Italija: Tobulos atostogos Sicilijoje. II dalis

Po tokio sėkmingo vakarinės salos dalies aplankymo, naiviai tikėjausi, kad pavyks ir rytinėje jos dalyje pamatyti kuo daugiau. Deja… kiekvienam šios trikampės salos kampui reikėtų skirti po savaitėlę. Beje, Sicilijos simbolis – trikojė moters galva simbolizuoja tris didžiausius salos miestus – Palermo, Catania ir Mesina, kurie ir yra išsidėstę beveik trijuose skirtinguose salos kampuose.

Atostogoms įpusėjus, važiuojame į Catania, kurios priemiestyje gyvensime. Kadangi mūsų skrydis namo labai ankstyvas, tai norėjome vilos, kuri būtų netoli oro uosto – kitaip nepatarčiau gyventi dideliame mieste, nes kas rytą iš jo išvykti ir į jį parvykti užtrukdavo daug laiko, o ir vairuotojui, tai būdavo neeiliniai išbandymai.

Neseniai skaičiau pasakojimą, kuriame autorius apkeliavęs visą Italiją ir Siciliją, pavadina italus pačiais blogiausiais vairuotojais Europoje. O mes su vyru kaip tik, po kelionės nutarėm, kad už italus geriau nevairuoja niekas 🙂 Todėl pabandysiu perteikti Sicilijos ir pietų Italijos vairavimo ypatumus ir kodėl tas savotiškas chaosas gatvėse vieniems sukelia pasipiktinimą, o kitiems šypseną ir nuostabą.
Pirmiausia todėl, kad ir mes esame labai skirtingi. Taigi, jei jus Lietuvoje erzina ant kiekvienos sankryžos pastatytas šviesoforas, ko pasekoje daugiau stovinčių automobilių, negu važiuojančių ir kurie kartais, o ypač vakare, daugiau stabdo eismą negu reguliuoja; jei jus nervina, kai vienas pėsčiasis paspaudžia perėjoj mygtuką ir nesulaukęs žalios perbėga gatvę, o po to keliolika automobilių stovi, nors niekas per tą perėją neina, tai jums italų vairavimo stilius patiks. Tačiau, jeigu jūs važiuojate antra juosta ir iš galo jus ,,stumiantiems“ vairuotojams sakote: ,,nėra čia ko lėkt, aš važiuoju leistinu greičiu“ arba neužleidžiate automobilio iš kokio sunkiai išvažiuojamo kiemo tik dėl to, kad ,, jūsų pirmumas“, tai jums vairavimas Italijoje, ypač pietinėje, bus tikras stresas. Kodėl ? Todėl, kad jie vairuoja vadovaudamiesi logika, o ne taisyklėmis. Pas juos ženklų pristatyta daug ir kartais net neaišku nuo kada ir kodėl jie ten stovi, bet niekas į juos nereaguoja. Nesvarbu, kad juosta ,,tik sukantiems į kairę, bet jei ji tuščia, tai važiuoja visi tiesiai ir neužkemša be reikalo gatvių. Vairuotojai tik žvilgteli vienas į kitą ir jau žino kuriam pirmumas. Jeigu mašinos mažos – vadinasi gatvėje trys juostos, didelės – dvi, o motorolerių dar daugiau. Kadangi jie taip įpratę, tai yra visada pasiruošę kažką praleist, kažkur užlįst, greit sureaguot į bet kokią situaciją. Prieš tris metus, Neapolyje, vyras dar garsiai piktinosi, mojavo rankom, o dabar tik šypsojosi ir negalėjo atsistebėti kaip jie taip sugeba. Vienintelis dalykas, kur sunkiai persilaužė – tai perėjoje, praėjus pėstiesiems, visi važiuoja, dar degant raudonam šviesoforui. ,,Na, per raudoną tai aš nevažiuosiu – man čia į kraują įaugę“ …trečią dieną jau važiavo…O kur dėsis, kai iš galo stumia 🙂 Nors čia taip tik Catanioj, kitur nepastebėjome. Atrodo nesaugu turėtų būti pėstiesiems, bet jei tik prie gatvės stabtelėjai – iš karto visi sustoja, šypsosi, praleidžia ir nė vieno auto įvykio per tas dienas nematėme.
Nors sutikčiau ir su tuo, kad taisyklės tam ir sukurtos, kad jų laikytis ir labai malonu važiuoti kokioje Vokietijoje, kur iš anksto gali nuspėti kitų vairuotojų veiksmus, bet jei nuimtum tam vokiečiui visus ženklus ir paleistum važiuoti kokia bekele kalnuose, tai gal važiuočiau geriau su italu 🙂
Na, šie vairavimo šedevrai sutinkami tik didžiuosiuose miestuose, o kitur nieko ekstremalaus , tik šiek tiek su ,,pietietišku prieskoniu“.

Taigi, šiandien reikia pervažiuoti visą Siciliją ir apsistoti naujuose namuose, pakeliui kažką aplankant. Norų buvo daug, deja, teko išsirinkti tik porą. Pradžiai važiuojame į Cefalu.

Tai labai jaukus ir gražus miestas, kurį būtinai reikia aplankyti – siauros gatvelės, graži katedra kalnų fone, kuriuose pilies griuvėsiai, labai tapybiška krantinė su smėlio paplūdimiais.

Senamiesčio parduotuvėlėse daug skoningų suvenyrų.

Pasivaikštom, nusimaudom ir į kelią.
Toliau daugelis logiškai būtų pasirinkęs užvažiuoti į Enną, kuri labai lankoma, graži ir pakeliui, šalia gero kelio, bet gi man neįdomu tai, ką visi žiūri, aš noriu į Sperlingą. Nors ji taip pat beveik pakeliui, tačiau, kad ir labai ten mums patiko ir po to niekas nesiskundė, kad be reikalo tiek kankinomės, kol ją pasiekėm, tačiau nedrįsčiau labai rekomenduoti ją aplankyti kitiems. Todėl, kad tik žemėlapyje atrodo, kad netoli ir beveik tas pats, kas važiuoti per Enną, iš tikrųjų, tai 50 km iki jos ir dar 50 nuo jos iki normalaus kelio, o tą 100 km teks vingiuoti ne kokios kokybės serpantinais, kas ypač gale sėdintiems nebuvo taip malonu – ne kartą girdėjom klausimą – kiek gi km dar liko ? Nors pakelės vaizdai, kaip ir visoje Sicilijoje, labai gražūs, tačiau kelias vietomis dar ir remontuojamas, tai pakratė ir užsupo mus ten neblogai. Tačiau pamačius iš tolo mūsų kančių objektą, visi vargai pasimiršo.

Kaip ir visuose pietiniuose regionuose jų lankytinų vietų darbo laiką sunku nuspėti – beveik visi muziejai dirba su ilgomis pietų pertraukomis, todėl negalėjome atsistebėti tuo, kaip mums šioje kelionėje dėl to pasisekė. Arba atsidaro – kai atvažiuojam, arba užsidarydavo tik ką mums išėjus.

Užlipus į pilį aplink tuščia, galvojom gal nedirba, bet tuo metu atvažiuoja automobiliukas, išlipa moteriškė, parduoda mums bilietus ir duoda raktą – sako atsirakinkite, apžiūrėkite, po to raktą atiduosite, kai grįšite – supratom, kad tingi lipti . Esame vieninteliai lankytojai – vaikštinėjame po urvus, virvės pagalba užlipame laiko nugludintais laiptais į patį viršų, pasigrožime panoramomis. Labai patiko, nors be pilies ir vienos senamiesčio gatvelės, daugiau ten nieko ir nėra.

Užkandame ir leidžiamės į ilgą kelią iki Catania.
Ten užvažiuojame į netoli nuo naujų namų esantį pajūrio miestelį ir ieškome kur pavalgyti. Mus besidairančius ,,pagauna“ vieno restorano darbuotojas ir pasodina atviroje terasoje su vaizdu į jūrą – gaila kad tamsu. Pranešame šeimininkui, kad už valandos būsime vietoje ir už sunkią kelionę apdovanojame save puikiais itališkais valgiais. Kadangi ir pavalgėme skaniai ir sąskaita šį kartą nebeišgąsdino, todėl grįšime čia dar ne kartą.

Savo vilą pirmą kartą, kaip ir visus sekančius kartus, randame tik GPS pagalba, nežinau kaip toje Catanios priemiesčio gatvelių raizgalynėje galima ką nors tik pagal adresą rasti .
Mus pasitinka visa šeima, kurios du paaugliai sūnūs ,,tipo“ kalba angliškai. Deja, uždavus netgi ir paprasčiausią klausimą: ,, ar yra rankšluosčiai ?“ – tik abu susižvalgė ir nesuprato. Aišku, draugė traukia iš atminties savo italų ir sekasi daug geriau 🙂 Apžiūrėję namą labai nustembame, kad nėra jokios svetainės, tik virtuvė su tv. Tačiau pamatę terasą, supratome, kad jos čia ir nereikia. Netgi vėsiais vakarais geriau atsinešdavome pledą, bet į vidų neidavome.

Ryte apžiūrime valdas, parsinešame apelsinų ir greipfrutų, ilgai pusryčiaujame…

Nors orai visas dienas buvo prognozuojami geri, tačiau nutarėme nerizikuoti ir vykti į Etną, kol jie netyčia nesubjuro arba kol vulkanas neįsiveržė. Nes už poros savaičių ugnikalnis jau buvo toks, nors būtų įdomu ir tai pamatyti kur nors iš saugaus atstumo 🙂

Kas įsivaizduoja Etną, kaip didelį vulkaną su krateriu viršuje, tai labai klysta. Toks yra Vezuvijus. O Etna tai didžiulė, apie 1260 kv. km. nacionalinio parko teritorija su daugybe kraterių. Jos papėdėje įrengta įvairiausių pėsčiųjų maršrutų, pasivaikščiojimo takų, apžvalgos aikštelių. Su savo automobiliu galima pakilti į maždaug 2000 km aukštį, kur yra mašinų stovėjimo aikštelės, kavinės, suvenyrų krautuvėlės. Jei iki šiol nematėte jokio kito vulkano, tai tikrai paliks įspūdį ir tai ką čia pamatysite – galėsite netgi apeiti nemažą Silvestri kraterį, kuris buvo įsiveržęs 1986 m. Aplink nemažai mažesnių kraterių.

Tačiau jei norite pakilti dar kilometru aukščiau, teks susimokėti po 57 eurus. Už šiuos pinigus kelia keltuvai, po to veža specialūs autobusai ir viršuje pasitinka gidas. Iš to gido naudos beveik jokios, todėl, kad žmonių daug, vėjas didžiulis, nieko nesigirdi, to bilieto už gidą, kuris kainuoja 8 eurus, niekas neprašo, tik nežinau ar galima pirkti tik keltuvus, be gido paslaugų, bet jei galima, tikrai nebepirkčiau. Jeigu sugalvojote pasportuoti ir užlipti tą atkarpą pėsčiomis, o nusileisti nebeturite jėgų, tai žemyn parvažiuojant jau bilietų niekas nebetikrino.
O viršuje mus pasitiko atšiaurus vėjas, mėnulio peizažas su dar karštos lavos gabalais. Mačiau netgi žmones, kurie vienoje ertmėje tarp lavos gabalų šildėsi hamburgerius.

Jei kilsite į patį viršų, pagalvokite apie avalynę. Specialių batų nereikia, tinka net ,,crocs“, bet odinius batelius po pasivaikščiojimo gali tekti išmesti, nes sustingusios lavos gabalai labai aštrūs.

Šilti drabužiai taip pat būtini, nes buvo labai šalta – būtų pravertę net pirštinės. Tiesa prie pakeltuvų batus ir striukes galima išsinuomoti.
Sušalę ir išalkę leidžiamės žemyn ir einame į kavinę. Ragaujame Sicilietiško patiekalo – Arancini Tai ryžių su visokiais priedais kukulis, gruzdintas aliejuje. Atrodo kaip ,,Kijevo kotletas“ ir tai yra pigiausia ką galima gauti valgyti Sicilijoje, nes jis kainuoja apie 2 eur. Mums labiausiai patiko su sūriu ir kumpiu, nors yra ir su pistacijomis, grybais, pomidorais ir kt. Nepasakyčiau, kad šedevras, nes šildomas jis mikrobangėje, bet paragauti buvo įdomu ir bado kirminui numarinti labai tiko. Nes tik tada kai karšta, gali išbūti iki vakaro nevalgęs, o po Etnos šaltuko apetitas greitai atsirado.

Šiandien maudytis jau nesinori, todėl užvažiuojame pakeliui į Taorminą, tačiau sukame ratus, bet nerandame kur palikti mašiną, todėl pamačius rodyklę į Castelmolą, paliekame Taorminos lankymą kitai dienai, o šiandien pasigrožime dar vienu aukštybėse įsikūrusiu ,,perliuku”.

Vėl kitoks, vėl labai gražus ir vertas aplankymo.

Vakarieniaujame namuose, nes tie arancini buvo visai sotūs, be to norime likusį vakarą praleisti su ,,milijono vertu vaizdu ‘‘

Ryte ant namo sienos randame štai tokį mielą gyventoją – gekoniuką, nors tokį pat, tik ant laiptinės lango turėjome ir anoje viloje. Šitas buvo užsiropštęs ant padžiautų drabužių, tai dar pačiupinėjom tas jo kibias letenėles 🙂

Ryte užsukame į miestelį, kuriame buvo ,,mūsų“ kavinė – Achi Trezza, nes pamaniau, kad atvažiuojam čia valgyti vakare, o dienos šviesoje taip ir nepamatysim viso grožio – taip vadinamų Ciklopų uolų apie kurias yra ir padavimas kažkoks, tik užsimiršta man greit tos visos pasakos.

Toliau važiuojame į Sirakūzus, tik čia mums šiek tiek pritrūko laiko, nes jam, pasirodo, reikia praktiškai visos dienos. Pirmiausia einame į archeologinį parką su vienu didžiausių pasaulyje romėnų amfiteatro griuvėsiais, kuris yra nemokamas, tada reikia grįžti atgal nemažą kelio gabalą prie stovėjimo aikštelės ir pirkti bilietus į likusią parko dalį.

Ten pagrindinis objektas, be abejo, yra Graikų teatras, pastatytas maždaug V a. pr. Kr. Jis yra didžiausias kada nors pastatytas tokio pobūdžio objektas, kurio 59 eilėse galėjo sutilpti apie 15.000 žiūrovų .

Taip pat garsioji uola, vadinama Dioniso ausimi, kur buvo kalinami belaisviai ir dėl labai geros akustikos, pasiklausoma priešų paslapčių.

Tada važiuojame į Sirakūzų senamiestį – Ortigia, kuris toks jaukus, kad norėjosi ten klajoti iki vakaro. Iš čia kursuoja laiveliai į šalia esančias salas – gražūs vaizdai reklaminiuose lankstinukuose, todėl čia tikrai būtų ką veikti visą dieną. Beje, tai graikų įkurtas miestas, jis visai kitoks, nei prieš tai lankyti.

Krantinėje, kaip ne keista, veikė restoranėliai, bet mūsų kompanija tik ką išsibarstė, susitarus kada susirenkame prie automobilio, tai minties pavalgyti ant jūros kranto atsisakėme. Čia paragavome šiam regionui būdingų granita ledų, kurie neva daromi iš Etnos ledo. Panašu į šerbetą, bet karštą dieną kavos granita labai tiko ir priminė graikišką frappe.
Iš Sirakūzų išvykome su jausmu, lyg kažką ten pamiršome – manau reikės kažkada grįžti ir sužinoti ką 🙂

Nors ir temsta, tačiau užsukame į Noto, kuriame pakliūname į kažkokią miesto šventę, kur su malonumu leidžiame laiką.

Tai jau Barokinio stiliaus miestas, kurių šioje dalyje ne vienas – Modika, Ragusa, tačiau kuriuose, kaip supratau, mes jau nebespėsime apsilankyti.
Manau nenustebinsiu pasakydama, kad Noto mums labai patiko, nors prieš kelionę jį buvau atmetus, kaip mažiau įspūdingą už kitus.

Vakarienė tam pačiam restorane, kur jau mus atpažįsta, tik perspėja: atsiprašom, bet jūsų stalas užimtas ir paruošia mums vietą lauke. Šiandien risotas su jūrų gėrybėmis.

Rytas vėl gražus, sunku užbaigti tuos vis nesibaigiančius pusryčius, nors ten daugiau ne valgoma, o relaksuojama vaizdais, bet laikas nelaukia.
Važiuojame į Alcantaros tarpeklį.

Perkame grupinį bilietą dešimčiai žmonių, nors mūsų ir 9, bet taip vis tiek pigiau, o po to, tą 10-tą dar ir parduodame vienai prancūzei.
Tai vulkaninių uolienų tarpeklis, kurio dugnu vingiuoja upelis. Lankytojams nedidelėje teritorijoje, gražiausioje tarpeklio vietoje, padaryti pėsčiųjų takai su mažytėmis apžvalgos aikštelėmis. Šlaitai apaugę kaktusais, o vanduo toks šaltas, kad sunku net kelias minutes išstovėti.

Vienintelis minusas, kad mažoka ten vietos ir prieš mus autobusu atvykusi didelė turistų grupė padarė kai kur nepraeinamus ,,kamščius“. Protingiausia būtų buvę pasėdėti kur nors pusvalandį, kad jie išsisklaidytų, bet juk nežinosi, gal tuoj naujas autobusas atvyks. Todėl vasarą ten turėtų būti ne kas, nors gražu, įdomu.

Pasivaikščioję trumpam prisėdame kavinėje – išgeriame kavos, kas užkanda picos gabalėlį, suvalgo ledų. Ragaujame Sicilijos žinomiausią desertą – cannoli, kurį išgarsino dar ,,Krikštatėvis“. Tai tešlos vamzdelis su rikotos įdaru, dažniausiai apibarstytas pistacijų riešutais. Dažnoje kavinėje šviežio įdaro prikiša čia pat, tik nusipirkus desertą. Nors rikota, tai ne mascarponė, nėra tokia riebi, tačiau po šio pyragaičio valgyti nenorėsite dar ilgai – man labai patiko, pirkau ne kartą, nors jis nepigus, apie 3 eur.

Pasistiprinę ir pailsėję bandome dar kartą ,,šturmuoti“ žymiausią Sicilijos kurortą – Taorminą.

Šį kartą randame požeminę aikštelę ir ieškome žymiausios vietos su graikų teatru, kurio vaizdas puikuojasi beveik visuose kelionių vadovuose, kai kur net ant viršelio. Sakyčiau, vizitinė Sicilijos kortelė.Tik gaila, kad po pietų kaip tik saulė švietė būtent iš tos vietos, kur turėjosi matytis Etna ir jūra, todėl žymusis vaizdas gavosi kitu kampu. Kadangi įėjimo kaina nemaža, gal 12 eur., tai dar suabejojome ar eiti, atrodo ne vieną teatrą jau matėme – bet gi čia tas ,,pats pačiausias“. Ir kaip visur kitur, vėl neteko nusivilti, labai gražu.

Temsta, važiuojame į Catanią, nes jau atrodė, kad gyvendami čia, jos nebepamatysime, todėl nors ir naktinę, nors ir trumpam, bet reikia apžiūrėti. Pastatome mašiną ir einame numanoma centro kryptimi, dar žemėlapį mašinoje palikau, tai vaikštome neramiai, nes neaišku kaip rasime automobilį.
Nors nieko labai įspūdingo iš jos nesitikėjau, bet prie naktinio apšvietimo mums ji labai patiko. Įspūdingos aikštės, bažnyčios, pastatų spalva nepanaši į nė vieno iki šiol matyto miesto, nes statyboms buvo naudojama juoda vulkaninė uoliena, o kad nebūtų per daug niūrus vaizdas, namų kampai ir langų nišos iš baltos uolienos, dėl ko miestas nepanašus į kitus, turi savo veidą. Tiesa, aplink Etną išsibarsčiusių mažų miestelių namai taip pat iš šios uolienos, tačiau mes ten nebuvome, todėl Catania buvo pirmas toks matytas.

Dar beklajodami netyčia papuolėm į ,,raudonųjų žibintų kvartalą”, bet į tokį, kad kirtom jį tik dėl to, kad 9-niese buvom, nes čia ne Amsterdamas, kur vaikštai kaip muziejuj, kur viskas gražu ir blizga, kur merginos kaip manekenės. Čia – net sunku apibūdinti, priminė lyg vaizdus iš kažkokio filmo, kur siaurose gatvelėse su žibintais prie durų stovi rankas susinėrusios žmogystos, kartais nesuprasi kokios lyties ir amžiaus, suteneriai šmirinėja, kažkaip net šiurpoka buvo, bet mums ten reikėjo link mašinos sukti, o į kurią besukam, visur tos merginos stoviniuoja – į vieną nėjom, į kitą, o trečią jau teko kirsti.
Tai štai, nors ir visokių įspūdžių per tas porą valandų apturėjom, bet Catania taip pat liko tame sąraše, kur reikėtų dar dieną pasivaikščioti, kažko man lyg pritrūko, greičiausiai laiko. Nes ten vien ant suolelio sėdėdamas gali tiek visko pamatyti, ten gyvenimas verda, veiksmas visur vyksta, įdomu buvo stebėti vyrus besibūriuojančius prie ekranų – vienu metu ir futbolo varžybos vyksta ir kažkokia loterija, kur jie labai ten dalyvauja, nes tuose loterijos punktuose daug žmonių būdavo, gal kokio ypatingo laimėjimo visi laukė, o gal populiaru pas juos lošti.

Paskutinę dieną važiuojame vėl Sirakūzų kryptimi į piečiausią salos tašką. Ten labai norėjau pamatyti netyčia atrastą ir mažai lankomą, bet labai žavų seną žvejų kaimelį – Marzamemi. Man pačiai labai tokios vietos patinka, kur viena aikštė, viskas alsuoja praeitimi ir laikas teka lėtai.

Atsisėdi tokioje vietoje prie kavos puodelio ir atrodo daugiau nieko nereikia. Ten paragavome labai skanaus kavos ledų deserto.

Pasivaikščioję, paskutinį kartą važiuojame į paplūdimį, kuriame norime pasveikinti vieną keliauninką, kuris vėl, kaip ir prieš 2 metus, kelionėje švenčia savo gimtadienį. Tik spėjusį persirengti, vyrai jį, pagriebę už kojų ir rankų, bei pasiūbavę 24 kartus, įmeta į vandenį, tada sveikiname, geriame šampaną.

Atsisveikinę su jūra, vykstame į Scicli, kuriame panašiai, kaip kažkada lankytoje Materoje, dalis pastatų yra olose.

Pakeliui stabtelime labai gražioje vietoje – Passero kyšulyje, pamatome, kad po simpatišką pilaitę, vaikštinėja turistai, einame ir mes. Ten būnant labai daug klausimų iškilo, tačiau atsakymus į juos radau tik grįžus namo.

Pasivaikštome po Scicli, norėjome dar į restoraną, įrengtą oloje, užeiti bet jis nedirba, kada atsidarys neaišku, tai pasigrožėję miestu, važiuojame į ,,savo restoraną“, kuriame padavėjai pradžiugina, kad ,,jūsų stalas šiandien laisvas“ ir dar po skanių pietų, pavaišina citrinų šerbetu. Nors nuotaikos jau ,,čemodaninės“, ryt 4.30 keltis, tačiau vis tiek užsivakarojame, keliame taures už šaunių atostogų pabaigą 🙂

Šia gražia nata galėčiau ir baigti, bet, kad nebūtų toks didelis skirtumas tarp tobulų atostogų ir grįžimo į niūrų lapkritį ir darbą, tai tokiai ,,aklimatizacijai“ turėjom šiek tiek ,,stresiuko” – kas padėjo nusileisti iš padebesių ant žemės:)

Pirmiausia, nors išvažiavom tikrai anksti ir laiko net paklydimams turėjome pakankamai, bet pirmą ir paskutinį kartą mūsų GPS nerodo kelio, nepagauna palydovo ir tiek. Sukam ratus, pradedam nervintis, net ir mano ramusis brolis pradeda isterikuoti. Sakau, matėm porą kartų tą oro uostą, važiuojam bet kur, rasim reikiamą kryptį, o po to atsiras ženklai. Nors laiko turim, bet vis tiek neramu. Staiga technika atsigauna, oro uostą randam. Tada vėl tenka pasinervinti, nes trise išėję, niekaip neranda kur palikti mašinos dokumentus ir raktus. Vėl tas prakeiktas Locauto mus nervina. Visų dėžutės normalios, o jų yra tik skylė raktams įmesti, o dokumentus tenka grįžti į aikštelę ir palikti mašinoje, nors draudimas to nerekomenduoja daryti, o už mašiną, vagystės atveju, 11000 lt. užstatas užšaldytas. Bet ką darysi, tenka palikti taip. Lyg to būtų negana, nors prasidėjo laipinimas, du ponai, vėluoja. Aš iš pykčio visa mėlyna, nesuprantu kaip galima paklysti tokiame mažame oro uoste – bėgu kelis kartus ieškoti. Visi jau autobuse, o jie be daiktų, be pasų sėdi, pasirodo bare, nes nutarė tuos rytinius nemalonumus ,,nuplauti brendžiuku“ ir prarado laiko jausmą. Nežinau ką daryti, nes jie kalbos jokios nemoka ir kažin ar žino per kur mes skrendam namo ir kaip bilietus nusipirkti. Sūnus pasilieka ir bėga dar kartą jų ieškoti. Antrą kartą patiriu vėlavimo į lėktuvą stresą ir antrą kartą viskas baigiasi laimingai. Trečias gali ir nemeluoti.
Aklimatizuotis padeda ir Bergame žliaugiantis lietus, o mes net skėčių neturime, todėl važiuoti į miestą, kaip planavome, atsisako net tie, kurie jame nebuvę. Tas 4-5 val, dauguma praleidžia šalia esančiame prekybos centre, o mes su vyru pasiliekame saugoti lagaminų. Išgeriame skanios kavos, suvalgome po arancini, kuris primena tobulas atostogas, nuostabioje saloje.

Arrivederci!

Vila prie Catania

I dalis