Kartais tereikia vieno vakaro ir trijų taurių vyno, kad gautųsi nuostabi idėja. Taip nutiko ir mums – man (Aistrei), Jurgitai ir Ingridai. Sėdėjome penktadienio vakarą Vilniuje, kalbėjomės, kad seniai kur nors kartu nekeliavome, ir… štai – po savaitės mūsų trys lėktuvo bilietai jau laukė kelionės į Bratislavą, Slovakiją. Ne per toli, ne per brangu, bet labai įdomu!
Atvykimas į Bratislavą – pirmas žvilgsnis į miesto ramybę
Gegužės pradžioje atvykome į Bratislavą, kai oras jau beveik vasariškas – apie +23 °C, viskas žydi, ir miestas pilnas gyvybės. Apsistojome mažame butuke senamiestyje, netoli Michalská vartų. Nors tai pats miesto centras, gatvės ramios, o rytais girdėjosi tik kavinių lėkštučių skambesys.
Jau pirmą vakarą išėjome pasivaikščioti po senamiestį – siauros akmeninės gatvelės, mažos parduotuvėlės, kavinės su lauko stalais, o aikštėse – gyvos muzikos koncertai. Vakarą baigėme su šviežiai keptomis spurgomis ir slovakišku alumi „Zlatý Bažant“.
Pirmoji diena – Bratislavos pilis ir Dunojus
Pirmą rytą pradėjome sočiais pusryčiais vietinėje kepyklėlėje – bandelės su slyvomis, juoda kava ir žadantis rytas. Pakilome į Bratislavos pilį (Bratislavský hrad) – baltą, stilingą pastatą, stūksantį virš miesto ant kalvos. Iš viršaus atsivėrė nuostabus vaizdas į Dunojų, senamiestį ir net Austrijos kalvas tolumoje.
Pilis labai tvarkinga, su gražiai sutvarkytais sodais. Viduje aplankėme Slovakijos nacionalinį muziejų – kiek netikėtai įdomus, su daugybe informacijos apie Slovakijos istoriją ir karališkąją praeitį.
Vakarą leidome Dunojaus krantinėje, kur prisėdome vienoje stilingoje terasoje su kokteiliais rankose ir mėgavomės šilta gegužės saule. Ingrida sakė: „Čia tikrai daugiau nei tik tranzito miestas.“
Antroji diena – menas, skulptūros ir smagūs netikėtumai
Antrą dieną skyrėme pasivaikščiojimams be tikslo – tai geriausias būdas pažinti Bratislavą. Užsukome į Kunsthalle – šiuolaikinio meno galeriją, kur tuo metu vyko feministinės fotografijos paroda. Visi trys likome sužavėtos – tikra intelektuali patirtis.
Mieste radome daugybę juokingų bronzinių skulptūrų: garsųjį „Cumil“ – kanalizacijos darbininką, lendančio iš šulinio, paparacą kampe ir simpatišką kareivėlį su kepure. Fotografavomės su kiekvienu – juoko buvo iki ašarų!
Pietavome senamiesčio restorane, kur paragavome tradicinio slovakiško patiekalo – bryndzové halušky – mažų bulvinių virtinukų su avies sūriu ir spirgučiais. Atrodo paprasta, bet taip skanu, kad Jurgita net pasiėmė antrą porciją.
Trečioji diena – išvyka į Devín pilį
Kadangi turėjome visą dieną, nusprendėme aplankyti Devín pilį, esančią vos 20 minučių nuo miesto centro. Ten susilieja Dunojaus ir Moravos upės, o ant aukštos uolos stūkso senovinė pilies griuvėsių tvirtovė. Vaizdai – stulbinantys, o pati vieta kažkuo priminė Lietuvos piliakalnius, tik daug didesniu mastu.
Pasivaikščiojome pakrantės takais, matėme ir vietinių vestuvių fotosesiją – romantiška vieta, be jokios abejonės. Papietavome vietiniame šeimos restorane su vaizdu į upę – naminė sriuba, kepta antis ir gaivus veltinis vynas.
Ketvirtoji diena – paskutinės akimirkos ir lauktuvių medžioklė
Paskutinę dieną skyrėme ramiam klaidžiojimui po miesto turgelius ir lauktuvių paieškoms. Užsukome į Stará tržnica – senąjį turgaus pastatą, kuriame radome ne tik vietinių sūrių ir saldumynų, bet ir rankų darbo kosmetikos, kvepiančių muilų bei natūralaus vyno.
Paskutinius pietus suvalgėme jaukioje kavinėje netoli Hviezdoslav aikštės. Sėdėjome terasoje, kalbėjomės apie gyvenimą, ateinančią vasarą ir… planavome kitą kelionę.
Bratislava – mažas perlas Europos širdyje
Keturių dienų neužteko viskam, bet pakako įsimylėti šį miestą. Bratislava, Slovakija nustebino – ne per didelė, ne per maža, jauki, svetinga ir pilna netikėtų atradimų. Mūsų trijulė grįžo pailsėjusi, pasikrovusi energijos ir dar labiau suartėjusi.