Mano pasakojimo pavadinimas toli gražu neapima ir neatspindi mūsų pakeliavimo, tai viso labo 18 kilometrų iš nuvažiuotų keturių tūkstančių keturių šimtų, tačiau tai buvo tokieee kilometrai…. – ko gero, labiausiai įsimintinas, daugiausia adrenalino prigaminęs ir kinkų padrebinęs kelionės etapas.
O buvo viskas taip. Šiais metais įgyvendinome savo seną svajonę ir paskendome statybose, todėl galvojau, kad su keliavimais porai metų ramu – tam neturėsime nei laiko, nei pinigų, nei noro. Tačiau per Jonines, už lango pliaupiant lietui, taip beprotiškai pasiilgau kelių po ratais ir šiltos jūros, kad net suskaudo; ir praktiškai tą pačią dieną gimė kelionės idėja ir tikslas – šiaurinė Kroatija, Istrija, nes pietuose mes buvome. Kodėl Kroatija? Nes tai artimiausia automobiliu pasiekiama šilta jūra – o keliavimo kažkaip kitaip, ne savo mašina, aš kol kas dar neįsivaizduoju, dar neatsivažinėjau. Vėliau savo pagrindinį kelionės tikslą iš visų šonų aplipdėme papildomais sustojimais, pasibuvimais, o kadangi laikas mus ribojo, todėl vis karpėme maudynėms Adrijoje skirtas dienas, kol tas svarbiausias tikslas užleido vietą dar svarbesniems.
Ir pradėjome laukti tos ypatingos išvažiavimo dienos – liepos 12-osios. Gerai, kad to laukimo ne kažin kiek bebuvo likę; bet jau šitaip laukiau – net pilve drugeliai tango šoko. Ir dar supratau, kokia vis tiktai laimė, kad mes su vyru šiuo klausimu esame absoliučiai vienodai pamišę: vienas pasakys: „Važiuojam?“, – kitas vidury nakties atsikels ir išvažiuos, net nepaklausęs kur.
07.12. Pirmas nuotykis ir didžiulis mokslinis atradimas – Bermudų trikampis Lietuvoje. Šventa tiesa, ir yra jisai prie Lietuvos-Lenkijos-Baltarusijos pasienio. O jame, pasirodo, dingsta navigaciniai, topografiniai, orientaciniai ir visokie kitokie gebėjimai. Ir nesvarbu, kad tas kelias žinomas mintinai, šiose vietose vyksta protu nepaaiškinami gamtos reiškiniai. Ankstesnėse kelionėse mes du kartus niekaip nepataikėme į Lazdijus, nuvairavome link Kalvarijos. Šį kartą buvo dar įdomiau. Snaudžiu sau gale, 4 valandą ryto atsikėlusi dar sunkiai orientuojuosi aplinkoj. Girdžiu draugė (taip, mes vėl važiuojame penkiese vienoje mašinoje) vyro klausia: „Argi Hrodno Lenkijoje?“ „ Ne, Baltarusijoje“, – ramiai atsako šis. O aš sau ramiai, nepraplėšdama akių, snaudžiu toliau. Prabundu ir regiu kažką keisto: šlagbaumas, pasieniečiai ir užrašas Raigardo postas. Turbūt, nereikia aiškinti, kad slėpiningos jėgos mus nubloškė prie Baltarusijos sienos ir dar atėmė iš mūsų gerą valandą brangaus laiko. Pasieniečiai paguodė, kad ne mus pirmus iš Vilniaus taip navigacija atveda. Tačiau kuo čia dėtas vargšas navigatorius, kažkas juk atjungė sveiką mąstymą. Tikrai Bermudų trikampis, ne kitaip….
Nakvynei sentimentai atvedė į Zakopanę. Vasarą daug gyvesnis, šurmuliuojantis šis kalnų kurortas, negu tada, kai buvome ankstyvą pavasarį, gal geriau sakyti – žiemą. Tik žiemą jis man pasirodė romantiškesnis, apsnigtas, toks visas kalėdinis.
07.13. Slovakijos keliams vinjetės nepirkome, visai greitai ir gerai pervažiavome šalį ir be autostradų. Įvažiavę į Vengriją, degalinėje susimokame už kelius: 2975 HUF arba 35 litai dešimčiai dienų.
Pirmas suplanuotas sustojimas Vengrijoje, Egerio mieste. Girdėjau ir skaičiau atsiliepimus, kad labai gražus ir įdomus miestas. Matyt, mano grožio supratimas rimtai serga, nes didelio įspūdžio man nepadarė. Na, miestai kaip tokie mane apskritai nelabai domina ir jie turi būti tikrai kažkuo ypatingi, kad susižavėčiau. Jaukus senamiestis, daug lauko kavinukių, turkus menantis minaretas, XII a. statyta pilis. Vaizdą gadino priešais pilį rekonstruojama aikštė, visur aplinkui buvo išrausta ir iškasinėta. Prie pilies užlipome, bet į vidų nėjome, kavinėje suvalgome privalomą vengrišką guliašą metaliniame kibirėlyje – labai skanu, išsideginame gomurius pipiriukais ir dar kažkuo žiauriai aštriu ir leidžiamės tolyn, į Tihany.
O Tihany šiandien mūsų nepriėmė. Jau už Egerio apsiniaukė apsiriaugė dangus baisiausiai, prapliupo lyti ir liūties galo nesimatė, nutarėme, kad beprasmiška tokiu oru ekskursauti ir važiuojame ieškoti savo barakų, na, gerai – bungalų, kuriuose praleisime dvi naktis. Gyvename Balatonfenvyes miestukyje (daugumos šalia Balatono įsikūrusių miestelių pavadinimai prasideda Balaton… ir plius kokia nors galūnė, o Vengrijos jūra Balatonas driekiasi vos ne 200 km.), nykiame, skurdžiame, bet bungaliukai stovi praktiškai ežere, o tai jau yra gėris. Deja, vakare Balatone taip ir nepamirkėme kojų, lijo. O kai lietus pagaliau teikėsi liautis, jau buvo tamsu.
07.14. Ryte šviečia saulė ir mes lekiame į Tihany. Į pusiasalį keliamės keltu, bilietas keleiviui, neišskiriant ir vairuotojo 600 HUF, automobiliui 1800 HUF (kad būtų lengviau orientuotis jų forintuose, tiesiog numesdavome 2 skaičius ir šiek tiek pridėdavome, kursas apie 0,011), tiek pat reikia sumokėti ir keliantis atgal, miestelyje parkingas mokamas, jei gerai prisimenu, 300 HUF valanda. Bet koks grožis yra šitas pusiasalis, Tihany miestelis! Apskritai man Vengrija nelabai kokį įsūdį paliko, tokia čigoniška/rusiška šalis, skurdoka, apsikuitusi, apšepusi. Bet Tihany – perliukas! Balti namukai šiaudiniais stogais, pinučių tvoros su užmautomis puodynėlėmis, nuostabūs keramikos dirbiniai, pipiriukų girliandos, aliejai, nuo Benediktinų vienuolyno kalvos atsiveriantis fantastiškas vaizdas į ežerą, dar du ežeriukai (sūnus stebėjosi: ežere sala, o toje saloje dar du ežerai) ir dar visko ten tiek daug yra, per maža pusdienio. Žiūrint į ežerą, visai nesunku sau įteigti, kad esi prie jūros.
Bet labiausiai mane sužavėjo, papirko ir užbūrė levandos. Žydintys levandų laukai Prancūzijoje, tiksliau – jų nuotraukos, atvirukai, nes jų pačių, deja, nemačiau, man yra tobulas grožis, svajonė ir svajonių augalas. Taip ir liks svajone, nes vykti į Provansą levandų žydėjimo metu prilygtų charakiriui ir mums, ir mūsų piniginei: įstrigtume kamščiuose ir spūstyse, o kainos tuo metu visur šokteli trigubai. O Tihany akys raibsta nuo violetinės spalvos, čia tos lavandulos visur! Ir nesvarbu, kad čia nėra tokių laukų kaip Prancūzijos atvirukuose, bet jos čia auga, įvairios, taip smagu atrasti sau kažką, dėl ko net spirgi iš džiaugsmo. Auga čia jos vos ne kaip piktžolės, tokia net visai ir neįspūdinga žolelė, bet vis tiek tai mano svajonių augalas. O levandų sirupas – ružavos spalvos, kažkodėl norėtųsi, kad būtų violetinis
Nusibodau visiems su savo žolėmis, jau baigiu apie jas. Bet į Tihany būtinai noriu sugrįžti, čia dar yra ką nuveikti.
Skaudama širdimi paliekame Tihany ir skubame link Hevizo. Pakeliui kavinėje vėl valgome guliašą ir mėgaujamės teisingomis, milžiniškomis porcijomis ir neaukštomis kainomis. Užbėgant visiems įvykiams į priekį prisipažinsiu, kad tai buvo pirma kelionė, kurioje mes tiek dėmesio ir pinigų skyrėme gastronominiams reikalams ir nacionaliniams valgymo ypatumams: ragavome, skanavome, kasdien valgėme restoranuose ir pan. Vengrijoje visur pakelėse pardavinėja arbūzus – nesu jų mėgėja, bet kokie jie skanūs, tai ne tie pašariniai, kuriuos kartais maximose nuperkam. Slovėnijoje nustebino gyventojų meilė ledams. Kiekvienoje kavinukėje, picerijoje, restorane būtinai stovi didžiulis ledų šaldytuvas, iš ledų išraito visokiausias kompozicijas, tiesiog meno kūrinius, žmonės ateina kompanijomis, suaugę, ne vaikai, suvalgyti šio skanumyno.
Hevize mus domina terminis ežeras, prisotintas visokiais gerais elementais, gydantis įvairias negalias, antras pagal dydį pasaulyje, už šį didesnis tik ežeras N. Zelandijoje. Iš karto, tik įvažiavus į miestelį, nosis užlenkia supuvusių kiaušinių dvokas, bet labai greitai tas kvapas išsisklaido ir net pačiame ežere jo nesijaučia. Parkingas, be abejo, mokamas, prabuvome dvigubai ilgiau, nei užmokėjome už stovėjimą, bet niekas mūsų nenuskriaudė. Perkame šeimos bilietą 2+2, taip pigiau, suaugusiam 2600, vaikui 1000 forintų – tokia kaina keturioms valandoms, ir tai minimalus laikas – bent mes taip supratome. Nėra malonūs tie vengrai, o gal mes kažko nesupratome, bet, pabandžius atsiskaityti kortele, kasininkė labai pasipiktinusi kažką savo kalba mums bėrė. Galvojau, mūsų kortelė kažkodėl netinka, bet kodėl, normali kreditinė kortelė, visur ja naudojomės. Jau vos ne apsisukome galvas nunėrę eiti šalin, nieko nepešę, bet pasisukioję, dar kartą padavėme tą pačią kortelę ir gavome apyrankes, valio.
Administracinis pastatas stovi ežere, ant polių, padarytos platformos ir iš visų pusių nutiesti laipteliai nusileisti į vandenį. Visas smagumas yra tame, kad vanduo kyla iš 38 metrų gylio kraterio ir tik nusileidus laiptukais iš karto puoli į bedugnę. Nemalonus jausmas žinoti, kokia praraja po tavimi. Aš nesu plaukimo sporto meistrė, tačiau ir kirviu į dugną neinu, bet čia apsikabinau turėklą ir pareiškiau, kad nejudėsiu iš vietos. Ežere šen bei ten nutiesti vamzdžiai, už kurių gali pasilaikyti, ir padarytos tokios laktos, ant kurių galima atsisėsti ir sėdėti. Tačiau iki jų dar reikia nuplaukti ir jos pakankamai toli viena nuo kitos. Sėdėti ant tų laktų nelabai malonu, nes jos visos apgliaumiję, apaugę glitėsiais, slidžios, bet bent jau saugiau jautiesi. Valtimis po ežerą irstosi gelbėtojai, bet kol jie irklais primosuotų iki tavęs, priburbuliuoti suspėtum. Todėl ežere nėra mažų vaikų, o ir suaugusieji praktiškai visi su kokiais nors guminiais ratais. Aš iš viso į ežerą leisčiau lipti tik tuos, kurie turi kokį nors plūdurą. Ir visai nesvarbu, kad vanduo tarsi kelia kūną į viršų, net už tų vamzdžių laikytis nepatogu, kojos aukštyn kyla. Matyt, psichologiškai veikia žinojimas, koks gylis po tavimi… Tiesa, vaikams iki 12 metų nerekomenduojama šiame ežere maudytis dar ir dėl stipraus tų visų elementų poveikio, o ir suaugusiems pirmą kartą reikėtų būti ne ilgiau kaip pusvalandį. Tai kodėl tada nėra bilietų, pavyzdžiui, vienai valandai?
Vyras nuėjo man su Martynu atnešti „makaronų“, praeidami matėme, kad juos galima išsinuomoti. Tačiau nuomoja tik už grynus pinigus, ir tik už forintus, eurų nepriima, o ir tie eurai palikti saugojimo kameroje, juk nelipsi į ežerą su pinigais. Tiek vengriškų pinigų mes nebeturime – vienam „makaronui“ gauti reikia 1000 forintų: 600 užstatas, kai grąžini daiktą, tau juos grąžina, ir 400 už paslaugą (o gal atvirkščiai, neprisimenu). Galiausiai vyras išsiderėjo, paliko savo apyrankę kaip užstatą ir šiaip taip gavo vieną guminį ratą Martynui. Bet gi neapgalvota iki galo, kodėl negalima, kaip visur, atsiskaitymams naudoti apyrankes.
Tupėti kaip vištoms ant laktų kiek pabodo, o ir saulė pakaušį kepino, ramiai sau plaukioti be jokio guminio daikto nežinau, kaip tai įmanoma, gerai, kad pamatėme, jog kažkas vyksta po pastatu, tarp polių. Šiaip taip nusikapstę, pamatėme…. žmonių eilę. Tvarkingai išsirikiavę vandenyje su guminiais ratais, visiškai be jokių emocijų veidais, jie laukė kažko, ko, matyt, žinojo sulauksią. Aišku, kad ir mes stojome eilėn, o kaipgi. Tas „stovėjimas“ atrodė taip: kadangi plūdurą turėjo tik Martynas, mes rankomis užsikabinome už metalinių turėklų, o kojomis apsivijome pakankamai storą polį. Nepatogu, paskaudo ir rankos, ir kojos, bet jei kojas atpalaiduoji, tuomet vanduo tave verčia ir nosimi kniumbi ant metalinio turėklo. Mes – garsiai krykštaudami, šūkaudami ir komentuodami, kiti – tylomis, bet visi judėjome link vienos sienos, ant kurios buvo pakabintos 7 lentelės su užrašu: suskambėjus skambučiui, pasislink prie sekančios lentelės. Skambutis skambėdavo kas 2 minutės, prieš mus plūduriavo apie 20 žmonių – nesunku suskaičiuoti, kiek laiko mes laukėme tos išganingos pirmosios lentelės. Aišku, kad ten buvo vandens srovės ir jų intensyvumas sulig kiekvienu pasislinkimu vis stiprėjo; ir masažuodamos kilo jos, pradedant nuo kojų, aukštyn, iki kaklo, bet paviršiuje jų visiškai nesimatė.
Daug visokių niekų aš čia pripaisčiau apie ežerą, bet ten buvo visai įdomu, aišku, daugiau atrakcija, o ne sveikatinimasis. Vieną dieną pasimaudžius, nereikia tikėtis stebuklų. Bet jei pabūčiau ten savaitę, mano stuburas, ko gero, tikrai man padėkotų; ir ežero dumblas, naudojamas purvo terapijai, labai stipraus veikimo – taip rašoma. Hevizo kurortas buvo įkurtas XIX amžiuje, jau tuomet ten darė stuburo tempimus, vertikalias vonias – nuotraukose tos procedūros greičiau panašios į kankinimus. Ir dar būtina pasakyti, kad vandens temperatūra svyruoja nuo + 24 žiemą iki +36 vasarą; kadangi vanduo iš gelmių kyla labai dideliu greičiu, todėl ežeras pilnai atsinaujina per 48 valandas – taigi dėl higienos pergyventi nereikia. Tiesa, prieš lipant į vandenį, visus sidabrinius papuošalus reikėtų pasidėti į seifą, nes mūsų auskarai ir grandinėlė ne šiaip patamsėjo ar pakeitė spalvą, o visiškai pajuodo.
Važiuojant link savo barakėlių, surengėme fotosesiją saulėgrąžų lauke. Bekraščiai, žydintys, geltoni laukai ir išdidžios, įžūlokos, aukštai iškeltomis galvomis saulės gėlės – dar viena Vengrijos grožybė, apie kurią galiu taukšti kaip ir apie levandas, tai geriau net nepradėsiu.
Į namus grįžome jau sutemus; ir vėl neįbridome į Balatoną, o rytoj išvažiuojame, teks maudytis ryte.
07.15. O ryte kaip ir ryte: kažkas nori miego, kažkas krauna daiktus, kitam apskritai vanduo per šaltas. Na kaip čia taip – nepasimaudėme Balatone? Nors tiesą pasakius, kažkodėl nesinorėjo ten lipti: vanduo labai drumzlinas, net prie pat kranto nesimato dugno, kažkokios žolės plaukioja – bala nematė tosVengrijos jūros.
Vengrijos-Kroatijos pasienyje pagaliau prireikia pasų, ir varto kroatai juos labai rimtai, paklausia, kur važiuojame. Kadangi pirmiausia ruošėmės apžiūrėti Zagrebą, tai ir pasakėme, kad į sostinę vykstame. Pareigūnai labai nustemba; miestelio, kuriame gyvensime, jie nežino; ir tik paminėjus Umagą, palinki gerų atostogų ir grąžina pasus. Man patiko – tai bent supranti, kad į užsienį atvažiavai. O tai tos atviros sienos – net nežinai, kokioje šalyje randiesi.
Kroatijoje nėra kelio vinječių, čia susimoki už pravažiuotą atstumą. Viename aparate, įvažiuojant į autostradą, pasiimi kvitelį, kitame poste, išvažiuojant iš autostrados, tau paskaičiuoja, kiek turi mokėti; mokėti galima ir grynais, ir kortele, ir kunomis, ir eurais. Nuo sienos iki Rovinio mes sumokėjome 150 kunų, arba 68 litus (kursas apie 0,45), daugiau mokamais keliais nevažiavome.
Kaip iš karto, įvažiavus į šalį, keičiasi kraštovaizdis, koks malonumas ir džiaugsmas akims. Važiuodami skaičiuojame tunelius, ilgiausias buvo virš 5 km, iš tolo linksmai atrodo tos kalnų akys. O Martynui tuneliai – kaip dvi nosies šnervės, o mes kaip snargliukai, fuu….
Zagrebe planavome kokią valandėlę, ne ilgiau, pasivaikščioti centre, bet neužtrukome nė tiek. Koks baisus miestas, klaikūs daugiabučiai – jie visur ne kažin kas, bet čia ypatingai klaikūs. Ir pats miesto centras chaotiškas, tik ir norisi greičiau iš jo ištrūkti. Apsimesiu, kad Zagrebo nemačiau ir toliau vis tiek mylėsiu Kroatiją. Savo pasakojimuose aš nepretenduoju į absoliučias tiesas, faktų netikrinu enciklopedijose – tai tiesiog mano įspūdžiai, mano matymas, ne paskutinė vieta tenka ir jausmams. Todėl kažkam Zagrebas, galbūt, vienas gražiausių pasaulio miestų; man jis, ko gero, baisiausias iš visų matytų sostinių. Neverta dėl jo sukti iš kelio, ar per Zagrebą kreipti savo maršrutą.
Papietaujame tikrame Laukinių vakarų salūne, seilės teka nuo ant iešmo kepamų paršelių kvapo…kroatai mėgsta kepti paršus, čia kaip mes šašlykus, matyt.
Rovinyje šiaip taip įspraudžiame savo mašiniuką beveik senamiestyje, valanda stovėjimo kainuoja 5 kunas, ir einame klajoti po miestelį. Pasakyti, kad jis nuostabus – tai nepasakyti nieko. Rovinyje galima lankyti meno galerijas, muziejų, akvariumą, šv. Eufemijos baziliką, o galima tiesiog klajoti, sėdėti kavinukėse, kuriose viso labo du staliukai, žiūrėti, kvėpuoti… tai tarsi kažkokia pasakos karalystė, sukurta iš akmens ir jūros, nuostabusnuostabusnuostabusnuostabusnuostabus žvejų miestelis…. tobulumas – paprastume… Kaip aš myliu Kroatiją…. Lai kalba, kad itališki tie kroatų miesteliai, kad aplink romėnų palikimas – bet tai vis tiek Kroatija, ne tokia triukšminga, ne tokia sudievinta, tylesnė, jaukesnė, paprastesnė nei jos įstabi, didinga kaimynė.
Temstant atsikapstome į Červar Porat miestuką tarp Porečo ir Umago, susirandame savo apartamentus ir nutupiame čia penkioms nakvynėms.
07.16-19. Červar Porat – mažas kurortinis miestelis su savo marina, kuriame viskas ranka pasiekiama, dvi kepyklėlės, keli restoranėliai, pora gatvių; čia ilsisi šeimos, jokių didelių pramogų nėra, todėl tylu ir ramu. Tik šeštadienį vyko mūsų viešbučio organizuotas festivalis, grojo ansamblis, krantinėje sustatė stalus, pilstė alų, smagu. Ilgas paplūdimio ruožas, yra net vienas vandens kalnelis, bet mokamas, ir pušynas – todėl toks malonumas buvo gulėti pavėsyje, ant žolytės, nereikėjo kepti saulėje ant akmenų. Ir iš viso seniai taip nesimėgavau jūra, tikrai, vadinasi, buvau labai jos pasiilgusi. Plūduriuodavome valandomis, vyras užsidėdavo lastus, kaukę ir prapuldavo porai valandų, aš kaip ištikima jūreivio žmona laigydavau ant kranto, vis jo dairydamasi. Pritempdavo visokių smirdančių kriauklių, kuriose dar neseniai kažkokie padarėliai gyveno. Net dabar, rašant, užuodžiu tą jūros kvapą.. Tik mūsų berniukas parsivežė prisiminimui žymę – koralai labai nudegino ranką. Pradžioje iškilo tokios pūslės, kaip nusidilginus, tik trigubai didesnės, ranka sutino, o dabar likę randai, tarsi medžio žievė.
Turėjome savo restoranėlį, kuriame vakarieniaudavome, ir savo ledų pardavėją. Ledus pardavinėjo tikras žonglierius, surengdavo visą spektaklį, iš ledų padarydavo žmogeliukus, ledų rutuliukus mėtydavo oran ir gaudydavo. O kai tą ledinį meno kūrinį vafliniame indelyje metė į mane (nieko neatsitiko, ledai ir liko indelyje), aš visa gerkle suklykiau: „Jėzus Marija“, o vaikinukas labai patenkintas tą mano šūksnį juokingai pakartojo. Ir restoranėlį „Tifany“ krantinėje pasirinkome irgi dėl padavėjo; pirmą kartą vakarieniaujant, jis vis merkė vyrui akį ir kažką siūlė, kol supratome, kad rakiją. Mums atnešė po taurelę rakijos, vaikams po čiulpinuką, galvojome, įskaičiuos į sąskaitą. Neįskaičiavo. Nesunku atspėti, kad sekantį vakarą vėl ėjome į Tifany. Rakijos nesitikėjome, tiesiog buvo malonumas stebėti jį dirbantį, bendraujantį, linksmą, laimingą, visus pakalbinantį. Aptarnavo mus, nors ir sėdėjome ne prie jo staliuko. Pavalgėme, apmokėjome sąskaitą, ruošėmės išeiti, kai mūsų šaunusis padavėjas vėl atnešė mums po taurelę rakijos ir čiulpinukus, vyrui paplojo per petį, pavadino šefu, pakibino vaikus. Ne dėl samanės taurelės mes sutirpome. Jei dviem žodžiais pabandyt apibūdinti tai, kuo spinduliuoja tie žmonės, tai būtų gyvenimo džiaugsmas. Ir tu šildaisi tuose spinduliuose, ir sušyla surambėjusios, pragmatiškos, sudaiktėjusios mūsų sielos. Lygiai taip pat džiaugėmės aptarnavimu, net ne maistu, o būtent aptarnavimu, nuoširdžiu, paprastu bendravimu, ir Slovėnijos kavinukėse. Paskui mes kalbėdavome lietuviškai, jie savo kalba, įmaišydavome angliškus, vokiškus, itališkus, lenkiškus žodžius, bet puikiai suprasdavome vieni kitus, jautėmės namuose. Labai stengiuosi neprisiminti ir negalvoti apie mūsų orius, oficialius, manieringus visuomeninio maitinimo darbuotojus.
Dar vienas pikantiškas prisiminimas. Už 2 km nuo mūsų įsikūręs didelis natūralistų kempingas Ulika. Kadangi mes Plitvicoje jau buvę, tai savo drauges išsiuntėme grožėtis ežerais su vietine turistine agentūra. Nuo Ulikos jas pasiėmė autobusiukas, ir ten pat vakare parvežė, o vyras jas vėžino iki kempingo. Kiek dar daug spragų mano išsilavinime ir žiniose. Aš galvojau, kad natūralistai – tai tie patys nudistai ir jie tik pliaže nuoginėja. Pasirodo, ne, natūralistų visas gyvenimas, kai tik tai įmanoma, vyksta be kostiumų, net į kempingo teritoriją negalima įeiti su drabužiais, prie vartų jie nusirengia. Nežinau, ko ten maniškiai prisižiūrėjo pro tvorą, bet vis krizendavo. Pasako kuris nors: „Ulika“, ir žvengia.
Vieną dieną iš ryto, kol dar vanduo neįšilęs, išsiruošėme į Piraną. Jau pravažiavus Umagą, stuktelėjo pavėlavusi mintis, kad Piranas – Slovėnijoje, o mūsų pasai likę viešbutyje. Pasvyravome, pasvarstėme- o gal čia bus tokia siena kaip visoje Europoje, t.y. nėra sienų, – ir atpylėme iki pasienio. Juo labiau, kad visai arti, nuo Umago iki Pirano 23 km. Deja, šlagbaumą pamatėme iš tolo, ir jokie mūsų graudūs ir naivūs aiškinimai, kad pasai viešbutyje palikti, nepadėjo. Teko apsisukti ir važiuoti namolio. Už tai nusipirkome bambalį naminio vynelio ir surengėme fotosesiją vynuogynuose. Visokie augalai man pavojinga tema, galiu nuklysti į laukus, todėl tik pasakysiu, kad vynuogės dar neprinokę, o raudona kaip kraujas žemė ir žali vynuogynai man vėl dieviškai gražu. Kai prisikelsiu kitame gyvenime, norėčiau turėti savo vynuogyną.
Ši diena – vienos nesėkmės. Į Slovėniją neįleido, o dar didesnę bėdą aptikome ryte, atėję į mašiną. Navigatorius buvo ten paliktas, ir ar kažkas ant jo atsisėdo, ar kažką užkrovėme, nežinia, bet faktas tas, kad skilo ekranas ir į jokius mūsų maigymus, spaudymus nebereaguoja. Rodo vienintelę šalį – Baltarusiją… likimas lėmė mums į Gardiną važiuoti… Ir nuo šiandien GPS-u dirbau aš, vedžiojau Slovėnijos kalnais, ieškojau kelių į namus. Beveik galiu pasigirti, kad viskas vyko ne prasčiau, nei su navigatoriumi. Tik jau Slovėnijoje, Kobaride pražiopsojau posūkį į Bovec, ko pasekoje iš garsiakalbio mus pasveikino atvykus į Italiją. Mano žmogus yra vairuotojas nuo Dievo, tačiau nė vienas žmogus nėra tobulas. Mūsų tėvelis negali/nenori/nemoka sustoti. Todėl ir visiems berniukų reikalams į kairę, mergaičių į dešinę pradėdavome prašytis gerokai anksčiau, prieš tiems poreikiams atsirandant, kad paruošti vairuotoją sustojimui. Arba ieškodami „šaukštų“ (t.y. kavinių pavalgyti), arba „lovų“ (motelių), nežinia kiek jų prapildavome, kol pagaliau būdavome prie tų objektų išleisti. Ir kelio jis niekada nestos paklausti, geriau suks nežinia kiek ratų. Todėl Italijos žeme mes dar nupylėme apie 10 km (geriau čia galėjo šlagbaumai stovėti, tai ne, važiuok sau kur nori), kol įkalbėjau apsisukti ir grįžti atgal iki Kobarido. Žodžiu, mano užsižiopsojimas atėmė iš mūsų apie pusvalandį laiko. Bet visa tai bus vėliau, šiandien mes dar Kroatijoje.
Kitą rytą, išleidę savo drauges į Plitvicos ežerus, įsidėję pasus, antrą kartą pabandėme pasiekti Piraną. Pakeliui truputį pasivaikščiojome Umago senamiesčiu, vyras bandė rasti navigatorių nusipirkti. Apėjome visus elektronika prekiaujančius taškus ir niekur jų nebuvo. Vienintelė telefonais prekiaujanti parduotuvė galėjo, jei užsakytume, per savaitę gauti. Mums per vėlu, o ir gerai, parvažiuosime ir be to šnekoriaus, bet tai bus tikra kelionė, be niekieno pagalbos.
Kiaulystės dėsnis, pasų šiandien neprireikė, žvilgtelėjo į numerius ir mostelėjo važiuoti. Ir atgal grįžtant kroatai nežiūrėjo. Lėtai pravažiuojame Portorožą (rožių uostą) – žėrintį, prabangų, modernų Slovėnijos kurortą su kazino, brangiausiais viešbučiais. Slovėnija tiek ir teturi jūros, tik 47 km. Čia pat ir Piranas. Uždaras, saugomas ir branginamas, kaip brangakmenis karalienės karūnoje, miestas, įvažiuoti į jį gali tik gyvenantys, visi kiti turi palikti savo transporto priemones parkinge, nuo jo iki miestelio eiti apie 1 km., 1 stovėjimo valanda kainuoja 1,70 euro. Įvažiuojant į parkingą, iš automato pasiimi kvitelį, grįžus, į kitą automatą įkiši tą kvitelį, tau parodo sumą, kurią turi mokėti ir tame pačiame aparate sumoki.
Piranas – dar vienas stebuklas, Rovinis ir Venecija viename, užkopus iki šv. Jurgio bažnyčios, vaizdas iš viršaus į jūrą, dantytos miesto sienos atima žadą. Nusigraužiau nagus, kad mūsų fotoaparatas išvažiavo į Plitvicą ir beliko tikėtis, kad atmintis išsaugos viską, ką regėjo akys. Kelias labai nekokybiškas nuotraukas padarėme telefonu, bet jos ir šimtosios dalies to grožio neperteikia. Na kaip gali būti taip gražu? Kažin, ar vietiniai gyventojai, kurie kiekvieną dieną mato tą grožį, tai įvertina? Ir kokia laimė, kad mes čia atvažiavome.Tai garsaus XVII a. pabaigos smuikininko ir kompozitoriaus Džiuzepės Tartinio miestas, jo vardu pavadinta pagrindinė aikštė, per kompozitoriaus gimimo dieną aikštėje vyksta koncertai. O mes klajojome siaurutėlėmis gatvelėmis, grožėjomės spalvotais namukais, sulipdytais lyg kregždžių lizdai. Daug mažų galerijų, kur vietos menininkai tapo, pardavinėja, ko gero, ir gyvena. Vienoje siauroje gatvytėje, kurioje vienas namas nuo kito – per ištiestos rankos plotį, vos ne mūsų bomžiuką primenantis dailininkas, į ilgą uodegą surištais nežinia kada plautais plaukais, nutampyta neaiškios spalvos, o gal tokia purvina, kad net pilka, apatine maike, išsinešęs į gatvelę stalą ir iš metalinio katiliuko sliurbia sriubą. Nusišypsojo mums, nusipirkome pas jį labai gražų, tapytą magnetuką ir žmogelis sėda valgyti toliau… Tyliai, neskubriai, tingiai teka ten gyvenimas, nėra tokių minių turistų, kaip Rovinyje, palaima….tik per karšta.
Grožis yra didžiulė ir galinga jėga. Gal todėl ten gyvenantys žmonės yra laimingi (bent išoriškai) ir ta laime spinduliuoja, dalinasi su visais aplinkiniais. Būnant Pirane apėmė jausmas, kad aš jauna ir viską galiu, kad gyvenimas beprotiškai nuostabus ir dar visas visas prieš akis, kažkodėl norisi su suknele šokti į jūrą, ir aš tiesiog ištirpstu, išsilydau šiame pasaulyje…. haliucinacijos nuo karščio….
Grįžtant atgal, pakeliui suradome labai gerą vyno ir visokio kito gėrio rūselį, prisipirkome rakijos, vyno savo kolekcijai (iš visur parsivežu vietinio vyno, kurio tikrai nenusipirksi pas mus, ir butelis turi būti įdomus).
Lyg buvome planavę vieną dieną paskirti Venecijai, nuvežti ten Martyną, nuo Červaro iki miesto ant vandens tik du šimtai su trupučiu kilometrų, bet paskui pagailėjome laiko. Dar nuvešime Martynką, o dabar geriau pasimaudysime. Ir į Krk salą nenuvažiavome, nors irgi planuose buvo.
07.20. Penkios dienos prabėgo kaip viena ir jau pakuojamės daiktus kelionei toliau. Kaip siaubingai gaila iš čia išvažiuoti, per trumpai, per mažai, kitais metais atvažiuosime į Kroatiją trims savaitėms, pasižadame sau abu su Martynu. Šiandienai tiek daug visko buvau priplanavusi, o gavosi šnipštas, neįvertinau kalnų kelių. Atsisveikiname su Kroatija ir sveikinamės su Slovėnija, už 15 eurų nusiperkame vinjetę keliams. Ir tik grįžus namo pagalvojau, kad Slovėnijos vinjetę pirkome be reikalo, autostradomis mes važiavome labai labai nedaug, būtume ir be jos prasisukę. Slovėnams užkliuvo žalias draugės pasas, patikrino, galvojo, kad ukrainietė.
Pirmiausia važiuojame į Postojnos urvus. Dėl urvų truputį abejojau, buvę mes ir Čekijoje, ir Austrijoje, ir Slovakijoje, bet čia jie buvo taip išreklamuoti, Kroatijoje, už šimto kilometrų, už valytuvų radome užkištą lankstinuką, visur pakeliui didžiausi reklaminiai plakatai kvietė į visų urvų karalienę Postojna jamą. Pasidavėme reklamai, prie urvų buvome 11 valandą. Pamačius pilnutėlius parkingus, užgrūstus didžiuliais turistiniais autobusais, minias žmonių, išsigandau, kad mes ir iki vakaro nepapulsime. Juo labiau, jų tinklapyje skaičiau, kad ekskursijos vyksta kas valandą. Tačiau dėl didelio lankytojų skaičiaus, matyt, padarė lankymus kas pusvalandį. Šiaip labai viskas informatyvu, dar gerokai nepriėjus kasų, jau stovi mergaitės ir aiškina, pasakoja, pataria. Mat čia galima užsisakyti 4 ekskursijų paketus: tik urvai; urvai su garsiuoju „drakonu“ ir drugelių kolekcija; urvai su Predjamos pilimi; bei visa apimantis. Atitinkamai, aišku, skiriasi ir kaina, bet už visus priedus prisideda nedaug, pagrindinė kainos dalis tenka urvams. Mes pasirinkome 1 ir 2 variantus, į pilį nuvažiuosime patys, be ekskursijos. Sakyčiau, labai brangu, suaugusiam abu variantai kainuoja 27,90 eurai, moksleiviui – 16,80 euro, ir tai dar pataikėme per akciją, kitomis dienomis kaina būtų 30,90 ir 18,50 euro. Jei imti pilną komplektą su viskuo, suaugusiam kainuotų 33,90 euro (kaina su nuolaida, šiaip – 39,90 euro). Perkant bilietus, kasose iš karto galima sumokėti už parkingą, kas irgi labai patogu, stovėjimas kainuoja 3 eurus visai dienai. Tiesa, mašiną pasistatėme šalia lietuvių automobilio, irgi juodo ir su lygiai tokia pačia bagažine, kaip mūsų. Tai buvo antri ir paskutiniai per visą kelionę sutikti lietuviai.
Ekskursija pradedama susėdus į traukinuką, ir visai netrumpai juo praveža. Paskui vaikštai pėsčiomis ir pabaigoje vėl susodina į traukinį, ekskursija trunka pusantros valandos. Tikrai reikia šiltesnių drabužių, temperatūra urvuose tik 10 laipsnių, nors ir turėjome bluzonus bei kojines, bet labai džiaugėmės, kai išėjome į karštį.
Dabar, kai juose jau buvau, manau, kad galėčiau būti ir nebuvusi. Geriau būtume nuvažiavę į Krką. Aišku, tiems, kurie nebuvo jokiuose urvuose, tikrai verta ir reikia aplankyti Postojną. Įspūdingas, didžiulis požeminis pasaulis, 21 km ilgio galerijos, lankomos jau beveik 200 metų, nepaprastai gražūs, įvairių spalvų, dydžių ir formų stalaktitai ir stalagmitai. Bet tiesą sakant, šitie iš požeminių vandenų ir karbonatų susidarę varvekliai visur panašūs. Ekskursijos vienur vyksta pėsčiomis, kitur plauki valtelėmis, Postojnoj vežioja traukinukas.
Tas garsusis „drakonas“, paslaptinga požeminio pasaulio būtybė – tai visiškoje tamsoje ir šaltyje vivariume gyvenanti žuvis Proteus anguinus, neturinti akių, pigmento, bet turinti puikiai išvystytus visus kitus pojūčius. Galvojau, kad bus bent kaip ungurys, o čia toks kilbukas su keturiomis kojytėmis ir kažkokiais rožiniais kaspinėliais prie žabtų. Kažkodėl ji vadinama žmogus-žuvis, nesuprantu kodėl. Skirtingai nuo augalijos, gyvūnijos pasaulis mane greičiau baugina, nei traukia, o žuvys man apskritai bjaurios, atsiprašau žvejų ir ichtiologų. Šis nemalonus gyvis čia labai populiarus ir juo didžiuojamasi, visur jo nuotraukos, simboliai, figūrėlės, knygutės apie drakoną.
Nepamačius drugelių kolekcijos irgi galima gyventi, juo labiau, kad ekskursijos vyksta nustatytu laiku, dar laukėme, kol pateksime į salę. Na, gražūs jie, ryškūs, spalvingi, ypač iš Pietų Amerikos labai jau puošnūs, bet galėjome laiko ir negaišti.
Nuo Postojnos iki Predjamos pilies 9 km, nors vienoje vietoje nereikia mokėti už mašinos stovėjimą. O pilis gerulė, oi kokia įspūdinga! Kabo sau aukštai ant uolos jau apie 700 metų, o pilies šeimininkas, kaip byloja legenda, buvo tarsi Robinas Hudas, skriausdavęs turtuolius. O su Postojna urvu, pasirodo, pilį jungia natūraliai susidariusi ola. Pilies vidui nebeturime laiko, nes jau ir taip gerokai po 15 val. Ką, po galais, mes taip ilgai čia veikėme?
Ir va čia, rinkdamiesi tolesnį kelią nuo Predjamos, padarome pasirinkimą, kuris davė pavadinimą mano istorijai. Į Kranjska Gora mes lengvai ir greitai galėjome nuvažiuoti pro Liublianą autostrada, net gi galėjome važiuoti didesniu ratu kita puse pro gabaliuką Italijos, brangiau, bet taip pat lengvai. Mes pasirinkome „perlipti“ kalnus ir pasukome 102 keliu link Tolmino, paskui Kobarido. Kas čia yra, 180 km. Tuos kilometrus mes važiavome 5 valandas, tiesa, su dviem ilgesniais sustojimais; jei būčiau vairavusi tarkim aš, arba kas nors kitas, o ne mano erelis vyras, būtume važiavę, turbūt, 10 valandų. Iki Bovec tai kelias visai negąsdinantis, tiesa, siauras, vieni serpantinai, nei paskubėsi, nei aplenksi, galvos susisuko, bet melstis nereikia. Tik aš jau net nebandau užsiminti apie Tolminska Koryta arba Kozjako krioklius, aš tik dairausi į dangų, kuris vis labiau niaukiasi, ir į laikrodį, kuris kažkaip labai greitai skaičiuoja minutes.
Pasiekę Bovec renkamės dar kartą, pasukdami 206 turistiniu keliu, per Triglavo nacionalinį parką. Nuo Trentos ir prasideda mūsų 18 kilometrų, įveikiant Vršič perėją 1611 m aukštyje. Kelias visai tuščias, sutikome tik 2 mašinas, vis labiau niaukiasi ir vis arčiau vakaras. Sunumeruoti posūkiai mažėjančia seka, rodantys kiek dar liko, pradedame nuo 49; sulig kiekvienu sekančiu vingiu, kelias, kildamas aukštyn, vis labiau stojasi piestu. Šiaip atvirų bedugnių ar prarajų beveik nėra, tik kai kur stulpelių retokai, o viena vieta buvo labai jau neskani. Aš labiausiai bijojau, kad mašina neužkils į posūkį, dėl to malda, bedievės lūpomis, palydėdavau kiekvieną įveiktą lankstą. Vyras vairuodamas į temą pasakoja anekdotą:
„Susitiko danguje kunigas ir kalnų vairuotojas, ir susiginčijo, kuris laikys mišias. Kunigas įrodinėja, jog tai jo darbas, o vairuotojas atšauna: kai tu dirbi savo darbą, visi miega. O kai aš dirbu savąjį, visi meldžiasi“.
Iš baimės mes nesusigaudėme, kad 9 km kilę, paskui 9 km leisimės. Kiekvienas iš mūsų patylomis šiurpo nuo minties, kad visus tuos 49 posūkius turime pakilti. Po 22 vingio vyras mažutėje kelio kišenėje sustoja, atidaro kapotą, nes kvapas toks, lyg degtume, išsiritame laukan ir mes. Martynas teatrališkai atsiklaupia, pabučiuoja žemę ir pareiškia: čia ne turistinis kelias, čia kelias „pilnos kelnės“. Negali nesutikti, kai kam dreba rankos. O aš mintyse besimelsdama pasižadu: daugiau savo mašina į Alpes niekada. Ką dabar reikės su tuo duotu pažadu daryti?
Nors ir kaip nesinori lipti mašinon (gal geriau pėsčiomis?), bet reikia judėti toliau. Kraujas stingsta nuo minties apie tuos prakeiktus posūkius į viršų. Bet, o laimė kokia, pasirodo, mes jau įveikėme pakilimą, pradedame leistis. Visi atkunta, kažkodėl žemyn nebebaisu, su pasimėgavimu skaičiuoja likusius vingius, pradeda erzinti mane, klausdami, o gal aš suklydau, mes ne ten važiuojame ir teks vėl grįžti tuo pačiu keliu. Ir štai belieka 3, 2, 1 posūkėliai – nusileidome, aleliuja, priekyje lentelė Kranjska Gora, lygus kelias, pastatai, žmonės, civilizacija! Nesitarę visi sutartinai plojame mūsų nuostabiam vairuotojui! Savo apartamentus pasiekiame jau tamsoje, mūsų laukiančią šeimininkę beveik išbučiuojame, ilgai ir žemai jai lankstomės ir nežinia už ką dėkojame, tuoj pat atsikemšame vyną ir vienas per kitą, vos ne springdami, dalijamės įspūdžiais.
O įspūdžiai mirtini: jaudulys, adrenalinas, kojelių padrebėjimas ir pasididžiavimas savimi, kalnų didybė ir grožis, sraunios, akmenuotos kalnų upės, nerealaus grožio ryškiai žaliai smaragdinis vanduo ties Most na Soči, trigalvis Triglavas snieguotom viršukalnėm, aukščiausia iš jų – 2864 m. Daugiau šituo keliu nevažiuočiau, bet labai džiaugiuosi, kad juo važiavome. Šitie įspūdžiai nepasimirš, tai jau tikrai, kaip iki šiol prisimenu, net jaučiu, važiavimą prarajos kraštu Kaukaze, nors buvo tai prieš šimtą metų.
07.21. Šiandien nė vienas iš mūsų nenori lipti į mašiną. Šturmuoti kalnus Triglavo nacionaliniame parke išsiruošiame pėsčiomis. Iš karto už mūsų namuko į kalnus veda 6 maršrutai, iš jų jau antras, kaip mums sakė, sunkus. Esame pasiryžę surasti 2 krioklius (slovėniškai – slapus) ir kažkur kalnuose pasiklydusią trobelę. Mišką tvarkantys darbininkai mus nukreipia link krioklių, dar perklausiam ar: Nie tiažko?; „Nie nie, nie tiažko“, – patikina linksmi vyriokai ir žengiame užkariauti kalniukų. Gerokai pakopę, uždusę ir pamatę nuorodas supratome, kad einame šeštuoju, sunkiausiu maršrutu. Nėra jau taip baisu, tik nejaukiai nuteikia pakabinti perspėjimai, jog norint eiti toliau, reikalinga speciali laipiojimo įranga, kad be jos rizikuojame ir pan. Bet vaizdai viską atperka, pasiekiame pirmą slapą, paskui – gyvulių augintojo trobelę. Čia esančioje užeigoje sustojame pailsėti ir papietauti.
Užeigėlė ir visa aplinka tokia, kad tikrai galima patikėti, jog maistas čia ruošiamas kaip tame anekdote apie čiukčius, t.y. mėsytę faršui sužiaumoja sena bobulė, teturinti vieną dantį… Kadangi visur stengėmės ragauti nacionalinius patiekalus, išsirenkame kažką, kas pagal mus turėtų būti lyg ir koldūnai – Ajdovi žganci. Kai atneša tuos žgancus, visi pradedame žvengti – vaizdas tikrai kaip kažko sukramtyto ir išspjauto. Martynas buvo arčiausiai tiesos, tai, ko gero, grikių kukuliai, vaikai paslapčiom juos sušėrė šeimininkų šuniui.
Net ir žgancai nesugadino puikios nuotaikos ir grožėjimosi kalnais, norėjosi ten ir sėdėti visą dieną, aptingome. Bet gi mūsų dar laukia vienas slapas. O lig jo kopti jau darėsi sunkoka, labai statu, jokių takelių, akmenys, medžiai, permesti per upeliūkščius; norėčiau pamatyti tuos, kuriems čia „nie tiažko“. Nuo aukščio, matyt, man pakilo spaudimas, sulig kiekvienu žingsniu plaktukai daužė per smilkinius. Supratau, kad toliau neužlipsiu ir pradėjau leistis. Visa kompanija, beje, mielai leidosi man iš paskos. O visai nebetoli jau buvo likę iki antrojo krioklio… Leistis žemyn taip pat nebuvo labai paprasta, o dar ir lietus pradėjo lyti, bet šiaip taip, pusiau keturiom, parslidinėjom.
Kalnuose prabėgo visa diena. Lyg buvo planuota susirasti TIC-ą ir susitarti rytdienai dėl raftingo, bet visi jautėmės tokie pavargę, o ir lyja čia kelis kart per dieną, vanduo upėje ledinis, todėl raftingo idėja ypatingo entuziazmo niekam nesukėlė ir palaikymo nesulaukė.
07.22. Ši diena skirta Bledui ir jo apylinkėms, iki jo apie 30 km. Pirmiausia norime surasti Vintgaro tarpeklį, žinau tik, kad jis kažkur aplink Bledą, žemėlapyje nepažymėtas. Bet atvažiavę į Bledo miestelį, radome ir nuorodą į tarpeklį, apie 4 km. Mašiną pasistatome nemokamai. Bilietas į tarpeklį suaugusiam 4, vaikui 2 eurai. Aš taip negražiai pagalvojau, kad čia laisvai galima įeiti be bilietų. Slovėnai labai pasitiki žmonių sąžiningumu ir niekur niekas tų bilietų netikrino, jokių vartelių, šlagbaumų nėra. Tiesiog prieini kasas, nusiperki bilietus ir eini sau toliau, bet lygiai taip pat gali praeiti pro kasas ir eiti sau toliau. Bet negalima apgauti žmonių pasitikėjimo. Draugė „sublizgėjo“ slovėnų kalbos žiniomis: vietoj Dobrdan (laba diena), su kasininku pasisveikino Dobrodošli (sveiki atvykę); sakė, keistai į ją pasižiūrėjo.
Vintgaro tarpekliu teka Radovnos upė, jis tęsiasi apie 1,6 kilometro ir baigiasi aukščiausiu Slovėnijoje Šumo kriokliu, vanduo krenta iš 16 m aukščio. Tuos pusantro kilometro į vieną pusę ir tiek pat atgal eiti lengva ir patogu, įrengti mediniai takai, daug kur galima nusileiti prie upės, pasėdėti ant akmenų, grožėtis šniokščiančiu vandeniu, kabančiomis uolomis. Jau net neberandu sinonimų žodžiams „gražu“, „įspūdinga“, o kartotis nesinori. Labai graži šalis Slovėnija, ir taškas!
Bledo miestelį, tiksliau – tą garsųjį ežerą – pamatyti norėjau jau seniai. Sustojame prie pilies, parkavimas irgi nemokamas (tai stebuklas) ir esame pasiryžę nors šią vieną pilį apžiūrėti ir iš išorės, ir iš vidaus. Tai viena seniausių Slovėnijos pilių, minima jau XI a. pradžioje, jau atšventusi tūkstantmetį, Vokietijos karaliaus padovanota kažkokiam vyskupui. Bilietas suaugusiam kainuoja 9 eurus, moksleiviui 4,50, bet mūsų bambinį įleido nemokamai. Čia vėl gi susiduriame su slovėnų patiklumu: niekas niekur bilietų nepatikrino, taip ir nesupratau, ar jie reikalingi tik einant į pilies vidų, ar jau ir į kiemą pro vartus negali be bilieto patekti. Na bet jau pilis! Jooo, rinkausi rinkausi kurią pilį apžiūrinėti nuodugniai (Egerio, Predjamos ar Bledo), ir jau kad pasirinkau…Tokios ekspozicijos, tiksliau, jos nebuvimo, dar niekur nemačiau. Tuščia ta pilis, stovi keli balvonėliai, aprengti tų laikų valstiečių, medžiotojų kostiumais, pora krosnių ir keli sudužę, kasinėjant rasti, puodai. Ai, dar tualetas sudomina, visai kaip mūsų lauko būdelė. Čia ne 9 eurus turi lupti, dar primokėti reikia tiems, kas eina ją apžiūrėti. Tiesa, šiek tiek įspūdį pataiso vidiniuose kiemeliuose esanti viduramžių spaustuvė, vaistažolių galerija, o labiausiai – vyno rūsys. Vyno rūsyje užtrukome, vienuolio apdaru apsirengęs pardavėjas mielai pasakojo apie vynus, jie garsūs, galima nusipirkti ir su sertifikatu, atspausdintu ant žilą senovę menančio popieriaus, vos ne popiežiaus bulės; vienas butelis, papuoštas mano Zodiako ženklu, keliaus kolekcijon.
Viską, net ir apmaudą dėl veltui išmestų 18 eurų, atperka vaizdas iš pilies kiemo į Slovėnijos simboliu vadinamą Bledo ežerą. Pilis kabo ant labai aukštos uolos, todėl į ežerą žiūrime iš paukščio skrydžio. Įspūdis tiesiog kosminis: ežero paviršius atrodo kaip veidrodis, nematyti nė virptelėjimo, ta sala su bažnytėle, tradiciniai laiveliai – pletnos, plaukiantys link salelės atrodo kaip žaisliukai, sustatyti ant stiklinio paviršiaus, aplinkui stūksantys kalnai, kitoje ežero pusėje nuostabus slėnis.
O paskui nusileidžiame žemyn, prie pat ežero, ir mistika išsisklaido. Draugės dukra šiandien nesveikavo, todėl į pilį nėjo, bet įkalbinau bent prieiti prie ežero, motyvuodama, jog tokio ežero ji dar nematė ir kažin kada pamatys. Na, priėjo mergaitė prie kranto, pasižiūrėjo ir padarė išvadą: ežeras kaip ežeras, nieko ypatingo. O juk iš tikrųjų: nuo kranto žiūrint, tai tikrai paprasčiausias ežeras, vanduo raibuliuoja, ta sala visai neatrodo esanti viduryje, į visas puses zuja valtelės, pletnos… Bet užtat pilis iš apačios atrodo stulbinančiai!
Kažkaip jaučiuosi lyg nusivylusi. Viskas tarsi puiku, jei žiūri taip, kaip reikia, t. y. į pilį iš apačios, o į ežerą iš viršaus, įspūdis iš kojų verčiantis. Bet vis tiek tikėjausi truputį kitaip, kad bus. Toks romantiškas tas ežeras, aukštai stūksanti pilis, tiek galima prisifantazuoti visko apie užburtas karalaites ir pan., o aplink miestelis, burzgia mašinos, per daug žemiška, per daug šiuolaikinio pasaulio, nėra paslapties.
Kadangi mūsų bendrakeleivė sirguliavo, tai ir pletna nepasiplaukiojome.
07.23-24. Viskas, laikas namo. Kol laukėme savo šeimininkės, pasitiesus ant kapoto žemėlapį būriau, ieškodama kelių į namus. Mūsų didesnis mažesnis paplanavimas baigėsi ties Bledu, toliau viskas buvo palikta savieigai. Atsisveikiname su labai miela slovėne, ji mums kelionei pyragą iškepė, atnešė dar šiltą, į foliją įvyniotą. Mes kaip kiaulės, nors kokį lietuvišką šokoladą būtume turėję, ateičiai turėsiu omenyje. Ir 9.15 val. vietos laiku pajudame.
Nusibrėžiame pagal mus tiesiausią ir greičiausią kelią. Kadangi esame prie pat Austrijos sienos, lendame į Karawanken tunelį (pats ilgiausias mūsų tunelis, beveik 8 km), susimokame už jį 7 eurus, ten pat nusiperkame Austrijos vinjetę – 7,50 eur. Gražiai pavyksta apvažiuoti Vieną, nepertoliausiai ir Čekijos siena. Plėšikai čekai už kelius nulupa 17 eurų. Aplenkiame Brno, link Ostravos ir štai jau gimtoji Lenkija. Pirmai dienai gana važiavimo, jau beveik aštuonios vakaro, labai ilgai neieškodami, stojame nakvynei beveik pirmame pasitaikiusiame gražiame zajazde. Žiauriai per brangus, bet mes gi nusipelnėme geriausio, gerai, kad nors pusryčiai įskaičiuoti.
Kitą rytą labai neskubame, išsimiegame ir apie 9.30 val. išvažiuojame. Iki Varšuvos važiuoti vienas malonumas, autostrada, ir nemokama. O Varšuvos aplenkti nesugebėjau ir nuvedžiau per patį pačiausią centrą. Bet kažkaip pasisekė, pravarėme beveik be sustojimų, kai kur ir 80 km/val per miestą lėkėme, truputį pastovėjome tik kol įvažiavome į Varšuvą. O nuo Varšuvos tai jau kaip įprastai…Namie, Lietuvos laiku, buvome truputis po 20 val.
Pirmą kartą namo grįžome niekur daugiau, išskyrus pavalgymą, nesustojant. Kur buvo galima užsukti, ten jau esame buvę, o kažko nematyto įdomesnio nesugalvojome. Dvi dienas tiesiog važiavome. Galvojau, bus labai tragiškas grįžimas, bet man visai neprailgo. Pirmą dieną žaidėme žaidimus, pagal užuominas spėliojome miestus, valstybes; antrą dieną daugiau tylėjome, kiekvienas paskendęs savyje kažką mąstė, liūdėjome…Tik mano žmogus pavargo, dvi dienos įtempto važiavimo – krūvis nemažas, nors ir kaip jis bemėgtų vairuoti.
Štai toks tas mūsų pasivažinėjimas gavosi. Maršrutas, aišku, zulintas nuzulintas ir visų pravažiuotas, bet koks man skirtumas, aš dar juo buvau nevažiavusi. Iš kiekvienos kelionės parsivežame kažkokius savo topinius posakius, raktinius žodžius, kurie gal net ir visai beprasmiški, ar net pasakyti neigiamame kontekste, įkyrėję, bet būtent juos ištarus, vėl prisimename tą kelionę, juokiamės. Po Prancūzijos, pavyzdžiui, tai buvo „Apsirenk; akinius pakeisk; siemkų nori?“. Estijoje raktiniu žodžiu tapo ypatinga maniera ištartas ir tam tikrais rankų judesiais palydėtas „Kurrresarrrėėė“; Čekijoje – eilėraštis apie fūrytes ir karvių melžimo aparatų skirtumai. Šią kelionę mums primins „Apsimauk kojinytes; duris užsičikinot?“
Kelionė skaičiais atrodo taip: nuvažiavome 4407 km, užpylėme 326 l dyzelio, degalai kainavo 1530 Lt., kelių mokesčiai – 264 Lt.; vidutiniškai 1 degalų litras atsiėjo 4,69 Lt.
Šitaip nyku ir ilgu buvo sugrįžus, net savo kaimo ir savo augaliukų nebenorėjau! Niekaip negalėjau suprasti: kaip gi taip, šitaip laukiau, o jau baigėsi, viskas? Vyras guodė, kad ne, ne viskas, mes dar važiuosim.
2014 m.
pirmas 
Kavagne 
Aruna