Kroatija: Balkanai ir netik

Pradedama aprašinėti kelionę noriu iš karto perspėti, kad tai bus labai ilgas, sentimentalus, emocionalus aprašymas su pamąstymais, smulkmenomis ir šiek tiek patarimais.
Keliaujame su šeima jau ne pirmą kartą. Kroatijoje buvome prieš tai 2 kartus ir tai yra mūsų meilė Bet būtent ši kelionė paliko tiek naujų įspūdžių, kad iki šiol kamuoja neaiški depresija ir noras skubiai pakeisti kažką gyvenime.
Tai pradedu. Startas – 2011 08 01. Finišas – 2011 08 14, nes turime tik 2 savaites. Tikslas yra Balkanų šalys: Serbija, Juodkalnija, Bosnija ir Kroatijos pusiasalis Pelješac, nes visą Kroatijos pakrantę jau pravažiavome ankstesniais metais. Matėme daug, tad norėjosi naujų vietų. Ir kelionė atgal per Austriją, Vienos aplankymu ir Čekiją (čia jau ką spėsime). Žmonių kiekis – du suaugę ir dvi mergaitės – paauglės (12 ir 15 metų).
Šį kartą nakvynių niekur neužsakinėjome iš anksto (ką teisingai ir padarėme). Turėjome palapinę bei galu gale nuspręsta, kad ir mašinoje įmanoma pernakvoti. Kaip pasakė draugė – nakvynės ieškojimas irgi savotiška atrakcija. Tikrai taip:) Ir adrenalinas:)
Paskutinę minutę maršrutą pakoregavo neramumai Kosove, taigi nusprendėme nerizikuoti ir per Serbiją nevažiuoti. Plius dar girdėjome daug atsiliepimų iš pažįstamų bei perskaičius internete, kad nelabai patiko. Pirmu savo tašku pasirinkome Bosnijos sostinę Sarajevą.

1 diena

Šį kartą nusprendėme startuoti iš Vilniaus nelabai anksti, apie 8 val. ryto. Ilgai svarstėme, kokiu keliu geriau pravažiuoti Lenkiją, nors kaip ten važiuotum vis tiek yra nuobodu ir kelių kokybė užmuša. Labai norėjosi nakvoti jau Slovakijoje. Prisimindami praėjusius metus, važiavome į Varšuvą pro Belostoką, nes kelias ten buvo daug geresnis, negu kitur. Tik po to supratome, kad čia buvo padaryta pirma esminė klaida, kainavusi mums papildomai 1,5 – 2 val., nes už Belostoko prasidėjo žiaurus kelio remontas (vietoj asfalto vos ne žvyrkelis), kamštis, ėmė smarkiai lyti, eismo sąlygos buvo ne kokios… Arčiau Varšuvos oras pasikeitė į geresnę pusę. Tuo pačiu prašviesėjo nuotaika ir kažkur apie 16 val. įvažiavome į Varšuvą. Čia prasidėjo nuotykiai. Navigatorius mums rodė kelią pro senamiestį, o mes prisiminėme, kad yra kitas, miesto pakraštyje, panašus į aplinkelį. Sustojome degalinėje, vaikinai patvirtino, kad važiuoti pro centrą yra savižudybė ir paaiškino, kaip reikia grįžti ir patekti į reikiamą kelią. Šiaip ne taip radome reikalingą posūkį (nes ir čia kelio remontas), pamatėme pažįstamą kelią ir… vėl kelio remontas… džiugino tas, kad važiavome teisinga kryptimi, ir jau turėjome patekti į tiesiąją liniją link Krokuvos, kai navigatorius vėl pradėjo klaidinti ir pradėjome sukti ratus… Po eilinio posūkio pikti sustojome kažkokioje gatvelėje, susistabdėme žmogų ir tas geriau už bet kokį prietaisą paaiškino kur reikia važiuoti. Pagaliau iššokome į Alėją Krakovską… ir patekome į įžymų Varšuvos kamštį. Po jo padarėme išvadą, kad Vilniuje kamščių nėra, o tik laikinas trumpas eismo sulėtėjimas  – 7 km. atkarpą važiavome 2 val. Save linksminome bandymais tarp 4 juostų perbėgti iš vienos juostos į kitą, spręsdami kuri juda greičiau. Patirtis – negalima įvažiuoti į Varšuvą darbo dienomis nuo 16 iki 18 val. (čia buvo mūsų antroji klaida). Plius sekmadienį vakare, nes kamštis garantuotas.
Tai keikdamiesi, tai juokdamiesi pagaliau palikome Varšuvą ir pajudėjome toliau link Krokuvos Katowices keliu. Yra ir kitas kelias per Radomą. Jis skaitosi trumpesnis, bet ištisai eina per mažus miestelius ir kaimus. Greitis maksimumas 70km/val. ir pastoviai jį reikia mažinti, o kai vieną kartą pakliuvome į taip mėgstamą kelių remontą, tai šliaužėm nuo Varšuvos iki Krokuvos apie 5 val. Kelias link Katowice šiaip neblogas, panašiai kaip autostrada, 4 juostos, greitį galima būtų laikyti normaliu, bet už 50 km. nuo Varšuvos … eilinis kelio remontas , kuris tęsėsi apie 100 km. Nusprendžiau mašinoje traukti maistą ir maitinti šeimą eigoje. Norėjome sustoti kur nors degalinėje ar aikštelėje, žmoniškai pavalgyti prie staliukų, bet… Nors vyras atrodė ypatingai patenkintas su vištos kulšele, įvyniota į servetėlę, vienoj rankoj ir vairu kitoje :). Ir dukrom užsiėmimas:)
Atsikvėpimas prasidėjo įvažiavus į superinį mokamą kelią nuo Katowice link Krokuvos (kuris kainavo tik 8 zlotus). Čia jau 130 km. per valandą greičiu lėkėme link nakvynės vietos, kurią, kaip supratome jau teks ieškotis Lenkijoje. Ieškojome pakeliui motelių, kelis greitai prašokome, ir pagaliau prisiminėme, kad pasienyje su Slovakija yra miestelis Jablonka su nemažu moteliu, nusprendėme nakvoti ten. Likus apie 12 km. iki miestelio navigatorius surėkė mums išvažiuoti iš kelio ir važiuoti kitu keliu. Naktis, 11 val., nusprendėme jo paklausyti Toliau buvo kaip anekdote: “Kaimas, senas, apleistas, pora sugriautų namų. Sėdi ant suoliuko dvi senutės ir mato, kaip pro kaimą pravažiuoja paskutinio modelio mersas, privažiuoja prie sugriautos tvoros ir sustoja. Viena senutė kitai sako: “Žiūrėk, Mania, dar vienas su navigatorium atvažiavo“. 🙂 Taigi mums liepė pasukti į dešinę – važiavome stačiu keliu kažkur nuo pagrindinio kelio žemyn, po to į kairę – kažkokiais ožkos keliais per sodus, po to į dešinę – kilome į kalną, ir vėl į dešinę – ir … namo tvora:). Apėmė isterinis juokas, net nuovargis dingo. Atjungėme „draugą“ ir nuvažiavome atgal į paliktą kelią, į kurį iššokome kitame taške. Kaip paaiškėjo vėliau, jis buvo mums visiškai nepakeliui. Tą supratome iškarto, nes žemėlapis jį rodė kitame kelyje. Žmonių nebuvo, naktis, ir ačiū jaunuoliui, kuris neišsigando sustoti ir paaiškinti kur reikia važiuoti. Pagaliau vietinis siauras kelias su bėgančiom per jį lapėm mus atvedė į miestelį Spytkowice, kur pamatėme nuorodą į viešbutį „Beskid“. Nedvejodami nuvažiavome ten. Pamatėme labai gražų pastatą, kaina – 70 eurų keturiems žmonėms su pusryčiais – tinka. Tvarkingas kambarys, dušas, lova, ir pagaliau saldus miegas po pirmos pakankamai chaotiškos dienos. Bet šiaip iš Lenkijos kitko ir nesitikėjome. Per dieną pravažiavome virš 900 km.

2 diena

Iš vakaro nuspręsta keltis 7:30, ramiai papusryčiauti ir važiuoti toliau. Ryte išėjau į balkoną ir likau apstulbinta nuo pamatyto grožio, kurio naktį aišku nepastebėjome. Vaizdas į kalnus (nes tai jau kalnų dalis Lenkijoje), gėlės, tyras oras. Aplink ramybė. Pakviečiau vaikus ir vyrą. Vyro pirmi žodžiai: „Gal niekur toliau nevažiuojame?“. Noras pasilikti keletą dienų tikrai buvo, bet vaikai reikalavo jūros. plius spaudė laikas. Gavome puikius skanius pusryčius, dar pasivaikščiojome po teritoriją, kur tikrai buvo ką veikti – bugeliai į kalnus, sporto aikštelės, pavėsinės su laužavietėmis ir šachmatų laukas su didžiuliais šachmatais.

Atėjo laikas važiuoti toliau. Kelias įdomus, nuotaika gera, važiavome pažįstamu keliu per Slovakiją. Iškarto nusipirkome vinjetę (lipduką už kelius) – pabrango, jau ne 5, o 7 Eurai savaitei, vienai dienai nėra. Pravažiavome pro Oravos pilį, kalnų miestelius, vieną iš gražiausių Slovakijos vietų – perėja Donovaly. Gražu, aplink kalnai, nereali gamta. Sustojome pavalgyti ir išgerti kavos kalnų papėdėje ir susidūrėme su kažkodėl piktais, viskuo nepatenkintais padavėjais. Ir šiaip šį kartą slovakai pasirodė apskritai nelaimingi ir pavargę. Kainos po euro įvedimo labai aukštos, gal tai žmones slegia, nežinau, bet poilsis toje kavinėje buvo keistas, maistas ir kava – brangūs ir skonis šiaip sau. Pailsėję fiziškai, bet nemaloniai nustebinti važiavome toliau.

Baigėsi kalnai, toliau kelias vedė per Vengriją. Nieko įdomaus. Pravažiavome pakraščiu Budapeštą. Jame buvome jau 2 kartus, tai nesustojome. Toliau kelias vedė link Kroatijos sienos, mums reikėjo išlįsti į autostradą Zagrebas – Belgradas. Šita atkarpa Vengrijoje yra mokama. Kiek – sunku pasakyti. Suskaičiavau maždaug apie 10 Eurų, bet pervesti jų forintus į litus arba eurus – tikrai sunkus darbas:) Mes kartu pirkome guliašinės sriubos (tikrai skanios) ir kavos (vat, kad degalinėje būna tokia skani kava – iš vengrų galima pasimokyti), o susišnekėti su vengrais praktiškai neįmanoma – vienas kitas žino vokiečių kalbą išskyrus vengrų, anglų nepopuliari. Degalinės darbuotojas davė mums čekį – tai ir buvo mokestis už kelius. Supratome, kad policija gali sustabdyti ir patikrinti. Vakarėjant, vėl pradėjo lyti, bet kelias geras, greitis irgi, mašinų mažai, greitai pasiekėme Kroatiją. Pirmas ir greitas pasų patikrinimas ir prasidėjo neturistinis Kroatijos pasienio rajonas, pakankamai skurdus, bet tvarkingas. Kaimiečiai pardavinėjo vaisius, bet nesustojome, nes norėjosi taupyti laiką. Prisimindama naktinius nuotykius Lenkijoje pasiūliau vyrui likti nakvoti Kroatijoje, jei reikėtų važiuoti tamsoje, nes kas žino tuos Bosnijos kelius – žemėlapis rodė kalnus, navigatorium pasitikėti jau kažkaip baisoka, o Google maps neskaičiavo kelio į Bosniją ir šiaip kelių ten nerodė… Pagaliau išvažiavome į autostradą Zagrebas – Belgradas. Na apie Kroatų autostradas galima sakyti tik gerus žodžius, sumokėjome apie 7 eurus, greitai pasiekėme pasienio zoną Slavonskij Šamac – Bosnijskij Šamac 7 val. vakaro. Vyras mane įkalbėjo važiuoti toliau – iki Sarajevo buvo likę apie 250 km. Sutikau. Pasienis. Pasidarė nejauku – pasieniečių kroatų kreivi žvilgsniai, bosniečių – irgi, aplinkui kažkokia netvarka. Toks jausmas, kad įvažiavome vos ne į laukinę arba karo zoną. Praėjome pasų kontrolę, ir GPS‘o signalas dingo… Vyras pasakė: „Na ką, gali mane dabar mušti“. Šalia kelio vaikinas pardavinėjo arbūzus ir melionus. Privažiavome, nusipirkome didelį melioną, o bosnietis, pamatęs lietuvišką vėliavėlę ant mašinos, pasiteiravo iš kur mes. Na galima padėkoti mūsų krepšininkams ir ypač Saboniui, kad esame žinomi Europoje Nes išgirdęs, kad lietuviai – apsidžiaugė: „Taip, Lietuva, krepšinis, Sabonis“:). Patvirtino, kad važiuojame teisingu keliu, o į klausimą kaip kelias, ar per kalnus – atsakė „oi ne, iki Sarajevo – lygu“ Vėliau supratome, kad jiems kelias žemiau 1000 m. virš jūros lygio – tai lygu autostradai  Vienu momentu pažiūrėjus į šonus, nusprendžiau patylėti, nieko nesakyti nei vyrui, kuris žiūrėjo tik į kelią, nei dukrom, kurios tyliai snaudė, nes iš vienos pusės buvo kalnas, iš kitos – šviesos kažkur toli apačioje…
Pasienio rajonas skurdus, žmonių aplinkui mažai, matėm tik porą musulmoniškai apsirengusių moterų. Tylėjome. Neramu, bet GPS‘as parodė kelyje motelius, žemėlapis – miestelius, tai neabejojome, kad rasime nakvynę. Problema tame, kad turėjome stogo bagažinę, tad norėjosi saugesnės mašinai vietos. Pradėjo temti ir staigiai niūrus peizažas stebuklingai pasikeitė! Prasidėjo Bosnijos kalnai. Degalinės, miestelių parduotuvės, kavinės, net mečečių minaretai apšviesti neonu – spalvos įvairios – geltona, raudona, mėlyna, žalia. Toks jausmas, kad važiavome pro laukinius vakarus Amerikoje. Grožis neišpasakytas. Miesteliuose (ypač patiko Doboj) nesupranti, kur baigėsi namų langų šviesos ir prasidėdavo žvaigždės – nes aukštai kalnuose degė langeliai. Kažkur aukštai tvirtovių ar pilių griuvėsiai, galva sukosi į visas puses, bandėme palikti kažkur atmintyje visą vaizdą, nes nei kamera, nei fotoaparatas to neatspindės. Nustebino dar vienas atradimas: bosniečiai (kaip ir kitų balkanų tautų vairuotojai) važinėja greitai, pakankamai nesaugiai (nors gal taip atrodė, jie gi pripratę prie savo kelių), bet kaimas ar miestelis – yra šventa. Iš karto greitis mažinamas iki leistino, ir specialiai neleidžiama aplenkti. Fūristai irgi, jeigu mato, kad aplenkti jų fūrą pavojinga, neleidžia to daryti, arba kai viskas gerai – parodo. Keliai siauri, kalnuose nemažai tunelių, važiavimas pakankamai ekstremalus. Mums pasisekė „pagauti“ fūrą kaip kelio valytoja. Ir tikriausiai vairuotojas suprato, kad mes „kabome ant uodegos“. Visą kelią iki Sarajevo rodė kur yra koks pavojingesnis ruožas, kur bando lenkti iš priešingos juostos mašina, kur stovi policininkai priekyje. Ačiū mūsų nepažįstamam kelių valandų draugui.
Nustebino dar toks faktas – kelyje prieš tunelį stovėjo sugedusi fūrą, iškarto atvažiavę policininkai pradėjo reguliuoti eismą, kitaip ten butų košmaras.
Linksmai su įspūdžiais važiuodami, nusprendėm nesustoti moteliuose ir pagaliau 23 val. įvažiavome į Sarajevą. Įspūdis – fantastiškas, kaip visuose pakeliui miesteliuose, nors saugiai mietas neatrodė. Ir daug kontrastų: iš vienos pusės moterys su juodais musulmoniškais rūbais, vaikinai lekiantys su „britvom“, prie degalinės trys keisti aiškiai apsirūkę vaikinai, visur lakstantys šunys (bet apie juos atskirai vėliau). O iš kitos pusės – prabangūs viešbučiai ir nerealus naktinio miesto grožis. Bandėme ieškoti nakvynės. Sunkoka. Miesto nežinojome, viešbučių tikrai daug, bet kur tinkama kaina – nebuvo saugios stovėjimo aikštelės, kur buvo aikštelė – kaina kosminė. Išvažiavome iš centro link miesto pakraščio, naujame rajone pamatėme iškabą „Hotel“, vėl pabandėme laimės. Nuovargis buvo begalinis, dukros vos laikėsi. Viešbutis atrodė normaliai, bet neradome prie jo privažiavimo. Netoliese stovėjo 2 policininkai (turiu pasakyti, kad Sarajeve policijos begalo daug ne tik naktį, bet ir dienos metu. Matyt, yra dėl ko, nors mes to nepajutome). Ėjome jų klausti. Vienas šnekėjo angliškai, ačiū Dievui:) Jie pasakė, kad viešbutis neblogas, bet pasiūlė geriau pravažiuoti dar 500 m., ir įsikurti naujame viešbutyje „Sarajevo“, tikrai mums patiks. Parodė kelią, labai draugiškas, šiltas bendravimas ir vėl: „Jūs iš kur? O, Lietuva, krepšinis, Sabonis“:) Ir šiaip – gal mums pasisekė, gal nebuvome „užsirovę“, bet bosnai tikrai pasirodė labai draugiški, šilti, nuoširdūs, labai emocionalūs. Emocijos tai liejosi per kraštus:). Tai va, radome pagaliau nurodytą viešbutį. Jis aišku buvo geras, 4 žvaigždučių:). Ėjau jau pasiruošusi važiuoti toliau (naktis, 00:30). Mus pasitiko su šypsena labai simpatiška mergina, ir iškarto padarė nuolaidą ir pasiūlė kambarį su pusryčiais ir saugoma aikštelė už 110 eurų. Kaina kandžiojosi, bet vaikai žiūrėjo į mus didelėmis akimis, tad sutikome. Tikrai nepasigailėjome. Nuostabus kambarys, mergina pati atbėgo aprodyti viską, ištraukė papildomą lovą, atnešė papildomą komplektą patalynės. Paaiškino kas kaip veikia (tikrai buvo ką, „navarotų“ nemažai, vaikams net noras miegoti praėjo ir nuovargis dingo:)). Palikome dukras ilsėtis ir džiaugtis internetu sujungtu su TV, nuėjome su vyru daiktų ir maisto į mašiną. Ir čia vaizdas – 4 žvaigždučių viešbutis, nuosavi namai priešais jį ir tyliai stovinti apie 10 šunų gauja. Nei lojo, nei lindo prie žmonių, nei rodė nedraugiškumą, o šiaip „bendravo“. Ir visai nepanašūs į laukinius. Toks jausmas, kad juos naktį išleidžia palakstyti:). Kad Balkanuose gerbia katinus, ypač Kroatijoje, tai jau buvome pastebėję, bet tiek šunų mieste be priežiūros – matėme pirmą kartą.
Taip baigėsi antroji kelionės diena. Dušas, trumpi užkandžiai ir poilsis. Apsisprendėme anksti nesikelti, reikėjo gerai pailsėti, nes toliau kelias iki Juodkalnijos eis per kalnus. Pravažiuota apie 900 km.

3 diena

Rytas prasidėjo prisiminimu, kad esame šalyje, kuri neseniai kariavo. Vyras išėjo išnešti porą tašių į mašiną, o grįžęs tyliai pakvietė mane į balkoną: „pažiūrėk į kairę…“ Išėjau… pamačiau, kad priešais langus ekskavatorius platinęs upelį nustojo dirbti, o šalia stovi policininkų ir išminuotojų mašinos, nes kasdamas žemę, ekskavatorius pasirodo rado miną, ar bombą. Baisu… Bet aplinkui buvo ramu, tikriausiai jiems tai įprastas dalykas, nuėjome pusryčiauti. Pusryčiai fantastiški, patvirtino 4 žvaigždučių viešbučio statusą. Sotūs ir laimingi išvažiavome į Sarajevo centrą apžiūrėti senamiestį. Vienoje iš senamiesčio gatvelių pamatėme nuorodą į mokamą saugomą parkingą, kur mus pasitiko 2 aktyvūs vyrukai, ypač vienas, kuris kažkodėl reguliavo eismą (vėliau supratome kodėl), jis parodė kur važiuoti, įvažiavome į požeminį parkingą ir apstulbome. Dabar aišku, kodėl darbuotojas bėgo priekyje ir rodė, kaip ir kur suktis. Parkingas padarytas buvusioje slėptuvėje nuo bombarduotojų – atskiri siaurus blokai, plius grafiti ant sienų:). Abu darbuotojai įtikino mus, kad mašina bus čia saugi, kaip seife:). Vėl pokalbis apie Lietuvą, krepšinį ir nuėjome pasivaikščioti.

Pasakysiu taip – Sarajevas – vienas iš nuostabiausių mietų, kuriuose teko būti. Neišlaižytas (švaros prasme), bet tvarkingas, labai gyvas, charizmatiškas, gyvenimas verda ant kiekvieno kampo. Šiltas senamiestis su siauromis gatvelėmis ir rytietišku turgumi. Pirkti norėjosi viską – tikrai gražu – ir skaros, ir turkos kavai, papuošalai, veidrodėliai, nustebino, kad daug visokiausių daikčiukų padarytų iš tuščių šovinių. Turistų nebuvo daug, vaikščiojome ramiai. Tikrai norėčiau dar grįžti į šitą miestą ir pagyventi ten nors 3-4 dienas (pavasarį ar rudenį, kad nebūtų karšta), ramiai pasivaikščioti po visą miestą, pasikelti į kalnus, manau, kad tikrai verta. Bet ir tas, ką spėjome pamatyti, tikrai sužavėjo. Tai yra visiškai kita kultūra, kitas pasaulis, nepanašus į prieš tai matytus (na mums, aišku:)). Pavaikščiojom pora valandų, išgėrėm skanios kavos ir kaip bebūtų gaila – buvo laikas startuoti toliau.

Padarėm garbės ratą po miesto centrą ir aš nusprendžiau iškišti fotoaparatą pro langą ir fotografuoti namukus ant kalnų. Pastebėjau, kai iš mašinos priekyje išlindo du vyrukai ir kreivai su panika net pažiūrėjo į mane. Po to tik pamatėme, kad tai buvo inkasacijos apsauga, net dvi mašinos – priekyje ir gale. Teko rankomis rodyti, kad fotografuojame ne juos:).

Taigi toliau mūsų kelias ėjo link Juodkalnijos, kur norėjome apsistoti keletą dienų prie jūros. Baigėsi miestas, išlindome į trasą. Kelias pakankami geras, nors vingiuotas ir nelabai platus, bet tvarkingas. Daug tunelių, trumpų ir ilgesnių. O aplinkui – nerealaus grožio kalnų gamta. Kaimelių kelyje beveik nėra – kanjonai, kalnai, upės. Bandėme filmuoti, fotografuoti, bet aišku, viso vaizdo neapimsi.

Pakankamai greitai artinomės link pasienio su Juodkalnija ir čia prasidėjo ekstrymas… Likus 20 km. iki muitinės kelias tragiškas – pradėjo siaurėti, ženklai rodė greitį 50, 40, pagaliau net 10 km/val. Vos ne žvyrkeliu šliaužėm vingiuotu keliuku į viršų… Mašinoje tylu… Iš kairės – kalnas, iš dešinės – bedugnė, jokių aptvarų, tik kartais, ir tų pusė gulėjo nuversta… Pasitaikė keleta „kišenių“ prasilenkimui… Čia pat lekiančios mašinos iš posūkio. Melsdamiesi ir keikdamiesi pagaliau pasiekėme pasienį. Pasienis pasitiko plakatu „Sveiki atvykę į Serbijos respubliką“. Tokius dar matėme pakeliui. Kažkaip maniau, kad gal likę nuo karo (atsiprašau už savo nežinojimą), bet tai pasirodė Serbų kontroliuojama teritorija. Vaizdas – fantastiškas, pasienis yra perėjoje, aukštai kalnuose, tarp Bosnijos ir Juodkalnijos muitinių – medinis tiltelis virš bedugnės su upe apačioje :). Bosnijos pasienietis „pradžiugino, kad Juodkalnijos pusėje kelias panašus. Pervažiavome tiltelį, stengdamiesi kaip asiliukas iš „Šreko“ į apačią nežiūrėti… Kitoj pusėje greitai praėjome Juodkalnijos pasieniečių patikrinimą, sumokėjome už ekologiją 10 eurų, ir sužinojome, kad Juodkalnijos keliai nėra platūs, bet normalūs. Vyras parūkė, išgėrėm kavą, bandydami atsikvėpti ir nusiraminti. Ir pajudėjome toliau. Kelias tikrai neblogas. Nerimą kėlė tik tinklai kabantys ant kalnų ir ženklai su krentančiais akmenimis. Gamta – nereali, nuotaika sugrįžo. Kelias ėjo šalia Pivos upės, kuri perėjo į nuostabų Pivos ežerą. Čia tai sustojome ant tilto – pafilmuoti ir pasigrožėti Pivos kanjonu. Tarp juodų kalnų – fantastiškos ryškiai žydros spalvos ežeras. Irgi palikome vaizdą atmintyje – mūsų technika nebeleido paimti viso vaizdo.

Link tikslo GPS parodymai pradėjo kelti man vėl didelį nerimą. Sustojome Nikšič miestelyje degalinėje paklausti, kaip geriau pravažiuoti į Boko-Kotoro įlanką. Pasirodo, kad mano abejonės buvo pagrįstos – yra pastatytas naujas labai geras kelias link Kotoro, kurio nėra dar nei vienam žemėlapyje. Patarimas važiuojantiems – iš Nikšičio reikia ieškoti kelio su nuoroda į Risaną ir neklausyti navigatorių. Vienas vaikinas pasiūlė mums važiuoti paskui jį, parodys kelią. Na jo, važiavome su vėjeliu:) Greitis – 70-80 km/val., kalnuose mums tai yra stresas, o jis varė tuo pačiu greičiu ir ant posūkių, ir šiaip. GPS‘as užtilo, tikriausiai galvodamas, kad važiuojame tiesiai pro kalną. Netoliese matėme GPS‘o rodytą kelią – būtų tikrai ožkos keliais per kalnus. Pagaliau iškilmingas momentas – iš viršaus išvydome įlanką. Vaizdas – pasakiškas.

Atsisveikinom su mūsų padėjėju ir nusileidome link perkėlos – mums reikėjo persikelti per įlanką į Tivatą, o iš ten nuvažiuoti į mūsų parinktą poilsio vietą – žvejų kaimelį Bigovo. Norėjosi tylos, ramaus poilsio, ir kambario prie pat jūros. Nors ir turėjome palapinę, kempingai Juodkalnijoje yra blogi, su vaikais ten apsistoti ir mokėti pinigus už nieką nesinorėjo. Bet visos mūsų svajonės Juodkalnijoje liko svajonėmis, nes visi miesteliai, kaimeliai buvo perpildyti poilsiautojais, ypač daug poilsiautojų iš Rusijos. Triukšmas, minios žmonių ir viskas užimta. Kainos – labai didelės. Viena rusė papasakojo, kad jie ten atvažiuoja 4 mėnesiams, moka po 2000 eurų į mėnesį. Na jo, viskas aišku… Mes iš praeitų metų žinome apie tokią kainų sistemą poilsiautojams – 3 ir mažiau parų – pvz. 70 eurų, 4-6 – 65, nuo 7 ir toliau – kaina mažėja geometrine progresija. Suprantu juodkalniečius – kam mažinti kainas, jei ir taip moka, kiek paprašysi. Jiems reikia užsidirbti. Nusiminę nusprendėme važiuoti į Bečiči – mažas miestukas prie Budvos, draugai patarė. Jie ten buvo prieš 2 metus. Kelio – 10 km. Patekome į didžiulį kamštį prie Budvos – vakarais važiuoti ta kryptimi – savižudybė. Bet nebuvo kur dingti – nei apsisuksi iš to kelio, nei aplenksi. Bečiči irgi pasitiko su triukšmu. Darėsi vis liūdniau. Panašu, kad Juodkalnijoje reikia pamiršti apie ramų poilsį, nebent važiuoti ten rudenį ar pavasarį. Šiaip ne taip radome kambarį vienai nakčiai už 60 eurų su mintimi, kad rytoj pabandysime dar paieškoti arba grįžti prie įlankos į Risaną, ir bandyti laimę ten. Palikome daiktus, ir nuėjome link krantinės pavaikščioti ir pavalgyti, nes jau buvo 9 val. vakaro, o mes valgėme Sarajeve. Eilinis šokas – minia žmonių, kaip Palangoje Basanavičiaus gatvėje. Visur grojo muzika, kainos kavinėse – kosminės. Tarp kitko valiuta Juodkalnijoj – euras. Pagaliau nusprendėme sukristi ramioje picerijoje. Padavėjas patarė imti 2 picas, nedaugiau. Nustebino. Patikėkite – gavome fantastišką picą, užteko 30 cm. 2 picų visiems keturiems. Labai skanu. Paragavome vietinės serbiškos abrikosų rakijos (kas nežino – samanė). Tikrai gera. Sotūs, nors be didelės laimės širdyse grįžome ilsėtis į apartamentus. Pakeliui nusprendėme pasėdėti prie jūros keletą minučių, pakrantėje stovėjo sudėti gultai, pliaže, aišku 10 val. vakaro nei vieno žmogelio. Tik spėjome prisėsti – iškarto atbėgo piktas dėdė su riksmu, kad atlaisvintume gultus. Įdomu, kas norės degintis naktį? 🙂 Bet nesiginčijome, nuėjome miegoti.

4 diena

Anksti ryte atsibudau nuo triukšmo. Galva sunki, mašinos ūžė kaip autostradoje, kažkas garsiai rėkavo, nors dar tik 7 ryto. Na ne… Čia ne poilsis… Norėjosi ko greičiau nešti kojas. Šeima po truputį kelėsi, papusryčiavome kambario terasoje. Ir toliau sudarėme planą – pamatyti Šv. Stefano pusiasalį. Jis čia pat, už 3 km., nes tikrai daugiau į tą pusę nevažiuosime. Po to aplankyti Kotorą, nes jis kaip tik yra pakeliui į Risaną, ir toliau bus matyt. Taip ir padarėme. Privažiavome prie Šv. Stefano. Tai yra buvęs žvejų kaimelis, kuris tapo dabar vienu dideliu viešbučiu. Tikrai gražu, bet praeiti į patį kaimelį mus neleido du tarnautojai. Pavaikščiojome šalia, apžiūrėjome parką. Pastebėjome, kad pliaže labai mažai žmonių, nors tikrai yra labai sutvarkytas. Pamačius iškabą prie jo paėmė juokas „Įėjimas į pliažą nemokamas, bet reikia naudotis baldais, kitaip ten būti draudžiama. Baldų nuoma – 50 Eurų“:). Super! Ten pat vyras pamato rusų kinoaktorių… Ne mums paprastiems mirtingiesiems čia poilsis. 🙂

Startavome link Kotoro – miesto, kuris įtrauktas į Unesco, atgal prie įlankos. Budvoje vėl kamštis. Jau diena, poilsiautojai turi saulutėje gulėti, o ne važinėti:)! Bet gal visi buvo tokie kaip mes… o mes vėl gaišome laiką. Apžiūrėjome Budvą iš mašinos. O norėjosi dar ir išsimaudyti. Radome Jazz pliažą, sumokėjome už įvažiavimą į teritoriją 2,5 eurų ir gavome vėl per galvas – pliaže reikėjo naudotis baldais, o kaina už vieną komplektą (2 gultai ir skėtis) – 8 eurai. Atsisakėme, matėme, kad žmonės randa tarpelius ir gulasi ant rankšluosčių. Tą padarėme ir mes, nes už pusvalandį tikrai nesiruošėme mokėti. Atsigaivinome ir nuvažiavome link tunelio į Kotorą. Viduryje 3 km. tunelio patenkame vėl į kamštį. Nuotaika visiškai nukrito žemyn… 1,5 km. važiavome 40 min. Truputį nuotaiką atstato Kotoro vaizdai – tvirtovė kalnuose, senamiesčio bokštai, uostas su didelėmis jachtomis. Vos radome vietą pastatyti mašiną – teko laukti apie 20 min. Ir apžiūrėjome senamiestį. Ką galiu pasakyti – tikrai gražu, siauros gatvelės, krautuvėlės, kavinės, bet – tai yra mažas Dubrovniko klonas (tai mano nuomonė, gink Dieve jos nenoriu niekam įkišti). Jei pradžioje aplankyti Kotorą, po to Dubrovniką – viskas tikriausiai būtų kitaip, bet pas mus įvyko atvirkščiai ir po didingo nuostabaus Dubrovniko – Kotoras nepasirodė jau tokiu ypatingu. Nors aišku toks yra.

O gal kalta mūsų sugadinta nuotaika ir nežmoniškas karštis. O kai susiruošėme važiuoti toliau supratome, kad tam, kad pasiekti Risaną, mums reikia įlįsti atgal į tą patį kamštį ir neaišku kiek mes jame užstrigsime, gal ir iki pat Risano. Šitas kamštis tapo paskutiniu lašu, ir priėmėm sprendimą bėgti iš Juodkalnijos ir važiuoti į Kroatiją, į kempingą, kurį pasirinkome namuose. Apsisukome atgal į tunelį link Tivato. Dar bandėme laimę pačiame Tivate ir po persikelimo per įlanką, dar miesteliuose iki pasienio, bet niekur nepatiko…
Likus 1 kilometrui iki pasienio sustojome pavalgyti restorane „Traktir“. Tai buvo dovana skrandžiui ir sielai už visas kančias. Nuostabus aptarnavimas, didelės porcijos, nerealaus skonio ir aukštos kokybės maistas – tikrai nebuvo gaila sumokėtų nemažų pinigų. Padavėjai tikri profesionalai, padarė viską, kad norėtųsi dar kartą sugrįžti į jų restoraną.
Pasienis mus pasitiko didžiule eile. Sugaišome dar valandą laiko ir pagaliau mes Kroatijoje. Iš karto širdyje jausmas, kad sutikai seną gerą draugą. Juodkalnija tikrai graži šalis, ir turime minčių ten grįžti, ar į pajūrį, ar į kalnus – bus matyt. Bet man asmeniškai tas grožis yra kažkoks negyvas, kaip paveiksle. Ar per ryškios spalvos buvo, bet man ten dvasiškai buvo šalta. Kroatijos grožis yra šiltas ir charizmatiškas. Ten galėtume gyventi. Yra toks pasakymas – mano šalis. Tai gi, Bosnija ir Kroatija – mano, Juodkalnija ir Slovėnija – ne.
Ramiai, pakankamai lygiu keliu pasiekėme Dubrovniką ir čia prasidėjo kalnų kelias šalia jūros. Patikėkite, širdis atsidūrė pilve, kai pamatėme, kur važiuosime, bet kito kelio nebuvo. Ačiū Dievui, tai ne Bosnijos keliukas, o tikrai sutvarkytas geras kelias, ir vaizdas iš jo nerealus. Bet kai matai, kiek dar liko važiuoti į viršų, darėsi tikrai šaltoka, nors lauke +35 laipsniai :). Pagaliau pradėjome leistis žemyn ir prieš akis – nuostabus Dubrovnikas. Tai vienas iš gražiausių matytų miestų. Su mintim, kad atvažiuosime į jį kitą dieną, nesustojome, nes reikėjo susirasti kempingą ir pasistatyti palapinę. Kempingų kelyje buvo, bet arba jūra kažkur už 2 km., arba medžių nėra, o kepti saulėje jokio noro, arba vietų nerasta. Prie vieno iš jų nusipirkome žolelių rakijos. Teko derėtis, nes pradžioje prašė 12 eurų, bet kai pasakiau „Ne“, tai iškarto atidavė už 6. Galu gale įvažiavome į Pelješac pusiasalį. Nesustodami pravažiavome piratų miestą Ston, kaimelius prie jūros. Ir vėl pradėjome lįsti į kalnus. Čia man kažkodėl neišlaikė nervai.. jau vakarėjo, mums iki tikslo dar 60 km. kalnų keliais, o po Orebič miestelio matėsi, kad kelias dar siauresnis pagal žemėlapį. Ir kas žino kas ten per kempingas ir ar bus vietų. Pradėjau verkti  Šeimyna mane nuramino, vyras pasakė, kad palapinę pastatys ir tamsoje, ir viskas bus gerai. Nusiraminau. Likus 2 km. iki Orebičio pamatėme nuorodą į „Adriatic“ kempingą (matytas internete). Nusprendėme paieškoti laimės ten. Deja, vietų nebuvo. Bet šalia jo dar 2 kempingai – „Ponta“ ir „Vala“. „Pontoj“ vietų buvo, bet ten būtų tilpus pusę mūsų palapinės. Ir dar kaimynams nepaliktume praėjimo… O jau pradėjo temti…
Nuėjome link „Valos“ ir apstulbome – nuostabi vieta! Nuo kalniuko link jūros tarp pušų yra padarytos aikštelės palapinėms. Atsivėrė fantastiškas vaizdas į paplūdimį. Viskas, norime! Registratūra uždaryta, bet radome telefoną. Malonus moteriškas balsas atsakė, kad viskas gerai, vieta yra, tuoj ateis. Pasirodo, šeimininkai gyveno čia pat, kempingo teritorijoje. Šeimininkė, puikiai kalbanti angliškai parodė vietą su sąlyga, kad po 2 dienų persikelsime į kitą, kuri atsilaisvins, nes atvažiuos VIP klientai. Kaina – 27 eurai parai 4 žmonėms, mašinai ir palapinei, plius elektra. Aišku, sutikome, ta vieta net arčiau jūros. Iš džiaugsmo nepastebėjome, kad gauta vieta per maža mūsų palapinei. Bet nieko – išsisukome šiaip ne taip, nes aplinkui pradėjo žaibuoti, pakilo vėjas, laiko galvoti nebuvo, dukros draugiškai padėjo. Ačiū kaimynams, kad iškentėjo naktį triukšmą ir net atėjo padėti, atnešė didelį žibintą, nes statėme palapinę jau visiškoje tamsoje. Pagaliau palapinė buvo pastatyta, dukros nuėjo miegoti, o mes su vyru pastatėme staliuką, atidarėme nupirktos netoli Dubrovniko rakijos. Vėjas nurimo, žaibai nuėjo už kalnų, tyla, cikadų garsai, jūros šnibždėjimas… Pagaliau poilsis. Sprendimas – minimumas 5 dienas niekur nejudėti.

5-9 dienos

Prasidėjo katiniškas poilsis. Pirmos 3 dienos – jūra, saulė, miegas pavėsyje viduryje dienos, kai darėsi karšta. Vakarais – vyno degustavimas (šalia kempingo buvo parduodami naminiai vynai), dešrelių ar kebabčičių (tipo kotletukų) kepimas prie palapinės, pasisėdėjimas nuostabiam paplūdimio bare, kur galima buvo paragauti jūros gėrybių ir ypatingos vytintos mėsos, malonus bendravimas su kaimynais vokiečiais, slovėnais (krepšinio mėgėjais) ir lenkais. Lenkų šitame kempinge buvo dauguma, dar nemažai slovėnų ir olandų. Iš Lietuvos – mes vieninteliai, ir šiaip šitame pusiasalyje mes buvome gana egzotiški:). Tik vieną kartą matėme mašiną su lietuviškais numeriais.
Rytais, jei atsikeldavome iki 8 val., ėjome nusipirkti prie „Adriatc“ kempingo šviežiausios duonos, bandelių, ar labai skanių pyragų su mėsa ar sūriu iš sluoksniuotos tešlos, kurias atveždavo kepėjas, tik įdomu buvo, kodėl ką neberikčiau, mokėjau tą pačią sumą:)
Produktus nupirkti galima buvo už 2 km., prie Orebič miestelio supermarkete. Ten pirmas 3 dienas tik ir važiuodavome – produktų, vaisių-daržovių, ar keisti valiutos.
Vieta, į kurią persikėlėm po 2 dienų buvo dar geresnė už pirmąją. Tikrai galėjome pasimėgauti ramiu poilsiu, tik kartais vakarais kroatai iš šalia esančio namuko paleisdavo kroatiškos muzikos. Bet tikrai labai netrukdė. Tik šiek tiek nervino, kad kalnuose gyvenantis vyras (o kalnai buvo čia pat, už kelio) įtaisė kažkokį prietaisą baidyti laukinius gyvūnus. Dieną dar nieko, bet naktimis, kai kas 20 minučių girdėjosi šaudymo garsai, tikrai nusibosdavo.
Mano vyras – užkietėjęs žvejys. Šeimininkai leido žvejoti tiesiai nuo kranto, jokių problemų. Tai maniškis vieną vakarą atnešė tokią žuvį, kad kaimynai ir patys šeimininkai vos ne bėgo nuo kibiriuko („it‘s bad fish“). Pasirodė, kad tai nuodinga žuvis, kurios spygliukai ant nugaros gali iškviesti alergijos priepuolį. Aišku paleidome tą padarą.
Vakarai buvo tokie šilti ir ramus, kad ilgai nesinorėjo miegoti. sedėjome, bendravome, o vieną vakarą su dukra jaučiu nustebinom kaimynus lietuviškų dainų (Mamontovo, Jurgos ir pan.) dainavimu. Net kroatai išjungė savo muzika… 🙂
Po 3 dienų nieko neveikimo jau užsimanėme veiksmo. Nusprendėme galu gale pavažiuoti iki miestelio, kur norėjome apsistoti pradžioje – Lovištė, kuris buvo už 20 km. nuo Orebičio ir randasi jau pusiasalio nosyje.
Šeimininkai pasakė, kad kelias geras, „neaukščiau negu čia“. Na jo… jeigu… Kai susiaurėjusiu keliuku pradėjome kilti į kalną, vėl paėmė juokas link isterijos. Bet viską kompensavo vaizdas į jūrą ir salas – kaip buvo gražu!!! Per kalnus perkopėme į kitą pusiasalio pusę ir nusileidę link miestelio vėl pamatėme nuostabų paveikslą – įlanką, jachtos, ir tarp mažų jachtų – vieną didžiulę kaip laivas. Lovištė – tai mažas ramus žvejų miestelis, kuriame irgi nemažai poilsiautojų, tarp kurių dauguma italų, prancūzų, vėl lenkų. Ir kaip pasakė žvejys, pas kurį pirkome skaniausius iš ragautų gyvenime ančiuvius, rodydamas į didelę jachtą, pasitaiko rusų su dideliais pinigais. Lietuvis – retas svečias šituose kraštuose. Pasivaikščiojome, apžiūrėjome miestuką ir nusprendėme neieškoti kempingo, kurį norėjome pamatyti, nes karšta. Grįžome į Orebičą. Pakeliui sustojome apžvalgos aikštelėje kalnuose, apžiūrėjome šalia Orebičio kitus kempingus – išvada, kad mūsų buvo geriausias. Tikrai pasisekė.
Kitą dieną – dar viena įdomi išvyka į Korčulos salą. 15 minučių iš Orebičio uosto su kateriu (6 Lt už bilietą į vieną pusę) – ir atsiduri dar vienoje iš gražiausių Kroatijos vietų. Galima buvo persikelti ir su mašina, bet tai yra brangu. Korčula – keliauninko Marko Polo gimtinė. Miesto senamiestis vidurį tvirtovės – miniatiūrinis Dubrovnikas ar Kotoras, su siaurom gatvelėm, bažnytėlėm, mažytėm krautuvėm, o krantinėje – aibė kavinių, siūlančių jūrų gėrybes (bet brangu), ir jachtų. Pažįstu žmones, kurie ten poilsiavo – labai patenkinti ir važiuoja ten jau keletą metų iš eilės. Tikrai buvo malonu pasivaikščioti senamiesčio gatvėmis, pasigrožėti vaizdais nuo tvirtovės sienų.
Bet pagaliau atėjo laikas krautis daiktus ir startuoti namų link. Nusprendėme, kad rugpjūčio 10 dieną ryte paliekame kempingą.

10 diena

Visą naktį prieš išvažiuojant nemiegojome. Iš vakaro po truputį kylantis vėjas perėjo į stiprų. Ūžimas buvo baisus, bijojome, kad pradės griūti medžiai ar nuneš palapinę. Keletą kartų buvome išlindę ir matėme, kad nėra realiai taip baisu, kaip atrodo. Bet tikrai nejauku. Kaimynai lenkai neiškentėję 5 val. ryto susikrovė daiktus, palapinę ir dingo. Ryte pamatėme, kad išsigando beveik visi kempingo gyventojai, ypač tie, kurie gyveno arčiau jūros. Visi vaikščiojo apsimiegoję. Bet kroatai juokėsi – ar tai vėjas. Visiškai ramūs, nes jiems tai įprastas reiškinys. Šeimininkė savo laiku išgyveno žemės drebėjimą Dubrovnike, o ką jau šnekėti apie karo laikus Balkanuose…
Mūsų laukė kelionė keltu iš Trpanj miestelio perkėlos link Ploče miesto Kroatijos pakrantėje. O toliau tikslas – apsistoti 2 dienas Makarskos kurorte, pamiegoti prieš kelionę namo normaliose lovose ir aplankyti Mostarą – dar vieną mūsų svajonių miestą Bosnijoje. Keltas tikrai brangus – už valandos kelionę sumokėjome 35 eurus. Bet – laiko ir nervų taupymas, nes pavargusiems, (ypač vyrui-vairuotojui) važiuoti atgal 100 km. kalnų keliais būtų šį kartą per sudėtinga. Plius išvengtume 2 muitinių, nes Kroatijos pakrantė padalinta 9 km Bosnijos „koridorium“ ir tai yra pakankamai apkrautas pasienis. Paskaičiavus pliusus ir minusus nusprendėme, kad laukdami 2 valandas kelto ir valandą plaukdami vis tiek Makarskoje busime greičiau. Aišku gaila, kad nepamatėme Ston miesto ir jau neturėjome laiko Dubrovnikui.
Kelionė keltu praėjo gerai, didžiulis kelių aukštų keltas su kavinėmis ir poilsio salėmis saugiai, per bangas (kurių aš tikrai bijojau) perkėlė mus į Pločę.

Dar valanda laiko – ir mes Makarskoje – pagrindiniame Makarskos Rivjeros kurorte. Miestas mums pažįstamas, jau teko ten poilsiauti, tikrai verta nors kartą ten nuvažiuoti. Važiavome tiesiai į pensioną, kuriame jau buvome. Mus priima kaip geriausius draugus, nes kaip pasakojo mūsų gydė prieš 3 metus, jie labai myli lietuvius. O kada paaiškėjo, kad jau buvome pas juos, tai atiduoda 2 triviečius kambarius (su visais patogumais) su vaizdu į jūrą, virtuve, 2 balkonais (kiekvieno kambario kaina 50 Eurų) mums keturiems už 60 Eurų. Tai kitas 2 dienas gyvenome poniškai 🙂 Gaila, kad pirmą vakarą nepavyko ramiai pavaikščioti po patį miestelį, prisiminti senas vietas, nes žiauriai stiprus vėjas, kuris mus išvijo iš kempingo atėjo ir į Makarską. Ir vaikščioti, kai vėjas neša smėlį ir dulkes tiesiai į veidą tikrai nėra malonu. Tai grįžome kiemais slėpdamiesi nuo vėjo atgal į pensioną gerti šiltos arbatos ir ilsėtis.

11 diena

Vėjo ūžimas už lango truputį sutrukdė miegui, bet vis tiek tai ne palapinėje, ir nuovargis padarė savo, taigi ryte atsibudome su gera nuotaika. Oras – fantastiškas, po audros neliko nė požymio:) Dienos planas – Bosnijos miestas Mostaras – mūsų sena svajonė. Kelias neilgas – apie 100 km., bet žinant kelius, reikia nusiteikti 2 valandoms . Matėme žemėlapyje 3 kelius iki Mostaro. Vienas, nors ir atrodė trumpiausias, kėlė įtarimą, bet pensiono šeimininkas Daliboras pasakė, kad kaip tik šis kelias tikrai geras, naujai padarytas, kaip autostrada. Startavome. Navigatorius mus vėl norėjo pasukti kažkur ne ten. Neklausėme jo, važiavome pagal žemėlapį. Posūkis į nurodytą kelią – ir supratome, kad pradėjome kilti į kalnus po truputį. Pravažiavome įvažiavimą į Biokovo kalnų parką (jau teko būti anksčiau, verta atskiro aprašymo). Įdomu, kur gi autostrada? Vyras staigiai sustojo nedidelėje aikštelėje su riksmu: „aš ten nevažiuosiu!!!“. Man širdis irgi nukrito kažkur į pilvą – siaurus kelias, prilipdytas prie kalno, serpantinu eina į viršų… Na ne, užtenka. Vyras išėjo parūkyti, ir apžiūrėti, kas vis dėl to ten yra. O aš pamačiau, kad iš ten važiuoja autobusai, sunkvežimiai, daug mašinų. Gal nėra taip baisu? Vyras atėjęs pasakė, kad tikrai panašu, kad kelias normalus. Surizikavome. Kelias tikrai geras, su aukštom aptvarom, bet žemyn geriau nežūrėti…. Kaip pasakė vienas kroatas, kurio vėliau klausėme kelio, sužinojęs per kur važiavome: „taip, čia ne silpnų nervų žmonėm „. Nuo kalnų nusileidome į žemesnį kelią, praėjome pasienį su Bosnija, ir vėl dilema – trumpesniu, bet kalnuotu keliu, ar 20 km ilgesniu, bet lygumoje. Pasirinkome 2 variantą, nes atgal vėl grįžti per Biokovo, užteks ekstrymo. Kaip visada, navigatorius Bosnijoje kelių nesuprato, bandė mus sukti kažkur ratais. Pagaliau – Mostaras. Kaip po to aptarinėjome kelionę, tai buvo kelionės nusivylimas. Mes galvojome pamatyti musulmonišką miestą su rytietiška kultūra. Kaip čia pasakyti… Senamiestis tikrai gražus, įžymus senovinis tiltas pilnai atstatytas po karo, sujungia 2 upės krantus, nuo kurio šokinėjo vaikinai už pinigus, panašus rytietiškas turgus, kaip Sarajeve, bet… minios žmonių. Nes gal dėl to, kad lygesni keliai nuo Kroatijos, ir yra netoli, čia atveža turistus pamatyti Bosniją. Jau viskas patapo komercija. Net galima sumokėjus pinigus aplankyti mečetę. O norėjosi kažko autentiško, kaip Sarajeve. Aišku nesigailime, kad ten buvome, pamatyti šitą miestą tikrai verta. Matėme ir karo žymių – apšaudytus arba pusiau sugriautus namus. Po 2 valandų pasivaikščiojimo nupirkome rytietiškus suvenyrus namiškiams ir nusprendėme pavalgyti prieš kelionę atgal į Makarską. Sumokėjome už stovėjimo aikštelę ir paklausėme aptarnaujančio ją vyro – kur yra kokia nors kavinė, kur galima būtų užkąsti. Čia prasidėjo atrakcija Vyriškis metė savo darbo vietą, griebė mano vyrą už rankos ir kažkur nutempė. Na maniškis irgi nežemas, galvojau susitvarkys. Laukėm su dukrom mašinoje. Po 5-7 minučių vyras grįžo visas paraudęs, bet su šypsena, o iš paskos burbantis ir mojuojantis rankomis stovėjimo aikštelės tarnautojas. O esmė tame – už 2 namų kavinė su Bosnijos patiekalais, viena porcija – 1,5 euro. Mano vyras pažiūrėjo, pasakė gerai, tuoj atsivesiu žmoną ir vaikus, ačiū. O bosnietis suprato, kad maniškis nenori. Garsiai rėkdamas, jis visiems kavinėje papasakojo, kad vat koks – nenori jų valgių, išeidamas į gatvę – papasakojo tą patį visiem praeiviams ir dar ėjo iš paskos ir burbėjo rodydamas – tai jei nori eik ten į 5 žvaigždučių viešbutį, ten ir valgyk… Mano vyras bandė paaiškinti, kad nori, bet gi yra ne vienas:). Iš tikrųjų pavalgėm labai skaniai ir 4-se su gėrimais sumokėjome mažiau nei 7 eurus, dar visko neįveikėme, įdėjo mums išsinešimui. Kaip atsiskaitinėjome – atskira kalba, irgi prisijuokėm kartu su padavėja, nes sunkiai galėjome suprasti viena kita, vos ne ant pirštų:).

Šiaip pastebėjome, kad Bosnijoje viskas daug pigiau, negu kitose Balkanų šalyse. Maistas, kuras, (už dyzelį mokėjome apie 3,5 Lt už litrą), rūkalai (5 lt pakelis, Kroatijos – 11-12). Su gerom emocijom startavome atgal link Kroatijos. Teko vėl paklajoti, nes nusprendėme šį kartą pasikliauti GPS‘u, kad patekti į reikiamą kelią. Ypač buvo „linksma“, kai navigatorius mus nuvedė į lokalinį pasienį vietoj tarptautinio. Kai radome teisingą kelią bandė mus apsukti atgal ir tik Kroatijoje pagaliau aprimo. Atgal vėl važiavome per Biokovo kalnus, sustojome apžvalgos aikštelėje pafilmuoti ir pafotografuoti. Patikėkite, kojos tikrai drebėjo visiems. Bet vaizdas nepamirštamas.

Vakarą praleidome prie jūros Makarskoje, pirkome namų rakijos (1 litro butelis – 50 kunų, tai maždaug 25 Lt), susidėjome daiktus. Išvažiuoti tikrai nebuvo jokio noro… Bet laikas jau spaudė…

12 diena

Paskutinis rytas Kroatijoje, jau reikėjo judėti link namų. Turėjome dar tikslą pasivaikščioti vakare po Vieną, taigi parinkome važiavimą mokamais keliais. Paskutinis žvilgsnis iš kalnų kelio į Makarskos Rivjera, į jūrą ir mes pasukome link autostrados. Kelias – fantastiškas. Greitį laikėme pastoviai, su keliais sustojimais per 5 valandas pravažiavome virš 400 km ir jau buvome pasienyje su Slovėnija. Truputį nustebino mokestis už pravažiuotą kelią – 22 eurai, bet yra kaip yra, mes skubėjome. Buvo mintis surasti nemokomus kelius Slovėnijoje, nes nesąmonė – už 50 km. kelio mokėti 15 eurų. Bet pasienyje pašnekėjome su šeima iš Lietuvos ir jie pasakojo, kaip Kroatijoje nusprendė važiuoti ne autostrada ir GPS‘as juos užvedė į kalnus, kur aplinkui buvo plakatai su perspėjimais, kad miškai užminuoti. Kas žino, kur mus Slovėnijoje gali užvesti mūsų kelionės draugas, deja, juo jau nelabai pasitikėjome. Taigi sumokėjome, nusipirkome vinjetę, tuo pačiu ir austrišką (8 eurai) ir 16 val. kirtome Austrijos sieną, o 18 val. – įvažiavome į Austrijos sostinę.
Apie Vieną galima pasakoti ilgai. Tai vienas iš nuostabiausių miestų Europoje – didingas, bet nespaudžiantis, prabangus, ir tuo pačiu lengvas. Vaikštant po miesto centrą, kai klausėme smuikininkų ansamblio koncerto vienoj iš gatvių, vyresnioji 15-metė dukra apsiverkė ir pasakė, kad nori čia likti. Ir mes su vyru, nors jau esame buvę Vienoje prieš keletą metų, vėl stebėjomės architektūra, aplinka ir kažkokiu nerealiu charizmatišku oru. Viena yra mūsų miestas. Aišku, kainų prasme labai brangus. Bet nežiūrint į tai, būtinai reikia išgerti kavos ir paragauti nerealaus skonio pyragėlių. Publika, kuri susirinko kavinėse nustebino įvairumu – šeima su vaiku, sportiškai apsirengusi, kompanija su vakarinėm suknelėm, arabės su gražiais tautiniais rūbais, mes tarp jų visų – šiek tiek pasipuošę. Ir visi gavo malonų aptarnavimą ir dėmesį iš padavėjų.
Prie Šv. Stefano katedros 18 amžiaus rūbais apsirengę vaikinukai dalino pakvietimus į Mocarto koncertą. Angliškai aiškinome priėjusiam vaikinui, kad deja negalime, turime važiuoti. Vaikinukas domėjosi iš kur mes ir išgirdęs apie Lietuvą, pradėjo šnekėti lietuviškai! Pasirodo, kartu su juo universitete mokėsi mergina lietuvė, jie iki šiol draugauja ir susirašinėja! Čia tai bent!

Pagaliau atėjo laikas išvažiuoti, nakvoti norėjome Čekijoje, nes ten yra daug pigiau. Jau po 9 val. vakaro, o mums dar buvo likę 80 km.
Pakeliui link Čekijos nustebino viena po kitos važiuojančios dešimtim mašinos iš Čekijos pusės, bet kai įvažiavome į Čekiją – viskas pasidarė aišku:) Pasienio miestelyje – kazino, naktiniai klubai, striptizo barai, viešbutukai (su pakankamai didelėmis kainomis). Viskas švietė, grojo muzika, na žmonės atvažiuoja išleisti pinigus ir pasilinksminti. Degalinėje nusipirkome 12 eurų kainuojančią vinjetę už kelius, ir pradėjome ieškoti nakvynės. Pasisekė – už kelių km. radome simpatišką šeimyninį motelį. Šiaip ne taip rusiškai įterpdami lenkiškus žodžius susikalbėjome. Kambarys 4-iems – 67 eurai be pusryčių, 79 – su pusryčiais (www.penzion-vrkoc.cz). Ėmėme be pusryčių, nes norėjome išvažiuoti anksti ryte, o pusryčiai tik nuo 9 val. Šį kartą pakankamai anksti ėjome miegoti ir pro miegą girdėjome pirmą kartą per paskutines 2 savaites lietaus garsą. Taip, namai jau vis arčiau…

13 diena

7:30 ryte startavome link namų. Po Balkanų kaitros atrodė, kad šalta, ir drėgna. Jau nusprendėme, kad įspūdžių užtenka, reikėjo per dieną pasiekti Lietuvą. Tik dėl to, kad buvome netoli nuo Bruno miesto, užvažiavome trumpam jį apžiūrėti. Pradėjo lyti, dar anksti, kavinės uždarytos (šeštadienio rytas), tai padarėme ekskursiją su mašina po miesto centrą ir senamiestį. Gražus miestas.

Norėjosi kažką užkąsti, išgerti kavos. Bet pakeliui miesteliai arba toli nuo pagrindinio kelio, arba labai mažyčiai, ir nėra jokių maisto taškų. O gal tikrai buvo dar ankstį. Nusprendėme, kad reikia nors parduotuvės, o kavos galima gauti degalinėje. Likus 10 km. iki pasienio su Lenkija įvažiavome į vidutinio dydžio miestelį, pamatėme nuorodas į supermarketus. Ten ir apsipirkome – maisto, alaus ir saldainių namo. Valiuta – Čekijos kronos. Kai pamatėme kiek reikia mokėti apstulbome, bet pavertėme į eurus – viskas normaliai (1 euras – 23 kronos). Bet kainos ten eina šimtais. Dėl to ir nepylėme Čekijoje degalų, nes suprasti 1 litro kainą buvo sunkus matematinis uždavinys. Nusprendėme tą padaryti Lenkijoje, buvo jau netoli. Lenkijoje ir pavalgėme kavinėje prie degalinės. Toliau mūsų kelias ėjo per Bielsko Biala, Katowice, link Varšuvos. Nieko jau aišku ypatingo, niūrus ir neįdomus važiavimas su noru kuo greičiau pasiekti namus. Varšuvoje vėl šiek tiek paklajojome, bet šį kartą ne taip baisiai, kaip pradžioje. Toliau pagal draugų patarimą važiavome link Ostrow Mazowecka ir palikus miestą dešinėje pagal nuorodą pasukome link Lomžos. Už posūkio patarčiau pavalgyti kavinėje šalia kelio. Naminis skanus maistas, nebrangus, didelės porcijos. Deja, pavadinimo neprisimenu… Tik galiu pasakyti tai, kad pravažiavus tiltą yra antra kavinė dešinėje pusėje.
Mūsų kelio pasirinkimas šį kartą buvo geras, ir po truputį artėjome link Lietuvos. Lijo, kelias siauras, sutemo, važiavome atsargiai. Ir valio – 12 nakties kirtome sieną Lazdijuose.

14 diena

Aišku, tai ne diena, o naktis:) Ir mažai mums dar nuotykių :). Alytuje kelių remontai ir mūsų draugas – navigatorius sugebėjo ir gimtinėje mus pavesti: pradžioje mes klajojome per siauras Alytaus gatveles kažkur vos ne soduose tamsoje, po to pagaliau išvažiavome į kelią. Bet pastebėjome, kad kelias tai mums nepažįstamas… Navigatorius rodė, kad jis veda link Vilniaus. Na tiek to, Lietuva maža, kalnų nėra, kaip nors. Tik pamatę nuorodą „Nemuno kilpos parkas“ pradėjome juoktis – dabar aišku, kokiu keliu mus veda draugas į Vilnių – link Prienų. Po to, posūkis link Aukštadvario, ir toliau jau kelias Trakai – Vilnius. Vėliau buvome net dėkingi, nes kelias pasirodė daug geresnis ir tiesesnis, negu mes įprastai važiuodavome – pro Pirčiupį. 2 nakties per lietų, griaustinį ir ne kokias eismo sąlygas pagaliau pasiekėme namus. Viskas, kelionė pasibaigė:(

O gaila… Kai tą pačią dieną įkėlėme nuotraukas, vyras pasakė: „geriau nežiūrėti… Norėsi vėl šokti už vairo ir važiuoti atgal“…
Ar grįšime mes ten vėl? Manau, kad taip. Nors aišku tikriausiai negreitai, norisi pažiūrėti kitus kraštus.

Paskaičiavome, kad bendrai kelionei išleidome apie 6000 Lt. Kaip 4 žmonių šeimai, 2 savaitėm su tiek įspūdžių – manome, kad nėra labai daug. Nors, aišku, paskaičiavus kai kurias nenumatytas išlaidas, galėjo būti ir mažiau.

Sąmata maždaug tokia:
550 Lt – kelių mokesčiai, keltai.
1800 Lt – apgyvendinimas 4-iems (3 naktys viešbučiuose, 3 apartamentuose, 6 naktys kempinge)
apie 2000 Lt – kuras

visa kita – maistas, pramogos, lauktuvės.

Bet ar kainuoja gera nuotaika, prisiminimai ir fantastiški įspūdžiai???