Artėjant 2008 Žolinių ilgajam savaitgaliui, nesinorėjo lėkti kažkur toli, bet labai norėjosi pamatyti kažką įdomiau nei jau įprastos ir atsibodusios Latvija ar Lenkija. „Ryanair“ irgi nieko pigaus nesiūlo. Ir dar labai norėjosi pakeliauti traukiniais. Mėgstu jais keliauti ir labai pasiilgstu. Deja, Lietuvoje kelionės traukiniais gali vykti tik viena kryptimi – rytų. Tačiau kodėl gi ne. Žvilgsnis nukrypo į Baltarusiją. Atrodo tik 30 km nuo Vilniaus, tačiau tuo pačiu ir taip toli. Vietovės dar per daug neištirtos ir tikrai nepopuliaros tarp lietuvaičių savaitgalinių išvykų. Važiuokime ten. Deja, surasti pakeleivių pasirodė daug sunkiau. Sulaukėm didelio nepalaikymo, net stebėtina. Jis pasireiškė įvairiai, nuo paniekinamo šnypštimo iki atviro kvailinimo. Buvo ir nuogastaujančių, ar nebus gudai pikti, nes karas Gruzijoje buvo pačiam įkarštyje, o kaip žinia, Lietuva ir Gudija užima skirtingas pozicijas šio karo atžvilgiu. Tačiau vis tiek buvo keista, nes dauguma nėra toj Gudijoj net buvę, o jau turi kažkokią išankstinę neigiamą nuomonę. Aišku, atbaidyti gali klaikiai brangios vizos – 145 lt., tačiau nei vienas pažįstamas kaip atsisakymo priežasties to nepaminėjo. Pavyko prisikalbinti tik amžiną optimistą – Poną Valdą. Na ir gerai, kuo mažiau žmonių, tuo lengviau suderinti interesus.
Norėjome keliauti naktimis, kad važiavimui nešvaistytume brangaus dienos laiko. Kelionės prioritetu pasirinkome buvusį Lietuvos miestą ir per plauką netapusį jos laikinąja sostine – Gardiną. Nenorėjome jam skirti trijų dienų, todėl reikėjo išsirinkti dar vieną vietovę. Buvo mintyse ir Brestas, ir Vitebskas, ir Polockas, tačiau dėl nepatogaus traukinių grafiko teko visų jų atsisakyti ir pasirinkti antrąjį pagal dydį gudų miestą – Gomelį, esantį jau šalia Rusijos ir Ukrainos sienų, dėl to, kad ten iškart po darbo iš Vilniaus vyko tiesioginis naktinis traukinys.
Ketvirtadienio vakarą, po darbų, skubame į traukinių stotį. Traukinys – Kaliningradas-Charkovas. Ukrainietiškas. Gal ir gerai, nes dėl Gruzijos įvykių, labai netroškau lipti į tranzitinį rusų traukinį. Keista, kad į šį traukinį Vilnius parduoda bilietus tik kelionės dieną. O iki tol net negali žinoti ar išvis vietų bus. Kaži kaip žmogus gali planuoti keliones tokiais atvejais? Na, bet mums sekasi ir nusiperkame bilietus į Gomelį plackartiniame vagone už 56 litus.
Vagonas pustuštis, todėl labai patogiai įsikuriame, iš palydovės nusiperkame ukrainietiško aliulio ir atsipalaidavę mėgaujamės kelione. Ech, koks puikumėlis, kelionė traukiniu. Tai pats smagiausias keliavimo būdas. Na kodėl gi traukiniai Lietuvoje važiuoja tik į tokias komplikuotas šalis?
Palydovas sukčius papuolė. Paima mūsų tris bilietus, o atiduoda tik vieną. Ei, atiduok bilietus, sakau. O kam jums, sako. Kaip tai kam, sakau, mūsų bilietai turi būti pas mus. Tada atiduoda baisiai nepatenkintas. Bent jau Lietuvoj, dar mūsų taip primityviai neišdurinės.
Tuoj kertame ir sieną. Kiek čia nuo to mūsų Vilniaus. Pusvalandis ir jau Gudija. Gaila, kad negalime ilgiau pavakaroti traukinyje, nes į Gomelį žadame atvykti šeštą ryto, taigi, kad ankstų rytą netaptume zombiais, reikia eiti miegoti.
Kaip visada, traukinyje miegas puikus. Siūbuoja, liūliuoja, krato. Nijolė, kaip visada, ropščiasi į antrą aukštą. Ponas Valdas, dėl savo nerimstančios sielos. Nusprendžia, kad jis lipsiąs į antrą aukštą ne ten kur langas, o ten kur lovos eina išilgai koridoriumi. Negalėjau įspėti tokio poelgio motyvų. Ryte atsikėlęs iš jo pažvengiau, nes vidury nakties jis visgi nutarė, kad palei praėjimą jam nepatogu, todėl parėjo į normalią lovą.
Na ką gi, prieš šešias atsibundame ir esame išlaipinami Gomelyje. Totalus užsimiegojimas, reikia laiko susiorientuoti erdvėje. Štai ji, Baltarusija, apie kurią, tiek daug įvairių nuomonių girdėti Lietuvoje. Galvoju, ar mus jau pradėjo sekti KGB ar dar vėliau pradės, manydami, kad mes esame kokie nors lietuviški šnipai, atvykę pakenkti jų nuostabiai santvarkai. Prisitvirtinu lietuvišką trispalvę prie kuprinės. Tiek to, neslėpsime, kad esame lietuviai, nors Ponas Valdas su Nijole ir nėra labai drąsūs.
Pagal kitų keliautojų vertinimus, Gardinas yra daug įdomesnis už Gomelį, ir dievaži jie yra 100% teisūs, todėl nusprendžiame jam skirti dvi iš trijų kelionės dienų. Reiškia dar tą patį vakarą turime išsinešdinti iš Gomelio. Paliekame kuprines sovietinėje saugykloje už 15 kapeikų, užsitikriname, kad šį vakarą iš tiesų eina naktinis traukinys į Gardiną ir einame keistis pinigų. Tačiau keityklos langelis užtrenktas ir kabo užrašas „perdavimas“ ar „techninis aptarnavimas“, ar kokie ten užrašai kabėdavo sovietmečiu ant parduotuvių kai jos nedirbdavo, aš jau tiksliai nepamenu. Kai baigėsi perdavimas, prie kiosko jau buvo susidariusi eilė, kaip sovietmečiu prie majonezo. Kaži ką jie ten taip keičia 7 valandą ryto. Žodžiu, tas „perdavimas“ ir keitimas mums stipriai sukomplikavo reikalus perkant bilietus į Gardiną. Kadangi esu NVS kiek keliavęs, žinau, kad traukinio bilietus tose šalyse reikia pirkti kuo anksčiau, nes rizikuoji jų negauti. Traukiniai, skirtingai nei Lietuvoje, yra labai populiarūs ir paprastai reikia atlaukti nemenkas eiles norint nusipirkti bilietą. Ir štai mums akibrokštas. Atlaikius nemenką eilę, pardavėja aiškina, kad beliko tik du plackartiniai bilietai į Gardiną. Kaip tai du, mes gi tryse, ką dabar daryti. Nieko negaliu padaryti, sako, galit imti tuos du. trečią pigesnį bilietą į „obščij“ ir išvis greičiau apsispręskit, matot kiek žmonių laukia. Kelias sekundes sugaištame nerezultatyviam apsisprendimui. Situaciją pagreitina už mūsų stovinti tarybinė moteris, kuri subliauna, greičiau jūs ten. Staigiai nusprendžiu imti tuos paskutinius bilietus ir dar tą vieną, nes juk planai mūsų kelionės griūna. Teks kažkam aukotis ir eiti į „obščij“. Tai, sako bobelė, užsukit apie pietus, gal kas atsisakys, tai jums bilietas liks.
Dar nėra nei 8 ryto, o mes jau vaikštome Gomelio gatvėmis ir einame pagrindinio miesto lankytino objekto – centrinio parko link.
Gomelis – antras pagal dydį Baltarusijos miestas prie Sožo upės. Gyvena jame beveik pusė milijono gyventojų. Liaudiškai kalbant šis miestas buvo mūsų daugiau nei 400 m. O jei moksliškai, tai nuo 1335 m. iki 1772 m. jis iš pradžių priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei, kur Vytautas ir Švitrigaila darė tvarką, o po to bendrai Lietuvos Lenkijos valstybei. 1772 m. įėjo į Rusijos imperijos sudėtį, po II pasaulinio karo – Baltarusijai.
Įvykus Černobylio avarijai, Gomelis buvo stipriai užterštas radiacija, tačiau gyventojai neevakuoti, gyvenimas vyko toliau.
Per daug ko turistams Gomelis pasiūlyti negali. Kur kas daugiau yra ką veikti užmiestyje. Tai visų pirma Pripetės nacionalinis parkas. Gamtos prieglobstis su šimtamečiais ąžuolais, neišbrendamomis pelkėmis, upeliūkščiais, įvairia flora ir fauna įrašyta į raudonąja knygą. Gamtos mylėtojams tikras rojus. Jei neturite savo transporto ir nenorite vykti viešuoju, galima ir Gomelyje nusipirkti ekskursiją. Kaina – apie 30 Lt.
Na, o mieste, pagrindinis objektas turistams yra Rumiancevų-Paškevičių parkas su dvaru, įkurtas XVIII a. Stovi dvaro rūmai, bokštas, cerkvė, koplyčia, kurioje palaidoti Rumiancevai. Parke pasodinta įvairių rūšių medžių ir kitų augalų. Šv. Petro ir Povilo katedros bokšte yra didžiausias Baltarusijoje varpas, kuris yra 2 m aukščio, 1,5 m skersmens ir sveria 2 tonas. Taip, šis parkas iš tikrųjų įspūdingas. Žalias ir be galo tvarkingas. Ankstų rytą ten moteriškės nepaliaudamos mosuoja šluotomis ir grėbliais. Gražu žiūrėti, akį glosto tokia tvarka. Rūmai, muziejus, cerkvė gražiai restauruoti. O, kad pas mus būtų toks parkas. Nei vienas Lietuvos miestas neturi tokio gražaus parko, nebent kokius privačius.
Kyla klausimas ar pas juos taip švaru dėl to, kad jie taip viską tvarko, ar tiesiog nėra tokie kiaulės kaip dauguma mūsų tautiečių ir nešiukšlina belekur. Kažkaip intuityviai jaučiu, kad teisingas pirmasis variantas. Tikrai nemanau, kad gudai kažkokie aukšto mentaliteto susipratę aplinkosaugininkai. Juk ne danai. Jaučiu, kad jie tuo klausimu labai jau panašūs į lietuvius. Turbūt, kad batka čia juos gerai prispaudęs laiko. Kaip ne kaip, už aplinkos tvarkymą, norėčiau paspausti ranką batkai.
Dar vienas didelis pliusas Gudijai. Gomelyje plauna gatves. Taip, vasarą dienos metu reguliariai važinėja laistomos mašinos ir plauna gatves. Vandeniu plauna. Taip pat, kaip pas mus prie ruso plaudavo. Mano diedukas prie ruso buvo laistomos vairuotojas ir kartais mane mažą imdavo kartu su savimi į kabiną pažiūrėti kaip plaunamos Kauno gatvės. Tai va, tokios laistomos Gomelyje ir važinėja. Pamenu, mažas būdamas, sėdėdavau laistomoj šalia dieduko ir labai bijodavau, kad jis nenumirtų, nes galvodavau, kaip aš grįšiu namo vienas. Visgi jis numirė, bet daug vėliau, jau pensijoj būdamas…
Truputį nusivažiavau į lankas. Ai, apie tą gatvių plovimą. Verkti norisi griaudžiai, matant kokie dulkėti mūsų miestai, kur dulkes plauna tik lietus, o jei nelyja, jas vartoja mūsų plaučiai. Tiesa, Vilniuje dar prie Zuoko pamatydavau mini traktoriukius su šepečiais, kurie sukdamiesi kelia žiaurius dulkių debesis per kuriuos dangaus įžvelgti neina. Nesuprantu aš tokio valymo. Mano manymu geriausias ploviklis yra vanduo, bet ką aš čia, savo subjektyvia nuomone. Pagalvojus, kaip gera buvo prie ruso dėl to. Tačiau nemanau, kad gatvėms plauti reikia ruso. Turbūt neina per tą reikalą pinigų išplauti.
Užkandę pusryčius parke ir šiukšles dailiai sumetę į šiukšlių dėžę, patraukėme pro įspūdingą aukštą tiltą per Sožo upę į kitą upės pusę, kur paplūdimiai.
Ponas Valdas, kaip mokslininkas labai pergyveno, kad Gomelyje dar gali būti likę radiacijos iš po Černobylio, nes netoli jis. Vos įkalbėjom jį važiuoti į Gomelį. Tačiau įkalbėti maudytis Sož upėje buvo tą pat kas įkalbinti negrą persikraustyti į Šiaurės ašigalį. Buvo labai karšta, vanduo super viliojantis ir būriai miestelėnų maudėsi. Aš vienas maudytis irgi nesiryžau, todėl tik pagulėjom ant radioaktyvaus smėlio ir pabraidžiojom po radioaktyvų vandenį. Juokauju žinoma, Gomelyje tiek pat radiacijos kaip ir kokioje nors Jonavoje. Pats mačiau radiacijos žemėlapyje. Pailsėjom prie upės ir nuėjome į muziejų, kur griežtos tarybinės moterys sekė kiekvieną mūsų judesį.
Baltarusišką girą iš statinių maukėm kibirais, nes buvo labai karšta. Galiu pasakyti, kad gira tai pusiau birzgalinė, matomai jau ir gudai įvaldė kaip fuflo daryti. Žaliavas turbūt taupo.
Kadangi esam Gudijoje, tai ieškome kur čia pigiai pavalgius. Kaip pagal užsakymą, miesto centre randame mėsos kombinato valgyklą. Taip, tokią pačią kokios ir pas mus būdavo prie ruso. Turbūt ir dabar tokių yra, tik gal neinu į tokias. Tačiau tada Gomelyje sugrįžau į sovietmetį. Padėklai, aliumininiai indai, šniceliai, kiaušiniai su majonezu, kompotai ir tarybinės vedėjos apkūnios nuo mėsos kombinato mėsos. Turbūt tempia dešreles namo po darbo kišenėse. Kadangi jau buvo po pietų, tai buvo belikę tik kotletai. Paraminome save, kad gal gudai nemala mėsos su rageliais ir nageliais ir paėmėme tų kotletų. Nieko iš jų gero. Bet niekas neapsinuodijo ir viskas praėjo gerai. 4 litus mums kainavo sriuba, kotletas ir salotėlės pavargę.
Toliau nieko geresnio nesugalvojom kaip tik sėsti į pirmą pasitaikiusį troleibusą ir važiuoti iki galinės stotelės. Tai visai neblogas būdas pažiūrėti kaip atrodo miestas. Nieko iš to Gomelio per daug gero, sakyčiau sėsk į 6 troleibusą Vilniuje ar į 5 Kaune ir važiuok iki Žemųjų Panerių ar Petrašiūnų, vaizdas bus panašus. Juk rusas visus miestus nuo Kamčiatkos iki Klaipėdos vienodai statė. Troleibuso talono kaina Gomelyje – 50 centų. Ir smagu ir pigu. Reziumuojant apie Gomelį galiu pasakyti taip: pats miestas neįspūdingas, jam pakanka vienos dienos, tačiau Gomelis yra Pripetės nacionalinio parko pašonėje, todėl jei būsite Gomelyje, būtinai aplankykite šį parką. Bet šiaip miestas pakankamai švarus, saugus, turintis tikrai įspūdingą centrinį parką.
Skubam į stotį kur mūsų jau laukia perkimštas traukinys. Nerūpestingasis optimistas ir visada su šypsena į gyvenimą žvelgiantis Ponas Valdas aukoja auką ir eina į „obščij“. Mūsų su Nijole vietos net ne šalia, gerai bent jau, kad tam pačiam vagone. Karšta vagone belekaip, kondicionierius neveikia. Ir išvis toli gražu negaliu patvirtinti teiginio, kad gudų traukiniai nepaprastai geri, kaip kai kas sako. Bent jau traukinyje Gomelis – Gardinas švarumo žiauriai trūko, palydovės džiaugsmu ir šypsenomis nespindėjo, o ir šiaip traukinukas gan apleistas. Na, bet svarbiausia, kad esame jame, nes Baltarusijoje ne visada tą pačią dieną gali gauti bilietą į traukinį.
Taip ir išjudame žliaugiant prakaitui. Pirmas sustojimas – Žlobin. Traukinį apipuola krūvos bobulencijų siūlančios pirkti minkštus žaislus. Neduodie, nors kiek įdėmiau pažvelgsi, tai neatsiginsi, subėgs dar didesnė krūva nuo kitų vagonų, tada tikrai turėsi pirkti dėl šventos ramybės arba sprukti į perkaitusį vagoną. Įdomu, kodėl būtent minkštus žaislus, o ne ką nors kitą.
Sugalvoju nueiti į „obščij“ paieškoti Pono Valdo. Pereinu porą vagonų ir, o siaube. Paprastas vagonas, su mediniais suolais, kimšte perkimštas, kai kurie žmonės net stovi. Kaip pas mus prie ruso, kai važinėdavau traukiniu pas senelį į Kuršėnus. Bet iki Kuršėnų 3 valandos, o čia Ponui Valdui reiks praleisti visą naktį! Esu totaliai šokiruotas ir nebedrįstu ieškoti Pono Valdo. Tepu slides pas save. Dar į snukį man duos. Mes tai lovas turim. Jei man reiktų važiuoti per naktį tokiomis sąlygomis, aš turbūt spjaučiau į tą bilietą ir išvis nevažiuočiau. Išdrįstu tik Ponui Valdui parašyti SMS. Apsimetu, kad nieko nežinau ir nekaltai klausiu, kaip ten pas tave. Gaunu atsakymą, kad normaliai, žmonių daug, bet gal apmažės. Normaliai?! Gali jam kuolą ant galvos tašyti, jis vis tiek išliks optimistas. Žmogus paprasčiau į viską žiūri. Pavydžiu. Taip padrąsintas vėl einu į „obščij“. Ten sutinku palydovę. Užsipuolu, jūs ką, išprotėjote, tokiame vagone žmogų versti sėdėti visą naktį. Sąžinės nors kiek turit, sakau. O Jazau, sako ji. Tokiam vagone parduoda tik trumpais atstumais, koks košmaras. Tai darykit ką nors, sakau. Siūlo man eiti pas traukinio viršininką aiškintis. Kadangi jaučiuos skolingas Ponui Valdui, tai einu per belekiek vagonų, susirandų aš tą viršininką beužkandžiaujantį savo patogiame kupė, vėl apeliuoju į sąžinę. Gerai, sako, ateikit po 23 val. kai pravažiuosim Minską, gal bus kur atsiradus kokia lova, tai patalpinsiu ten jūsų draugą. Su džiugia žinia vėl braunuosi į „obščij“. O Ponas Valdas pasirodo visai nenusiminęs, jam smagu, jau ir draugų susiradęs, rusiškai nemokėdamas kalbėti. Net neatrodo, kad tos lovos jam ir reikia. Ot žmogus kupinas gyvenimo džiaugsmo. Man nuo to tik geriau, mažiau sąžinė grauš. O jei rimtai, žmogus nėra daug keliavęs, manau, kad jis tiesiog dar nesuvokė ką reiškia praleisti naktį tokiomis sąlygomis.
Grįžtu pas save. Kaimynas nuo gretimos lovos geria degtinę vienas. Kalbina mane. Nesupranta kas čia per vardas Vaidas ir klausia kaip jis bus rusiškai. Piotr, sakau. Siūlo degtinės. Išgeriu vieną, bet daugiau nepasirašau. Sakau, tokiam karštyje nejaučiu potraukio degtinei. Smingu 10 valandą kaip lapas ir daugiau nieko nepamenu.
2 diena. Gardinas
7 valandos. Ritamės iš traukinio. Stotis – sovietmečio statybos. Didelė, tačiau nedaili, šalta ir nejauki. Dairomės Pono Valdo. Ogi jis jau išlipęs ir mojuoja mums. Kaip, klausiu jo. Ogi Ponas Valdas iš tikrųjų nuėjo pas viršininką, gavo lovą kupė ir išsimiegojo žmoniškai, ne obščij. Nekalba rusiškai, tačiau lovą iškaulija.
Gardinas – 5 pagal dydį Baltarusijos miestas, kuriame gyvena 317 tūkst. gyventojų. Kažkas tarp Kauno ir Klaipėdos. 1241 m. jis atiteko Lietuvos Didžiąjai kunigaikštystei. Jame kurį laiką rezidavo Vytautas, tačiau ilgiausiai jame gyveno Steponas Batoras, kuris Gardine ir mirė. 1795 m. miestą perėmė carinė Rusija. 1918-1919 m. Gardinas priklausė jau naująjai – smetoninei Lietuvai ir per plauką netapo Lietuvos laikinąja sostine. 1919 m. artėjant lenkams ir bolševikams Lietuvos vyriausybė rinkosi kur bėgti į Kauną ar į Gardiną. Tada buvo pasirinktas Kaunas ir tapo mūsų laikinąja sostine. Gal ir gerai, nes netrukus Gardiną, kaip ir Vilnių iki pat 1939 m. okupavo Lenkija. 1939 m. bolševikai gražino Lietuvai Vilnių. Pagal taikos sutartį privalėjo grąžinti ir Gardiną, tačiau to nepadarė. Gardinas atiteko Baltarusijai. O gaila, labai gaila. Toks miestas labai papuoštų Lietuvą.
Kadangi mieste visais laikais gyveno didelė lenkų populiacija, Gardinas yra katalikų centras Baltarusijoje. Gardino apskrityje ir dabar gyvena apie 25% lenkų ir 0,2% lietuvių. Gardine veikia lietuvių bendruomenė „Tėvynė“, sekmadieninė lietuvių mokykla. Gardino lietuviai nėra nei emigrantai, nei imigrantai, jie visą laiką gyvenose tose vietovėse, tik politikos vingių dėka tos vietovės yra už Lietuvos ribų.
Gardinas neišpasakytai gražus miestas. Mini Vilnius. Net stebėtina, vos keliasdešimt kilometrų nuo Lietuvos turim tokį grožį, ir niekas ten nevažiuoja. O galėjo jis būti Lietuvos, galėjo. Norisi kuo greičiau jį apžiūrėti, tačiau pirma reikia susirasti namus. Turiu keletą adresiukų. Pirmiausia traukiam link viešbučio „Neman“ pačiame centre. Koks gėris vaikščioti ankstų ir giedrą šeštadienio rytą tuščiomis gražaus miesto gatvėmis. Transporto labai mažai, oras gaivus. Mėgaujuosi.
Tačiau su viešbučiais teko pavargti. „Neman“ uždarytas remontui. Pasikalbinome praeinančią inteligentiškai atrodančią moteriškę. Kažką papasakojo ir pokalbį užbaigė fraze, kad daug kur gera ir gražu, tačiau gyvenimui pati geriausia šalis yra Baltarusija. Gerai, kai žmonės taip myli savo šalį. Kaži kiek lietuvaičių galėtų taip užtikrintai kalbėti apie Lietuvą.
Su kuprinėmis ant pečių kėbliname į porą kilometrų nuo centro esantį „Belarus“. Sovietinis gigantas neremontuotas nuo pastatymo. O mums kas. Jie neturi triviečio, o be to nėra per daug suinteresuoti mus apgyvendinti, be ceremonijų siūlo vykti į kitus viešbučius pažiūrėti. Išeiname lauk. Kiti viešbučiai yra kitoje Nemuno pusėje, tačiau bėda ta, kad pagrindinis centrinis tiltas per Nemuną yra remontuojamas, todėl norint nuvykti į kitą Nemuno reikia daryti didelius atstumus. Kauniečiai įsivaizduoja apie ką kalbu, nes kažką panašaus jaučia ir jie dabar dėl ką tik ilgą laiką uždaryto buvusio Vilijampolės tilto. Teko pavargti, klausinėti žmonių, tačiau pliusas išėjo tas, kad važinėdami aplinkiniais tiltais, turėjome galimybę susipažinti su visu miestu ir jo rajonais. „Turist“ klaikiai brangus, už dvivietį prašo 65 eurų. Na jau ne. Vykstame ieškoti „Grodno“ tačiau, ten be jokių ceremonijų mus išveja pikta administracija: „mestov net!“ Kaži kodėl, nemačiau nei vieno turisto Gardine. Teko grįžti į „Belarus“. Apie 3 valandas mums truko ši maloni viešbučio paieška. Jaučiamės, kad pažįstame miestą ir be žemėlapio. Per daug ir nepraradome, nes vis tiek teko sėdėti ir laukti 14 valandos, nes tik nuo tada leidžia apsistoti.
Lendam į miestą. Gardinas ir Gomelis labai skiriasi. Gomelis – rusiško-ukrainietiško stiliaus ir kultūros miestas, triukšmingas ir sovietinis, tuo tarpu Gardinas – lietuviško-lenkiško stiliaus ir architektūros miestas, ramesnis, jaukus, turintis gražų senamiestį. Pačiame istoriniame centre irgi stūkso sovietinio stiliaus gigantiškas teatro pastatas ir sovietinis tankas, tačiau tuo sovietizmas ir baigiasi.
Turistų nėra, švaru, gražu. Kai kurias gatves nesunkiai gali supainioti su Vilniaus gatvėmis. Be jokios abejonės, tai gražiausias Gudijos miestas ir vienintelis toks Baltarusijoje išsaugojęs savo planinę viduramžių struktūrą su pagrindiniuose taškuose išdėstytomis XII-XVIII a. pilimis, XVI-XIX a. vienuolynų kompleksais ir XVII-XX a. 2-3 aukštų namais. Centrinė senamiesčio gatvė Sovietskaja yra skirta pėstiesiems ir įveda į tokio paties pavadinimo centrinę miesto aikštę.
Aplankome žymiausius Gardino objektus, kurių čia daug daugiau nei Gomelyje. Daug bažnyčių. Dėl didelės lenkų įtakos dominuoja katalikiškos. Pačiame centre yra barokinė Šv. Kryžiaus bažnyčia su bernardinų vienuolyno kompleksu ir Gardino katalikų seminarija. Taipogi, centrinėje Sovietskaja aikštėje stovi Pranciškaus Kseverijo katedra ir jėzuitų vienuolyno kompleksas. Katedroje yra 21 m aukščio altorius. Labai aukštas. Komplekse yra vaistinė, kuri yra seniausia veikianti vaistinėje Baltarusijoje ir Lietuvoje. Netoli yra Šv. Apsireiškimo bažnyčios ir brigitiečių vienuolyno kompleksas. Komplekse yra vienintelis medinis pastatas Baltarusijoje 1630 m. statytas nenaudojant vinių. Šalia visų jau paminėtų įsitaisiusi ir pravoslavų Šv. Mergelės Marijos cerkvė, o kiek toliau Šv. Globėjo soboras. Gardine dar yra liuteronų bažnyčia ir sinagoga. Tikrai tikintis miestas.
Pasitraukus kelis žingsnius nuo senamiesčio, rasite dvi Gardino pilis- senąją ir naująją. Jos yra ant kalno, apačioje teka Nemunas. Iš senosios pilies, dar vadinamos „Vytauto pilimi“ nedaug belikę, tačiau ji brangi mums, nes, kurį laiką joje rezidavo Vytautas. Vėliau šią pilį perstatė Steponas Batoras. Prie pilies yra išlikęs seniausias Baltarusijoje akmeninis tiltas vedantis į pilį. Šalia jo yra medinis paminklas Vytautui Didžiajam, pastatytas Gardino lietuvių bendruomenės pastangomis. Jaučiau pasididžiavimą stovėdamas ten.
Naujoji pilis tai visas statinių kompleksas su muziejais. Ji statyta jau XVIII taigi nėra jau tokia ir sena ir perstatyta, nes buvo visiškai sugriauta per II pasaulinį karą.
Tačiau pats žinomiausias Gardino lankytinis objektas yra Šv Boriso ir Glebo cerkvė, paprastai vadinama Koloža. Ji yra statyta XII a. ir yra vienintelė bažnyčia Baltarusijoje, kuri niekad nebuvo perstatyta. Čia tai bent. Ji pretenduoja būti įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ji yra dideliame miesto parke, bent kilometras nuo senamiesčio, kitoje Hradničankos upės pusėje.
Dar galima aplankyti Tyzenhauzų rūmus ir visą krūvą muziejų.
Karštis nerealus. Atsigeriame šalto aliulio po medžiu. Čia nedraudžiama, kaip gerai. Tačiau niekur nesimato bomžų ir kitų valkatų. Turbūt Lukašas juos išvaikė į pogrindį. Toks įspūdis, kad Lietuvoj nors ir draudžiama viešai gerti, geriančių ir šlitinėjančių gatvėse yra daug daugiau nei Gardine. Tvarka čia yra, kad ir kaip nemėgtume Lukašo.
Ponas Valdas nepertraukiamai zirzia apie maudymasį. Kurgi čia maudytis, žmogau, sakau. Tai Nemune, sako. Nieko sau, optimistas. Vis tiek reikia leistis nuo skardžio prie upės, nes ten garlaivis plaukia. Gal ir mus paims. Nusileidžiame. Nemunas toks pats kaip Lietuvoj, t.y. srutų duobė. Bet žmonės maudosi, matau. Kiek iš patirties žinau, rusas maudosi belekur, tai labai stebėtis nereikia. Bet patikėkit, pagal lietuviškus standartus Nemune vanduo žiaurus. Gudijos aplinkosauga turbūt tokiam pačiam lygyje, kaip Lietuvoje kalmarų auginimas. Lietuvoje nedaug žmonių maudosi Nemune. Tačiau Ponas Valdas kitoks žmogus, jis irgi maudosi belekur ir jau ieško vietos įlįsti į smirdintį vandenį. Jei jau net jis sunkiai randa tokią vietą, tai jau kažką sako apie vandens ir kranto kokybę. Į garlaivį nespėjame, jis plaukia tik šeštadieniais vieną kartą per savaitę. Lendame pro krūmynus ir Ponas Valdas išsirenka vietą, kur lįs į Nemuną. Upė ne tik nešvari, bet ir labai srauni, darosi nejauku kai žmogus lenda į vandenį. Nejauku ir Ponui Valdui, todėl jis įsibrenda tik iki kelių, iškart įsiduria į koją kažkuo aštriu, sudrumsčia ir pakelia nuo dugno į viršų visą dumblą ir atsigula tame dumble. Tipo išsimaudė. Man pasirodė, kad tik labiau išsipurvino, bet tiek to.
Dar vienas dalykas man Gardine patiko. Miestas yra tikrai atsisukęs į upę. Žmonės joje maudosi, plaukioja garlaiviu, motorinėmis valtimis, žvejoja, leidžia laiką krantinėse, kuriose įsikūrę restoranai, vyksta koncertai. Gyvenimas verda abipus Nemuno. Tikrai labai gražu. Pas mus Lietuvoje skundžiamasi, kad miestai yra nusisukę nuo upių.
Vakarojame lauko kavinėje, gerdami alų. Groja ir dainuoja gatvės muzikantai. Jauku. Tada mane labai sužavi vienas įvykis. Kažkokie hipiai gatvėje šiek tiek sutriukšmavo. Nedaug ir neagresyviai kažką subliovė. Vilniaus centre tai būtų įprasta. Čia momentaliai išdygo milicija, triukšmautoją už čiupros ir į mašiną. Jo draugeliai nė žodžio neištarė, kad apginti. Tylėjo visi kaip smėlis. Va čia tai tvarka, va čia tai pagarba. Lietuvoje gi girti ereliai šoktų į akis pareigūnams, grasintų ar net pultų juos, kaip kažkokiam kaime Panevėžio rajone. Kur gi žmogaus teisės, nusikaltėlio teisės, banditų teisės ir pan.? O čia tvarkelė. Už tai ir saugu gatvėse. Už tai irgi norėčiau paspausti ranką Lukašenkai. Aišku, mano žvilgsnis subjektyvus, aš tikrai nežinau kokias pas juos situacija su nusikalstamumu, sako ir žmogaus teisės ten pažeidžiamos, tačiau komentuoju tai ką mačiau, o tai ką mačiau man labai patiko. Saugumas. Ten jautėmės tikrai saugiai. Žmonėse jaučiasi daug mažiau agresyvumo nei pas mus. Kur čia būsi agresyvus, jei tik parėkauji ir jau į „voronoką“ grūda. Ir reikalauk ten savo teisių jei nori. Užtai normaliems žmonėms gatvėse saugiau. Žodžiu, uždėjau dar vieną pliusą gudams.
Griuvom į lovas kaip pakirsti. Po dviejų iš eilės naktų traukiniuose buvome pavargę.
3 diena. Namo.
Pailsim gerai. Jau tingis kažkur lėkti kaip akis išdegus, todėl drybsom kambary, žiūrime olimpiadą. Mūsų kambarys 8 aukšte, todėl smagu žvalgytis pro langus, Prašome aukšto budėtojos karšto vandens, tai ta iš pradžių nustato baisiai nepatenkintą veidą, paskui atsileidžia ir netgi pasiūlo laikiklius briaunuotoms stiklinėms. Oi tos sovietinės gudų bobelės… Prašydamas atlikti tiesioginį darbą turi labai nusižeminti, tada matyt jos pajaučia savo vertę, atsileidžia ir aptarnauja maloniai. Ne 100% aišku, bet dauguma. Mes jau kiek aukštėliau palypėję aptarnavimo kultūroje. Tokiose situacijose gerai veikia juokas, nes jos tada sutrinka ir nežino kaip reaguoti. Tačiau juokas padeda ne visada, labiau padeda nusižeminimas.
Keliaujant stoties link aplankome jau minėtas liuteronų bažnyčią ir šalia jos esančią Šv. Globėjo pravoslavų soborą. Abu labai gražūs. Už 10 Lt. perkame autobuso bilietus į Druskininkus ir lendame apsipirkti. Užsiperku tik gudiškos giros ir alaus, kurie yra dvigubai pigesni nei pas mus. Alus „Lidskoje“ gal ir normalus, tačiau gira „Lidskij“ tikras birzgalas. Nerekomenduoju. Ponas Valdas ieško pigios „Bulbašo“ degtinės. Šlamštas tas „Bulbašas“, lietuviška degtinė tikrai geresnė, o ir brangesnė nedaug. Dar perkam kažkokių sovietinių sausainių ir saldainių. Tie sovietiniai saldumynai irgi jau sukomercionalėję ir gerokai praradę tą seną gerą sovietinį skonį. Turbūt gudai irgi žaliavas taupo ir šlamštą gamina.
Senamiestyje dar sutaršom po porą dešrainių su gira. Katalikiškose bažnyčiose baigiasi mišios ir lenkai plūsteli į gatves. Atrodo tarsi būtume Lenkijoje.
Ant sienos stovime apie valandą. Autiko vairuotojas pasidalina paslaptimi, kad reisas Kaunas-Gardinas yra vykdomas tik dėl to, kad Gudijoj galima užsipilti pilna baką pigaus dyzelio, nes žmonės vežioti yra visiškas nuostolis. Būna dienų, kad tik du žmonės važiuoja. Ir, mano nuomone daug praranda. Gardinas labai gražus, švarus ir jaukus miestas. Be to, jis labai arti. Nuvažiuokite ir įsitikinkite patys. Rekomenduoju.
pirmas 
Kavagne 
Aruna