, bet tik vaikščiodami pamatėm, kad jis apleistas šokiruojančiai . Prieš dvidešimt trisdešimt metų mūsų nuniokotas Užupis atrodė kur kas prašmatniau.
Vakare nutarėme sielą atgaivinti krantinėje. Dar dieną supratom, jog vaikštant Havanos gatvėmis reikia žiūrėti sau po kojomis, mat kubiečių požiūris į kanalizaciją ir tualetus yra itin išradingas. Kai pirmą kartą ant šaligatvio pamatėme „šį bei tą“ pūpsant, pagalvojome, kad tai atsitiktinumas, kai tą „šį bei tą“ išvydome antrą ir trečią kartą – susimąstėm, o kai visa tai pradėjome pastebėti vis dažniau ir dažniau, priėjom prie liūdnos išvados, jog kai kurie gyventojai, kanalizacijos vandenis kartu su fekalijomis nesidrovėdami leidžia tiesiai į miesto gatves.
Tą vakarą Malekono krantinėje įrengtoje didžiulėj estradoj vyko koncertas. Susirinko daug turistų, dar daugiau – vietinės faunos. Visi klausėsi dainininkų, kuriems pritarė vykęs orkestras. Čia pat stovėjo išrikiuota baterija dėžių panašių į mūsų biotualetus, publika pasislėpusi tose dėžėse kakojo į šaligatvyje padarytas angas, tos kakos krito ant pakrantės akmenų, ir jas bematant pasiglemždavo švelniai ošiančios akvamarino spalvos jūros bangos. Gamtos automatika veikė be sutrikimų, tačiau kvapelis jautėsi. O kai nuo karibų papūtė gaivus vėjelis, tai tas nedidelis kvapelis pavirto dideliu nemaloniu kvapu. Tokiu pačiu, kokį mes užuodėme pirmąjį viešnagės vakarą.
Antroji diena Havanoje mūsų sielose pasėjo nerimą.
Po koncerto, grįždami namo matėme gausiai šviečiančius didžiųjų viešbučių langus, kurie bylojo apie tai, kad mieste pilna turistų. Nesuprasdami ko čia veržtis nusprendėm, kad juos į Havaną „monija“ pasenusios legendos apie švytinčią laisvės salą, kažkada čia gyvenusius ir kūrusius garsius menininkus, istorijos apie Kubos cigarus, garsųjį romą, ir žmones niekada nepavargstančius šokti salsą.
Vakare liūdni skirstėmės į savo kambarius, mėgindami atrasti atsakymą į kirbantį klausimą – o kokio velnio čia atsigrūdome mes?
Už sienos į telefono ragelį žviegė Marisela.
TREČIOJI DIENA.
Trečiąją dieną skyrėme centrui, ir mums atsivėrė visai kitokia Havana. Nuo atvykimo dienos ji niekuo nepasikeitė, buvo tokia pat apšiurusi, apgriuvusi, apleista , tačiau nuėję prie Kapitolijaus, pavaikščioję senąja La Rampa, pažvelgę į Santa-Klaros vienuolyno sienas, pamatę skulptoriaus Zanečio septyniolikos metrų aukščio Respublikos skulptūrą Kapitolijuje, mes praregėjom, ir tada ji mums atskleidė savo tikrąjį – kartaus grožio veidą, nepakartojamą, turtingą ir gilų.
Supratom, kodėl Havana ne tik politinis, mokslinis, kultūrinis centras, bet ir yra laikoma vienu iš pačių dailiausių miestų. Senoji jo dalis ypač graži. Gatvėmis vaikščioti galima be galo, jos nepakartojamos, o kiekvienas namas yra muziejus, net labiausiai apleistas, net pusiau nugriuvęs. Miesto širdyje pasidarė aišku, kodėl Havana yra pagrindinis Kubos magnetas, 1982 metais JONESKU paskelbtas visos žmonijos turtu.
Neperdedant galima tvirtinti, kad Havana, nors ir labai apverktinoje būklėje, vistiek yra vienas iš pačių įspūdingiausių ne tik vakarų pusrutulio, bet ir viso pasaulio miestų.
Pačiais mieliausiais, pačiais gražiausiais epitetais turistai apdovanojo šį Karibų jūros saloje įsikūrusį perlą. Ir pačiais gražiausiais palinkėjimais. Pačiais, pačiais…
Į sostinę turistus traukia dvi vietos: senasis pilnas architektūros šedevrų senamiestis, ir miesto pliažai. Havana – poilsiautojų rojus: ilgi paplūdimiai, daug modernių ir senoviškų viešbučių, pasiryžusių patenkinti pačius išrankiausius, pilna organizuojamų ekskursijų , daug galerijų, muziejų, teatrų, nardymo, žūklės vietų, įvairiausių regatų, nemažai unikalių, sveikatą taisančių ir tausojančių įstaigėlių.
Būnant Havanoje lankėmės ne viename bute. Jie taip pat puikūs. Tokie puikūs, kokius, tikriausiai, turi tik Paryžius, ir gal dar vienas kitas Europos miestas. Juose daug erdvių kambarių su keturių metrų aukščio lubomis, čia atsidūręs turi aukštai pakelti galvą , kad jas išvystum . O po jomis kabo stebinantys krištolo sietynai, kambarius puošia masyvūs kolonijinių laikų baldai. Net pačiuose apleisčiausiuose, pačiuose baisiausiuose butuose gausu antikvariato. Sėdi senoviniuose divanuose ir krėsluose iki ausų išsišiepę mulatai, kaifuoja ir tingi. O ką jiems veikt? Juk rojuje dirbti nereikia.
Būdami Belize pastebėjom, kad vietos gyventojai į mus žiūrėjo labai savotiškai. Tingiai, su neslepiama viltim. Tos akys buvo gražios, skirtingos, tačiau jose buvo tik viena visus žvilgsnius jungianti mintis – duokit mums pinigų.
Tikriausiai jie manė, kad mes visiškai neturime kur jų kišt. Jeigu tokiems pasiūlytum užsidirbti, jie tave pasiųstų labai toli, jeigu pasiūlytum užsidirbti labai labai daug, gal tuomet toli nepasiųstų. Sunku pasakyt.
Havaniečiai irgi daugumoje juodukai, bet kitokie. Jie pinigų iš turistų nekaulija, o siūlo paslaugas…
Naujosios Havanos architektūra nėra įsimintina, bet įvairi, platūs prospektai, garsūs bulvarai , čia įsikūrę daug patogių daugiaaukščių viešbučių, kurie visą laiką yra pilni svečių iš Kanados, Anglijos, Indijos, Rusijos…. Tik ne iš Amerikos. Amerikiečių šiuolaikinė Kubos vyriausybė į savo šalį neįsileidžia. Kaip blogo užkrato.
APIE SEKSUALUMĄ
Mūsų jaunimą,mergaites ir vaikinukus, būti seksualiais šiandien moko visi kas netingi, tiksliau pasakius – visi kam tai yra naudinga : kirpėjos, pardavėjos, šiaučiai, kriaučiai, dizaineriai, psichologai, seksologai, psichiatrai, dantistai, moterų klubai, vyriškumo mokyklos, visos radijo stotys, mažiausiai du šimtai televizijos kanalų ir pulkas Lietuvos raganų laisvu nuo darbo metu.
Jauni žmonės išklausę šitiek pamokų beveik pasiunta ir jau visai neišmano kaip tą savo seksualumą tobulinti: vaikinų nertiniai susitraukė iki kojinės , viskas tempta aptempta tiek , kad daugiau jau nebėra kur tempti arba įvyks katastrofa, mergaičių sijonai sutrumpėjo iki diržo pločio, palaidinių iškirptės nusileido iki juosmens, o blizgalų, skaistalų ir visokios rūšies pomadų, ačiū mūsų kruopščioms statistikos departamento darbuotojoms, berniokai jau suvalgo net septynis kilogramus per metus.
Mūsų jaunimėliu žavėjausi, kol nepabuvau Kuboje, bet grįžęs iš tenai suabejojau ar tėvynėje ir Europoje manęs neapgaudinėja, mat viskas ką matome mūsų įstaigose, teatruose, restoranuose ir paplūdimiuose, kažin ar turi ką nors bendro su tuo, ką mes mėginame vadinti seksualumu.
O kaip Kuboj?
Nagi niekaip.
Visi vaikšto apsirengę gana paprastai, vyrai ir vaikinai – su ilgomis kelnėmis, rečiau su šortais, trumparankoviais ar berankoviais marškinėliais, moterys ir merginos su, paprastomis palaidinėmis ir beveik jokios išorinės ekvilibristikos. Jokių iššūkių ir maivymosi. Žodžiu, kubiečiai ir kubietės tarsi nesistengia atkreipti į save priešingos lyties atstovų dėmesį, o rezultatas atvirkščias – jų seksualumas taip ir trenkia per galvą, vos tik tu išeini į gatvę. Jie nieko tokio neveikia, o tu,žmogau, kasdien vis kvailėji aritmetine progresija.
Nors nieko tokio ypatingo jie neturi, ko neturėtume mes, dievaži nieko, o traukia kaip magnetai. Gal tik jų formos šiek tiek skiriasi nuo mūsiškių.
Jie ir jos aukšti, gražūs, juodi, su dantimis be jokių metalinių skobių ir tarsi prikimšti. Moterų užpakaliukai taip atsikišę, kad padėklą su taure vyno galima pastatyt. Krūtinės stipriai priekyje ne tik jauniklių, bet ir labai solidaus amžiaus moteriškių. O vyrai , regis, iš vis nieko tokio neturi ir nedemonstruoja, tačiau vyriški. Mūsų moterys kasdien kuždėjosi, kad vietiniai yra labai, labai, labai…labai ohoho.
Grįžęs namo ėmiau akyliau stebėti lietuvaites . Ir ką gi tokio aš pamačiau po tuo totaliu apsinuoginimu? Daugiausia kaulus. Apnuogintus kaulus. Suprantu, kad jie irgi yra labai patrauklus ir seksualus dalykas, tačiau man geriau patiko Havanoj. Mįslingiau…
Paskui galvoje apsigyveno šelmiška mintis, kad mūsų jaunimo apsirengimas yra ne seksualus, o ko gero urviškas. Keista, bet kuo labiau mūsų mergaitės nori būti seksualiomis, kuo daugiau apnuogina savo jaunus gražius kūnus, tuo daugiau panašėja į urvas. O vaikinai į erelius, bet į seksualius vyrus – ne.
Įtariu, kad mes pamiršom paprastą tiesą, jog seksualumas yra menas atitinkamai apsirengt, o ne atvirkščiai.
MARISELA
Kaip jau minėjau – Marisela buvo mūsų šeimininkė. Kuboje priimta laisvesnius savo buto kambarius nuomoti užsieniečiams: įrengi visus patogumus, kaip pridera sutvarkai plotą, užpildai tam reikalui skirtus popierius, gauni tam tikrus pažymėjimus, kiekvieną mėnesį susimoki po tris šimtus dolerių ir nuomok.
Bet valdžios diktuojamų taisyklių reikia laikytis raidė į raidę. Jų daug, tačiau nepaisyti nevalia, nes atims licenziją, o antrosios tu jau daugiau negausi niekada.
Mūsų šeimininkė Marisela seksualumu lyg ir nepasižymėjo, bet užtat visą laiką šnekėjo. Nekalbėjo ji tik miegodama ir tol, kol skambėdavo telefonas. Visą kitą laiką – šaukė. Labai panašiai šaukia Vilija Trečiokaitė televizijos seriale vaidindama Raimundėlio mamytę. Na, mamytę pakęsti galima, kaip ne kaip ji scenoje, yra meninis personažas ir šaukia tik valandą per dieną. Be to , jeigu labai nusibosta – Trečiokaitę išjungti galima. O mūsų mielosios Mariselos neišjungsi. Manau, kad panašiais atvejais žmogaus galvoje ir gimsta mintys apie nusikaltimą…Na, bent jau apie nedidelį nusikaltimėlį tikrai gimsta…
Niekur pasaulyje nerasite kito tokio miesto, kur nuo namų langų, stogų ir sienų ant jūsų gali nukristi tokia didelė daiktų ir jų nuolaužų įvairovė, tik Havanoj. O kai į miestą atūžė Gustavas, kai aplink viskas pradėjo pyškėt, suktis ir skraidyti, Marisela , geisdama apsaugoti mus nuo dar labiau padidėjusios galimybės gauti kuo nors per galvas, visai sužvėrėjo:
-Nevarstykit durų, patikrinkit langus, iš namų kojos nekelkit, apie gatvę nesvajokit, aš už jus atsakau…
Paskui Gustavas išsidangino Naujojo Orleano link, o mes atsisveikinome su savo šeimininke ir išvažiavome į oro uostą. Gatvės ir pakelės buvo pilnos nuolaužų ir pačio įvairiausio šlamšto, o vienoje sankryžoj darbininkai mėgino į furgoną įkelti negyvą karvę. Dėl Gustavo atidėtų reisų mus parai apgyvendino prašmatniame keturių žvaigždučių viešbutyje. Viešnagė Havanoje neplanuotai pailgėjo, bet mes dėl to per daug nepergyvenom. Vakare susirinkom romantiškai vakarienei. Bevalgant ir besišnekant Daina netikėtai suplojo rankomis, užšoko ant lovos ir nei iš šio nei iš to garsiai sušuko:
-Marisela, Marisela, pabučiuok tu dabar mums visiems į…
Tikriausiai mielosios Mariselos balsas mums buvo truputį pakyrėjęs.
ALEKSEJUS IR VOICEKAS
Kelionė į Kubą atsirado improvizuojant , informacijos apie šalį turėjom mažai, tačiau atvykus nereikėjo daug proto ir pastangų suprasti, kad Kuba meilės fronte nė kiek nenusileidžia sekso turizmu pagarsėjusiam Tailandui, o mergaitę čia galima nusipirkti vos vienu dviem doleriais brangiau nei langustą ar krabą.
Floriditos restorane mus užkalbino, atvykę pasimylėti su vietinėmis gražuolėmis, rusas Aleksejus ir lenkas Voicekas. Jie džiaugėsi šalimi ir saulėtais paplūdimiais , bet skundėsi visa eile iškylančių nepatogumų . Aleksejus pasakojo, kad bjauriausias dalykas Kuboje yra butų savininkės. Nuoma jos verčiasi legaliai, todėl veja lauk juos atlydėjusias mergaites ir grasina jas perduoti policijai .Dėl šitos priežasties jie turi begalę problemų.
Į tas nuomotojas jie galėtų nusispjaut , jeigu pavyktų įkalbėti mergaites mylėtis gamtoje. Nereikėtų papildomai išlaidauti ir malonumas nenukentėtų, bet mergaitės į gamtos prieglobstį važiuot atsisako, todėl jie nuolat ieško sukalbamesnių nuomotojų ir yra priversti dažnai keisti savo būstus. Nelegaliai dirbančiuose viešbutėliuose viskas yra paprasčiau, tačiau ten jie būti nenori,nes yra rizikinga.
Šiek tiek apsinešęs jo draugas Voicekas piktinosi, kad Havanoje per brangu, kad kurvos čia
taip pat per brangios, visai nėra kas veikti, o krevetės blogai nuplautos, girgžda tarp dantų ir jokiu būdu nevertos tokių didelių pinigų.
Pyktelėjęs ant lenko Aleksejus aiškino, kad Kuboje svarbiausias dalykas yra ne kokios ten nors krevetės, o seksas , kad žodžiai seksas ir Kuba – sinonimai, kad reikia dėkot aukščiausiajam, jog dar nedaug turistų (man pasirodė labai daug) , kad viskas palikta savieigai ir todėl čia gyvuoja du jo dievinami dalykai: maudynės ir dulkynės.
– Be to čia pilna išmanančių savo amatą, – tęsė mintį Aleksejus, jis džiaugėsi sekso kultūrą propaguojančiais taksistais, pardavėjomis, daktarais, medicinos seserimis, bibliotekininkėmis ir studentais. Bėda tik viena – jis niekaip negalįs priprasti prie suteneriaujančių senučių, mat su jomis derėtis dėl merginų kainos jam esą nepatogu.
– Kubietės ir kubiečiai gražuoliai ,- nuoširdžiai kalbėjo Aleksejus, – todėl į Kubą gali atvykti kiekvienas. Nepatenkintų nebus.
APIE TURIZMĄ
Turistų Kuboje gausu.
Nors turizmas ir griauna „brandaus“ Kubos socializmo pamatus, turistus šalies valdžia noriai įsileidžia ir globoja visomis saugos priemonėmis. Net jei atvykėlis nepertekęs pinigais, mokesčių pavidalu, kitomis rinkliavomis bei savo poreikių tenkinimu, jis čia vis vien palieka nemažą pluoštą banknotų. Pasiturintis turistas,gyvenantis Kapitolijaus kaimynystėje išleidžia jų visą krūvą, o tai ir sudaro ženklią Kubos nacionalinio produkto dalį.
Socializmo sargai įstatymuose jau daro pakeitimus ir leidžia kurtis šiokiam tokiam verslui,
mat pradeda suvokti, kad prakutęs bėdžius šaliai yra naudingesnis , nei nusigyvenęs vargeta, o pasiturinčių Kubos prostitučių armija – kur kas mažesnė nelaimė nei būriai alkanų moterų.
Ar Kuba yra tokia, kokią dažniausiai vaizduoja keliautojai?
Ne visai, bet teisybės daug. Tiesa, kad šalyje nėra ką pirkti, bet brangu, kad kubiečiams nesvetima vagiliauti ir pardavinėti nugvelbtą turtą juodajame turguj, apie kurio egzistavimą Marisela mums nieko nesakė , kad pardavėja aptarnaudama klientą, tuo pačiu metu sandėlyje dar suspėja pasimatuot prekeivės jai pasiūlytu apatiniu trikotažu, kad gatvėse kvepia cigarai, o užsieniečiai kaip bepročiai duodasi po Havaną ieškodami marškinėlių su revoliucionierių portretais.
Teisybė dėl kubietiško romo – įsikalė turistai į galvas, kad jis čia geriausias, todėl ir gurkšnoja jį kiekviename žingsnyje.
Tiesa, kad Havana yra tarsi liga, jeigu nesuspėjai jai atsispirti pirmąjį kartą, tai neatsispirsi jau niekada.
O štai dėl salsos – perdeda.
Ant kiekvieno kampo jos čia niekas nešoka. Muzika groja kavinėse, restoranuose, terasose, kiemuose, bet šokama retai. Matėme tik kartą. Prie parko vartų grojo orkestrėlis. Praeidamos dvi merginos švystelėjo į šalį batelius ir pradėjo šokt. Lengvai taip, be pastangų ir noro pasirodyt. Pašoko, pašoko truputį, vėl įsispyrė į savo batelius ir susikibusios už parankių nuėjo. Tai tiek to šokimo. Tiek tos salsos.
Kuo dar maloni Kuba?Tenai kol kas mažai mobiliųjų telefonų, todėl gatvėse ir transporto priemonėse nereikia klausytis pačių kvailiausių monologų apie niekalus ir nieką, ačiū Kūrėjui, ten žmogus dar esi apsaugotas nuo kramtomos gumos, amerikoniškos “demokratijos“ ir iki neįgalumo užkrušančios reklamos.
Grįžęs namo galvojau kuo mes dar panašūs į juos, tačiau į galvą lindo vien tik skirtumai. Tiesa, mes ir havaniečiai esam neturtingi, tačiau jie – linksmi, o mes – paniurėliai. Kai kas puls man prieštarauti dėl šito jau pabodusio teiginio. Tokiems siūlau atvykti pas mane ir akies krašteliu žvilgtelėti į mano viršininkę. Arba įsijungus televizorių įdėmiau pažiūrėti į mūsų gerbiamiausios žinių laidos vedėjos veidą. Nežinau ką į ją žvelgdami galvoja kiti, bet kai pamatau aš, tai nesiliaunu stebėtis, kaip iki šiol ji dar nepaskelbė trečiojo pasaulinio karo ar kokios nors kitos apokaliptinės naujienos. Vien šitie du pavyzdžiai man leidžia lietuvaičius vadinti paniurėliais, apie daugiatūkstantinę pasibaisėtinai surūgusių fizionomijų minią Vilniaus stočių rajone nekalbu. Ją reikėtų įtraukti į JONESKU saugomų vertybių sąrašą.
IR APIE KAINAS
Viza – 40 litų.
Išvykimo mokestis – 70 litų.
Taksi nuo oro uosto iki centro – 84 litai.
Kambarys bute – 84 litai.
Didelis batonas – 14 litų.
Litras vandens – 5,60 lito.
Kava – 2,80 lito.
Kukli pica – 7 litai.
Litras sulčių – 6 litai.
Užkandis gatvėj – 8-14 litų.
Kilogramas bananų – 8,40 lito.
Vištos porcija kavinėje – 18 litų.
Gabalas keptos mėsos – 56 litai. Suprantu, kad už tokią kainą jį valgyti galima Londone, bus bent atitinkamai pateiktas, bet valgyti 56 litus kainuojantį patiekalą nušiurusioje Havanos „knaipėj“ – reikia turėti specifinių gurmano bruožų.
Cigarai pavartėj – nuo dolerio, parduotuvėse– labai brangūs. Mums kelis kartus siūlė pirkti cigarų Kankūno turguj . Gyrėmės, kad šitomis prekėmis apsirūpinsime Kuboje, tačiau pamačius jų kainas Havanos krautuvėse noras pirkti atšoko, mat Meksikoje tokie patys penkis kart pigesni.
Kavagne 
Aruna 
pirmas