Tai jau trečioji paeiliui mano „vasarinė“ kelionė automobiliu. Maršrutas kristalizavosi visus metus – nuo praeitos vasaros, kai viename dienraštyje perskaičiau apie tautiečių kelionę po šiaurinę Prancūziją. Labai jau pasidarė įdomu pačiam išvysti vandenyno potvynius ir atoslūgius, kurie būdingi šiam regionui.Tačiau, kuo labiau artėjo išvykimo data, tuo labiau maršrutas pradėjo krypti Šveicarijos pusėn – matyt kalnų bacila jau galutinai užkrėtusi mane Pakeliui iš Normandijos į Šveicariją dar buvo nuspręsta užsukti į Paryžių, mat jo labai norėjo moteriškoji ir vaikiškoji dviejų ekipažų dalis.
Pradžioje pateiksiu bendrą informaciją, toliau kelionės dienoraštis.
Taigi, galutinis maršrutas gavosi toks: Lietuva- Lenkija-Vokietija-Belgija-Š.Prancūzija (Normandija)-Paryžius-Šveicarija-Lichtenšteinas-Austrija-Vokietija-Čekija-Lenkija-Lietuva.Vykta dviem ekipažais, 8 žmones, kelionės trukmė – 12 dienų. Nuvaziuota apie 7000km. Automobiliai nerajūs – degino apie 7 litrus benzino 100 kilometrų. Vienam ekipažui degalai + kelių mokesčiai kainavo apie 2500 Lt. Nakvota dažniausiai kempinguose palapinėje, kelis kartus viešbučiuose.Kelionės metu gavome nemažai lietaus, bet sugebėjome į jį pažiurėti kaip į natūralų gamtos procesą, todel liūtys nuotaikos per daug negadino.Galima sakyti, kad pasiekę Alpes ir apšalę nuo kalnų grožio , lietaus net nebejutome
Pirmoji diena nuobodi, bet tik keleiviams..Vairuotojai turi paplušėti, kol įveikiama Lenkija su kasmet gerėjančiais keliais. Dėl nesibaigiančių Varšuvos gatvių remontų šįkart ją aplenkiame šiaurrytiniu lanku per mažus miestelius, kurie, kaip ir visa centrinė Lenkija, susižavėjimo nekelia. Maloniai nuteikia mokama autostrada nuo Lodzės iki beveik Vokietijos sienos.Tiesa, paskutiniai 100km su nesibaigiančia furų eile užtrunka netoli 2 valandų. Buvome žadėję nakvoti kempinge netoli Frankfurto prie Oderio, bet vakarop apsiniaukęs ir pravirkęs dangus pakoregavo išankstinius planus, todėl pagal planą B atvažiavome iki plastmasinio Formulės viešbučio salia Berlyno, kuris turėjo laisvų vietų ir be problemų priėmė visą kompaniją.
Antroji diena nuobodi tik vairuotojui (autoriui).Visą dieną važiuoti Vokietijos, Belgijos, po to dar ir Prancūzijos autostradomis neypatingai įdomu, vis norisi kokio kalniuko ar slėniuko, kuriuos galėčiau stebėti bent akies krašteliu …Pagal paskaičiavimus Normandijos pajūrį turėjome pasiekti apie 18-19h, todėl labai džiaugiausi, kai lauktu metu pamačiau išvažiavimą iš autostrados su užrašu Dieppe (pajūrio miestelis). Pagrindinis tikslas buvo rasti nakvynę netoli Fecamp ar Etretat miestelių, nes ties jais labai gražios ir įspūdingos pakrantės uolos. Buvau skaitęs, kad prancūzai šioje dalyje dažniausiai kalba tik savo kalba ir į kempingus įsileidžia tik iki 19h.Buvo sekmadienio vakaras 20h, gatvelės tuščios, kol Le Tilleul miestukyje vos vos pamatėme nuorodą į kempingą. Jame šeimininkavę solidaus amžiaus prancūzai mus be problemų įleido, tik turėjome vargo kol susikalbėjome ir susimokėjome( nepamenu kiek, bet nesitikėjau, kad taip pigiai prasisuksim Prancūzijoje,maždaug 3-4 eurai/žmogui ). Kalbėjome įvairių gestų ir neaiškių garsų kalba .
Trečią dieną 8h ryte Etretate jau parkavome mašiną ir ėjome ieškoti kur pasislėpusi taip vadinama „drambliuko“ uola? Praktiškai dėl jos čia ir sugalvojau atvažiuoti, pernai pirmąkart pamatęs nuotrauką. Dramblį, straubliu siurbiantį vandenį, ji tikrai primena. Jei tiksliau, tai tokios uolos yra dvi. Viena – su „liesesniu“, kita „riebesniu“ straubliu. Aplamai, nemažas La Manšo sąsiaurio ruožas Prancūzijoje pasižymi uolėtu, tarsi peiliu nurėžtu stačiu krantu. Uolų aukštis siekia keliasdešimt metrų .Geras jausmas apima stovint ant jos ir žvelgiant į vandens platybes. Turbūt panašiai Di Caprio jautėsi „Titanike“ .Šalia uolų įrengti golfo laukai. Nors nesu matęs iš arti daugiau jokių, bet įtariu, kad šių geografinė padėtis ir regimi vaizdeliai, mušinėjant kamuoliukus į duobutes turbūt vieni įspūdingiausių pasaulyje. Beje, po aikštyną, be žaidėjų, dar lakstė ir zuikių šeimyna . Kai nusileidome atgal į miestelį, krantinės restoranėlyje kažkas užsinorėjo išgerti kavos puodelį. Norėjo iki tol, kol pamatė kainą – 6,5 Euro! Toliau važiavome per mažus pajūrio miestelius , kurie susilieję, neatskirsi kur vieno pradžia, o kito pabaiga.Beje, pervažiavome įspūdingo dydžio Normandijos tiltą per Senos upės žiotis.
Kitas dienos tikslas – Omaha paplūdimys, kuriame 1944-ųjų birželio 6-ąją prasidėjo visų laikų didžiausia desantinė operacija, kurioje dalyvavo per 850 000 sąjungininkų karių. Iš D.Britanijos išplaukę sąjungininkai išsilaipino Prancūzijoje, Normandijos paplūdimiuose ir pradėjo savo išvadavimo žygį vakarų Europoje. Apžiūrėjome memorialą, amerikietiškas, iki tol tik filmuose matytas, kapines su daugybe baltų marmurinių kryžių ir žalia, idealiai prižiūrėta veja. Kažkas viduje kirbėjo vaikštinėjant ten tarp tų kryžių, atmintyje atgijo vaizdai su kruvina jūra iš „Gelbstint eilinį Rajeną“ .Žodžiu, tai vieta, priverčianti atiduoti pagarbą tiems 4 000 kareivukų, paklojusių čia jaunas galveles…Grįžęs labiau pasidomėjau apie mūšį, tai nuotraukose baisu buvo matyti nemažai 15-17 metų vaikų, kurie dalyvavo toje mėsmalėje.
Vakarop pasiekėme St. Michel vienuolyną ,įsikūrusį saloje ir iš visų pusių supamą vandens. St. Michel įlankoje yra didžiausi potvyniai Europoje – aukščių skirtumas siekia 12 ar daugiau metrų, o jūra atsitraukia iki 7km. Prieš supilant pylimą į salą (XIXa. berods) į Mont St. Michel galėdavo patekti tuomet, kai vykdavo atoslūgiai. Tada likdavo dideli plotai smėlėtos žemės aplink tą pilį-vienuolyną.Todėl nemažai žmonių per savo žioplumą čia yra paskendę. Kai mes atvažiavome, dulksna sukūrė magišką atmosferą, pylimu nuo pilies risnojo arkliai tempdami viduramžiškas karietas..Žodžiu, vaizdelis užburiantis. Pačio miesto senoviškesnio įsivaizduoti neįmanoma (kad klydome, supratome kitą dieną apsilankę Dinane). Įėjimas pro geležinius nuleidžiamus vartus ir t.t. Apačioje minučių tikslumu surašytas potvynių ir atoslūgių grafikas. Užlipus aukščiau atsivėrė panorama į išsausėjusią jūrą. Kiek gaila, kad atvykome potvynio bangai jau esant nebetoli kranto (apie 500-1000m). Norėjau pamatyti maksimalų atoslūgį, bet nepavyko. Nusileidę dar pamindžiojome po šlapią smėlį ir važiavome ieškoti nakvynės. Kadangi čia gausu turistų, tai pirmi 2 kempingai buvo pilni, tad patekome tik į trečiąjį – patį jaukiausią savotiškai. Mat jis įkurtas tokios senovinės pilaitės- dvarelio nedideliame kieme. Palapines pastatėme po šimtamečiais medžiais, o vakarojant virš galvų pradėjo skraidyti šiksnosparniai. Daug panašumų su Drakulos pilimi. Įsikūrėme po didžiuliu medžiu, pradėjome ragauti tikrą sidrą ir kitokius prancūziškus skanėstus. Po sidro degustacijos moterys galutinai suprato, kokią chemiją pas mus pardavinėja ir nusprendė į lietuviško „sidro“ pusę daugiau nebežiūrėti.
Ketvirtos dienos popietę planavome pasiekti Paryžių. Ryte dar norėjome apžiūrėti austrių fermą Cancale mieste, bet buvome per ankstyvi svečiai – mus pasitiko užrakinta spyna ir užrašas open 11h. Mat atoslūgis prasideda vėliau, o 8h visi eksponatai dar po vandeniu .Tai pasisukinėjome po bundantį miestelį ir riedėjome link St.Malo gynybinio miesto – tvirtovės. Visą miestą juosia galinga siena, kurios viršumi – lyg tvirtovės sargybiniai prasukome ratuką. Įdomu tai, kad senamiestyje 1944m. buvo sugriauta 85 proc. pastatų, o iki 1960 metų viskas atstatyta. Vaikščiojant kažkaip nelabai pastebėjau, jog tai maždaug Elektrėnų amžiaus miestas – taip autentiškai viskas atkurta…Kaip ir vakar ,vėl prasidėjo atoslūgis, vėl apsidumblavome batus…Tada pajudėjome link Dinano – dar vieno viduramžiško miesto mūsų kelyje. Buvau skaitęs, kad filmus apie viduramžių laikus kurti čia galima praktiškai be dekoracijų. Apsilankęs jame visiškai su tuo sutikau. Fantasmogoriškai atrodė ant kai kurių senovinių namų besidraikstantys milžiniški voratinkliai, senovinės masyvios durų rankenos ir dar daug įvairių smulkių detalių. Galima sakyti, kad šiame mieste laikas stovi vietoje jau kelis šimtmečius, o jo gyventojai tik išoriškai pakito per tuos šimtus metų – lėti ir orūs leidžia laiką gatvių kavinukėse.
Toliau visi keliai vedė mus į Paryžių. Pasirinkome ne autostradą, nes pagal kelionės planą ir paprastu keliu apie 18h turėjome pasiekti kempingą Paryžiuje. O vietiniai keliai atskleidžia kur kas daugiau šalies grožio. Važiavome per agrarinį kraštą, driekėsi įvairių kultūrų laukai, kartais kelią užgrūsdavo koks ūkininkas su kombainu ar didžiuliu traktoriumi. Juokingai atrodė pakelės reklaminiai stendai, kuriuose žąsys savo sparnais kvietė paragauti žąsų kepenėlių…Buvome užsukę į vieną specializuotą žemės ūkio produkcijos parduotuvę, kurios būna įsikūrusios šalia stambesnių ūkių.Gaila, kad negaliu čia perkelti to kumpių ir visokių skanėstų kvapo…Prieš Paryžių dar neplanuotai užsukome į Versalio rūmus, kurie ypatingo susižavėjimo man nesukėlė. Na, nemėgstu aš tų blizgučių, kad ir brangių…Užtat Versalį prisiminsiu todėl, kad vienoje sankryžoje raudoną šviesoforą pervažiavau net nepastebėdamas šio fakto. Draugai, važiavę paskui, vėliau papasakojo kokią prancūzų reakciją buvau sukėles … Todėl Paryžiaus eismo truputį bijojau (vistik 10mln. gyventojų), bet susiėmiau,o navigacija puikiai sutvarkė mano jaudulį bei greitai atvedė į kempingą Bulonės miške, nuo kurio iki Eifelio bokšto tik 3km! Kempingas didžiulis, nepalygint su mažu ir jaukiu St. Michelyje, iš jo kursuoja autobusas, nuvežantis iki dižiulio transporto mazgo, nuo kurio galima metro ar autobusais nukakti į bet kurią Paryžiaus vietą. Tai pirmąjį vakarą apžiūrėjome Eliziejaus laukus ir Eifelį. Į akis krito tautų margumynas, ypač neįprastai atrodė šeichai, vaikščiojantys su savo keliomis žmonomis, o gal ir dukromis, nes visos pasislėpusios po čadromis. Tai nelabai ir pamatysi kokio tai amžiaus moterys. Tik pastebėjau , kad iš po juodų apdarų šmėkščioja Louis Vuitton rankinės, o ant rankų pirštų mūvi ne pačius pigiausius žiedus . Na, dar pastebėjimas toks, kad alaus bokalas kavinėje su vaizdu į Eifelį 9- 10 eurų…O vienai mūsų mažajai keliauninkei labai baisūs žmonės buvo juodaodžiai, įkyriai siūlantys niekniekius. Vakare grįžome tiek nusivaikščioję, kad kitą dieną žadėjome nelįsti iš kempingo.
Bet išaušus penktajai dienai galvelės buvo šviesesnės, o kojelės lengvesnės. Kadangi pats senąją Paryžiaus dalį buvau lankęs ankščiau, tai pasiūliau pradžiai važiuoti į Defanso rajoną, o paskui jau kas ko geidžia. 5-ajame dešimtmetyje dabartinio Defanso centre riogsojo tik senos gamyklos, lūšnos ir priemiesčio ūkiai. 1958 čia prasidėjo milžiniškos statybos ir vienas po kito ėmė dygti dangoraižiai, kurių, kiek pasidomėjau, yra 4 kartos. Kiekvienas statinys turi savo charakterį ir stebina įvairiausiomis formomis. Taip vadinama „Defanso širdis“ yra didžiausias Europoje biurų pastatas (jei nepastatė ko nors naujesnio). Man šis finansų ir verslo rajonas priminė futuristinius „Matricos“ vaizdus. Stiklo, betono, marmuro ir granito mišinys nepaliko mūsų tarpe abejingų. Pavalgėmeme čia paprastai – sumuštinių ant suoliukų , kaip ir nemažai aplink dirbančių kostiumuotų biurų darbuotojų. Antrąją dienos pusę praleidome senajame Paryžiuje, kur labiausiai patiko turbūt šiuolaikinio meno Pompidu centras. Neprasta ir aikštė šalia jo, kur buvo įdomu stebėti įvairiausio plauko keistuolius. Senos krantinėje juodukai rodė kažkokį hip hop šokių šou – varžybas, maži juodukai turškėsi vandenyje, krintančiu iš bačkų, žodžiu gyvenimas virė .Vakare pakliuvome į galingą liūtį ir šlapi, bet laimingi grįžome į savo kempingą. Draugai per liūtį buvo pakilę į Eifelio bokštą, tai sakė , kad žaibuojant baimės jausmas buvęs nemažas.
Šeštos dienos tikslas buvo Lauterbrunen kurortas Šveicarijoje. Ši šalis iš visų mano aplankytų mieliausia mano širdžiai, todėl su dideliu entuziazmu kilau ryte ir puoliau tvarkytis bei raginti tą patį daryti ir kitus. Be navigacijos neįsivaizduoju per kiek laiko būčiau išvažiavęs iš Paryžiaus. Šį kartą taupydami laiką važiavome autostradomis, todėl įspūdžių kaip ir ne per daugiausiai. Įvažiuojant į Šveicariją pasieniečiai, vos išvydę lietuviškus numerius, suskubo stabdyti, nors prieš mus visos mašinos riedėjo laisvai. Patikrino dokumentus, patarė nusipirkt vinjetes ir viso gero. Truputį ėmė siutas, kad būtinai turim užkliūti įvairioms tarnyboms, lyg ant kaktų mums būtų užrašyta, kad galime būti pažeidėjai…(tokie patikrinimai keliaujant per paskutinius metus pasitaikė ne kartą, kai būni išskiriamas iš minios). Liūdna, kad lietuvių įvaizdis pasaulyje nekoks.. .
Šveicarija mus pasitiko juodu dangumi. Neužilgo privažiavome ir praūžusios audros pėdsakus: autostrada pakvipo ką tik nupjautos žolės kvapu- pakelėje dar neištirpę mėtėsi ledukai, o visa danga nuklota nukapotų lapų ir šakų mase. Greitai pamačiau ir ilgai lauktus vaizdus, kuomet kalnus tarsi žiedu juosia debesys. Lauterbrunene mąstėme apsistoti po stogu, bet visur buvo užimta. Kaip sužinojome –užsisakyti reikėjo maždaug prieš męnesį. Palapinei vietą radome irgi tik iš antro bandymo. Kaip papasakojo kempingo darbuotoja, orai ir ryt, ir poryt bus kaip šiandien- ryte giedra, po pietų kaupsis debesys, vakarop pradės stipriai lyti iki maždaug 22h. Užbėgant į priekį galiu pasakyti, kad būtent taip ir buvo!
Septintos dienos rytas išaušo gražus – žydras dangus, iš slėnio kylantys maži debesėliai.Vaizdas pravėrus palapinę – fantastiškas (vakar per debesis ir lietų nieko nesimatė)…Šioje vietoje turizmas sukasi apie 3 viršūnes – Jungfrau, Monch ir Eiger.Žinojome, kad pakilti iki Jungfraujoch stoties kainuoja nesvietiškus pinigus (maždaug 320Lt žmogui).Tai nusprendėme už maždaug 50 Lt pakilti iki Murreno miestuko, iš kurio atsiveria graži panorama i tuos kalnus-trynius.Tai pradžioje keltuvas užkėlė, paskui kalnų traukinys dar pavežė iki miestuko pradžios.Truputį pavaikščiojome, pasėdėjome alpinėse pievose, pauostėme ir tyro oro ,ir šveicariškų karvučių blynų kvapų…Kai rašau šias eilutes, tai atsiminimai iškyla tokie ryškūs, kad norisi imt atostogas ir lėkt ten…Na, o paskui nusprendėme leistis pėsčiomis iki pat Lauterbruneno. Kojas juk turime, o ir pinigų už nusileidimą niekas neprašo.Taip smagiai,beveik su daina ir paržygiavome per gerą valandą. Kaip ir buvo žadėta, po pietų pradėjo kauptis debesys.Važiavome pasižvalgyti į kitą, šalia esantį slėnį, kuriame įsikūręs Grindelwald kurortas.Tame slėnyje lietus ir užklupo mus tikėtai. Kadangi gamtos grožybės nelabai matėsi, tai po parduotuves pasimalėme, reikėjo lauktuvių visokių ir pan. Per lietų nenorėjome grįžt į kempingą, tai važiavome pasivažinėti po aplinkinius miestus- Interlakeną, Meiringeną.O kai grįžome po poros valandų ir lietus jau buvo benurimstantis.Vakare tarėmes, ką darome kitą dieną – ar dar dienai liekame čia, kur tikrai lis, ar važiuojame per Grimselio perėją ir ,įvertinę koks ten oras, važiuojame į Zermatą pamatyti Matterhorno smailės, kuri pernai nuo mūsų slėpėsi debesyse.
Aštuntą dieną po vakarykščio pasitarimo pajudėjome link Grimsel perėjos. Pakeliui užsukome į Arės upės tarpeklį. Pamenu , kad pernai šioje dalyje taip pat lijo, o už perėjos buvo sausa.Vylėmės, kad ir šįkart taip bus. Užkilome ir pamatėme kiek tik akis aprėpia – visur giedra. Šiemet serpentinai jau lengviau pakluso mano automobiliui, praktika vistik duoda rezultatų. Artėdami link Zermato nusprendėme aplankyti aukščiausią Europoje užtvanką – Grande Dixence (285m). Į patį viršų prie užtvankos užšliaužiau pirmu bėgiu…Ten apačioje yra keltuviukas, užkeliantis ant pačios užtvankos.Tad neužilgo jau vaikštinėjome viršuje. Įdomios spalvos vanduo – lyg tekėtų pieno upė. O šiaip gražu, gal kiek vėsoka – vistik čia 2365m aukštis.Vakarop atvažiavome į Tasch prie Zermato (į jį automobilių neįleidžia- ekologiškas miestas). Apsistojome tame pačiame kempinge kaip ir pernai, dirbo ta pati komunikabili darbuotoja, persimetėme keliais žodžiais, prisiminėme kad ir prieš metus buvome susitikę ir t.t. Žodžiu, pasijutome labai gerai.Tiesa, giedrą naktį temperatūra buvo nusileidusi iki +5…
Devintos dienos ankstų rytą jau laukėme mikroautobusiuko, nuvežančio iki Zermatt. Žadėjome tik kokias 3 valandas skirti šiam kurortui, nes vakare planavome buti kažkur prie Lichtenšteino.Bet viskas pasikeitė, kai sužinojome, kad mikriukas atgal veža tik nuo 15h. Negali sakyti, kad pykome dėl to, liežuvis turbūt neapsiverstų burnoti kaip čia būti nuobodu. Padarėme panašiai kaip Lauterbrunene. Su keltuvu pakilome iki pirmos stotelės Furi, iš kurios veda vaizdingas maršrutas iki Schwarzsee paradise.Tie, kurie kojas buvo nusibalnoję ar pritrynę ankstesniame žygyje, čia padarė lengvą pasivaikščiojimą. O kas turėjo jėgų ir sveikas kojas kilo iki Swarzsee. Smagu buvo ten vaikščioti, pakelėje karts nuo karto pasirodydavo mūsų palydovai – „Zermato bebriukai“, kaip mes juos pavadinome.Išlysdavo iš akmenų krūvos ir pasisukęs šonu ,viena akimi stebėdavo mus.Jei bandai artintis, likus porai metrų iki jo,vėl neria į savo akmenukus.Ech, tie kalnai…Materhorn smailė šiais metais nebesislėpė, taigi tikslas kaip ir pasiektas. Sulig leidimusi nuo Schwarzsee prasidėjo grįžimas atgal link Lietuvos…
Pakeliui stabtelėjome prie Ronos ledyno – palygint su pereitais metais, jis pasirodė kiek tirptelėjęs, labiau sutrūkinėjęs. Kaltas klimato šiltėjimas?.. Tada pervažiavome Furkos perėją, nuo kurios leidžiantis visiems keleiviams ir man užgniaužė kvapą. Ne tiek gražūs vaizdai, kiek šlaitų statumas…Net galvą pasukti šonan buvo baisu, žemi apsauginiai kuoliukai didelio pasitikėjimo nekėlė, galvoje kirbėjo tik viena mintis – kad tik nedingtų stabdžiai.Mintyse fantazavau kaip dingus stabdžiams traukiu rankinį stabdį ir trinuosi šonu į uolą, kol automobilis laimingai prie bedugnęs krašto sustoja. Lengviau atsikvėpėme tik nusileidę žemyn. Kitą kartą, jei teks čia sukinėtis,važiuosiu priešinga kryptimi – į Furkapass kilsiu nuo Andermatt pusės.
Vakare, netoli Lichtenšteino, nusižiūrėtas kempingas jau buvo užrakintas.Žinodami šveicarų tvarką, nutarėme neforsuoti įvykių ir nesibrauti čia, nors ir temo. Gps aparatas, kiek pamąstęs, liepė kempingo ieškoti už 45km Austrijoje. Pakeliui nusižiūrėjome vieną tvarkingą degalinę „na vsiaki slučaj“.Tada jau tamsoje įvažiavome į Lichtenšteiną, po kelių minučių išvažiavę iš jo pakliuvome į Austriją. Prajuokinome kempingo darbuotoją paklausę kokioje mes šalyje. Spėjome atvykti likus 10 min iki uždarymo, bet pasirodo vietų nėra. Mes beveik ant kelių maldavome ką nors sugalvoti. Ir sugalvojo šmaikštieji austrai štai ką – sužinoję, kad išsinešdinsime anksti ryte, įleido mus į „Barbekiu place“ . Praktiškai geriausia vieta, jei ne vidudienis- valgomieji stalai, 3 kepsninės, šalia vanduo, dušai ir t.t.
Dešimtą dieną pradėjome šviežiais kruasanais ir rytine kava savo „barbekiu place“. Kai kiti kempingiečiai pradėjo taip pat rinktis čia pusryčiauti, mes sotūs išriedėjome „užmest akies‘ į bundantį Lichtenšteiną.Tai yra 6 pagal mažumą valstybė pasaulyje – jos ilgis 24 km. Į akis krito tai, kad nemažą mažos valstybės ploto dalį užima dirbami laukai. Žinomiausia Lichtenšteino kompanija yra Hilti, gaminanti betono priedus. Įdomios man tokios mažos valstybėlės – visos kokiu nors būdu sugeba ilgą laiką išbūti nepriklausomomis ir moka užsidirbti. Lichtenšteinas šiuo metu yra viena iš keleto valstybių pasaulyje, kur registruotų kompanijų yra daugiau, negu piliečių. Joje net 70 000 holdingo kompanijų turi centrinius biurus. Tai duoda valstybei apie 30 % įplaukų. Valstybė gauna pajamų ir leisdama registruoti įvairius finansinius fondus, kurie saugo savo privatumą. Pastaruoju metu Lichtenšteinas ryžtingai siekia persekioti tarptautinį pinigų plovimą ir siekia formuoti šalies įvaizdį kaip legalių finansinių operacijų centrą. Pati valstybė dar miegojo, kai pervažiavome tuos 24 kilometrus.
Kelionė ėjo į pabaigą. Palapinės pradėjo atsibosti.Tad vakare pasiekėme viešbutį Čekijos kalnuose. Jį pasirinkau todėl, kad vieną kartą teko nakvoti jame, tai prisiminiau skaniausius kepsnius savo gyvenime. Deja, teko nusivilti – dirbo jau nebe tas virėjas ,anas išėjęs dirbt kitur, todėl tokio skonio nebebuvo.Na, bet negali sakyti, kad viskas taip blogai. Pusryčiai saulėtoje terasoje su vaizdu į kalnus.Ko daugiau ir norėti…
Vienuoliktą dieną važiavome per Lenkiją. Sugalvojau neskubėti, o dar nakvynei stoti Augustave. Mes, važiuodami Europon, šį miestą tik pravažiuojame centrine magistrale ir žinome, kad vietiniai labai kenčia nuo mūsų pačių mašinų srauto. Pasukęs į šoną buvau nustebintas poilsiaujančiųjų skaičiumi ten. Kol suradau nakvynę užgaišome apie pora valandų.Visi padoresni viešbutukai sausakimši. Privatus sektorius vienai nakčiai nepriima arba pilnas. Galiausiai pasisekė gauti tokiame perdarytame bendrabutyje. Bet mums tik minkštos lovos iki pilnos laimės tereikėjo…Prieš užmigdamas dar pagalvoju gal kada reikia Augustave paatostogauti ilgiau, paplaukioti baidarėmis ar valtele…
pirmas 
Kavagne 
Aruna
vaje, kaip piktai