Kataras – turtingiausia pasaulio šalis pagal BVP tenkantį vienam gyventojui. 3mln. gyventojų ir tik ~320 tūkst. piliečių. Galima sakyti, 90% gyventojų dirba vardan 10% gerbuvio. Pagal dujų atsargas mažasis Kataras trečias pasaulyje. Tai vienas svarbiausių dujų tiekėjų, todėl pinigų šiai šaliai netrūksta. O kai yra labai daug pinigų, jie konvertuojasi į ką nors verto dėmesio.
Taigi galima pradėti nuo Qatar Airways. Nacionalinės Kataro avialinijos paskelbtos geriausiomis net 5 kartus per pastaruosius 10 metų, o palyginimui pagrindinis konkurentas Emirates – tik 2 kartus per tą patį laikotarpį. Nesu reiklus patogumams skrydžių metu, bet vietoj įprastinio pamiegojimo buvau prieš savo valią priverstas mėgautis visais QA teikiamais patogumais. Personalas super paslaugus, lėktuvai tiesiai iš gamyklos, sėdynės išblizgintos ir net butelinis vynas ekonominėje klasėje. Man asmeniškai, didžiausią įspūdį paliko sklandžiai ir greitai veikiantis pramoginis ekranas (taip vadinama In-Flight Entertainment sistema). Dažniausiai liečiamieji ekranai labai greitai tampa neliečiamaisiais – pradeda lėtai veikti, susidėvi ir veda keleivius iš kantrybės. Bet Qatar Airways išbandžiau visas funkcijas, viską pamaigiau ir dar pasižiūrėjau naujausius(!) filmus.
Skrydžius su Qatar Airways susidėliojau neatsitiktinai, tokiu būdu turėjau progą paskraidyti penkiais skirtingais lėktuvų modeliais CRJ-900 (jungiamasis CityJet), Embraer 195 (jungiamasis Austrian Airlines), B777-300ER, B787-8 ir šviežiausiu A350-900. Visus šiuos žaisliukus vienija bendra savybė – į orą komerciniams skrydžiams jie pakilo XXIa. Komercinėje aviacijoje, kurios prioritetas visada išlieka žmonių saugumas ir patikimumas, o ne laiko nepatikrintos inovacijos, tai laikoma high-endu. Sakykime automobilių pramonėje įprasta išties naują modelį išleisti kas penkis metus, o čia tik kas 15-20 metų. Palyginimui legendinis B747, apskritai, vizualiai nepasikeitęs nuo gamybos pradžios 1969m.
Bet čia dar ne viskas. Toliau laukia Kataro sostinės oro uostas. Doha Hamad oro uostas šiuo metu pripažįstamas trečiuoju pasauliniame reitinge. Dar jis pripažintas pačiu prabangiausiu. Terminalų viduje važinėja metro. Daug brangių statybinių medžiagų ir neribojamos architektų fantazijos. Aplinkui prestižinių vardų prestižinės parduotuvės su prestižinėmis prekėmis. Kadangi šalis ruošiasi FIFA 2022 futbolo čempionatui, tai oro uostas nuolatos plečiamas. Žodžiu, čia galima praleisti bent pusdienį viską apžiūrinėjant.
Aš atvykau dviem mėnesiais anksčiau nei miesto metro linija pasieks oro uostą. Todėl ieškau autobuso į centrą. Šiaip ne taip oro uosto gale randu autobusų stotelę. Čia tik aš ir keli darbininkai imigrantai (visi greičiausiai naudojasi taksi). Laukimo salėje marinuojame pusvalandį. Tokiais intervalais važinėjantis vienas svarbiausių miesto autobusų kelia nerimą. Kaip vėliau paaiškės mano santykiai su Dohos autobusais visai nesusiklostys.
Oro uostas arti – vos 14km. sostinės centro. Taigi į pagrindinę sostinės gatvę Al Corniche atvažiuojame greitai. Pakeliui matau vieną iš futbolo čempionatui naujai statomų stadionų Ras Abu Aboud. Keliai nuostabūs, nauji ir platūs. Todėl, kai išlipu stotelėje priešingoje, greito eismo aštuonių juostų gatvės pusėje nei Nacionalinis Kataro muziejus į kurį noriu patekti… Tada suprantu, kad niekur aplinkui nenumatytas nei pėsčiųjų perėjimas. Rizikuodamas, gauti baudą kertu keturias juostas, įveikiu aukštą apdulkėjusią skiriamąją tvorą, perbėgu dar keturias juostas. Ir visas murzinas kaip benamis ateinu į muziejų.
Labiausiai noriu patekti į kondicionuojamą patalpą ir apsiprausti tualete. Lauke esantys visi +40 greitai paverčia žmogų išsekusiu klipata. Atsigavęs prisimenu, kokia buvo mano išankstinė šios vietos lankymo priežastis – naujausias grandiozinis Kataro muziejus kainavęs 5 kartus daugiau nei mūsų Valdovų rūmai. Didžiam architektūros fotografų džiaugsmui – garsus prancūzų architektas kompleksui suteikė neįprastas Dykumų Rožės formas. Aš muziejams pastatytiems plyname lauke niekada neturiu didelių lūkesčių. Todėl galiu pasakyti, kad man patiko kaip panaudotos šiuolaikinės garso ir vizualizacijų technologijos. Daug gerų sprendimų padedančių įsijausti į Kataro istoriją (gal aš per mažai aplankęs šiuolaikiškiausių muziejų). Tiesa, pačių istorinių eksponatų Valdovų rūmuose turbūt yra daugiau, tai atsakymas kodėl prireikė visų šių XXIa. techninių gudrybių.
Kol dar vidudienis į miestą kišti nosies nesinori, todėl keliauju į netoliese esantį Islamo Meno muziejų (Museum of Islamic Art) pas visagalį kondicionierių. Iš toliau muziejus atrodo lyg tupinti musulmonė su nikabu. Viduje grakštūs architektūriniai ir dizainerių sprendimai islamo raštų ir geometrinių figūrų tema. Ir vėl labai trūksta eksponatų. Sakyčiau, didžiulė prabanga laikyti vos kelis smulkius artefaktus erdvioje prabangioje patalpoje. Bet didžiausias muziejaus privalumas fontanų terasa su vaizdu į miesto verslo kvartalą. Dangoraižių prismaigstyta tankiai lyg Manhetene (tik žemesni). Aukščiausias iš jų Kempinski Residences & Suites 254m. Doha, kaip ir visos Persijos įlankos šalys, matuojasi metrais ir jau pradėjo bent trijų dangoraižių statybas, kurie sieks pusę kilometro aukščio. Laikui bėgant tai turėtų tapti viena įspūdingiausių dangoraižių horizonto linijų regione.
Reikia prasiblaškyti, todėl gaudau taksi. Vairuotojas egiptietis, nuolatos plepa. Pasakoja, kad grįžta pas šeimą porą kartų per metus ir kad uždirba neblogai, todėl savo šalyje yra labai gerbiamas. Apsitariam, kad jis mane vežios tris valandas ten kur aš sugalvosiu. Kadangi tai brangusis Kataras – turėsiu atsisveikinti su 100 rialų (1 EUR = 4,5 rialo). Lekiame link Pearl of Qatar – Kataro Perlo rajonas. Tiksliau, tai itin prabangaus būsto sala. Prabangiausias kvartalas – Marsa Arabia. Milijonai dolerių, vardinių jachtų pavidalu, sūpuojasi dirbtinėje įlankoje kvartalo centre. Piazza Arabia einu pro Versace, kairėje Rolls Royce salonas, o dešinėje Ferrari. Vairuotojas vis linkčioja galvą, ar aš dar gyvas nuo įspūdžių. Bet tiesą sakant, galima tik pasidžiaugti už brendus gerai mokančius parduoti europiečius. Įdomu kokie lietuviški prekės ženklai čia galėtų sau rasti vietos. Gal tokie ekskliuzyviniai Chocolate Naive ar D‘Efect, ar kiti turėtų ką pasiūlyti Dohai?
Po penkių minučių parkuojamės specialiai viešbučiui supiltoje saloje. O viešbutis saugomas milžiniško žirgo vadinasi Marsa Malaz Kempinski – pati nekukliausia apgyvendinimo įstaiga visame Katare. Jeigu architektai taip pasistengė projektuodami fasadą ir aplinką, tai abejonių dėl interjero tiesiog neturiu. Suprantama, prezidentinio numerio inspektavimą pasilieku kitam kartui.
Taip suprantu arabai labai mėgsta viską kas itališka. Bent jau taip jaučiuosi važiuodamas per Dohos Veneciją. Kvartalas suprojektuotas venecietišku stiliumi: kanalai, tiltai per kanalus, gatvės apšvietimo stulpai, grįstas grindinys, namų fasadai, balkonai, pastelinės spalvos. Žodžiu tai ne kino dekoracijos, o iš tikrųjų gyvenamas kvartalas. Nors, aš manau, kad Venecijos merija slapčia ruošiasi perkelti visus savo gyventojus, kai pakils jūros vandens lygis. Netyčia aptikau jų slapčiausią bazę.
Viena aišku, nuo pamatytos prabangos jau reikia pailsėti ir paprašyti jos savininkams nuodėmių atleidimo. Todėl važiuoju į pagrindinę šalies mečetę – Imam Muhammad bin Abdulwahhab. Įdomu, tai kad mečetė pavadinta sunitų teologo, vahabizmo pradininko gyvenusio prieš 200 metų, vardu. Saudo Arabija pareikalavo šią mečetę pervadinti, motyvuodama tuo, kad katariečiai nėra tokie jau tikri vahabistai, kaip saudai. Žodžiu, kaimynų santykiai visu gražumu, visai kaip lietuvių liaudies pasakose. Iš išorės maldos namai sakyčiau atrodo netgi kuklokai. Aišku, marmurinis grindinys per visą teritorijos perimetrą neleidžia užsimiršti kokioje šalyje esu. Viduje nei vieno žmogaus, tik daug šviestuvų ir raudono kilimo. Tokioje tvarkingoje mečetėje tikrai galima pasimėgauti malda, tačiau kažkodėl to niekas nedaro. Vidaus prisižiūrėjau, tai pasivaikščiosiu aplinkui. Įsitikinu, kad stipriausia pagrindinės šalies mečetės savybė – lokacija. Stovint marmurinėje aikštėje, ant kalvos, prieš akis kaip ant delno visas dangoraižių kvartalas. Įdomu, ką dabar pasakytų imamas Muhammad bin Abdulwahhab, sužinojęs kiek kitatikių suvažiavo į jo gimtinę. Pradeda temti, aplink mečetę įsižiebia šviesos. Įspūdingas kontrastas tarp magiškai apšviestos mečetės ir link jos artėjančių dangoraižių. Vakare čia topinė apžvalgos aikštelė.
Pats laikas pasidairyti po miesto centro dangoraižius. Vairuotojas papasakoja apie geriausią apžvalgos aikštelę Katare. Važiuojame prie Kempinski Residences and Suites. Prisimenu savo, per kelias savaites kelionių, nublukusius drabužius, sutrintus šortus, kelioninę kuprinę ant pečių… Priėjus prie dangoraižio sustiprėja jausmas, kad vargu ar kas nors patikės, jog aš milijonierių viešbutyje gyvenu ar planuoju apsigyventi. Patikėtų nebent, kad kažkada seniai čia gyvenau, o dabar bastausi aplinkui apimtas nostalgijos. Man reikia pakilti į viršuje esantį restoraną Zenga, iš kurio atsivers panoraminis vaizdas į Dohą. Šaltu veidu praeinu į liftą. Atsistoju tarp kostiumuotų dėdžių ir lyg niekur nieko paspaudžiu aukštą nr. 62. Bendrakeleiviai susižvalgo. Suprantu, kad kažkas ne taip, bet skirtingai nei daugelyje viešbučių čia nėra papildomų lipdukų: restaurant, SPA ir kt. Galų gale vienas juokais sako: „čia kuo reikia būti kad gyventi viršutiniuose Penthausuose?“, greitai sumoju: „Turbūt ne tą paspaudžiau. Aš į restoraną, galite už mane paspausti?“. Paspaudė 61. Reikia suprasti toks kompromisas jiems tiko. Jeigu aš turėčiau numerį virš šių džentelmenų, tai jie turbūt visą naktį nemiegotų. Taigi išlipu 61 aukšte. Zenga restoranas uždarytas, bet šalia vekiantis Skybox61 (žinok tinkamo restorano pavadinimą ir lifte žinosi ką spausti). Aš jau matau kokie vaizdai atsiveria ir žengiu link langų. Bet mane sulaiko apsauginis ir pasako ką ir taip žinojau: “dress code, no good”. Aišku, nusimenu, bet eisiu iki galo. Demonstratyviai išsivinioju iš kuprinės savo fotoaparatą ir klausiu ar yra lankytojų. Pasirodo nėra nei vieno. Tada pradedu prašytis tik 1 minutei padaryti kelis kadrus. Į diskusiją pasijungia net padavėjos. Galų gale apsauginį perkalbu ir gaunu gražiausią panoraminį vaizdą Dohoje. Nors nuotraukos nelabai gavosi (reikėtų wide angle objektyvo), bet įsitikinau, kad tikrai buvo verta pakovoti dėl šios akimirkos – įamžinti miesto centrą iš aukščiausio jo pastato. Turiu silpnybę naktinių dangoraižių panoramoms. Maža pergalė – dideli įspūdžiai.
Kempinskis jau už nugaros. Žingsniuoju į čia pat esantį centrinį prekybos centrą. Per visą dieną stipriai išalkau, todėl kraunuosi į kuprinę viską ką matau. Sutemo, įsižiebė visos įmanomos šviesos. Žiaumodamas sumuštinį, klaidžioju tarp blizgančių dangoraižių. Yra iš ties originalių pavyzdžiui: originaliai apšviesti Doha Tower arba Tornado Tower. Šalia verslo centrų kaip įprasta, beveik jokio vakarinio gyvenimo, todėl slampinėju vienas. Niekas netrukdo valgyti ir fotografuoti. Ypač fotogeniškas, toks dėdės profilis ant dangoraižių fasadų. Tas dėdė – Kataro emyras. Matyt katariečiai labai užmaršūs žmonės, jeigu jiems nuolatos reikia priminti kaip atrodo jų pačių emyras. O gal dangoraižis, turintis didesnį portretą gauna lengvatų komunaliniams mokesčiams. Žodžiu, tikėkimės tam yra logiška priežastis.
Portretai mane palydi iki Sheraton Hotel Park prie krantinės. Čia pasidarau sau pikniką iš visko ką turiu kuprinėje. Tai turbūt geriausias Dohos parkas, nes išsidėstęs tiesiog dangoraižių papėdėje. Jame pilna šeimų su vaikais, porelės ieškosi užuovėjos, ekspatai važinėjasi dviračiais. Daugeliui vakaras vienintelis laikas išeiti į lauką. Nors man atrodo, kad vis tiek gerokai per tvanku, net ir vėlyvą vakarą. Kažkaip sunkiai sekasi vartoti maistą. Prie manęs prieina dvi jaunutės merginos, nusifotografuoti. Viena iš Etiopijos, kita iš Irako. Irakietė tokia daili, kad vos neužspringstu savo sumuštiniu – neprapuls gyvenime.
Skirtingų tautų atstovai Katare tokia įprasta tema, kad nieko jau seniai nestebina. Migrantai sudaro didžiąją dalį šalies gyventojų, tačiau dėl to nekyla jokių vidinių neramumų. Tiesiog visiems aišku, kad Kataro pilietybės negausi, turi darbą – reziduoji, neturi – išvažiuoji. Tiesa, toks laikinumo jausmas turi savo kainą. Vyksta nuolatinis pinigų nutekėjimas į darbininkų gimtąsias šalis. Tik milžiniškos dujų eksporto apimtys leidžia kompensuoti praradimus. Sakykime Europoje toks modelis neveiktų – nėra dujų ar naftos kad galima būtų kompensuoti pinigų nutekėjimą. Reikia skatinti vidaus vartojimą ir investicijas, todėl imigrantus parankiausia integruoti (integracijos kriterijai jau kita opi problema).
Susirandu autobusų stotelę, judriausioje Al Corniche gatvėje. Bet autobuso niekaip nesulaukiu. Net supykau, nes pagal grafiką turėjo atvažiuoti bent du. Todėl važiuoju taksi piktas kaip šeškas. Išlipu senamiestyje Souq Waqif – arabiško turgaus kvartale. Tai tvarkingiausias rytietiškas turgus kokiame esu buvęs. Viskas nauja, tvarkinga ir netrūksta prabangos. Aptinku turkišku stiliumi triukus su ledais išdarinėjantį prekeivį. Moteris besimatuojančias prabangius papuošalus. Įvairiausių raštų kilimus. Labai smagu užklysti į naminių paukščių turgaus dalį. Kanarėlės, papūgėlės ir kiti paukšteliai iš daugybės narvelių organizuoja simfoninį orkestrą. Taip pat Doha didžiuojasi savo sakalų turgumi. Dešimčių tūkstančių verti paukščiai rodomi turtingiems katariečiams. Čia pat vyksta derybos ir perkami visi papildomi aksesuarai. Jaunasis arabas, kokių 14metų , išdidžiai įsigyja turbūt pirmąjį savo sakalą.
Po turgų klaidžioju ilgai. Šnekučiuojuosi su prekeiviais, nusiperku vietinių saldumynu. Ištrūkęs iš Soug Waqif einu pasižiūrėti Dhow uosto. Dhow tai senoviniai būriniai arabiški laivai. Daug jų priparkuota. Bet įdomiausi ne jie, o prieš akis atsiverianti naktinė dangoraižių panorama. Į čia esantį parkingą privažiavę jaunimo iš viso miesto. Gurkšnoja Coca Cola, rūko ir artimiau bendrauja. Vaizdas į verslo centrų kvartalą atvirukinis. Taip aš ir atsiminsiu Katarą – kaip naujų dangoraižių kraštą.
Eilinį kartą nesulaukiu autobuso, todėl vėl gaudau taksi. Važiuodamas link oro uosto į savo naktinį skrydį, prisimenu vieną rusišką išmintį:
– Kartą vienas paprastas beduinas rado naftos. Jis pasikvietė investuotojus, pradėjo vystyti ekonomiką, pastatė gražų miestą, o savo tautiečius aprūpino geriausiais darbais, švietimu ir medicina.
– Ech, kad mums taip rasti.
– Ką, naftą?
– Ne, ne naftą. O tokį beduiną.
Kavagne 
Aruna 
pirmas