Izraelis: DEŠIMT DIENŲ IZRAELYJE

Išvykimas.

Klaipėdoje, vietoje laukto didžiulio patogaus autobuso, atvažiavo mikriukas. Jis buvo erdvus, tačiau su dideliu ir patogiu autobusu tikrai nepalyginsi. Su Vytu įsitaisėme arčiau salono galo, priekyje, praėjime tarp sėdynių matėsi trejos vyriškai atrodančios moteriškų kojų poros, man kairiau atsisėdo stilingas trisdešimtmetis, priešais mane įsitaisė dar stilingesnis, irgi trisdešimtmetis.

Kairiau sėdintis stilingasis vyriškis išsitraukė išmanųjį telefoną, sėdintis priešais mane padarė tą patį. Kairiau sėdintis stilingasis ant savo kelių pasidėjo kompiuterį, priešais mane įsitaisęs gražuolis irgi padarė panašų veiksmą, tik savo aparatą nepasidėjo ant kelių, o laikė rankose prieš pat savo nosį. Tikriausiai turėjo regėjimo problemų.

Visos trys priekyje sėdinčių kojų poros buvo apsiginklavusios telefonais, už mano nugaros įsitaisiusi aštuoniolikmetė dirbo pakaitomis čia su išmaniuoju telefonu, čia su planšetke. Žodžiu, Vilniuje išlipęs iš savo sumaniojo mikro autobuso, jaučiausi tarsi ištrūkęs iš kontoros, po visą dieną trukusios įtemptos darbo dienos.

Stotyje mus pasitiko Daina su savo tėveliu, ir nieko nelaukdami nuvežė į Zujūnus. Praėjus pusvalandžiui kelionės slogutis buvo išsklaidytas. Vakare atvyko mano būsimo spektaklio dailininkė, įdomiai padiskutavome, paskui apkalbėjome karnavalinį kostiumą, kurį Daina siuvo kažkokios ponios dukrai Pamelai. Kostiumas vadinosi „Paukščių taku“.

Kitą dieną, vakarėjant, įsėdome į Vizz Air aviakompanijos lėktuvą, turintį mus nugabenti į Izraelį. Keliauninkų buvo daug, mat žmonės pasigviešijo visokiausiais šitos pigių skrydžių bendrovės pažadais ir suteiktomis nuolaidomis. Salone mačiau tik vieną pakaušį pridengtą kipa, kitos galvos buvo atitinkančios europietišką sampratą. Pakilome šauniai.

Po trijų valandų priartėjome prie trokštamo tikslo, „žydų valstybės esančios Artimuosiuose Rytuose, Viduržemio jūros pakrantėje. Izraelis ribojasi su Libanu, Sirija, Jordanija, Egiptu. Sostinė – Jaruzalė yra vienašališkai paskelbta ir užtat nepripažinta tarptautiniu mastu, dauguma užsienio valstybių Izraelio sostine laiko Tel Avivą. Svarbiausi šalies miestai Galilėja, Jafa, Netanija, Eilatas.

Nors Izraelis yra nedidelė šalis, tačiau turi priėjimą net prie trijų jūrų: Negyvosios, Raudonosios ir Viduržemio. Čia apstu žymių ir vertų aplankyti vietų. Apie tas vietas sklando visokiausios įdomiausios istorijos. Sakoma, kad Izraelyje kiekvienas žemės lopinėlis yra kažkuo išskirtinis, pažymėtas, turintis savo istoriją, šventas.

Izraelyje gyvena labai skirtingi gyventojai. Jie priklauso skirtingoms religijoms, kultūroms, etninėms ir socialinėms grupėms. Čia vartojamos trisdešimt trys kalbos ir tarmės. Valstybinės kalbos – ivritas ir arabų. Plačiai vartojamos ir anglų, prancūzų bei rusų kalbos…“

Taip gražiai pristatoma šita šalis turistinėje literatūroje, todėl dėl šitų gražių žodžių ginčytis tikrai nepulsiu.

Pirmieji įspūdžiai.

Laineris pradėjo leistis, jau visai čia pat švietė Tel Avivo žiburiai, tik staiga lėktuvo nosis vėl ėmė greitai kilti į viršų. Apsukome ratą, vėl leidomės, ir vėl greitai kilome į viršų. Iš trečiojo mėginimo pagaliau mums visiems pasisekė. Vytas mane įtikinėjo, kad pirmus du kartus neišsiskleidė lėktuvo važiuoklės, už nugaros sėdintis vyriškis savo bendrakeleivėms garsiai porino apie nepasiruošusius nusileidimui sparnus. Viskas yra gerai, kas gerai pasibaigia, tačiau po šitų manevrų, savo nuomonės apie Vizz Air kompanijos skrydžius į geresnę pusę aš nepakeičiau.

Pirmieji mūsų žingsniai Šventojoje žemėje labai sklandūs nebuvo. Oro uoste ilgai ieškojome autobusų sustojimo, tačiau jo niekaip neradę nusprendėme miesto centrą pasiekti traukiniu. Iš traukinio mums reikėjo išlipti kuo arčiau centrinės autobusų stoties, mat netoliese buvo įsikūrusi pirmoji mūsų nakvynės vieta. Kaip nusigauti iki tos centrinės autobusų stoties mums patarinėjo daug kas, tačiau visi skirtingai. Vieni sakė , kad turime važiuoti vieną sustojimą, kiti – keturis, tretieji – tris. Jau įlipusius į traukinio vagoną, juodaodė moteriškė įtikino, kad mums reikia išlipti pirmojoje traukinio stotelėje. Ji buvo teisi.

Išlipome. Susiradome taksi. Mūsų paskaičiavimu taksistas paprašė iš mūsų trigubų pinigų, užtat puolėme su juo derėtis. Mes taip nuoširdžiai ir ilgai derėjomės, jog taksistas mus išvadino banditais. Įlipęs į saloną, įdėmiai apžiūrėjau mūsų vežėją ir nusprendžiau, kad į banditus esame panašūs ne mes, o jis: aukštas, stambus, su didelėmis tarsi kastuvai plaštakomis, burnoje blizgėjo auksinis dantis, pirštus puošė keli prašmatnūs žiedai, o ir jo apsirengimo nekaltu pavadinti būtų tikrai neprotinga. Pravažiuojant pro autobusų stoties pastatą vairuotojas mums pasakė, kad čia galima vaikščioti tik šviesiu paros metu, nes tamsoje apiplėš.

Kai už poros posūkių jis sustojo prie mūsų hostelio durų, įsitikinome, kad nors ir kaip stipriai derėjomės, vis tiek dar daug permokėjome.

Viešbutyje mūsų jau laukė. Tą naktį neatlygintinai budėjęs vyriškis pasitikslino, ar mums yra žinoma, kad šitas hostelis yra skirtas žmonėms iki keturiasdešimt penkerių metų. Mes tai žinojome. Nors aš gerokai viršijau leistino amžiaus cenzą, savanoriui šitas faktas visai nerūpėjo. Jam buvo svarbiausia, kad mes žinotume, jog hostelis skirtas jaunesniems, ir jeigu viešbutyje nakties metu pakiltų koksai nors gyventojų triukšmelis – nesiskųstume.

Išgėrėme hostelio kavos ir neužmigome pusę nakties. Jokio triukšmo aš čia negirdėjau, atvirkščiai, labai stebėjausi neįtikėtina viešbučio tyla. Ketvirtą valandą nakties tą tylą kažkas sugriovė tualete be paliovos nuleidinėdamas vandenį. Niekaip nesupratau, kokiu tikslu viduryje nakties reikia nesuskaičiuojamą daugybę kartų nuleidinėti bakelio vandenį ? Pusę šešių pradėjo žaibuoti, griaudėti ir lyti. Lijo stipriai. Tada ir užmigom.

Tel Avivas.

Tel Avivas yra Izraelio biznio sostinė. Tuo pačiu Tel Avivas yra ir didžiausias miestas, prekybos ir pramogų vieta, ir kurortas Viduržemio jūros pakrantėje. Tel Avivą turistai vadina rojumi žemėje tiems, kurie trokšta pailsėti, aš sakyčiau, kad tai yra ne poilsio, o išsikrovimo ir energijos išliejimo vieta, kadangi čia tikrai yra apstu pačių įvairiausių pramogų. Dėl savo barų, kavinių, restoranų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų Tel Avivas vadinamas „Miestu be pertraukos“ arba „Miestu, kuris nemiega“.

Visai kaip Maskva, Bankokas arba Rio de Ženeiras.

Mes savo pažintį su didmiesčiu pradėjome nuo Tel Avivo pietuose išsidėsčiusio senamiesčio – Jafos. Pirmasis rytas pasitaikė saulėtas, tačiau jau dešimtą valandą prasidėjo smulkus lietutis. Senoji Jafa yra visai puikus Tel Avivo rajonas, nedidelis ir aiškus, dar puikesnis yra jos turgus, ir jau visai žavingi antikvariatai, senienų pilnos gatvės ir kilimų pardavėjai. Beveik kiekviename pasaulio mieste Vytas perka atvirutes, užrašo ant jų savo adresą, pats sau sukuria palinkėjimą, o tada ieškome pašto, kad galėtume tuos aprašinėtus vaizdelius išsiųsti į Lietuvą. Taip buvo ir šitą kartą. Net nesulaukęs pietų, jis pradėjo raustis pirmojoje mūsų kelyje pasitaikiusios suvenyrų parduotuvės atviručių vitrinoje ir išsirinko, jo nuomone, tris pačias gražiausias. Už tas tris pačias gražiausias Vyto atvirutes sumokėjome keturiasdešimt penkis šekelius, beveik po vienuolika litų už kiekvieną. Dar dvylika litų sumokėjome pašte už ženkliukus darbuotojai, kuri niekada apie mūsų šalį nebuvo girdėjusi, ir kur ta mūsų šalis yra, žinoma, taip pat neturėjo nė mažiausio supratimo.

Pradėjome suvokti, kad Izraelis yra šalis nepigi ir, nors kai kurie raštai byloja, jog šitoje šalyje užaugo 50 procentų visų pasaulio Nobelio premijos laureatų, ilgiau čia pasivaikščiojus galima sutikti ir vieną kitą prastesnį išsilavinimą turintį pilietį.

Lynojo ir lijo.

Rytojaus dieną tas įkyrus lynojimas nesiliovė taip pat. Vos tik sušvisdavo saulė, vos tik Vytas suspėdavo išsitraukti savo foto aparatą, kaip mat vėl apsiraugdavo nespėjus pastarajam padaryti nė vienos nuotraukos. Kuo toliau, tuo aparatas vis ilgesniam laikui nuguldavo į Vyto krepšį, ir tai jį labiausiai erzino.

Tas lietus greitai pakyrėjo ir man. O svarbiausia čia buvo tai, jog jis trumpino ir taip nelabai ilgus mūsų pasivaikščiojimus. Tų pasivaikščiojimų metu ypatingo svetingumo iš žydų nesulaukėme, jei ko paklausdavome, gaudavome glaustą atsakymą ir tiek. Naujasis Tel Avivas man didelio įspūdžio irgi nepadarė. Daug krautuvių, muziejų, restoranų, aibė viešbučių ir visokiausio plauko kontorų.

Nesu gerbėjas naujų miestų ir į juos vykti nesiveržiu. Iš panašių didmiesčių pamilau gal tik Singapūrą ir Rio de Ženeirą, tačiau šitie didžiuliai megapoliai turi ir visai nemažus senųjų namų kvartalus. Vakarėjant puolėme ieškoti zooparko. Jų lankymas yra dar vienas privalomas kiekvienos mūsų kelionės ritualas. Zooparką atradome nesunkiai, tačiau nors apėjome visą didžiulį jo plotą, niekaip neradome, kaip į jį reikia patekti. Su palengvėjimu paaiškinau Vytui, kad jo geidžiama įstaiga ko gero yra remontuojama. Taip tikriausiai ir buvo.

Paskui netoli savo viešbučio atradome didžiulę krautuvę ir labai apsidžiaugėme. Pastoviai maitintis Izraelio viešojo maitinimo įstaigose būtų problematiška, mat kainos visur tikrai yra įspūdingos. O didžiulėse krautuvėje jos niekaip nebaugina, daugelis produktų čia yra pigesni net nei pas mus. Žodžiu, akys prašviesėjo, nusprendėme gyventi ekonomiškiau ir visko prisipirkome pilną krepšį.

Parduotuvės pakraštyje tysojo didžiulė eilė. Senu įpratimu pasmalsavome ką ten duoda. Pasirodo, žmonės joje stovėjo prie gyvų karpių, na, ne prie bet kokių ten gyvų karpių, o prie košeriniu būdu nugalabijamų. Humaniška.

Trečiosios dienos vakare, be jokios priežasties mums liepė persikelti į kitą kambarį. Persikėlėme, jis buvo kur kas geresnis už pirmąjį, na daug kartų geresnis, paklausiau, ar nereiklia primokėti, gavau atsakymą, jog jokios priemokos iš mūsų nelaukiama. Malonu, tačiau to pakeitimo priežasties nesupratome iki šiol.

Tą patį vakarą ilgai kalbėjomės su hostelio gyventoju iš Ukrainos. Simpatiškas vyrukas atvyko į Izraelį ieškoti pažadėtojo rojaus. Jis ilgai mus kamantinėjo apie Tailandą, Indiją, Singapūrą, Ameriką, kitus pasaulio kraštus, mėgino išskaičiuoti ir atrasti tą pasaulio tašką, kuriame jam būtų galima šilčiausiai, saugiausiai ir turtingiausiai gyventi. Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, jog Ukraina eis tais pačiais migracijos keliais kaip ir Lietuva, tikrai nepraeis daug laiko, ir milijonai gražios ir turtingos šalies piliečių išsibarstys po pasaulį ieškoti sotesnio gyvenimo. Vaikai paliks tėvus, tėvai vaikus, broliai paliks seseris, seserys brolius, ir anot vieno amerikiečių romano personažo, iš savų žmonių namuose liks tiktai knygų lentynos.

Tą pačią naktį, labai trumpai pasidžiaugę naujuoju savo kambariu, išvažiavome į Eilatą. Dienos metu savo hostelyje nusipirkome dviejų dienų ekskursiją į Jordanijos Petrą, ir dabar po truputį judėjome tikslo link. Vis kalbėjomės apie viešbutyje pasilikusį ukrainietį ir milijonus panašių į jį. Nė saviems, nė kitų tautų emigrantams nepavydžiu aš to gero gyvenimo svetur, greičiau, užjaučiu.

Eilatas.

Tai kurortinis Izraelio uostamiestis, pastatytas prie Raudonosios jūros ir Eilato įlankos. Eilate išvystytas turizmas, apstu didelių viešbučių prie jūros, pilna restoranų, naktinių klubų. Kurorte sukurtos tobulos sąlygos mėgautis vandens sportu bei įvairiausiomis visokiausiomis pramogomis. Kadangi aš šioms sporto ir poilsio atrakcijoms esu abejingas, man dviejų valandų pasivaikščiojimo po šitą miestą pilnai pakako. Nemėgstu naujų, neturinčių nė gabalėlio senamiesčio kurortų, kurie pastaruoju laiku kaip grybai randasi visame pasaulyje. Man Eilatas buvo geras tik tuo, kad iš šito miesto prasidėjo mūsų kelionė į Petrą. Beje, čia yra patogiausia vieta pradėti kelionę ir į Negevo dykumą.

Jordanija.

Puikūs platūs keliai, kai kur net dviguba ar triguba autostrada (nežinau nė kaip reikia vadinti šalia vienas kito nutiestus keturis ar net šešis kelius), ir fantastiškas peizažas. Vairuotojas mums surengė nedidelę apžvalginę ekskursiją po Jordanijos pasienyje įsikūrusią Agabą, labai gražų, labai švarų, gana nemažą, šviesų, pilną įdomių pastatų ir septynių žvaigždžių viešbučių miestą.

Agaba yra didžiausias miestas įsikūręs prie Agabos įlankos, tai yra vienas iš pagrindinių turistų lankomų vietų Jordanijoje ir garsėja savo šiltu vandeniu ir jūros gyvūnijos įvairove. Agaba , kaip ir Izraelio Eilatas, šiandien yra puikiai žinomas kaip pajūrio ir nardymo kurortas, ne paskutinę vietą šalies gyvenime atlieka ir Agaboje esantis uostas. Šitas miestas man labai patiko, tikrai norėčiau jame ilgiau apsistoti, netgi praleisti keletą savo atostogų savaičių.

Paskui vėl važiavome Jordanijos keliais, tarsi rimbo kirčiais išraižiusiais fantastišką dykumą. Nepakartojamas peizažas, nepanašus į jokios kitos man matytos šalies. Tarsi ne po mūsų žemę keliautum. Čia dešinėje, čia kairėje kelio pusėje iš rožinio smėlio kyšo tamsūs akmenų gūbriai, kalnų smaigaliai, kai kur tarsi aukščiausios pilys, tarsi fantastiški rūmai, kaip Gvatemalos piramidės, Kambodžos šventovės ar dvidešimt pirmojo amžiaus kinometografininkų išgalvoti peizažai.

Mane visiškai pakerėjo avys. Gražios, baltos, juodos, margos, kaip tikros avys jos seka savo vedlius vyrus ar vedles moteris, tik viena kita neklaužada atsilieka nuo būrio, kad galėtų nuo pakelės krūmo nusigvelbti medžio šakelę.

Atrodo, kad šioje dykynėje niekas neauga, kad žmonės čia gyvena ant akmenų ir smėlio, bet paskui tu į ją įsižiūri ir pamatai, kad tai tik tavo vaizduotės miražas. Žemė čia net labai dirbama, kai kur pėdos dydžio ploteliais, o kai kur ir ne visai mažais gabalais, kiekvienoje nuokalnėje matai, kad čia buvo prikišta žmogaus ranka, yra daug suręstų terasų, kuriose vasarą vietos gyventojai augina javus ir daržoves. Vairuotojas visą kelią viena ranka vairavo automobilį, kita žaidė ant siūlo suvertais karoliukais. Pirmą kartą tokį pagyvenusių vyrų užsiėmimą išvydau prieš daugelį metų Gruzijoje. Kadangi sėdėjau greta , tai pasiteiravau ar jis dažnai važinėja į Jordaniją:

– Kiekvieną dieną,- atsakė,- aš turiu dvi žmonas ir keturis vaikus. Reikia uždirbti daug pinigų.

Jis buvo arabas agabietis, labai mylintis savo miestą, įsikūrusį Izraelio pašonėje prie Raudonosios jūros.

Arabai yra labai išraiškingi ir gražūs. Daug kartų gražesni už Izraelyje gyvenančius žmones.

Petra.

Tik pravažiavus rausvo smėlio dykumą galima patekti į Petrą. „ Petra, tai nepaprastas miestas, rausvas lyg rožė ir senas kaip pusė pasaulio amžiaus. Petros miestas buvo Nabatėjų karalystės ir Romos imperijai priklausiusios Arabijos provincijos sostinė. Jis įsikūręs teritorijos, kadaise vadintos Transjordanija, pietuose. Tūnodamas kitapus Um el – Bijardos, šis miestas buvo sunkiai pasiekiamas, tačiau tokia geografinė padėtis leido jam tapti klestinčiu karavanų ir prekybos centru. Pro Petrą driekėsi Karalių kelias, jungiantis su Raudonaja jūra. Kiti keliai siejo miestą su Arabija, Mesopotamija ir Viduržemio jūra“.

Čia, kaip retoje kitoje pasaulio vietoje, galima pamatyti nepaprastai įdomų ir darnų žmogaus ir gamtos tvarinį , kuriame yra daug šventyklų, gyvenamųjų ir kulto pastatų, maldos namų, turgaviečių, daugybę tiesiog uolose iškaltų kapaviečių ir net du didžiulius amfiteatrus. Už šitą šedevrą šiandieninis žmogus „ačiū“ turi tarti nabatiečiams. Tai jie negudrių instrumentų pagalba uolose iškalė gyvenamąsias patalpas, susibūrimų sales, amfiteatro laiptus, grūdų sandėlius, pačius įvairiausius podėlius, antkapius ir įspūdingo dydžio bažnyčias papuoštas grakščiomis kolonomis.

Į gyvenamąją šios vietos dalį šiandien atvykėlis patenka iš rytų pusės, išdžiūvusios Siko upės vaga. Gidas aiškino, kad kadaise šitos upės vandenys akveduku buvo nukreipti į miestą, ir šiandien yra išlikę to akveduko „ vamzdynai „, kuriuos galima matyti beveik viso kelio į senąją Petrą metu. Gražiausios senosios Petros vietos yra kapavietė, vadinama iždu arba lobynu ir didžiojo amfiteatro aikštė. Bent jau man įspūdį paliko būtent šitos dvi.
Gyvybės, paslaptingumo ir kažkokio jaudulio šitai vietai šiandien prideda ir vietos gyventojai apsirengę savo senaisiais istoriniais apdarais, ir gyvūnai: arkliai, asilai, kupranugariai, papuošti rankų darbo apsiaustais ir gūniomis. Jie tarsi mistifikuoja visą kelią į Petrą, o jos pagrindinėms aikštėms suteikia dar daugiau romantikos ir paslapties. Prieš čia atvažiuojant, apie šitą vietą galima perskaityti visą gausią literatūrą, atvykus į vietą galima sugaišti valandų valandas besiklausant gidų pasakojimų, galima pamėginti pačiam aprašyti ir apibendrinti visas savo galvoje iškilusias mintis, tačiau visos pastangos dažniausiai nueis vėjais, nes mums jau ko gero nelemta pažinti ir perprasti panašių pasaulio vietų metafizikos.
Kuo daugiau čia vaikštai, tuo daugiau supranti, kad tikrosios šios vietos esmės sugauti tau niekaip neišeis, tu gali išsiaiškinti gido pasakojimą, straipsnį perskaitytą prieš atvažiuojant į šitą kraštą, bet vargu ar kada taps aiški pati šitos vietos esmė, kaip sapnas.
Žiūri į visa tai ir tavo akyse tarsi gyvi iškyla senovinių karavanų vilkstinės, triukšmingų turgų panoramos, plėšikų irštvos ir dar bala žino kokie vaizdai. Petros įspūdžiai man buvo nepaprastai gyvi, pirmapradžiai, jiems prilygti galėtų nebent tik kažkada įvykusių mūsų kelionių į Kambodžą ar Gvatemalą vaizdai.

Vakarų pasauliui Petrą 1812 metais atvėrė šveicaras Johanas Biurghantas.

1985 metais ši vieta paskelbta UNESCO pasaulinio kultūros paveldo objektu.

2006 metais žymus kino kūrėjas, lakūnas ir milijonierius Bernardas Vėberis ėmėsi iniciatyvos išrinkti naujuosius septynis pasaulio stebuklus, nes senųjų, išskyrus Cheopso piramidę, jau seniai nebėra. Iš svarstytų 177 statinių, Petra pateko į nugalėtojų tarpą, ir nors Jungtinių tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija , suinteresuota pasaulio kultūros paveldo išlikimu, nuo šitos akcijos atsiribojo, tačiau tai vis vien labai reikšmingas ir svarbus faktas, nes Petrą stebuklinga išrinko įspūdingas skaičius pasaulio gyventojų.

Po pasivaikščiojimų Petroje į Tel Avivą grįžti nesinorėjo. Tačiau teko. Grįžome naktį, tamsiomis gatvėmis parėjome į hostelį. Vaikščioti naktį Tel Avive iš tiesų nėra jauku, tačiau mūsų niekas neišgąsdino ir neapiplėšė. Matėme vieną kitą įtartinesnę žmogystą, vieną kitą lengvesnio elgesio moterį, kelis gobtuvais užsidengusius piliečius ir besimasturbuojantį vyriškį. Atvykimo vakarą mus gąsdinusio taksisto žodžiai, ko gero, buvo tik nedidelė atsargumo pamoka tik ką į Izraelio didmiestį atvykusiems turistams.

Jeruzalė.

Po kelionės iš Eilato, gerai išsimiegojome savo puikiame hostelyje ir vėl pėsčiomis nuėjome į autobusų stotį. Autobusai į Jeruzalę kursuoja maždaug kas penkiolika minučių. Pirmąjį praleidome, nes jau buvo beveik pilnas žmonių, į antrąjį įlipome.

Vos tik pasukus Jeruzalės link, prasideda nepaprastai puikūs vaizdai. Tačiau peizažas toks suluošintas statybinių medžiagų, medienos apdirbimo, laivų remonto pramonės monstrų, kelių, tiltų, viadukų, elektros energiją perduodančių linijų, šiukšlynų, kad aš buvau bepradedąs visai nusivilti šita šalimi. Tačiau artėjant prie šventojo miesto, viskas po truputį pradėjo keistis – keliai išretėjo, kažkur išnyko kranai, sandėliai ir šiukšlės, gamyklų ir elektrinių bokštai. Negaliu pasakyti, kad visi tie industrializacijos pasiekimai visiškai išgaravo , tačiau jų sumažėjo jau bent tiek, kad be didelio trukdžio buvo galima mėgautis nepaprastai išraiškingu Izraelio gamtovaizdžiu.

Po kokių penkiasdešimties minučių privažiavome Jeruzalę. Šitas miestas yra šventas žydams, krikščionims bei musulmonams ir yra suskirstytas į kvartalus: žydų, krikščionių, musulmonų ir armėnų. Tai, ko gero, labiausiai lankoma piligrimų pasaulio vieta, kadangi būtent šiame mieste Abraomas paaukojo savo sūnų, čia įvyko Paskutinioji vakarienė, viename Jaruzalės gatvės rūsyje buvo kalinamas Jėzus Kristus, čia jis praleido paskutiniąsias savo žmogiškojo gyvenimo dienas. Turistus šitas miestas traukia savo istorija, daugelis nori savo akimis pamatyti žymųjį Alyvų kalną, nuo kurio Kristus žengė į dangų, Raudų sieną, Paskutiniosios vakarienės menę.

Jeruzalė iš karto padarė man didelį įspūdį. Nežinau kas atsitiko mano galvoje, tačiau iš karto pajutau, kad atvykome į išskirtinę planetos vietą. Jau vėliau namuose, mes su Vytu vis apšnekinėjome šitos viešnagės poveikį, ir kuo daugiau mes tarpusavyje kalbėjomės, kuo nuosekliau narstėme Jeruzalę po kaulelį, tuo mažiau supratome, kodėl šitas miestas turistams palieka tokį didelį įspūdį.

Piaras?

Išėję iš autobusų stoties, čia pat tramvajaus stotelėje priėjome prie kasų nusipirkt bilietėlių. Pasiklausiau kiek jie kainuoja, pasiruošiau penkiolika šekelių. Automate, pardavinėjančiame bilietus, susigaudyti buvo nelengva, tačiau iš kažkur išdygęs seniokas mums kaip mat juos pardavė. Portugalijoje, nesusigaudantiems turistams, bilietus padeda įsigyti kiekvienoje metro stotelėje esantis pagalbininkas. Tik ten jis vilki metro darbuotojo uniformą. Čia gi „pardavėjas“ buvo be jokios uniformos, nieko su mumis nekalbėjo, o pardavęs bilietėlius, kažkaip tai labai greitai išnyko mums iš akių. Pajutau kažką įtartino, o įlipę į tramvajų netrukome įsitikinti, kad mūsų bilietai yra negaliojantys. Kaip mat išlipome laukan, kol koks nors kontrolierius nepareikalavo iš mūsų baudos, ir antrą kartą nusipirkome bilietus.

Apgaudinėja Izraelyje daug kur ir labai dažnai. Antrąją viešnagės dieną Vytas už tris atvirukus suplojo trisdešimt keturis litus, kitoje vietoje mums brukte bruko įsigyti marškinėlius už dešimt kartų padidintą kainą, už didelius pinigus skrybėlėtas žydas siūlė pravesti apžvalginę ekskursiją, kuri čia iš viso atvykėliams nieko nekainuoja, ir taip toliau, ir taip toliau. Tas žydų sukčiavimas momentais pasiekia pavojingą ribą, kurią peržengęs žmogus gali pradėti nemėgti ne tiktai žydų, bet ir visos jų šalies. Nejučia pradėjau lyginti Izraelį su kita Azijos šalimi – Singapūru, ir kiekvienas palyginimas buvo Singapūro naudai. Ten kiekviename žingsnyje jautiesi saugus, nuo pirmojo žingsnio pradedi pasitikėti žmonėmis ir šalimi į kurią tu atvykai iškylauti ar praleisti atostogų.

– Žydas laiko savo pareiga apgauti krikščionį,- sakydavo mano senelė.

Tą pačią mintį Izraelyje kiekvieną dieną kartodavo ir Vytas, tik vis pridurdavo, kad ant jų pykti negalima, nes už kiekvieną krikščionio apgavimą žydui yra pažadėta savaitė atlaidų.

Jaruzalė buvo graži, hostelis įdomiai klaikus: didelė akmeninė patalpa suskirstyta fanerinėmis sienomis ir tokiu būdu pritaikyta nemažai grupei žmonių čia leisti savo viešnagės naktis. Pirmą kartą savo gyvenime, nakvynės namuose mačiau tokią antikvarinę publiką. Ir ko tiktai čia nebuvo, pažiūrėjus į jų apsirengimą ir veidus, galėjai pamatyti, kad „Naujajame švedų hostelyje“ ( taip vadinosi mūsų nakvynės vieta Jeruzalėje ), su savo manta ir gyvūnais, apsigyveno nemaža dalis Nojaus laivo personažų. Na ir tipai, net ir sapne tokių nesusapnuosi.

Paprastai hosteliuose gyvena jaunimas, Naujojo švedų hostelio koridoriais slankiojo stori, perdžiūvę, prakaulūs, išsišovusiais žandikauliais, išsprogusiomis akimis, pusiau nuplikę, apsirengę kažkokiais prieštvaniniais apdarais maldininkai. Negalėjau atsikratyti minties, kad aš esu laive, prikištame nusenusių sukčių, vagišių, sutenerių ir kitokio plauko atgailaujančių nusidėjėlių. Siaurame hostelio koridoriuje susidūriau su griausmingu balsu kažką šaukiančiu suomiu. Gal nepatikėsite, tačiau jis buvo toks storas, kad mudu nesugebėjome prasilenkti. Tikras kalnas kaulų, mėsos ir kaltūnų.

Buvo ir keli jaunesni.

Girdėjau kaip už fanerinės sienelės jie vienas kitam kažką pasakojo ir kikeno. Įnaktėjus, pradėjau suprasti jų žodžius ir sakinius. Balsas, kuris visą laiką garsiausiai juokėsi staiga nutilo, ir po trumpos pertraukos išgirdau aiškiai lietuviškai ištartus žodžius:

– Maistas čia mums per brangus, išgersim arbatos. Kas nori sumuštiako?

Liūdna girdėti, kad Europos viduryje gyvenantys jaunuoliai, atvykę į kitą šalį pasižmonėti, negali sau leisti nusipirkti maisto.

Ryte su visais susipažinau. Apsirengę ir nusiprausę jie sėdo į mašiną ir išpyškėjo žiūrėti Jeruzalės. Likau nesupratęs, kam jiems čia ta mašina reikalinga?

Ne mažiau spalvingi ir ryškūs yra ir visi vietos gyventojai. Ypač žydai. Kiekvienas senamiestyje sutiktas žydas yra tikras lobis dailininkui, tokių veidų, figūrų ir eisenų sėdėdamas dailės akademijoje nesugalvos nė pats talentingiausias studentas. Visą gyvenimą maniau turįs gerą vaizduotę. Izraelyje šitas mano pasitikėjimas subliuško kaip pūslė.

Jaruzalė yra miestas tikrai kažkuo pakerintis. Visas dienas oras buvo nekoks, tačiau mes beveik visą laiką praleidome gatvėse, vis ką nors naujo darydami ir atrasdami. Architektūros paminklų čia yra devynios galybės, ačiū sutiktam bičiuliui, jo dėka praėjome visas Kristaus stacijas, nusileidome į jo kalinimo vietą, apžiūrėjome muziejus esančius virš žemės ir giliai po žeme. Jeruzalė – tai miestas, kurio kultūrą gali skaityti kaip knygą, sluoksnis po sluoksnio. Nuodugniai susipažinome su trimis senamiesčio kvartalais, o štai prie musulmonų rajono vartų buvome sustabdyti įžūlaus vaikiščio, šitas rajonas yra musulmonų, pasakė, ir šitomis gatvėmis gali vaikščioti tiktai musulmonai.

Kaip jau minėjau, Jaruzalė yra nepaprastai įdomi ir dėl jos įdomumo ir grožio su niekuo ginčytis aš nesiruošiu. Tačiau kuo daugiau vaikštai šio miesto gatvėmis, kuo labiau jį pažįsti, tuo daugiau klaustukų atsiranda tavo galvoje. Jeigu lygini Jeruzalę su kitais Europos miestais, tai negali nematyti, kad tuose kituose miestuose to grožio ir įdomumo yra kur kas daugiau. Europoje ir miestų gatvės erdvesnės, ir bažnyčios aukštesnės bei turtingesnės, ir jų puošyba išmanesnė, ir aukso čia dešimtis kartų gausiau, ir architektūrinių stilių nesuskaičiuojama galybė, ir dar yra tūkstančiai kitų „ir“… Tai kas gi taip traukia turistus į Izraelio žemę, kas gi juos verčia aikčioti ir stebėtis vaikštant Jaruzalės, Jafos, Betliejaus gatvėmis? Istorija? Mitai? Pramanai? Sumanūs visuomeniniai ryšiai? Ar viskas kartu paėmus?

Po dienos kitos mes juokavome, kad milijonus žmonių čia atvilioja neabejotinas ir begalinis žydų gebėjimas formuoti visuomenės nuomonę savo naudai, finansiškai sėkminga jų veikla, gudriai kaupiami turtai, drąsi konkurencija, kad čia labai sėkmingai komunikuojama su kitomis valstybėmis, agresyviai ginami savi interesai ir gudriai palaikomi patys plačiausi dalykiniai ryšiai. O juk visa tai ir yra taip vadinamas „piaras“…

Žodžiu, visuomeninių ryšių ir Kristaus istorijos pagalba, žydai savo šaliai sukūrė tokį galingą „įvaizdį“, jog jiems turistų ir maldininkų užteks ne vienam šimtui metų į priekį. O gal ir kur kas ilgesniam laikui. Čia juk Izraelis…

O jeigu rimčiau, tai šitos šalies, tikriausiai, negalima perprasti žingsnis po žingsnio besigilinant tikslingomis valios pastangomis ir logika. Izraeliui nors šiek tiek perprasti reikalingos kur kas didesnės pastangos ir laikas.

Alyvų kalne nebuvom.

Betliejus nuvylė,

Pakerėjo Masada. Net nepakenčiamas oras nesugebėjo paslėpti kerinčio kalno grožio.

Nuotrupos.

Užrašas viešbučio skelbimų lentoje: Nepamirškite, kad Jūs turite išvykti lygiai 10 ( dešimtą ) valandą. ( Izraelyje iš viešbučių išsikraustyti turite 10 arba 11 valandą, apsigyventi viešbučiuose galima tik po 14 val. Jeigu atvyksite anksčiau, turėsite sumokėti penkiasdešimt šekelių).

Atvažiavus į Jeruzalės autobusų stotį, į akis pirmiausiai krito tokia reklama „ Košerinis Mac Donaldas“

Skelbimas „Naujojo švedų hostelio“ tualete: „Nemeskite popierių į unitazą, nes uždarysiu tualetus“.

Vaikštom po senamiestį. Prie mūsų prieina respektabiliai apsirengęs vyriškis, pasisveikina, pasiklausia iš kur esam , palinki mūsų šaliai klestėjimo ir gerovės, o paskui nė iš šio, nė iš to sako:
– Ar negalėtumėt man duoti trupučio pinigų?
Tokių ir panašių atvejų Izraelyje pasitaikė ne vienas.
Grįžę namo sužinojom, kad žydai prieš kiekvieną savo šventę, gatvėse gali prašyti išmaldos patiems įvairiausiems tikslams.

Geriausi Jeruzalės parduotuvių klientai yra Afrikos juodaodžiai. Jie perka viską iš eilės, pradeda nuo didžiulių odinių lagaminų, o pabaigia skaromis, kurias čia visi vadina -„arafatkomis“.

Turtingame Izraelyje nieko nestebina benamiai, šiltai sau ant čiužinukų po šiltomis antklodėmis miegantys miestų gatvėse. Pasirinkimo laisvė, taip sakant.

Įsiminusi mintis: „Penkiasdešimt procentų pasaulio Nobelio premijos laureatų yra žydai, kitą penkiasdešimt procentų Izraelis žada išsiauginti artimiausiu metu“.

Nors už „Naujojo švedų hostelio“sienos gyveno trys lietuviai, su jais beveik nesikalbėjome. O štai su iš Rusijos atvykusiais piliečiais prie arbatos praleidome ne vieną valandą. Taip jau atsitinka , kad svetur su lietuviu nesurandi jokio ryšio, o su kitataučiu – susibičiuliauji.