Tian-Šanis – Kalnynas Vidurinėje Azijoje, Besidriekiantis į šiaurę ir vakarus nuo Takla Makano dykumos Kazachstano, Kirgizijos ir vakarų Kinijos Sinczjano Uigurijos autonominio region pasienyje. Pietuose jis jungiasi su Pamyro kalnais. Kalnynas taipogi driekiasi šiaurinėse Pakistano teritorijose, bei kai kuriose Džamu ir Kašmyro srityse, kur jungiasi su Hindukašu. Tian –Šanis priskiriamas Himalajų orogeninei juostai, Susiformavusiai Kainozojaus eroje susidūrus Indijos ir Eurazijos plokštėms. Tai vienas ilgiausių Vidurinės Azijos kalnynų, besidriekiančių apie 2800 km į rytus nuo Taškento Uzbekijoje. Iš kinų kalbos išvertus Tian- Šanis reikštu dangaus kalnai.
Čiatkalo upė teka Tian-Šanio kalnyne, dviejose valstybėse – Kirgizijoje ir Uzbekijoje. Pagal turistinę klasifikaciją 5 kategorijos sudėtingumo. Upės sudėtingumas didėja palaipsniui.
Pradžioje ji teka plačiu slėniu. Yra daug protakų. Labai svarbu teisingai pasirinkti vieną iš jų. Kitu atveju galima užplaukti ant seklumos ir užsėsti. Teks temti lavą. Nes su kiekvieną protaką vandens lygis mažėja. Kol galiausiai jos nesuteka į pagrindinę vagą. Kitas galimas siurprizas – medžių užvartos. Laiku nesustojus problemų galima susikurti pakankamai. Mes į vieną tokių pataikėm. Teko visiem draugiškai išsimaudyti. Tai nebuvo pats blogiausias siurprizas. Daug sunkiau buvo ištraukti laivą iš suvirtusių medžių pinklių. Jėgos panaudojimo metodais nieko nepavyko, teko panaudoti loginį mastymą. Kaip pasirodė jis daug efektingesnis.
Galiausiai protakos baigėsi. Upė šiek tiek sustiprėjo. Atsirado prispaudimų. Upės charakteris stipriai pasikeitė po Čiandalašo įtekėjimo į Čiatkalą. Tai pagrindinis intakas. Visi kiti yra nežymus, kad stipriai pakeistu upės vandens lygį. Po santakos vandens lygis išaugo, o su juo atsirado daugiau jėgos. Laivai daugiau pradėjo šokinėti per bangas.
Ši upė pasižymi ir savo grožiu. Ji dar vadinama penkių tarpeklių upe. Išskirtinio grožio – trečiasis tarpeklis. Aukštos, kelių šimtų, stačios uolos. Dažnas palydovas virš galvos erelis. Tikras tarpeklis, kaip aš įsivaizduoju juos. Išlipti paprastai nėra kur, belieka tik leistis žemyn upe. Laivas atrodo menkas lyginant su šiuo gamtos stebuklu.
Pirmas tarpeklis nėra toks gražus, bet išsiskiria iš kitų savo sudėtingumu. Tai ištisinis ketvirtos kategorijos slenkstis. Turintis ir vieną šeštos kategorijos slenkstį. Kurį mes sėkmingai apsinešėm. Apsinešimas nebuvo iš lengvųjų. Dar vienas siurprizas laukiamas šiame tarpeklyje – krentantys iš viršaus akmenys. Jie savaime nekrenta. Juos gali pamėtyti vietiniai paaugliai kirgizai. Virš tarpeklio eina kelias. Tai strategiškai jiems patogi vieta savotiškom atrakcijom. Kaimai pakankamai nutolę, tai kaip ir nebūtu kur nelaimės atveju ieškoti kaltininkų. Kaip ir turi sėkmingai praplaukti slenkstį, bet ir neturi pamiršti apie grėsmę iš viršaus. Visa laimė mums tai nenutiko. Bet su mumis plaukęs rusas savo įspūdžius apie savotišką atrakciją papasakojo. Mums visgi teko atremti du kartus akmenų atakas. Ir ant upės ir krante. Krante apie įvykusią akmenų krušą prisiminimų daugiausia. Tai buvo naktį. Mes visi buvom pasiruošę tikrai kovai. Stovėjom su šalmais ant galvų ir kaip ginklą rankose turėjom irklus. Akmenys skriejo be perstojo ir kumščio dydžio. Bet po ilgų derybų mes buvom priversti jiems paklusti ir atiduoti dvi “lepioškes” ir “tušonkę”. Aišku jie reikalavo ir “vodkės” , bet mes jos nedavėm. Ir su „tušonkę“ apgavom. Vietoj mėsos davėm kažkokią žuvies. Prieš tai nuplėšę popierinį užrašą apie jos turinį.
Antrasis tarpeklis. Jis pakankamai ramus. Vietomis yra prispaudimų. Jis tikrai išsiskyrė uolu spalvomis ir figūromis. Bet jo nepavadinčiau tipiniu tarpekliu. Tai yra susiaurėjęs slėnis. Jai kažką stataus ir priplauki, tai tik iš vienos pusės.
Pats upės sudėtingumas prasideda po ketvirto tarpeklio. Tarpeklis kažkuo neišsiskiria. Bet po jo pradedi jausti upės jėgą. Nuoboduliui vietos neliko. Vienas po kito eina penktos kategorijos slenkstis. Prie Charkušo slenksčio mūsų vandens žygis baigėsi. Penktojo tarpeklio mes taip ir nepriplaukėm. Nors ir planavom juo praplaukti. Bet čia atskira istorija.
Vidurinę Aziją keliauti nėra paprasta. Daug reikia leidimų ir popierizmo. Ypač jai nori kirsti Uzbekijos – Kirgizijos sieną upe. Pati upė teka ganėtinai netoli nuo Taškento. Į kurį mes ir atskridom. O turėjom daryti tris kartus didesnį lanką. Tarptautiniai pasienio postai gerokai nutolę nuo Taškento. Iki artimiausio virš 400km. Plaukimo pabaiga vos daugiau nei šimtas kilometrų nuo Taškento. O turėjom susukti 800km, kad patekti atgal į Taškentą. Kirgizijoje gerų kelių beveik nėra. Jų niekas neremontuoja po Sovietų žlugimo. Kažką bando kinai daryti. Bet tai daugiau susyja su naudingom iškasenom nei su pačios gerovės kūrimu. Ir tai mažai jaučiama. Mašinoje tekdavo praleisti daugiau nei 20 valandų, kad pasiekti kelionės tikslą. Pasienyje kyšininkavimas egzistuoja., bet ji nėra katastrofiška. Už 10 dolerių galima pravesti visą grupę su dalinai mažesnėm problemom. Nors didelių sunkumų pasieniuose nėra.
Svarbu žinoti! Jai ir prašo už kažkokį leidimą didelių pinigų, tai visai nereiškia, kad tiek ir turi mokėti. Oficialių įkainių nėra. Kad ir už leidimą įplaukti į Čiatkalo draustinį iš mūsų paprašė 1000 dolerių. Bet užteko išgerti kartu su draustinio direktoriumi ir mums leidimai kainavo 300 doleriai ir į tą sumą įėjo keturi arkliai ir du varovai (arkliai su varovais pasitraukimui nuo upės).
Mums nepavyko įgyvendinti pradžioj suplanuoto plano. Žygis turėjo baigtis Čiarvakskoje vandens saugykloje. Jis prasideda užkart už penktojo tarpeklio. Aplamai vandens saugyklos populiarios šiuose kraštuose. Taip palaidojama daug gražių upių, padarant iš jų didžiulius vandens baseinus. Kuriuos vėliau sėkmingai panaudoja žemės ūkyje. Su Čiatkalu ir galėjo taip atsitikti. Būtent trečiajame tarpeklyje buvo planuojama statyti hidro elektrinė. Bet kažkokiu būdu sveikas protas nugalėjo. Žygio baigti kaip planavom nepavyko nes turėjom kirsti Uzbekijos – Kirgizijos sieną upe. Tokio kaip pasienio posto ten nėra. Bet pasieniečių yra. Dar pernai visos grupės sėkmingai kirsdavo sieną plaukimo metu. Bet šiemet prisiminė, kad jokio tarptautinio susitarimo nėra tarp šių dviejų valstybių ir viskas užsidarė. Leidimų mes negavom. Turėjom trauktis nuo upės krantu prieš srovę. Priklausomai kiek nuplauksi kilometru nuo antrojo tarpeklio, tiek ir turėsi šutinti atgal. Dienų pasitraukimui mes daug neturėjom. Tik dvi. Visas laikas buvo paskaičiuotas tik plaukimui žygio planavimo metu. Apie pasitraukimą pėsčiomis jokių kalbų nebuvo. Laiko mums trūko, kad paplaukti kuo toliau iki sienos.
Turėjom įveikti 60km savo kojomis per dvi dienas. Turėjom keturis arklius, dvylika stiprių vyrų ir neįsivaizduojamai daug krovinio. Vienas katamaranas vidutiniškai svėrė 60kg, o jų buvo trys. Ir dar visa kita manta! Mūsų asmeninės kuprinės nebuvo sunkios, vidutiniškai 15kg. Padėliojus ir sudėliojus mantą paaiškėjo, kad mūsų aštuonių lietuvių grupė trauksis su savom kuprinėm. O arklius apkrausim visa likusia manta. Išėjom vėlokai. Pirmą dieną sugebėjom nueiti vos 13km. Organizatoriai vėlavo, o mes kelio nežinojom. Ant arklių nesugebėjo pakrauti metalinių rėmų nuo katamaranų. Teko juos gabenti savom jėgom. Visai vakare nusikalus buvo nuspręsta, kad reikia gelbėti lietuvių grupę. Nes jai nepavyks ištrukti per sekančią dieną bus blogai. Mes nespėsim į lėktuvą. O ten ir vizų pabaiga ir begalė kitų problemų. Visą mantą su vienu iš organizatorių palikom eigulio namuke. Nutarėm sukrauti visas kuprines ant arklių ir pajudėti ankstyvą rytą.
Nors ir tarėmės išeiti šeštą ryto, bet gavosi kaip Azijoje. Paaiškėjo ankstyvą ryta, kad arkliai ganosi ir jie patys ateis kai norės eiti. O jai ne! Aštuoni lietuvaičiai vis vien pajudėjo. Kelio nieks iš mūsų nežinojo. Turėjau tik vandeniui skirtą žemėlapį, kuriame pavaizduota tik upės vingis ir intakai. Taip vadinama vandens “locija“. Vienintelis žmogus kuris varė arklius žinojo kelią. Organizatoriai taip pat jo nežinojo, bet bandė parodyti savo kalbomis, kad jį žino. Bet buvo aišku, kad jie nieko nežino. Tai buvo pirmas atvejis kai grupė vandenių traukėsi pėsčiom nuo upės. Kitos grupės po mūsų darys tą patį, bent jau šiais metais. Pradžia visada būna komplikuota.
Kaip keistą nebūtu mes išėjom ten kur ir turėjome keltis per upę. Nerimo aišku buvo, nes laikas spaudė ir nenueiti kilometrai. Pasirodė arkliai. Keltis per upę buvo du būdai. Vienas- plaukte perplaukti sraunią ir šaltą upę. Kitas – pasinaudoti prie lyno prikabintu sukriošusiu vežimėliu. Jis judėjo tik įdėjus begalią triūso ir pastangų. Keldamasis su juo aš vos nepalikau piršto tarp ratelio ir lyno. Pamatę tokį vargą kiti ryžosi perplaukti upę. Arkliai ir plaukė ant savęs vilkdami kuprines. Apie sušlapusius daiktus kuprinėse nieks rimtai nepagalvojo. Kilometrai buvo galvoje.
Įdomus pastebėjimas. Laikas ir atstumas šiuose kraštuose matuojamas visai kitaip. Užklausus apie atstumą ir laiką kurio mums prireiks įveikti numatytą atstumą labai skyrėsi nuo to ką jie sakė ir mes realiai patyrėm. Turėjom mes eiti 12 valandų(taip jie mums sakė), o ėjom 17 valandų. Užlipus ant perėjos( kuri buvo paskutinė) buvo dar viena. Psichologiškai daugumą tai veikė. Praėjus keturias valandas turėtu likti aštuonios. O jie tau pareiškia, kad liko dar vienuolika. Ir tuo visai išlaikydami ramią veido išraišką. Užlipę ant perėjos kaip ir turėtume leistis. Bet nusileidus kažkodėl vėl mes kylam.
Visą laiką ėjome taku. Kažkada jau po trečio tarpeklio pabaigos buvo pravažiuojamas su mašina kelias. Bet po Sovietų žlugimo viskas sustojo. Ir žemės ūkio darbai ir noras išlaikyti kelius. Stebėtinai kirgizai yra tinginiai. Tiesa sakant net neaišku kuo jie užsiima. Takas buvo neblogas. Daug dulkių, nes lyja retai. Pakeliui daug vaismedžių. Nėra didelių gabaritų jie, bet atsigaivinti padeda. Prieiti iki jų komplikuota. Visos žolės kurios supa medžius turi sėklas. Kurios, bandant artintis arčiau medelių tave aplimpa kaip turi būti. Baisiausia buvo žiūrėti į arklius. Kurių uodegos ir karčiai buvo sulipę į vientisą turinį. Mes kaip ir apsirinkdavome nuo savęs tuos lipnius žaisliukus. Jų tikrai daug ir įvairaus kalibro. Nuo degtuko galvutės dydžio iki mums Lietuvoje matytų.
Dvyliktą nakties mes buvom prie mašinos. Nei alus, nei arbūzai mūsų nepasitiko. Bet vis vien buvo gerai – mes prišliaužėm. Po to sekė ilga kelionė su mašina. Taškente mes buvom po dvidešimt penkių valandų.
Taip aštuoni lietuvaičiai keliavo Vidurinėje Azijoje. Plaukimo metu mus lydėjo keturi vietiniai rusai. Kurie mums virė valgyti. Maistas buvo puikus, visai ne žyginis. O visus kitus darbus darėm visi kartu. Plaukėm trim katamaranais. Daugumai tokio lygio upė buvo pirmą kartą. Šeši iš dvylikos turėjo penktos kategorijos plaukimo patirties. O kitiem tai buvo aplamai bet kokia patirtis. Gal kažkam ir pasirodė per silpna ši penktos kategorijos upė. Laivai pus mus buvo dideli, su normalia keliamąja galia. Bet užtikrinu užtektu vieno gero overkilio ir tas slenkstis pasidarytu sudėtingiausias tavo gyvenime. Nes plaukte išplaukti būtu ganėtinai sunku ir nemažai vandens tektu prigerti, kad vandens lygis šiek tiek nukristu. Jai būtu daugiau dienų skirtų žygiui būtu žymiai geriau. Gavosi tikrai sportinis maršrutas. Negalėjom vėluoti nei vienos dienos. Bet vis gi buvo gerai.
Rolandas Žygas
XGenomas
pirmas 
Kavagne 
Aruna