Kirgizija: Tian-Šanis. 1986 metų žygio dienoraštis

1986.08.01, penktadienis

14:10 iš Palangos išskridome dvylika turistų. Saulėta diena. Nutūpėm Maskvos Šeremetjevo aerouoste. Čia apie 1.5 val. laukėm autobuso į kitą aerodromą – Domodedovo. Per kokį tai viršininką gavome atskirą minkštą autobusą, kurį užpildėm vien turistai iš Lietuvos. Apvažiavome lanku pusę Maskvos, trukom geras 2 val. Abu aerouostai pilni žmonių. Domodedove suradom tuštesnę salę antram aukšte, kur ir sumetėm kuprines.
Pirmasis nuotykis – man krovėjai nuplėšė kuprinės diržą nuo dugno. Reikia lopo, o jo neturime.
Pažiūrėjome laukiamojoje salėje itališko serialo “Aštuonkojis” eilinę seriją. Tvanku, pila prakaitas. Paskui su Aurelija ir keliais draugais elektriniu traukiniu važiavome Maskvon. Centre atsiradom pusę dvylikos. Apėjom Raudonąją aikštę, palaukėm sargybos prie mauzoliejaus keitimo 12 val., paskui bėgte atgal į paskutinį traukinį. Grįžom pusę antros, vakarieniavom (pienas su bandelėm). Kitus radom jau išdribusius.

1986.08.02, šeštadienis

Miegojom ant grindų, bet ne vien dėl to prastai – buvo karšta, degė šviesa, vis prižadindavo informatorės balsas. Kėliau šeštą, lauke atsigavau.
Pas Stasį Čerkauską, atsakingą už remontą, radau odos lopelį. Tvarkiau kuprinę. Besiūdamas nulaužiau vienintelę grupėje Aurelijos adatą. Pasiskolinom iš grupės, keliaujančios kartu su mumis Tian-Šanin.
Pusryčiavom stoties restorane. Pusryčiai geri ir nebrangūs (kompleksai po rublį su kap.), bet iš pradžių padavėjai mus pavaikė nuo stalo prie stalo.
Registruojantis į lėktuvą, kažkokie visai svetimi turistai bus įkišę savo pora kuprinių, tad teko primokėti už viršsvorį daugiau 10 rub. Pritrūko organizuotumo: nominalus vadovas Stasys, bet jis daug ko nežino.
Su Tu-154 11:10 pakilome. Po valandos gavome užkąsti: vištienos su ryžiais ir pomidorais, žuvies konservų, obuolių sulčių, vaflių, uogienės, kavos. Viskas sufasuota mažais kiekiais. Sutaupom pakeliais cukraus, druskos, pipirų, garstyčių atminčiai.
Pirmą kartą gyvenime pasinaudojau lėktuvo tualetu (pirmąkart toks tolimas skrydis). Klozetą nuplauna kvepiantis žydras vanduo.
Aurelija skridimą pakėlė geriau, negu iki Maskvos, maišelio neprireikė. Pamatė iš aukštai kalnus.
15 val. nusileidome Kirgizijos sostinėje Frunzėje (dab. Biškekas). Čia – jau 18 val. ir 37 laipsniai. Oras šiltas, bet sausas, karštį pakeliam lengviau, negu tikėjomės. Po Maskvos šis – Manaso aerouostas maloniai tuščias, švarus.
Autobusu nukeliavom į autobusų stotį. Bajoras su kitos grupės vadove per stoties viršininką gavo atskirą autobusą kitos dienos 6 val. Jau temstant nudrožėm visu būriu turgun. Čia teradom besiruošiančius miegui prekiautojus tadžikus ir uzbekus iš Ošo slėnio. Kirgizijoje arbūzai ir melionai dar neprinokę, tai jie pardavinėja vaisius nepigiai: už arbūzo kg – 60 kap., už meliono – 1 rub. Aurelija išprašė nedidelį melioną veltui. Pamatę, kad biznio nebus, prekiautojai pavaišino mus arbūzu ir melionu, kuriuos ten pat turguj sukirtom. Grįžę stotin, suvalgėm dar keletą, iki soties. Labai skanūs.
Guolius įsirengėm lauke ant žemės, bet po stogu. Danguj – Grįžulo ratai.

1986.08.03, sekmadienis

Prieš šešias jau ant kojų. Išmiegota neblogai, tik trumpai, ir prieš rytą buvo jau vėsu.
Autobuse miegam, o vaizdai įdomūs. Važiuojam Čiu slėniu, kalnagūbriai čia suartėja. Rybačje (dab. Balykčy) pusvalandį pailsim, išsrebiam po lėkštę kopūstų su įmesta žuvim. Autobuse karšta, o lauke jau vėsiau negu Frunzėje.
Išlaipina Bokonbajeve. Iki Pokrovkos (dab. Kyzyl-Suu) dar 95 km. Ieškom autobuso vietinėje autobazėje. Užkandam čaichanoje prie žemų staliukų, nusiavę batus. Mums išskiria atskirą autobusiuką, kuris pristato į Pokrovką mus, o kitą grupę, iki šiol keliavusią kartu, veža toliau, į Prževalską (dab. Karakolas).
Nuo Bokonbajevo palei Čon-Kyzylsu upę kalnų link kiek pavažiavome reisiniu autobusiuku. Toliau dulkėtu keliuku, pakeitę rūbus ir apavą, einame pėsčiomis. Mes – Tian-Šanyje!

Karšta, prakaitas varva. Laimei, jau vakaras. Netoli tenužygiavę, apsistojame lankoj prie upės. Pasistatom palapines. Verdam makaronų košę su troškinta mėsa, arbatą su sumuštiniais. Bevalgant ima staigiai temti. 10 val. vakaro jau tamsu. Miegoti einame po tris, mat, turime keturias palapines. Vienoje mudu su Aurelija ir Andrius.

1986.08.04, pirmadienis

Naktį pažadino Čon-Kyzylsu šniokštimas – tarsi būtų audra miške kilusi. Ilgokai neužmigau. Dar kraujas iš vienos šnervės bandė bėgti.
Atsikėlėm su Aurelija anksčiausiai – budim. Dar švintant (6 val., dangus apsiniaukęs) einam vandens, bet ne į didžiąją upę, kur vanduo drumstas. Verdam grikių košę su mėsa ir kavą. Lietaus debesys išsisklaido taip ir neprakiurę.
Egidijus padeda man pritvirtinti palapinę po kuprine – šitaip patogiau. Aurelijai nespėju padėti pririšti kaip pridera porolono, – ji pyksta, kad skubame. Bet eiti tikrai laikas, jau artėja devynios.
Tuo pačiu keliu palei upę, tik dulkių mažiau. Mašinų nėra, galvojam susistabdyti kokią, kad pavėžėtų, kol kelias neblogas. Traukiam nelengvai tarpais akmenuotu keliu. Jau pasitaiko ir upeliai skersai kelio su slidžiais judančiais akmenimis.
Pasivijo sunkvežimis, kuris pavėžėjo mus gal tik 200 metrų iki Karštųjų šaltinių (Džily-su). Čia dvi trobelės, dengiančios mineralinio vandens šaltinius. Aplinkui besiilsinčiųjų palapinės.

Iš pradžių išsimaudėm 35 laipsnių vonioje, paskui kitoje, kur temperatūra 41 laipsnis. Abiejose supuvusio kiaušinio kvapas, tačiau pagulėti taip malonu, kad prie kvapo nesunku įprasti.
Už šaltinių pietavom. Virėm sriubą su mėsa ir kompotą. Ugniakurą teko rengti ant akmenų. Čon-Kyzylsu čia staigiai krenta žemyn, daug slenksčių.
Toliau traukiame link geologinės bazės, kuri turėtų būti 2551 m aukštyje.
Bazę pasiekiame nesunkiai. Čia į Čon-Kyzylsu įteka Arčatoro upė, atsiveria gražus vaizdas į platų slėnį su snieguotom viršūnėm tolumoje. Fotografuojamės.
Dabar link Arčatoro perėjos palei to paties pavadinimo upę. Takas staigiai kyla aukštyn. Be to, mus ima vytis tamsus debesis. Kol pasiekiame piemenų jurtas, kur ketiname netoliese jų apsistoti, ima lyti. Truputį sušlampame. Aš savo palapinės neskleidžiu, tai ji lieka sausa. Surenkame ją po egle, paskui jau surinktą pernešam į lygesnę aikštelę.
Moterys murma. Aurelija nuo vakarienės atsisako, išgeria tik arbatos. Jai tai – gyvenime pirmasis žygis į kalnus.

1986.08.05, antradienis

Visą naktį lyja. Tačiau apie aštuntą pasirodo saulė. Aureliją tenka kelti per jėgą. Palapines nunešame iš pavėsio į saulę ir džioviname.
Per Arčatoro perėją, matyt, eina daugelio turistų maršrutai. Šį rytą tai aukštyn, tai žemyn pro mus traukia įvairios grupės.
Moterys nuėjo pasisvečiuoti pas piemenis, nunešė šį tą dovanų. Gavome arklį, kurį apsižergę fotografuojamės.
Išžygiavome tik po dvylikos, antrąsyk užkandę. Aukštyn ir aukštyn stačiais šlaitais.

Nakvynės vieta lieka toli apačioje. Paskui Arčatoro vaga pakyla arčiau mūsų, ir jau nebaisu žiūrėti žemyn. Gretimi kalnai regis nesą aukščiau mūsų, ten – sniegas ir debesėliai.
Man ima skaudėti dešinės kojos kelio sąnarį. Einu vilkdamas tą koją. Matyt, krovinys, kuris po lietaus kiek pasunkėjo, man per didelis.
Sutikti turistai vis šneka apie neseniai žuvusius Tian-Šanyje: du nuskendę, vienas užsimušęs, kitas sunkiai sužeistas, ir visi galį būti iš Lietuvos.
Pradedu atsilikti. Nors esame prie pat perėjos, bet jai šturmuoti jau maža laiko, ypač mudu su Aurelija vos šliaužiame.

Tad apsistojame šiapus perėjos. Šaltas maistas. Ima lyti. Dar nėra aštuonių, šviesu, bet mes sulendame į palapines.

1986.08.06, trečiadienis

Ne vienam iš mūsų pernakt skaudėjo galvą. Algis sako, kad tai aukščio pasekmė. Išgėriau analgino, jis padės ir nuo kojos skausmo.
Pusryčiams suvalgome mano slyvų džemą. Kuprinė nuo to būtų lengvesnė, deja, palapinių nėra kaip išdžiovinti, dėl to krovinys bus dar sunkesnis. Pradedame kopti stačiu šlaitu, nusėtu akmenimis ir jų skalda. Užplaukia debesis, truputį krapnoja. Nebematom nei viršaus, nei apačios. Šiaip taip užsiropščiam ant keteros. Arčatoro perėja, 3700 m!

Anapus pilna akmenų bedugnė. Randame taką, virpindami kinkas, leidžiamės juo.
Grupė įsibėga, mudviem su Aurelija reikia dažniau ir ilgiau ilsėtis. Nors mano koja veikia neblogai, bet nepraeina galvos skausmas. Nuotaika prasta. Tarpais lyja. Nuo draugų vis labiau atsiliekame. Du kartus Bajoras grįžta pažiūrėti, kas mums. Pagaliau nusileidžiame tiek, kad jau yra šiokio tokio kuro.
Sustojame pietums. Šilto maisto neturėję daugiau paros. Pietūs, kuriuos verda Lina ir Svieta, pavyksta: buljonas (ištroškęs išgėriau tik skystimą), grikių košė su sviestu (su konservuota mėsa jau nusibodo) ir kava (kam neliko – arbata).
Pavalgius smagiau eiti. Ir galvos skausmas išnyko. Tačiau Bajoras uždavė didelį tempą ir, leidžiantis stačiu šlaitu, pritryniau belėkdamas pūslę.

Pasiekėm Džety-oguzo upę. Einame pasroviui kairiuoju krantu. Tenka persikelti per nemažos upelės keletą atšakų. Prisėmiau batus, Aurelija irgi. Ir lietus du kartus nulijo. Tad kojos šlapios.

1986.08.07, ketvirtadienis

Naktį nelijo. Išmiegojom bene geriausiai. Dangus rodo, kad gali būti saulėta diena. Bajoras skelbia, kad šiandien ilsimės.
Pasakiau jam, kad mudu su Aurelija antron perėjon nenorėtume kopti. Ketiname traukti žemyn Džety-oguzo upe iki to paties vardo kurorto, paskui kaip nors iki Frunzės, gal užsukdami prie Isyk-Kulio ežero.
Džiovinamės. Aurelija, kaip ir kitos moterys, skalbia. Studijuoju kelionės maršrutą.
Renkame pietums grybus. Čia jų mažoka. Stasio nuomone, mūsų rastieji yra grūzdai, rudmėsės ir umėdės. Pietums Stasys pataiso grybų padažą prie grikių košės.
Išsiplaunu galvą šaltame Džety-oguzo vandenyje.

Visą dieną gražiai šviečia saulė. Bet rūbai sunkiai džiūsta, matyt, čia daug drėgmės.

1986.08.08, penktadienis

Išsiskiriam su grupe. Gaunam vienai dienai (jos turėtų pakakti pasiekti Džety-oguzą) duonos, lašinių, dešros, uogienės, sviesto. Virti nevirsim, nes puodo neturim.
Dar visi kartu keliamės per Džety-oguzo upę. Besiruošiant persikėlimui, pasirodo kita aštuonių turistų grupė – taip pat klaipėdiškiai, turiados dalyviai, tarp jų Rolis. Keltis per upę gan sudėtinga, reikia vienoj vietoj peršokti platoką tarpą tarp šlapių akmenų, kitoj – pereiti rąstą. Naudodami kartis ir virvę, laimingai pasiekiame kitą krantą.

Čia Telety ir Džety-oguzo santaka. Grupė patraukia Telety slėniu aukštyn, o mudu su Aurelija – palei Džety-oguzą žemyn.
Dangus niaukiasi. Slėnio vaizdas nuolat keičiasi. Prieiname plačią vietą, primenančią pietų Kinijos vaizdelį, matytą enciklopedijoje – gal tai Gėlių pieva?
Paskui slėnis staigiai susiaurėja ir virsta kone Krymo Didžiuoju kanjonu. Tačiau čia uolų papėdėje yra kelias, vingiuojantis per tiltus iš vienos upės pusės į kitą.
Nelaimei, ima smarkokai lyti. Per lietų pasiekiame kurortą Džety-oguzą. Čia po mažu kiauru stogeliu autobuso laukiame visas būrys turistų, grybautojų ir kitokių. Pasitaiko važiuojantis į Pokrovką autobusiukas, tai juo ir nusileidžiame ten, iš kur pradėjom žygį.
Pokrovkoje irgi lyja. Gauname kambariuką vietiniame viešbutyje už 2 rub. Jokių patogumų, net elektros lemputės tenka prašyti.
Nusiperkame abrikosų (55 kap.), arbūzų (20 kap.), dar šio to ir sočiai pavakarieniaujam. Po arbūzo naktį keliamės ir einame kieman, kur yra viešbučio išvietė.

1986.08.09, šeštadienis

Iš ryto Pokrovkoje šviečia saulė. Pabindzinėjame po miestelį. Nusiperkam duonos. Užeinam į restoraną, kur suvalgom po porciją azu (jautiena, keptos bulvės, rauginti agurkai, dar šis tas). Pietūs kainuoja 4 rub.
Pirmą valandą, susikrovę kuprines, išeiname į stotelę. Daugybė žmonių. Autobusai, važiuojantys iš Prževalsko (mums tokio ir reikia) prašauna nesustoję. Sumanom paėjėti priekin iki degalinės ir ten pašnekinti vairuotojus arba balsuoti. Taip ir padarom, tačiau geras tris valandas prastovėję prie plento, įsitikinam nieko nepasieksę ir vėl traukiam pėsčiomis atgal Pokrovkon.
Čia stovi autobusas į Prževalską. Atsisakom ketinimo praleisti kokią dienelę prie Isyk Kulio ežero ir išvažiuojam priešingon pusėn.
Prževalskas panašesnis į miestą labiau nei Frunzė (žinoma, kol kas matyta tik pro autobuso langą). Žmonių stotyje kaip skruzdžių. Bilietai į Frunzę sekmadieniui ir pirmadieniui parduoti. Antradieniui pirkti nenorime. Nueinam iki viešbučio – vietų nėra. Grįžtam stotin – kažkas grąžinęs du bilietus į Frunzę rytdienai. Tiesa, skirtingi reisai – vienas 14 val. 30 min., kitas 15 val., tačiau džiaugiamės nors tokius gavę.
Nulekiu į vietinį turgų, paimu pomidorų 2 kg po 80 kap. ir dynią už 2 rub. Bandome išvažiuoti už miesto nakvynei, nes turime palapinę, bet autobuso nesulaukiame, o ima staigiai temti. Teks nakvoti mieste. Stotyje nėra nei tualeto, nei vandens. Visa tai randame gretimose gatvėse. Nuplovę daržoves pavakarieniaujame tamsoje. Miegoti susiruošiam kažkokio sandėlio pastogės mažoje terasoje.

1986.08.10, sekmadienis

Miegota prastai. Naktį milicija porą kartų tikrino signalizaciją, paskui iš stoties pradėjo vaikščioti žmonės po mūsų terasa atlikti gamtinius reikalus.
Sulaukę ryto, apeiname Prževalsko parduotuves. Nieko gero. Turguje gauname gražių obuolių, keptų aliejuje pupų po 30 kap. už stiklinę, ledų (pastovėję gal 20 min. eilėje). Ledai sveriami, nors skonis vidutiniškas, bet švieži. Jei be kaupo – 15 kap., jei su kaupu – 20 kap.
Popiet išburzgiame skirtingais autobusais (iki Frunzės – 400 km). Kelionė man nebuvo sunki, tik dėl mažųjų kirgiziukų teko prakaituoti, kol įvedė tvarką – keleivius su vaikais persodino priekin, o gale atidarė langus. Čia įprasta, kad su mažais vaikais keliauja vieni patys vyrai.
Jau tamsoj pasiekiau Frunzę. Aureliją radau stoty, prastai atrodančią. Pasirodo, Rybačėje atsigėrė pomidorų sulčių. Nuo jų susuko vidurius taip, kad iki Frunzės neiškentė, prašė vairuotojo sustoti.
Aurelija nori viešbučio ieškoti, nors jau tamsu. Paskui apsigalvoja.
Stotyje mūsų nuostabai sutinkame visus žygio draugus, išskyrus Bajorą. Dalis jų Frunzėje jau nuo pietų – jie nėjo per trečiąją perėją, o kiti – ką tik parvykę. Pastaruosius vežęs autobusas buvo valandžiukei sustojęs prie Isyk-Kulio, tai jie džiaugiasi išsimaudę ežere.
Miegame stotyje toje pačioje vietoje, kaip ir pirmąją naktį, atskridus Frunzėn.

1986.08.11, pirmadienis

Bandome gauti pora vietų viešbutyje, bet nesėkmingai. Teks ir toliau nakvoti stotyje.
Bastomės po miestą, po parduotuves. Kai pavargstam, pavažiuojam autobusu. Mintame tuo, kuo prekiauja gatvėse, – pyragėliais, bandelėmis, sultimis. Pavakary užsigeidžiame žmoniškai pavalgyti, bet nerandame plane pažymėtų kavinių, tad, užvažiavę turgun, perkame čia pomidorų po 30 kap. ir arbūzų po 60 kap. ir netoli turgaus esančiame parkelyje prisišveičiam.
Miegam stotyje kitoje vietoje – lauke, prisigretinę prie vilniečių grupės.

1986.08.12, antradienis

Vėl po Frunzę. Perkame lauktuves – čak-čako kaugę (lyg makaronai, pakepti su medumi), krepšį, Eglutei suknelę. Vakare turguje perkame du didelius melionus už 12 rub. (po 85 kap. kg) – juos vešime į namus.

(Čia dienoraštis nutrūksta. Po to sekęs skrydis lėktuvu namo buvo sėkmingas, bet nevertas būti aprašomas).