Po labai jau margos praėjusios savaitės man kilo didelis noras dar kartelį savo miestą pareklamuoti ir savais džiaugsmais pasidalinti. Gal kai kam ir kliūva, kai Monrealį vadinu savo miestu, bet jau leiskite man jį šiek tiek pasisavinti, juk niekas dėl to labai nenukentės.
Ogi vienas iš kaltininkų visos šito margumo, laimės ir meilės miestui yra džiazas.
Jau pernai metais, kai tik atsikrausčiau į Kanadą, man visi išsijuosę gyrė Monrealį, jo vasaros festivalius ir labiausiai džiazą. Bet pernai taip jau gavosi, kad vietoj džiazo išskridau Lietuvon, savo kaimo aplankyti, gėlių darželio nusiravėti. O šiemet nusprendžiau atsiimti už tai su kaupu ir festivalio metu kojos iš miesto nekelti.
Tą nėr labai lengva padaryt, nes birželio gale, liepos pradžioj kaip sykis tuo pat metu, kai miestas džiazuoja, vienas po kito yra du pailginti savaitgaliai. O pailgintas savaitgalis man jau reiškia, kad reik kelt sparnus ir lėkti, ieškot ir žiūrėti to, ko dar nematei. Savaitgalį prieš džiazus taip ir padariau, spėjau sulakstyti į New Hempshire ir užsikarti į Mount Washington, aukščiausią Naujosios Anglijos kalną. O va tąjį liepos pirmosios pailgintą savaitgalį galiausiai nusprendžiau palikti muzikai. Be to ir svečių juk laukiau.
Taigi International Montreal Jazz Festival. Pradžia berods buvo ilgoka ir nuo pirmų minčių apie festivalį 1970-aisiais, pirmąjį koncertą 1980-aisiais, liepos 2-ąją inauguruoja patsai Ray Charles! O 1989-aisiais per dešimtąjį jubiliejų jis sulaukė viso milijono klausytojų. Dabar jau Gineso Rekordų knygoje įrašytas kaip didžiausias džiazo festivalis, sulaukiantis apie dviejų milijonų lankytojų. Ir tituluojamas geriausiu džiazo festivaliu pasaulyje. Specialiai jam aikštės miesto centre aplink Place des Arts (menų) kompleksą įrengtos taip, kad atitiktų visus festivalio poreikius. Renginio metu vien nemokamiems koncertams pastatoma bent dešimt scenų o keliai mašinoms visoje teritorijoje uždaromi ir aplink plūsta tie du milijonai džiazo šlovintojų (o mūsų Lietuvoj apskritai, tik trys, palyginkit ).
Nors penktadienį dieną dar lijo, aš vistiek jau ruošiausi į atidarymo koncertą. Ir kolegos darbe kirbėjo, tarėmės kur ir kaip susitikti. O Mytrips keliautojas Belzas savo kelionę kiaurai visą Kanadą iš Vankuverio susiplanavo taip, kad pataikytų į patį atidarymą. Man dar tik besiruošiant jau gavau jo žinutę „aš jau džiazuoju“.
Nepamenu, kokie ten buvo pirmieji koncertai. Vieni arčiau džiazo, kiti gal bliuzo, bet buvo smagūs. Glaudžiai susigrūdusioje minioje laikas bėgo nepastebimai, vienas koncertas keitė kitą, tereikėdavo vis prie kitos scenos nukeliauti.
Per visą savaitę, bene didžiausią įspūdį man paliko Nacionalinis Škotų Džiazo Orkestras, kurio su didžiausiu pasimėgavimu klausėmės sekmadienį. Klasikinis džiazas, puikiai entuziastingų muzikantų atliekamas. Pirmą koncertą išklausę norėjom likt ir antram, bet Birutė vilioja kitą rytą lėkti prie ežero, todėl grįžom namo. Naktį, apie 3 valandą gavau draugės, su kuria kartu škotų klausėmės, žinutę: „ei, mes su Škotų orkestru kartu naktipiečiaujam!!!“ Nelabai jau pavyko po to lengvai užmigti, pavydas bambą graužė .
O kitą dieną buvo švenčiama Kanados diena. Ji minima liepos 1 dieną pažymint 1867 metais priimtą Konstitucijos aktą kuriuo trys Britų imperijos kolonijos buvo sujungtos į vieną, o nauja šalis pavadinta Kanada. Buvo planas važiuot tos dienos švęsti prie kažkokio ežero, bet ryte viskas apsivertė, ir Kanados dieną pasilikome Monrealyje. Visi tos šventės renginiai vyksta Monrealio senamiestyje ir senajame uoste.
Ryte peržvelgiau renginių programą ir gi radau, kad Kanados dienos proga miestiečiai vaišinami tortu. O aplink visokie kitokie renginukai vyksta – koncertėliai, viktorinos, patrankų salvės, o vakare viską vainikuoja fejerverkas. Man baisiai buvo smalsu pamatyti kaip tie du dideli reiškiniai – Kanados diena ir džiazas susiiduria, bet vėliau paaiškėjo, kad nieko panašaus nėra – kiekvienas renginys vyksta sau, lyg skirtinguose pasauliuose egzistuotų.
Kanados diena yra šeimos šventė, su tortu, daugybe atrakcijų vaikams su šeimoms ir taip toliau. Jau prie įėjimo stovi palapinė kur dalijama visokia raudonojo klevo lapo atributika – vėlėvėlės, lipdukai, ženkliukai. Bet ir be visos šitos atributikos į šventę atėję žmonės buvo pasipuošę klevo lapais, ar bent jau raudonos ir baltos spalvos drabužiais. Pamatę eilę prie torto mes nusprendžiam, kad užteks mums tik torto nuotraukos, bene nėr daugiau ką veikt, nei eilėj stovėti?
Numynėm į kitą krantinę pabūklų pasiklausyti. Nemenkai ten salvių buvo iššauta, o kareivėliai, kad ir labai norėjom, neleido artyn prieit, saugojo, „kad kas nors pribėgęs netyčia mygtuko nenuspaustų“ anot Justo.
Aš nežinau, kiek to torto miesto meras prikepė, bet mums gerokai pasivaikščiojus aplink, einant atgal jo vis dar buvo, o ir eilė buvo gerokai sumenkusi. Tai sukirtom po gabalą ir, kaip jau minėjau anksčiau, atžymėjom MyTrips keliautojų Belzo, Zemgules ir Ra, susitikimą.
O popiet tai kojos vistiek nešė link džiazo festivalio. Ir tada, kaip sakiau paaiškėjo, jog tie du dideli ir svarbūs renginiai vienas kito nekabina ir viens kitam netrukdo.
Žmonių minios man rodos, tuose renginiuose judėjo lyg kokiuose nesusisiekiančiuose induose. Atsibeldę į Place des Arts, neradom beveik nei vieno žmogeliuko Kanados dienos atributika pasipuošusio, tai net keistai pasijutau su savo raudono klevo vėlevėle. Atrodė džiazuotojams nė kiek jokia Kanada nerūpi, jie gyvena kitoje – muzikos – planetoje. O joje tvyrauja absoliutus relaxas, žmonės klausosi muzikos, sėdi, stoviniuoja, plepa susėdę kur papuola, žolės ar grindinio. Vaikai krykštaudami taškosi fontanuose, kurie čirškia toje pat džiazo aikštėj, kai tik koncertų nėra.
Bet net jei jų ir nėra, veiksmo pilna – linksmi ir keisčiausi veikėjai marširuoja po aikštę. Vieną minutę kažkoks Fredis Merkuris bando pralysti pro teniso raketę, kitą – kažkas žongliruoja kamuoliukais. Ta pati gimnastė tris dienas iš eilės demonstruoja puikius triukus su lanku. Pro šalį plaukia įstabiai pasirėdę personažai… ir visur, visur tvyro rūkomos žolės kvapas…
Kanados dieną mes užbaigiam džiazo planetoje, kur groja nepakartojama pučiamųjų trupė Mucca Pazza. Jie tokį spektaklį surengia, su tokiu neįtikėtinu energijos kiekiu muša savo būgnus ir pučia triūbas, kad tampa visai nebesvarbu, jog dar norėjau fejerverkų pažiūrėti. Tik ir norisi, kad tas spektaklis nesibaigtų.
O kur dar visi kiti muzikantai ir grupės. Buvo ten ir bliuzo, buvo hiphopo, buvo ir puikūs nedidukai rimto džiazo koncertėliai. Patiko man Kvebekiečio Martin Roussel kvarteto koncertas – jo klausiausi su pažįstamais kvebekiečiais. Kai jiems užsiminiau apie Kanados dieną, vienas nustebęs ištarė – niekada nešvenčiau Kanados dienos… Kvebekiečių požiūrį į federalines šventes labiausiai parodo vienas pavyzdys – Kvebeke liepos pirmoji vadinama „kraustymosi diena“ nes gi jiems, atsiskyrimo nuo Kanados siekiantiems, prancūziškas kraujas neleidžia tokių švenčių minėti. Jie tą laisva dieną panaudoja pavyzdžiui, persikraustymui. Labai rimtai – visi nuomos kontraktai Monrealy galioja iki ir yra pratęsiami, kitų metų liepos pirmąją dieną.
Tai vie tiek to džiazo. Greičiausiai eisiu dar jo pasiklausyti ir šiandien. Mums gros The Cat Empire iš Australijos. Ilgą laiką koncertavę uždaruose koncertuose, nusprendė žiūrovams atsidėkoti ir rengia nemokamą koncertą.
Kavagne 
Aruna 
pirmas