JAV: Manhatanas

Amerika 2009 rugsėjis

Į Rygą išsiruošėme naktį, atvykome auštant rugsėjo pirmajai.

Nuobodų registracijos procesą sudrumstė dvi pagyvenusios ekstravagantiškos blondinės, kurių pasirodymas apsimiegojusiems keleiviams sukėlė šoką: ryškios, viena tarsi kaladė aptempta dryžuota medžiaga , kita įlindusi į gvazdikų žiedais išmargintas timpas, abi su baltomis, autobuso rato dydžio skrybėlėmis ant galvų, labai tiesios, labai statiškos, ir labai pasitikinčios savimi. Tokios įspūdingos, kad jų paveikslais su pasisekimu būtų galima gąsdinti nepaklusnius vaikus.

Truputį apmaudu, kad vis dažniau esame priversti savo keliones pradėti kaimynų oro uoste. Nors jis nėra tobulas , tačiau iš čia kyla daugiau lėktuvų, o be to , reikia pripažinti, kad ir pats pastatas už mūsiškį yra bent jau erdvesnis, šviesesnis ir praktiškesnis. Draugams vis nesiliaunu pasakot, kaip mes, prieš porą metų iš Pietryčių Azijos sugrįžome į Vilnių. Atskridusius susodino į autobusą,išlaipino prie terminalo kampo, laiptais užlipome į trečiąjį rūmų aukštą, vinguriuojančiais koridoriais praėjome visą pastatą, ten solidus dėdė žvilgtelėjo į dokumentus, tada jau kitais laiptais nusileidom žemyn, vėl pakartojome trečiojo aukšto vinguriuojantį maršrutą pirmajame rūmų aukšte, ir tik tada , pagaliau, patekome į laisvę. Galvojau, kad tokie įmantrūs pasivaikščiojimai galimi tik Vilniuje, tačiau apsirikau.

Grįžtant iš Amerikos , Kenedžio oro uoste gavome tarnautojo parėdymą Paryžiuje susirasti „France airlines“ agentūrą , ir su jos pagalba išspręsti grįžimo bilietuose įsivėlusią klaidą, kurią iš skubos buvo padariusi mūsų pigių skrydžių bendrovė „greitai.lt“. Parskridome į Paryžių, išlipome išgirtame De Golio oro uoste…

Na, “France airlines“, sukorę kokį kilometrą naujojo terminalo kilimais, mes atradome nesunkiai, bet kai pradėjome ieškoti „Swiss airlines“, įsikūrusios kažkur pirmajame terminale, į kurį mus nukreipė“France airlines“, prasidėjo vargas. Gerą valandą ėjome salėmis ir triumais vis ieškodami rodyklių, kurios čia prapuldavo, čia vėl netikėtai atsirasdavo , leidomės, kilom, galop atsidūrėme tupike, prie kurio durų aukštas negras kikeno su apvalia oro uosto darbuotoja. Jie pasakė , kad mes nepasiklydom ir liepė laukti autobuso Nr.3, tas niekaip pas mus neskubėjo, o kai pagaliau atvažiavo, tai sukinėjosi tarp pastatų ir lėktuvų pusvalandį. Išlipę vėl pradėjome ieškoti rodyklių: kilome, leidomės, ėjom. Pagaliau, pačių nuostabai, atsidūrėme ieškomo terminalo ketvirtajame aukšte. Mums reikėjo trečiojo. Puolėme žiūrėt ekskalatoriaus, lifto ar laiptų, vedančių apačion, neradom. Pradėjau galvoti, kad kuoktelėjau.

Įsivaizduokite kaip aš , daugiau nei penkiasdešimt metų turintis vyriškis, teiravausi tarnautojos, kokiu būdu galėčiau patekti iš ketvirtojo aukšto į trečiąjį. Normaliai neatrodžiau. Tačiau tarnautojai šitas klausimas nepasirodė nė keistas, nė painus, ji nusišypsojo ir man gudriai paaiškino, kad jų terminale kelias iš ketvirtojo aukšto į trečiąjį eina tik per penktąjį aukštą. Ir kaip man pačiam iškart neatėjo į galvą, kad norėdamas patekti iš ketvirtojo aukšto į trečiąjį, pirmiausia būtinai turiu užlipti į penktąjį?

Žodžiu, šveicarų agentūrą atradome po dviejų valandų, o dar po pusvalandžio mūsų bėdą pabaigė spręsti „airBaltic“. Per tą laiką galėjome vėl nuskrist trečdalį kelio iki Niujorko. Po šito blūdo Paryžiaus oro uoste supratau, kad mūsų sostinės terminalą reikia gerbt ir mylėt. Pastatas ne šedevras, žinoma, bet užtat mažiukas.

Papasakojau beveik visą kelionę iš Niujorko į namus, o dabar grįžtu į pasakojimo pradžią: taigi, ankstyvą rugsėjo pirmosios rytą pakilome iš Rygos oro uosto ir pasukome Briuselio link. Briuselyje nusileidome tuo metu, kai nedrąsūs mūsų septynmečiai pirmą kartą sėdosi į mokyklos suolą.

Netrukus, prasidėjo registracija į Niujorką. Tarp išsirangiusios keleivių eilės, sukiojosi keturi piliečiai ir be perstogės šypsodami, visiems uždavinėjo tuos pačius klausimus:ar jie neturi ginklų, peilių, kitų aštrių daiktų, ar patys krovė lagaminus, ar niekas kitas nelandžiojo jų krepšiuose, ar keliaujantys nėra įgalioti į Ameriką nuvežti kokių nors, ne jiems patiems priklausančių siuntų. Mus kamantinėjo jauna, kvepianti prieskoniais, rusė Karmen. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad moteris ji buvo miela.

Į orą pakilome laiku, pagal numatytą grafiką. Skrydis buvo toks ramus, jog negalėjai nė įtarti, kad maršrutas vedantis mus virš Atlanto, nėra nė toks jau lengvas, nė paprastas. Stiuardai plušo su keleiviais, baltadantis juodaodis net kažką reklamavo, o vieną akimirką man pasirodė, kad jis tuojau puls šokti salone. Nepuolė.

Žodžiu, skrosdamas baltus debesis lėktuvas sklandžiai skrido į Ameriką, tarp daugiau nei 400 keleivių buvau ir aš.

Lietuviai visada veržėsi į šitą šalį. Vieni, sako, gavę Amerikos vizą iš džiaugsmo dainuodavo, kiti apsiverkdavo, o būdavo tokių, kurie nusipirkę bilietus visam laikui prarasdavo kalbos dovaną, neišsigalvoju. Nenumaldomą lietuvio norą savo gyvenimą nugyventi Amerikoj, aprašė ne vienas mūsų literatūros klasikas, rašo ir šiandieniniai . Kad tik į Ameriką, net jeigu ji būtų pirtyje.

Neseniai Klaipėdos muzikinio teatro lange pamačiau genialaus mūsų režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklio “Paskenduolė“ plakatą . Jame pavaizduota mums nuo vaikystės žinoma mergelė Veronika, brendanti skandintis į raibuliuojantį ežerą, o kitoje to ežero pusėje , mėnuliuko vietoje, stovi amerikoniškoji Laisvės statula ir šviečia jai kelią savo niekada neužgęstančiu fakelu. Lenkiuosi įžvalgiam dailininkui.

Turbūt neapsiriksiu pasakęs, kad Lietuvos vyrai visada nemėgo dviejų dalykų,homoseksualistų ir trumpų kelnių. Homoseksualistų jie nemėgsta ir šiandien ,o štai taip vadinami „bridžai“ ir „šortai“ Lietuvoje tapo pačiu madingiausiu drabužiu per neįtikėtinai trumpą laiką. Ne tik gatvėje, bet net kombainuose ir kuliamosiose šiandien mūsų vyrai mūvi šitomis nepilnomis kelnėmis. Jau vėliau, Brodvėjuje, žiūrėdamas į pirmyn atgal zujančius plikablauzdžius, pagalvojau: o gal tokio greito progreso ištakos slepiasi čia?

Mylim mes Ameriką, nors tu ką, dievinam kitas dideles valstybes ir stengiamės niekuo nuo jų nesiskirti: štai Mažeikiuose mūsų akį jau džiugina Eifelio bokštas, Vilniuje netrukus išdygs Gugenheimo muziejus, nenustebsiu jeigu Klaipėdoje, kitoje marių pusėje ant Smiltynės kalvos vieną gražią dieną išvysime legendinę Laisvės statulą, merkiančią klaipėdiečiams akį ir kviečiančią prieiti arčiau.

Į Niujorką atskridome tiksliai pagal tvarkaraštį. Iš milžiniško oro uosto išsikrapštėme be problemų.

Vairuotojui sumokėjome 55 dolerius ir atsidūrėme nejaukiame taksi salone, labiau panašiame į transporto priemonę kaliniams vežiot. Įsidėmėjo grotos, neaiškios paskirties mygtukai, ir mašinos savininkas – mažas afroamerikietis.

Niujorko vienaaukščiai rajonai buvo tokie, kokius aš ir tikėjausi išvyst. Žiūrėjau į tuos namus ir galvojau: “Labai panašiame gyveno vienas mano tolimas giminaitis. Gal net kuriame nors iš šitų, pro kuriuos mes dabar važiuojam. Tikriausiai, jo jau nėra gyvųjų tarpe“.

Viešbutis įsikūręs sename 95 gatvės name, prie ankstyvojo neogotikinio stiliaus bažnyčios, buvo nė geras nė blogas, nė koks. Užtat Brodvėjus alsavo čia pat, už dvidešimties metrų.

Turiu prisipažinti, kad prieš atvykdamas į Ameriką, šitai šaliai jaučiau kur kas daugiau antipatijų, nei gerų jausmų. Ar pasikeičiau po apsilankymo?

Šiek tiek.

Smulkiai neaprašinėsiu viso Niujorko, nesistengsiu aprėpt neaprėpiamo, manau,kad čia užteks pakalbėt apie tai, apie ką kalba visi sugrįžę iš šito didmiesčio – apie miesto centrą – Manhataną.

Pagal 2000 metų statistiką Manhatane gyveno 1 538 000 žmonių ir jis pagal dydį buvo trečias iš penkių miesto rajonų. Jei visi Niujorko rajonai taptų atskirais miestais, Manhatanas būtų šeštas Jungtinių Valstijų miestas, didesni už jį būtų tik Los Andželas, Čikaga ir Niujorko Bruklinas, Hiustonas bei Kvinsas.

Pirmieji žingsniai žengti Brodvėjumi,pagrindine bei seniausia Manhataną kertančia gatve, buvo malonūs. Akimirksniu išnyko visi galvą graužiantys stereotipai. Brodvėjus man pasirodė šiltas, visai ne triukšmingas, nuostabūs modernistiniai namai, žadinantys vaizduotę ir prisiminimus, didžiuliai, gal kiek pompastiški, paperkantys atvykėlį aukščiu, spalva, išmoninga apdaila, niekur kitur nematytomis formomis. Visur tvarka ir švara. Daug kavinių, parduotuvių. Mus labai linksmino daržovių vitrinos gatvėje – ilgi kvepiantys vaisių ir uogų rojai. Su draugu neskubėdami ėjome garsiąja pasaulio gatve ir mėginome įsivaizduoti, kokį milžinišką įspūdį ji turėdavo palikti devynioliktojo, dvidešimtojo amžiaus pradžios atvykėliams ir emigrantams. Ši vieta daro įspūdį ir šiandien, o tada, čia atsidūrusius , tikriausiai , iš proto galėjo iškraustyti savo dydžiu, pločiu, aukščiu ir turtais.

Kažkur nuo 70 gatvės iki Taims aikštės prieigų, atleiskite už keistus palyginimus, aš jaučiausi lygiai taip pat gerai, kaip Paryžiaus Jalisejaus laukuose, Peterburgo Nevskio prospekte, ar Kijevo Kreščatike, tik Ukrainos sostinėje šituo laiku savo vaisius brandina kaštonai, o čia žydi ir uogas nokina senoliai ginkmedžiai.

Apie senesnius Niujorko dangoraižius daug šiltų žodžių savo knygoje „Tėvų ir brolių takais“ pasakė Juozas Baltušis. Sutinku su kiekviena rašytojo raide, giriančia Amerikos žmogų už jo protą ir norą pakelti savo sielą lig debesų. Tačiau manau, kad apie paskutiniųjų metų pastatus Baltušis nerašytų, nes Taims aikštės rajone ir Volstryte šiandien į viršų veržiasi ne žmogaus siela, o tik viens kitam saulę užstodami tarpusavyje panašūs stikliniai monstrai .

Itin mielas Italų kvartalas, su juokingu Garibaldžio skveru pašonėje, kuriame keli šimtai žmonių tuo pačiu laiku valgo vieną ir tą patį maistą – artimiausioje krautuvėje nusipirktas daržovių salotas su sūriu. Italų kvartale daug kavinių, visur baltutėlaitės staltiesės, kiekvienam žingsny jaučiasi puoselėjama senoji kultūra, tradicijos, vaikščiojom tarsi visai kitame Niujorke. Nors tai ir yra kitas Niujorkas, o dar kitas Bronksas, dar kitoniškesnis – Kvinsas, nė į vieną nepanašus Bruklinas, ir jau visai stebuklingas Braiton Byč. Jo gyventojai rusai didžiuojasi savo rajonu, ir niekada nesiveržia į „Ameriką“. Taip jie vadina turistų pamėgtą Manhataną. Visi Niujorko rajonai platūs, ir kiekviename jų išsitenka dar keletas tarpusavyje nepanašių miestelių.

Išraiškingi ir labai stilingi Universitetai.

Patiko parkai, tiksliau – pagrindinis, Centrinis parkas, užimantis milžinišką plotą. Stebiuosi jėgomis, kurios sugebėjo miesto centre išsaugoti tokį didžiulį žalią kvadratą žmonių poilsiui ir sveikatai , stebiuosi stiprumu tų, kurie sugebėjo atkariauti šią teritoriją nuo dangoraižistų invazijos. Juk čia pačiame centre, keliais ežerėliais pasipuošęs, toks erdvus gabalas naujiems „stikliniams bildingams“ statyti.

Niujorke yra daugiau kaip 2 000 meno ir kultūros organizacijų ir daugiau kaip 500 galerijų. Gražūs skaičiai. Milžinišką įspūdį man paliko muziejai. Palyginti, nebrangūs, įvairiems skoniams, įvairiam išsilavinimui, pačių rečiausių profesijų žmonėms skirti, netgi skirtingoms amžiaus grupėms. Visai nebūtina žiūrėt į Henrio Friko sukauptą senųjų meistrų tapybą ar valandas klaidžiot Amerikos istorijos muziejuje, galima pašėlusio malonumo rasti ir mažesniuose. Nors turiu prisipažinti, kad Amerikos istorijos muziejaus brangakmenius prisimenu iki šiol. Stulbinantys knygynai su tūkstančiais rečiausių albumų, tikrai pigių, ir visai nesvarbu, kad visi jie spausdinti Kinijoj.

Kažkas rašė apie pėsčiojo teises šioje šalyje. Aš tą rašinį prisiminiau jau pirmąją mūsų pasivaikščiojimo valandą Niujorke. Eik ir džiaukis, jeigu užsidegė žalia šviesa, nereikia žvalgytis dešinėn ar kairėn, tu drąsiai gali šauti per gatvę nebijodamas, kad koks įsismaginęs bukaprotis gali tave partrenkti vos nužengusį nuo šaligatvio. Kiekvienam čia skirta savo vieta:dviratininkai važiuoja ratuotiems skirtu keliu, nesigrūda su pėsčiaisiais ant pusės metro pločio juostos, kaip pas mus Klaipėdoj. Per dvi savaites Amerikoj nemačiau nė vienos mašinos, kuri bent ratu būtų užlipusi ant šaligatvio. Prisiminkit mūsų šaligatvius. Lietuvos piliečiai jau greitai kaimyno lovoj savo transporto priemonę nesigėdys pasistatyt.

Patiko žmonės gatvėse. Paprasti, mandagūs, apsirengę nepalyginamai įvairiau nei lietuviai. Manau, kad mes savo drabužiams išleidžiame kur kas daugiau pinigų, nei niujorkiečiai, bet atrodome prasčiau . To priežastis – beatodairiška mūsų žmonių priklausomybė mados pramonei. Per tą nelemtąją priklausomybę, greitai mieste Marytės nuo Oncės neatskirsime. Pasibaisėtinas supanašėjimas:vienodi batai, vienodi džinsai, vienodos striukės ir trijų spalvų plaukai: kaštoniniai, balti ir varnos juodumo. Tarybiniais metais, ačiū prastai to laiko dažų pramonei, bent jau moterų plaukai buvo skirtingi.

Na, o Klaipėdos mada visai be proto ir skiriasi nuo Niujorko dar labiau, nes jai iki šiandienos didelę įtaką daro labai jau keistas prabangos supratimas, kurį klaipėdiečiams kažkada įskiepijo “šešioliktosios divizijos“mergaitės ir „Albatroso“ krautuvė.

Man patiko dizainerio Seržo Gandžumiano mintys. Į „Vakarų ekspreso“klausimą, kokį žmogų jis laiko madingu, Gandžumianas atsakė:“ Tą, su kuriuo atsisveikinus lieka įspūdis ne apie jo drabužius, o apie jį patį“.

Amerikiečiai gatvėse beveik nerūko,nepliurpia praeiviui į ausį telefonu, o „pirsinguotų“ ir tatuiruotų skaičius Lietuvoje tikrai didesnis. Įdomūs Niujorko juodaodžiai. Man susidarė toks įspūdis, jog juodieji Amerikos gyventojai nepaiso jokių mados taisyklių, draudimų ar kieno nors rekomendacijų. Apsirengime jie laisvi kaip visi keturi pasaulio vėjai, ir tuo pakeri. Nesiimčiau sugalvot, kaip negalėtų apsirengt juodaodis. Visaip galėtų. Net barono Miunhauzeno apdarais.

Teatrai. Jų čia apie aštuoniasdešimt. Kituose pasaulio didmiesčiuose yra kur kas daugiau, tačiau pasakyti kelis sakinius apie Niujorko pasididžiavimą vis vien noriu. Ne apie visus, o tik apie apie muzikinius teatrus, tiksliau – apie miuziklą, kuris čia gimė, buvo išpuoselėtas didžiųjų šio žanro meistrų, ir po šiai dienai gyvuoja sutraukdamas į vakarinę Taims aikštę ir jos apylinkes tūkstančius žiūrovų, gerbėjų, alpėjų.

Brodvėjaus miuziklai iš tiesų puikūs. Įpratusiems prie Europos teatro ir jo žvaigždžių iš pradžių čia gali šokiruoti neįprasta vaidinimo maniera, teksto bėrimas , iš pastatymo į pastatymą keliaujantys tie patys triukai, tie patys teatriniai štampai. Bet į šitas nuodėmes greitai nekreipi dėmesio, nes pakeri aukštas atlikėjų profesionalumas, labai puikus vokalas, gebėjimas džiaugtis ir šėlti scenoje, virtuoziški šokėjai, nepriekaištingas šviesos režisierių, operatorių, scenos technikų darbas, žavi dirigentų sumanumas temperamentu ir išradingumu užkrėsti dainininkus ir publiką.

Spektakliams pasibaigus žiūrovus galutinai įaudrina ilgi artistų „kniksai“, publika ploja negailėdama delnų, o paskui nusidriekia ilgos gerbėjų eilės prie tarnybinių išėjimų.

Prie kiekvieno Brodvėjaus teatro be vargo surasite duris su užrašu “scena“.Tas užrašas skirtas ne aktoriams, pastarieji ir be jo žino visų Brodvėjaus teatrų tarnybinius įėjimus, užrašas skirtas gerbėjams, kad nesupainiotų meno šventovės durų su kokiomis nors šalia esančiomis nemeninėmis įstaigėlėmis. Gerbėjų eilė čia yra geriausia reklama kiekvienam teatrui, užtat administratoriai nepamiršta jų deramai pažymėti, kad praeiviai matytų iš tolo.

Teatras yra viena iš įdomesnių žmogaus veiklos sričių, atsiradęs su pirmaisiais žmogaus ritualais. Artisto darbe nuo aukštumų nusiristi iki visiško dugno jokia naujiena. Nėra pasaulyje kitos tokios profesijos, kur takoskyra nuo dieviškumo iki menkystos būtų tokia siaura. Kiekvienas blogai vaidinantis aktorius, deja, yra tik menkysta, nes jis savo amatą atlieka siaubingai, o daugiau nieko daryti nemoka.

Aš gerbiu žmones kurie gerai pažįsta aktorius ir sugeba juos mylėt, nes mylėt aktorius ilgą laiką su jais bendraujant yra sunku. Gerai žinodamas teatro tarnus negali nematyti, kad jie dažnai būna dideli savimylos, pavydūs, tuščiagarbiai, egoistai, mėgstantys save demonstruoti eksbicionistai.

Nežiūrint šitų piktų žodžių apie teatro žmones, aš vis tik jais labai žaviuosi, nes myliu patį teatro meno stebuklą, kur paprastas mirtingasis tampa dievybe, vilkolakiu, priversdamas degti žiūrovo jausmus ir aistras, leidžia prisiliesti prie pačios didžiausios žmogaus paslapties – gebėjimo kurti. Na, o teatro jaunimu gėrėjausi visada. Jie gražūs, pasitikintys savimi bepročiai, dar nepersisunkę tuštybės ir pavydo raugu, betarpiški ir šaunūs. Gal pastaraisiais metais tik žinios šiek tiek suskystėję.

Grįžtu prie Niujorko. Gyvenome jau savaitę, atrodo,jau įpratome prie ramaus Manhatano gyvenimo, bet penktadienio vakare buvome nustebinti, gal net šokiruoti. Išėję iš spektaklio , čia pat prie teatro durų pamatėme keistoką vaizdelį. Mergina prirėmusi prie sienos vyriškį, visiškai nesidrovėdama, grabaliojo išsipūtusį jo tarpukojį. Savaime suprantama, tokiam viešam veiksmui talkino panelės girtumas. Ji vos laikėsi ant kablukų ir vis grabaliojo, svirduliavo ir vėl grabaliojo.

Netoliese išsišiepęs iki ausų juodaodis pardavinėjo prezervatyvus. Pakuotę puošė Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Barako Obamos nuotrauka.

Kaip mat akį patraukė ir kiti iki šio vakaro nematyti vaizdai. Visą savaitę galvojome, kad Niujorko Manhatanas beveik šventas:niekas negeria, gatvėse nėra rūkančių, nesigirdi triukšmadarių, tačiau gerai sako patarlė – negirk dienos be vakaro. Kol mes penktadienio vakarą linksmai leidome teatre, kol sekėme juokingus vienos įstaigos darbuotojų santykius, na tokią šiuolaikišką „bendradarbių“ interpretaciją, per tas tris su puse valandos Niujorkas gėrė. Išėję į gatvę radome jau visai kitokį miestą – gerai nusišniojusį. Vyrai klegėjo, merginos spygavo, visur tvyrojo cigarečių kvapas susimaišęs su kepamos mėsos ir alkoholio tvaiku. Jautresnė nosis galėjo užuosti ir kur kas žmogaus psichikai pavojingesnį kvapelį. Taims aikštėje visomis kryptimis blaškėsi minia:isteriška, kažko labai įsiaudrinusi, įsitempusi, erotiška. Mane irgi buvo apimąs tas keistas šišas, tačiau po kelių minučių praėjo ir Taims aikštės publika man pasirodė juokinga: didelė jūra žmonių laukianti kažko atsitinkant, o paskui nieko, na visai nieko neatsitinka ir visi nusivylę skirstosi namo.

Amerikoj kasmet miršta 180 000 žmonių vien dėl to, kad neturi sveikatos draudimo. Tikriausiai dėl šitos ir šimto kitų panašių priežasčių, stresuotų skaičius čia kur kas didesnis nei Europoj, užtat ir ieško žmonės nors šiokios tokios galimybės užsimiršt, save pamalonint ir pasvajot.

Prie mūsų viešbučio triukšmavo grupelė jaunimo. Irgi pagėrusio. Iš lifto sunkiai susikalbėdamos su savo kojomis išlingavo trys įkaušusios juodaodės. Buvo pusė pirmos. Laiptais nusileido ir paskui merginas nurūko du juodukai. Na, greičiausiai jaunimėlis atvažiuoja į savaitgalio Niujorką atsipalaiduot. Normalu. Tik buvo smalsu žinot, kokie jie sugrįš paryčiais, jei pusę pirmos jau vos laikėsi ant kojų.

II

Kažkada , gidės padedami, vaikščiojome po Amsterdamą. Ji daug ir noriai kalbėjo apie kiekvieną miesto gatvę, aikštę, muziejus ir pisuarus, susidarė toks įspūdis, kad Amsterdamas yra jos numylėtas miestas. Baigdama ekskursiją ji staiga nė iš šio nė iš to pasakė:“Čia pabuvusi aš visada noriu kuo greičiau sugrįžt į namus ir nusipraust vonioje“.

Šita frazė įsikraustydavo man į galvą kiekvieną kartą kai aš atsidurdavau Niujorko Taims aikštėje, ar Didžiojo pasaulio prekybos centro komplekso teritorijoje, prie statomo dangoraižio ir monumento teroristų išpuolio aukoms atminti. Kitose nelaimių paliestose pasaulio vietose manyje visada nubusdavo gailestis, užuojautos jausmas žuvusiems, jų artimiems, tik ne čia. Neaiškinsiu ir nesiaiškinsiu, tik tiek pasakysiu, kad stovint prie statomo milžino, turinčio aukščiu pralenkti kažkada čia stovėjusius dvynius, mano galvoje knibždėjo labai prieštaringos mintys. Nes…

Nes man vis tik yra atgrasus stikliniais dangoraižiais ir silikoninėmis iškamšomis užgrūstas pasaulis, manęs nežavi Niujorko valstijos gubernatoriaus Džordžo Pataki pasakyti žodžiai“pakilsime į naujus aukščius ir atsiimsime Niujorko kontūrus“,mane juokina rėkianti Taims aikštės reklama ir į ją suplūdusi tarpkontinentinių kvailysčių prisižiūrėjusi Niujorko publika. Viską gožiantys stendai ne padeda, o trukdo žmogui sužinoti kuo iš tiesų šiandien gyvena šitas miestas. Niekad nemėgau reklamos, nė iki kraštutinumo idiotiškos, brukamos Lietuvos gastronomuose, nė klykiančios pasaulio didmiesčiuose. Pasirodo, reikėjo atvykti į Brodvėjų,kad galutinai susiformuotų mano požiūris į šį XXI amžiaus reiškinį. Dabar jau drąsiai galiu pasakyt, kad man šito mėšlo tikrai nereikia, norėčiau išsireikšti kur kas grubiau , tiek to… Aš ir be reklamos žinau kur galiu nusipirkti aspirino, kur apsikirpt, kad šviežia višta skaniau už plastmasinę , ir kur reikia eiti, kai labai labai to norisi.

Prie statomo naujo stiklinio dangoraižio – memorialo ir Taims aikštėje buvau kelis kart. Ir kiekvieną kartą man kildavo panašus noras, apie kurį Amsterdame prasitarė ekskursijos vadovė.

Grįžęs namo susikviečiau mėgstančius keliauti savo kolegas,pasidalinau įspūdžiais, pasigyriau matytais miuziklais. Nė karto nebuvusiems Niujorke kelionės istorijos patiko, tačiau ten mūsų žiūrėtus miuziklus visi jau buvo matę Paryžiuje, Londone, Maskvoje, ir net Pekine… Išsižiojau. O tiesa pasirodė esanti labai banali – šiandien Amerika savo meną populiarina visame pasaulyje, kaip savo papločius. Ir pasklinda po pasaulio didmiesčius panašūs kaip du vandens lašai: „Liūtai karaliai“, “Operos fantomai“, “Mama Mia“… Net aktorius visur parenka panašius į Brodvėjaus. Jeigu, tarkime, Brodvėjaus artistas, dainuojantis “Vestsaido istorijoje“ ant nosies turi karpą, būkite ramūs, tą karpą išvysite ir ant Maskvos vaidintojo veido.

Galima žiūrėt šiaip, galima anaip, tačiau amerikiečiams matyt yra būdinga galvosena, suvokimo būdas viską versti „popsu“. Amerikos verslo vyrai smagiai prasisukę pasaulyje su maisto pramone, šiandien pasiruošę į jį eksportuoti savo architektūrą, nepakartojamų Niujorko muziejų nepakartojamas ekspozicijas, viską, net kiaulių gripą.

Tikriausiai, „popsiškesnės“ šalies mūsų žemelėje nėra.

III

Tomas Bernhardas vienoje savo pjesėje sako, kad pasaulį be didelio vargo galima suskirstyti į dvi dideles žmonių grupes: į tuos, kurie mėgsta balintas sienas, ir į tuos, kurie mėgsta tapetus. Perfrazuodamas autorių tikriausiai neįžeisiu jam paprieštaravęs: pasaulį reikia skirstyti ne į mėgstančius tapetus ar balintas sienas, o į tuos kurie dievina Ameriką, ir į tuos, kurie jos nekenčia.

Dievinantys, žūt būt stengiasi į ją patekti, jei ne visam gyvenimui, tai nors neilgai valandėlei. O kada veršis į Lietuvą amerikonai, užsidaviau pats sau klausimą padėjęs paskutinį šio rašinio tašką, ir kol niekas manęs neišgirdo, pats tylutėliai į jį ir atsakiau: – Niekada, nebent vietoje Gedimino bokšto pasistatysime Pasaulio prekybos centrą su jo pastatais , restoranais, rūsiais, televizijos antenomis ir visais kitais amerikoniškos gerovės simboliais.

Namuose, tvarkydamas parsivežtus suvenyrus, aptikau polietileno maišelį, ant kurio buvo užrašas “Aš myliu NY“. Nepuoliau jo nešioti ir tokiu būdu demonstruoti meilės miestui, iš kurio tik ką sugrįžom. Bet po šito vizito Niujorkas man tapo šiek tiek savesniu, šiek tiek šiltesniu, tačiau esu matęs daug mielesnių, kurie, galbūt, nepaliko tokio ryškaus įspūdžio, bet prisirišo mane visam laikui.