Kinija 2009.Gegužė
Po mano straipsnio apie Perte praleistas dvi savaites, kažkokia panelė komentaruose puolė aiškinti, kad dėl keturiolikos dienų į Australiją man vykti nevertėjo, nereikėjo vargti, veltui gaišti laiko ir švaistyti pinigų, atsieit, per tas dvi savaites vis vien šalies niekaip nepamatysi, štai ji daug daug daugiau dienų su nuomotu automobiliu po tą žemyną klajojo, ir šen buvo, ir tą matė, ir prie vandenyno drybsojo, o vis vien tik vos vos, tik šiek tiek , tik akies krašteliu su Australija susipažino, na, o mano kelionė jai pasirodė esanti visai beviltiška, be jokios prasmės, tikslo, žodžiu, žuvęs reikalas tuščias balastas ir bereikalingas laiko gaišimas.
Šitoje vietoje noriu pasakyt, kad į tokius, mano nuomone, ne labai išmintingus patarimus nekreipiu jokio dėmesio,siūlau taip pat elgtis ir kitiems, nes pats keliautojas visada kur kas geriau išmano, kuriam laikui ir kokio paibelio jis beldžiasi į tą ar aną pasaulio tašką. Aš nemažai po įvairias šalis žvalgausi, ir visada būnu patenkintas net nelabai pavykusiu savo pasivažinėjimu, bet štai ima, iššoka iš pakelės krūmo kokia nors emancipuota pirmūnė mėgstanti vyrišką trikotažą, tatuiruotes ir silikoną krūtyse, ir puola aiškint: „…į Australiją vykite tik poriniais metais, nuo dešimtos iki trisdešimtos rugsėjo, nes kitu laiku neišvysite pražydusių Kangaroo Paw ,kurias tiesiog būtina pamatyt kiekvienam atvykusiam į šitą žemyną…“
O gal aš esu širdininkas ir Australijos rugsėjo mėnesio karštis man ne visai…arba turiu alergiją toms gėlytėms…
Taigi – dvi savaitės Perlų upės žiotyse. Ir nė dienos ilgiau. Tiksliau, Šendžene ir jo apylinkėse.
Tam , kas guls ginčytis, jog į Šendženą tokiam trumpam laikui vykti nevertėjo, nes nesuspėjau pamatyti visos Kinijos, noriu atsakyt iš anksto: taip, būdamas dvi savaites Šendzene visos Kinijos tikrai neapžiūrėjau, bet užtat atlikau šiokias tokias žvalgytuves, susiradau sau tinkamą siauraakę su porcelianiniu kojos protezu, metams baigiantis išvyksiu tenai gyvent visam laikui, tada ir sostinę aplankysiu, ir didžiąja Kinų sieną , ir mėlynuosius kalnus. O kol kas tik Šendzenas. Ir vaizdai Hon Kongo.
Su žvalgytumėm, žinoma, perdėjau, bet užtat prisiminiau vieną įvykį šiek tiek susijusį su minėtos panelės komentaru: prieš kokius penkiolika metų su bendradarbiais vykome į Čekiją, atvažiavom į Prahą. Keturias dienas visi blaškėmės po miestą, o mūsų profsąjungos komiteto pirmininkas ir jo draugužis uliavojo viešbučio kambaryje, į gatvę kojos nekėlė, tik karts nuo karto nusileisdavo į pirmojo aukšto bufetą pasipildyt svaigalų . Išvykstant pasidomėjau: -“Na, tai kaip patiko sostinė?“
– O, labai, labai, labai patiko, – duetu atsakė abudu.
Norėjau griebtis moralų,bet laiku susilaikiau: jeigu jiems kelionė patiko, tai kodėl turėčiau pulti priešgyniaut?
Dabar apie Šendženą.
XX amžiaus pradžioje ši vieta buvo viso labo nedidelis
kaimas, kuriame gyveno žvejyba besiverčiančios šeimos. Europiečio ausiai pavadinimas skambėjo keistai – Bao’an. Miestas čia pradėjo kilti 1979 metais dėl kaimynystės su Hon Kongu, kuris tada priklausė Jungtinei karalystei ir greitai tapo vienu sparčiausiai augančių pasaulyje. Vėliau Šendzenas buvo paskelbtas pirmąja specialia ekonomikos zona šalyje. Kaip teigia „vikipedija“, šį miestą su Hon Kongu sieja kultūros, kalbos ir net tarmių panašumai. Dėl šitų ar dėl kokių nors kitų aplinkybių, Hon Kongas visapusiškai padėjo Šendzenui, ir savo pašonėje, kitoje upės pusėje, užaugino dvynį – kol kas dar ne visai turistinį, tačiau galingą ir visai įdomų Kinijos metropolį.
Šendženas toks ilgas ir platus, kad mums važiuoti nuo oro uosto į miesto centrą beveik nusibodo. Jeigu visiems Klaipėdos namams pristatytume po kokius dvidešimt trisdešimt aukštų, tai vis vien iš mūsų uostamiesčio išeitų tik nedidelis Šendzenėlis. Šendženas aukštas, o jo centre architektai visai pasiuto, ir pristatė tokių išstypusių namų, kad užvertus galvą paskutiniųjų aukštų beveik nematyti, o kelių dešimčių aukštų tie namai sunku pasakyt, nes skaičiuodami kiekvieną kart susipainiodavom. Bet keletas milžinų yra visai įdomių: vienas stiklu nematytu žėri, kitas į sustumtus Petrono dvynius panašus, o iš trečiojo, ypač didelio monstro vidurio, statybininkai, atrodo, įstrigusį milžinišką sūrį pamiršo ištraukti.
Hon Kongo dvynys beveik visas naujas, išsimėtęs ant kalvų, bet stipriai skiriasi nuo į jį panašių pasaulyje, nes yra labai žalias.
Tačiau į šiandieninių didmiesčių architektūrą ilgai žiūrėti nėra ko – pabosta. Šiek tiek paspoksai, šiek tiek paaikčioji, patraukai pečiais, ir pradedi domėtis visai kitais dalykais. Daugybė aukštų namų ilgai nestebina , o po valandos kitos ir visai nustoja domint, pasenusių dvidešimtojo amžiaus dangoraižių niekur niekas nerestauruoja, kad išsaugotų ateities kartoms, o paprasčiausiai susprogdina. Paskui jų vietoje stato dar didesnius, dar aukštesnius, turinčius gniaužti žmogui kvapą ir priblokšt.
Nežinau ar pasikeistų pasaulis, jei kas nors netyčia imtų ir susprogdintų Šendženą su visais jo dangų remiančiais pastatais. Ko gero niekas nepasikeistų, bet man, tikriausiai, būtų gaila, nes šiame mieste ir jo apylinkėse tas dvi savaites mums buvo įdomu ir smagu.
Atskridome iš Bankoko. Noriu atkreipti skraidančių ir važinėjančių dėmesį, kad iš Bankoko ar Kuala Lumpūro nesunkiai ir pigiai galima pasiekti daug įdomių Pietryčių Azijos vietų. Taigi, atskridome gerai, o kadangi su miestu buvome pažįstami tik virtualiai, teko samdytis taksi. Tai nebrangu, bet su taksistais susikalbėti nelengva, kaip, beje, ir su visais kitais šio didelio miesto ir visos šalies gyventojais. Ilgą laiką mažiukas žvitruolis niekaip nesuprato ko mes iš jo norim, bet kai išskleidėme miesto planą ir parodėme tašką, kuriame norėtume atsidurti, ledai pajudėjo.
Pirmieji įspūdžiai buvo geri. Mašina riedėjo plačiomis lygiomis gatvėmis, dešinėn ir kairėn styrojo nauji šio miesto namai, kurie artėjant centrui vis labiau ir labiau stiebėsi į viršų. Apsigyvenome centre. Centriau nebūna. Visuose miestuose kur nuvykstame, mes visada gyvename centre, reikia tik truputį pasistengti, nes gyventi svetimame nepažįstamo miesto pakraštyje yra tas pats, kas iš anksto pasmerkti savo viešnagę jame visiškai nesėkmei.
Viešbutis, tiksliau , svečių namai, neabejotinai priklauso šio miesto „įžymybėms“: medžių ir dangoraižių šešėlyje pasislėpęs septynių aukštų pastatas, su plačiais raudonu kilimu užklotais laiptais, budėtojos postu kiekviename aukšte, pilnais sifonais mineralinio vandens prie jų, dideliais kambariais, nelabai švariais mažiukais langais, į visas keturias pasaulio puses trykštančiais dušais, ir maloniais, nė vieno angliško žodžio nesuprantančiais jo darbuotojais.
Kaip mes bendravome su personalu? Labai paprastai, mielos budėtojos surašydavo kompiuteryje savo kinietiškus karakulius, nuspausdavo mygtuką, ir še tau boba – prieš akis išdygdavo angliškas kinietiškų minčių vertimo variantas. Ne labai patikimas, bet vis geriau nei nieko.
Nemanykite, kad mes likom nepatenkinti tokiu viešbučiu ar jo patogumais, nieko panašaus, juk tai buvo tolygu su laiko mašina sugrįžti į praeitį, į mielus nemielus tarybinius laikus,
kuriais ponas Vytautas Landzbergis ir kiti nebejauni , bet jautrūs dėdulės, vis dar nesiliauna gąsdinę šiandieninio Lietuvos jaunimo.
Miestas ne tik didelis, bet beveik tvarkingas, beveik švarus, greitas, šiltas, nuteikiantis maloniems pasivaikščiojimams ir nedideliems turistiniams atradimams. Gatvės plačios, suprojektuotos su užmoju, ir visai nevargina didelis žmonių kiekis jose. Šri Lankoje ar Indijoje tokia galybė žmonių užknisa , o čia nieko, netgi malonu, visi į tave žiūri, šypsosi, sveikinasi, o ir kaip nežiūrės, kaip nesisveikins, jeigu užsienio turistai šituose kraštuose ištisas dvi savaites slampinėjo tik du: aš ir mano kelionės bendražygis.
Be dangoraižių, kitų architektūros įžymybių miestas lyg ir neturi. Užtat tą trūkumą su kaupu atperka nepakartojami Šendženo parkai. Jų yra daug ir labai įvairių: centrinis, o gal net keli centriniai, parkas vaikams, naujasis , botanikos, gamtos draustiniai prie pat miesto ribos, ir vietinių pasididžiavimas , parkas su mįslingu ir intriguojančiu pavadinimu – “Langas į pasaulį“. Ne, miesto valdžia neapgaudinėja nė savo svečių, nė turistų, pavadinusi šį milžinišką grožį tokiu vardu. Langas į pasaulį – tai didelė kultūrinio turizmo zona , apimanti 480 tūkstančių kvadratinių metrų plotą. Parko tema – pasaulio kultūra.
Tai išties žvilgsnis į pasaulį: kalnuotame medžiais ir krūmais apaugusiame vaizdingam landšafte, jums suteikta galimybė gėrėtis kitomis šalimis, jų architektūra ir gyvenimu. Taigi, pritingintiems visai nebūtina trankytis po margą svietą , kad pamatyti visokiausias įžymybes. Užtenka tik atvykti į Kinijos Šendženą, ten jūsų laukia visai neblogi kinietiško pramano vaisiai. Čia be vargo galima susipažinti su pačiais ryškiausiais pasaulio architektų šedevrais, šiek tiek mažesniais, truputį išblukusiais, aptrupėjusiais, bet užtat labai panašiais į tikrus. Jeigu panorėsite, nusifotografuosite prie Egipto piramidžių, Tadž Machalo ar Vatikano rūmų ir būsite, anot mūsų reklamų, pamatę net ne du viename, o ištisą daugybę šalių – vienoje Kinijoje.
Kinijos parkai išties kažkas nepaprasto. Nors buvome tik ką apsilankę Australijoje, bet jos parkai, nors ir labai gražūs, mums beveik nepaliko jokio įspūdžio: per daug išpuoselėti, per daug praktiški, per daug teisingi su nuobodžiai tekančiu australiečių laisvalaikiu.
Šendženo parkai – oho-ho. Čia gyvenimas virte verda, trykšta kaip fontanas. Takais ir žolynais vaikščioja daug žmonių, slampinėja įsimylėjėliai, seneliai žaidžia mums nematytus ir nesuprantamus žaidimus, miniatiūrinės senelės vedžioja miniatiūrinius vaikaičius, čia jauni ir seni kiniečiai mokosi kovos menų, masiškai šoka pramoginius ir tautinius šokius, daro mankštą, rengia įvairias sportines varžybas, muzikuoja, po medžiais atsistoję plėšia solo arijas iš populiarių klasikinių ir vietinės reikšmės kompozitorių operų, moterys masažistės kaitina pagyvenusius piliečius, drąsesnės kvietė ir mus, bet mes šitoms pagundoms dar buvome neprinokę. Labai, ach, kaip labai smailiai žiūrinėjo į mus vietinės, vylingai ir tiesiai į akis, bet mano draugas man neišmanėliui atskleidė visas teisybės kortas, atsieit, jos žiūri į mus ne meilės geisdamos, o su labai paprastu išskaičiavimu – kinietei ištekėti už užsieniečio reiškia pabėgti, nors ir iš labai gražios, labai šiltos , bet nelabai mylimos šalies, dėl čia vis dar gyvuojančio, tačiau vietinių žmonių nekenčiamo socializmo.
Turgūs. Turgūs, mielieji, kiniečių turgūs, tai išties kažkas stebuklingo. Juose apimdavo tas pats nenusakomas jausmas, kuris mus buvo apėmęs pirmąjį vakarą sėdint miesto centre esančiame teatre ir žiūrint spektaklį, kuriame nieko nesupratom, bet audrinomės ne mažiau nei salėje sėdinti publika, plojom, krizenom ir jautėmės pakylėti. Turguose ne tik skudurai ir maisto prekių gausa, čia devynios galybės sveikatinančių užpiltinių, įdomių, paslaptingų, ir tokių, nuo kurių kraujas stingsta gyslose. Čia daug raganų burtams ir užkeikimams reikalingų keistenybių, džiovintų gyvūnėlių, skėrių įvairiausių, čia galima gimt, užaugt, numirt, visko čia pilna, niekur išeiti už tvoros nebūtina, gyvenk, mylėk ir dauginkis.
Bet svarbiausias dalykas šituose turguose yra ne drabužiai, ne šilkverpio kokonai ar jau išaustas ploniausias pasaulyje audinys, ne maistas, ne kerėjimams skirtos užpiltinės, o žmonių bendravimo būdai : prie stiklinės kinietiškos arbatos, darant šukuoseną, masažuojant, ar skutant jums plikę.
Nuostabūs kvapai.
Neapsakoma įspūdžių paletė.
Įeik ir neišeisi, jeigu, žinoma, tu pats to nori.
Vietinių noras bendraut su atvykėliais kartais būna graudus, kartais graudžiai komiškas. Kaip jau rašiau, anglų kalbos jie nemoka, kokios nors kitos taip pat, bet kiekviena pardavėja, kiekvienos kavinės kiekviena padavėja kviečia tave užeiti į vidų, paknopstomis neša meniu visą prikeverzotą mums nesuprantamų ženklų, o jos kolegos pastebėję, kad tu nieko negali išsirinkti, uoliai sušoka prie tavęs su likusiais valgiaraščiais rankose, ir tu jau gali rinktis ne iš vieno, o iš penkių ar net šešių valgiaraščių, kuriuos tau sugabeno paslaugus ir draugiškas maitinimo įstaigos personalas. O juokingiausia yra tai, kad jie nesuvokia, jog mes tuose jų valgiaraščiuose gaudomės mažiau nei atominės elektrinės brėžiniuose.
Vienoje kavinėje aš neištvėriau ir padariau nedidelį eksperimentą, įdėmiai peržiūrėjau visus mums atneštus meniu, tada išsitraukiau iš savo rankinės popieriaus lapą , šratinį, ir didelėmis lotyniškomis raidėmis užrašiau geidžiamo patiekalo pavadinimą: “Duokit cepelinų. Riebus šauktukas“
Penki kiniečiai nedelsdami pasilenkė prie balto popieriaus lapo ir sužiuro į mano parašytus žodžius. Ir tik tada suprato, kad mes niekaip neįkertame jų rašto, kaip jie neįkerta mūsiškio. Ir pradėjo juoktis, kinietiškai, draugiškai, ilgai.
Vykdami į Kiniją tikėjomės išvysti šaltas, pasipūtusias, arogantiškas žmogystas, kokias esame įpratę matyti už auksu tviskančių prekystalių kitų pasaulio miestų kinų kvartaluose. Apsirikom. Čia mus visur lydėjo siauros, nuoširdžios , negudraujančios vietinių gyventojų akelės.
Ir keli žodžiai apie kiniečių maistą. Jis skanus. Įvairus. Labai mažai mėsos. Daug daržovių. Kai pirmojoje kavinėje, kurioje mes užsigeidėme pavakarieniauti, burtų pagalba išsirinkau porą patiekalų, tai būgštavau, kad padavėja ant stalo man būtinai pastatys ką nors nemalonaus, įtartinai kvepiančio ar visai nevalgomo. Apsirikau. Ir mano ir mano draugo loterijos būdu užsisakyti valgiai buvo puikūs. Kitomis viešnagės dienomis taip pat.
Šitoje tolimoje , vis dar nelengvai mums pasiekiamoje šalyje, šiame milžiniškame mieste, aš kasdien valgydavau nepažįstamų žmonių man parinktą maistą ir galvodavau : „Ačiū. Malonu, kad visai svetimi žmonės suteikia mums tiek daug džiaugsmo ir malonumų . Be jų gyvenimas būtų kur kas pilkesnis“. O kartais pagaudavau save mintijantį, kad niekur kitur iš čia aš jau vykti nenoriu. Net į dausas.
Ką kiniečiai pardavinėja savo krautuvėse nežinom. Buvome tik vienoje, išsigandom prekių gausos ir jų margumo, todėl į kitas ir nėjom. Išvykose už miesto, visur mūsų laukdavo malonūs siurprizai ir draugiški žmonės, su kuriais pasikalbėti taip niekur ir nepavyko. Vienintelė vieta kur mes sulaukėme atsako į visus mums iškilusius klausimus buvo oro uosto informacija.
Tarp kitko,ruošdamasis vykti į Šendzeną, dėl savo nedėmesingumo, buvau išmokęs netaisyklingai tarti šio miesto pavadinimą – Čenzenas. Ir tik Kinijoje, iš linksmos vietinių reakcijos supratau, kad jų miestą vadinu ne taip. Pasitikslinau ir pasitaisiau.
Kai grįžau namo,pirmoji prie durų mane pasitiko nedidelė šunytė Čenzenė. Negaliu atskleist , ar didelio miesto ir mažos kalytės vardų panašumas yra specialiai sumanytas, ar atsitiktinis, galiu tik pasidžiaugti , kad tie vardai skirtingi. Juk būtų labai nepadoru mažą lietuvišką kalytę vadinti Kinijos didmiesčio vardu, ar ne?
pirmas 
Kavagne 
Aruna