Oro uoste nugirdau:
-Nežinau, kaip čia taip atsitiko, bet aš turėjau išlipti Berlyne, – sako senolis Geteborgo oro uoste personalui, – neturėjo taip atsitikt.
– Tai jau tikrai neturėjo, – atsako jam personalas ir kraipo galvą.
– Tai ką man dabar daryt?
– Eik, sėsk ir lauk, diena tau vis tiek sugadinta, man lėktuvą reikia sulaipint.
Vataitau, galvoju sau tyliai. Kokiu būdu senolis sugebėjo įlipti ne į savo lėktuvą, kažkaip susirasti „savo“ vietą ir sėkmingai nuskristi. Negirdėjo senolis nei kabinos personalo, nei kapitono, kurie turėjo bent keletą kartų pakartoti, kur link skrenda lėktuvas. Mistika kažkokia. Reikėjo galų gale boarding pass‘a skenuot prieš lipant į lėktuvą.
Prisiminiau va tokią trumpą istoriją, kurios pabaigos nesulaukiau, nes mane kaip tik sulaipino į minėtą lėktuvą į Briuselį. Bet šiandien ne į Briuselį. Šiandien atostogos. Spontaniškos, vėl.
– Matai, kokie pigūs bilietai į Pizą? – aną dieną sako žmona
– Jau matau, – sakau ir spaudžiu book.
Italijoj taprušvenčiu gera. Beveik vasara mūsų supratimu. Tokia ne pati geriausia, apie plius penkiolika, bet vasara. Šiandien ryte plikledis, problemos su eismu, nuo kelių nuvažiavę sunkvežimiai ir autobusai. Žodžiu, tikras gruodis. Pats šlykščiausias, kai dieną lyja, o nakčia šąla. Ateini ryte prie auto ir reikia kirtiklio ledui, kad duris kažkaip atsilupt ir visai nemylint gamtos burzginti variklį, kol šūdas nutirps, nes su kirtikliu bėgiot aplink nėra jokio noro. Nesakau, kad gamta ir jos tarša nereikia rūpintis. Atvirkščiai, labai reikia, nes, va, sniego šiaurėje nėra, tai nuo praeitos žiemos per vasarą po pjuvenom saugotą atsikasė ir paklojo, kad būtų slidininkams (trū story). Bet visa Europinė žalia politika pasirodo buvo tik gražus politinis burbulas. Putleris puikiai žinojo, kad niekur mes nuo jo nepabėgsim – energetika visai ne jokia ne žalia. Nebent rusišką naftą ir dujas prilyginti žaliai energijai. Tikiuosi, kad dabar kažkas pradės keistis.
Pizoj buvom. Keletą kartų. Bet ar gali Pizos būti per daug? Juolab, kad Pizai paskirta vos viena diena. Butą išsinuomojom Livorno. Tyčia taip. Labai patrauklių vietelių Toskanoje pilna bet kur nors už miesto nelabai norėjosi. Temsta anksti. Parsiradus trobon vakare nebūtų ką veikti, o laiko gaila. Galima važiuoti, bet tada visiems atostogos, o man vairuot. Livorno centre radom. Pačiam. Galima bus vakarais paslampinėt palei uostą, frykų paieškot. Ar užkąst ką nors skaniai. O jei ne, vyno paragaut.
Skrendam ryanair‘u. Įdomi kompanija ir puikus biznio modelis. Galima ką nori sakyt, bet net visi arogantiški SAS‘ai ir panašiai kopijuoja, nes nekopijuodami daryt biznio nesugeba. Pvz. Briuselio oro linijos net kavos nebeduoda. Nori, nusipirk. SAS‘as irgi nebeduoda trumpesniuose skrydžiuose. Ir gerai, nes duodavo ne kažką. Praėjo tie laikai, kai lėktuviniu maistu galėjai kažką nustebinti.
Kita vertus – labai gerai mes gyvenam. Lėktuvo maistu nenustebinsi. Influencerių kava už 15 eurų gal dar nustebintum ką nors. Bet ne lėktuvo bizalu. O visai neseniai skrisdami suvalgydavom viską ir giminėms pasakojom, kaip mus gerai maitino. Lauktuvių parveždavome šokoladuką. O dar anksčiau, pamenat, rinkdavom tuščias skardines ir ant sekcijos piramidę statydavom, kad visi svečiai matytų, kokie mes kosmopolitai ir kiek visko esam daug matę.
Turim tendenciją pamiršti. Pamiršti, kaip „gerai“ tada gyvenom ir kaip „blogai“ gyvenam dabar – valdžia bloga, Sorošas blogas, pindosai ir žydai viską valdo, elektra brangsta, vakcina jobana. Nors vakciną irgi jau pamiršom.
– Sakiau, kad nereikia skiepytis. Paprastas gripas. Va, prasirgo visi ir nereikėjo jokios vakcinos.
Aiškina viena vakcinų specialistė, nesuprantanti, kad ji dar gyva tik dėl to, kad likę pasiskiepijo. Nors vakciną jau pamiršom, sakiau.
Plius visų dvidešimt gal. Metėm megztinius į Fiat‘o bagažinę. Fiat‘as iš Sixt, didelis. Burbulas toks. Nesakykit man, kad modelio nežinau. Žinau. Tingiu rašyt. Didelis. Ir juodas. Ieva taip sako.
– Mašina didelė, tai pimpalas mažas? – klausia šeima.
– Nei mažas, nei ką. Normalus. Netgi didokas, – sakau.
– Mažas, mažas, – žvengia visi.
– Nebūtumėt visi tilpę į mažą. Tyliai, stresas man vairuot, – sakau sukdamas iš autonuomos.
– Čia tėtukui blogiau už Stokholmą, – nerimsta komentuotojai.
– Blogiau, – atsakau ir kaupiuosi į kelią.
– Kas ant kito sako, ant savęs pasisako. Kam kas skauda, – aidi komentarai iš galo. Nekreipiu dėmesio ir vairuoju toliau į link Piazza dei Miracoli.
Stebuklų aikštė yra viena iš svarbiausių turistinių vietų Italijoje. Aikštė yra žinoma dėl savo bazilikos ir kitų architektūros paminklų, tokių kaip Pizos bokštas ir katedra. Ši vieta yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir yra itin populiari tarp turistų. Be bazilikos ir bokšto, Piazza dei Miracoli taip pat turi keletą kitų svarbių architektūros paminklų, tokių kaip Baptistery ir Campo Santo. Be to, ši vieta yra puiki vieta pasiplaukti ir pasigrožėti Pizos miesto vaizdais.
Pizos bokštas yra vienas iš svarbiausių architektūros paminklų Pietų Italijoje. Jis yra žinomas dėl savo neįprasto nukrypimo nuo vertikalės. Bokštas buvo pastatytas kaip Romėnų koloninė bazilika 1173 m., tačiau dėl žemės drebėjimų ir nekokybiškai parinktos vietos, jis pradėjo svirti. Bokštas tapo pasaulinė įžymybe po to, kai buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, ir dabar yra viena iš Italijos turistinių vietų.
Ten ir važiuojam. Viešbutis vis vien tik 18 val vakare. Bilietai nepigūs. Ieva nori į katedrą. Vaikai į bokštą. Pirkau tris bilietus į bokštą po 20 eurų, katedra įeina į kainą. Todėl pirmiausia mes trys iš penkių einame į katedrą, palikę mažuosius laukti, o į bokštą kiek vėliau. Beveik už dviejų valandų. Spėsim ką nors suvalgyt.
Pirma vieta netinka. Antroje neparašytos kainos. Trečia vėl netinka, nes siūlo picas, o kai kam norisi ko nors kitko. Kažkur belenkokioje vietoje susėdom, su baltom staltiesėm, todėl, turbūt, nepigiai. Nei meniu surašytas, nei kainos, bet jau nerūpi.
– Visada su jumis taip.
Kas spagetti, kas picą, kas tortellini, kas lazaniją – labai gardu. Ypač mano – makaronai su kriauklelėmis. Nei per daug, nei per mažai. Iki kažkokios vakarienės išgyvensim.
Katedra labai didinga, paskaitykit istoriją. Tikras suvalkietis papasakotų, kad patekti galima ir nemokamai. Ten yra toks kampelis pasimelsti. Nebandžiau, ar angliškai galima pasiprašyti vidun pasimelst. Itališkai, mačiau, įleidžia. Tik iš kampo nelabai kas matosi.
Bokštan lipau su vaikais. Jei esate Pizoje, must visit. Bet daugiau, negu vieną kartą, nėra jokios prasmės nei reikalo. Smagus lipimas per šimtmečius nutrintais laiptais, puikus vaizdas į Stebuklų slėnį bei miestą. Bet penkių minučių užtenka. Nebent norite viršuje atsisėsti ir mėgautis. Kaip azijiečiai, su pieštukais ir piešimo albumais. Eskizų pasipaišyt. Iš viršaus niekas nevaro. Galit susimokėt 20 eurų ir būt, kiek širdis geidžia. Mes dar turim ką veikt, todėl skubam žemyn.
Paspaudžiau GPS bet kur link jūros, nes laiko dar turim. Link Pisa Marina. Miestelis, esantis Pizos provincijoje. Žinomas dėl savo gražios jūros pakrantės. Populiari vieta tarp turistų, kurie mėgsta plaukioti, maudytis ir pasigrožėti gražiais vaizdais. Pisa Marina taip pat turi keletą aukštos klasės viešbučių, restoranų ir barų, kurie yra populiarūs tarp vietinių ir turistų.
Dar tiek visko pasakoti, o jau šitiek prirašiau. Pisa Marina buvom kažkada 2019 metais. Pasakojau. Man nagai niežti, o šeima nieko nemato. Nemato, kad buvom ir keliai jau pravažinėti. Neištvėriau.
– Ar pamenat, kaip čia sukinėjomės ir ieškojom kur pavalgyt? Va čia, aplink šitą bažnyčią. Čia vienos krypties eismas, kur nežinojau, kaip važiuot tada. Čia tas restoranas, kur per pietus nedirbo.
– Jo jo, pamenam, pamenam. Dabar pamenam. Mes čia kažkur gyvenom netoliese.
– Čia gyvenom, – rodau.
Gerai buvo. Piza netoli, jūra prie pat. Pusryčiai šviežiais pyragėliais ir kava iki šiol sapnuojasi, nors tada taip ir neatrodė.
Dabar jau tikrai į Livorno.
Livorno yra miestas Italijoje, esantis Toskanos regione. Jis yra antros pagal dydį Toskanos jūros uostas miestas po Genujos. Livorno yra svarbus prekybos, pramonės ir turizmo centras. Mieste yra daug istorinių pastatų ir meno vertybių, tokių kaip Medici fortas ir XVII a. pastatyta miesto centrinė aikštė, Piazza della Repubblica. Be to, Livorno yra žinomas dėl savo garsiųjų pliažų, tokių kaip Viale Italia ir Terrazza Mascagni, ir dėl savo įvairių restoranų, kuriuose galima paragauti tradicinių Toskanos regiono patiekalų. Livorno yra populiari turistų atostogų vieta, ypač vasarą.
Parkuojamės kažkur centre. Valanda – palei eurą. Uostamiestis su frykais ir kažkokiais turgeliais. Kaip tik man. Elisa mūsų laukia kiek vėliau, tai klaidžiojam po miestą. Likus geram pusvalandžiui iki check-in bandom važiuoti arčiau Bell la Casa dei Nonni. Kur tau. Klaidžiojom geras 45 minutes. Anksčiau Italijoje patikrinta logika, kad jei yra ženklas, kad kažkas tiesiai, tai ir bus tiesiai, net jei ženklas dingo, čia – negalioja. Ratais važiuojam, o auto priglaust nėr kur. Parkingai pilnėja, ženklai visur, o prisiparkuot nėra kur. Ji, Elisa, mūsų laukia šeštą, o mūsų nėr.
– Aš bute. Aš jūsų laukiu. Parkingas čia ir čia, – gaunu žinutes per booking.com, parkuodamas auto kažkokiam požeminiam parduotuvės garaže. Jei viskas ok, pasidalinsiu koordinatėmis, kad jums nereikėtų braidžiot po miestą.
– O, mano dėdė Švedijoje, Suecia, gyvena jau 15 metų, jei aš turiu problemų, tai jis man padeda. Aš angliškai blogai. Čia tualetas, čia jūsų miegamieji. Čia aš pusryčius. Čia jei kažko truks, rašykit. Jei turit whatsapp. Jei neturit, per booking, nes jums į Suecia – brangu. Bla bla, bla bla, bla. Blogai su anglų man.
– Tu užsičiaupk, – galvoju. Duok raktus ir eik jau.
Viskas. Į parduotuvę kokios nors vakarienės ir vyno, ir gult.
– Bbž, kažkur pamečiau telefoną, – sako brangioji.
– Tai iš laikrodžio paspausk, kad paskambėtų.
– Išsikrovė.
– Tai gal auto?
– Gal.
Einam iki auto ieškot telefono. Pakeliui Carro prainformavo, kad telefonas yra. Ačiū D. Į parduotuvę ir labanakt.
Ryt važiuosim valgyt ledų.
Šeima, kaip visada, miega iki paskutinių gaidžių. Ir dar ilgiau. Čia gaidžių nėr, bet yra kažkokių išprotėjusių žuvėdrų, kurios rėkia ant stogų, kaip žmonės. O jei jos nerėkia, tai skamba bažnyčios varpai. Ačiū aukščiausiam, kad bent pastarieji skambėt pradėjo ne vidury nakties. Gulėt skauda šonus, todėl lipu pirmas virti mocca. Tik sau kol kas. Italai namie espresso geria, bet rečiau, negu mes įsivaizduojame. Va, vakar, kavinėje, kur prisėdome suvalgyti ko nors skanaus ir atsigerti kavos, paprašiau dvi kavos. Ir gavau ne ką kitą, o dvi mažas espresso. Ieva nervuojasi:
– Vėl jie privarvino du lašus. Prašyk didelės kitą kartą.
Bet vakar buvo vakar. Šiandien rytas prasideda, kaip sakiau, skania kava.
– Kavos, kavos, – ateina sms.
Puolu virt, bet žmonai – iš aparato. Mocca, smarkiai intensyvi. Barsis, kad vėl maža. Ačiū aukščiausiam, kad bažnyčios varpai ne mane vieną prižadino. Vienok kol išsikuitėm, gerokai įdienojo. Už parkingą susimokėjau beveik 16 eurų. Bet vakar būčiau ir 20 davęs, kad tik priglaustų kur nors.
Auto išėjom dviese su Tomu. Po gerų 30 minučių pradėjom gaut visokius gąsdinančius sms, o vėliau ir skambučius:
– Tai kur jūs, pyyyp, esat?
O esam mes kažkur aplinkui. Bandom vis arčiau privažiuot. Be šansų. Arba vienos krypties eismas, arba eismas draudžiamas, arba eismas draudžiamas be specialių leidimų. Ratais vis nutoldami, priartėdami ir vėl nutoldami. Logika, kad mums reikia dešiniau, todėl ten reikia sukti, negalioja visai. Dešiniau pasukęs gali atsidurt už 3 km.
Kažkaip radom. Vienok arčiau, negu 150 metrų rasti nepavyko. Bet ir tie metrai – didis pasiekimas.
Važiuojam link San Gimignano. Kažkaip man pasivaideno, kad mes ten jau buvo, tik nepavyko pasivaikščioti, mat atžalą anąsyk užmigo, bet ne, pasitikrinau blogą, ten buvo Colle di Val d’Elsa. Visai šalia, bet ne San Gimignano. Dar tuomet svajojau aplankyti Ferrari muziejų. Tada neaplankiau, bet aplankiau kitam Italijos pasakojime bloge. Už besipildančias svajones. Dvigubai. Va, bevažiuojant žmona iš galo šaukia:
– Negali būti, Agnė Jagelavičiūtė numirė. Dar vakar mačiau instagrame, – ir pradeda gūglinti, nes netiki. 42 metai moteriškei.
Aš vairuodamas galvoju, kad niekada žmogus nežinai. Atidėlioji ką nors geresniems laikams ir pamiršti džiaugtis tuo, ką turi šiandien. Ne, tvoros šiaudais tverti, kaip toj senoj pasakoj, nereikia. Ir planuoti, ir svajoti reikia. Bet nereikia pamiršti džiaugtis tuo, ką turi šiandien. „Va, nusipirksiu teslą, tada būsiu laimingas. Va, nusipirksiu antrą teslą žmonai, tada būsiu dar laimingesnis. Ir kaimynas pagarbiau žiūrės.“ Jaučio kakas, kaip sako jankiai. Planuokit, bet džiaukitės tuo, ką turit, o ypač – vieni kitais.
San Gimignano – nuostabus miestelis. Parkingas protingai išspręstas ir sąlyginai nebrangus. Nereikės niekur klaidžioti ir ieškoti pigiau. Užbėgu už akių, bet mums kainavo 2.5 euro – pigiau, negu porcija ledų, prie kurių dar grįšiu.
Smagus pasivaikščiojimas miestelio – tvirtovės gatvėmis ir mes centre. Nuostabus oras, mums pasisekė, ir šviesa. Fotografui šviesa – svarbiau už orą.
Apie ledus – miestelyje keletas ledainių, bet ne visos – pasaulio ledų čempionės. Rinkitės teisingai. Ledai super skanūs. Italai į ledų valdytojus žiemą žiūri kreivokai, bet kokia čia žiema, kai termometras šešėlyje rodo 16, o ant saulės su megztiniu – karšta.
Gelato yra šaldyto deserto tipas, panašus į ledus, tačiau jis paprastai gaminamas iš pieno, grietinėlės ir cukraus pagrindo ir plakamas lėčiau nei ledai. Dėl to gaunama tankesnė ir kreminė tekstūra, o želato skonis dažnai būna intensyvesnis ir ryškesnis nei ledų. San Gimignano yra daugybė amatininkų želato parduotuvių, kuriose naudojami vietiniai ingredientai ir tradiciniai metodai, kad sukurtų daugybę skanių skonių. Kai kurie iš populiariausių San Gimignano skonių yra šokoladas, pistacijos ir lazdyno riešutai, taip pat neįprastesni skoniai, tokie kaip stracciatella (šokolado traškučiai) ir zabaione (kreminio kremo skonio). Nesvarbu, ar esate klasikinių, ar labiau eksperimentinių skonių gerbėjas, San Gimignano tikrai rasite kažką, kas atitiktų jūsų skonį.
San Gimignano – must visit jei esat kažkur nelabai toli. UNESCO paveldas, kaip ne kaip.
Valgyt visi lyg ir nori, bet apsispręst ir susitart negali, todėl važiuojam toliau. Pasisukinėjom po Poggibonsi, bet viskas uždaryta iki šeštos po piet ar panašiai. Italija.
Monteriggioni – dar vienas UNESCO paveldas. Miestelis ant kalvos, apjuostas gynybine 13 amžiaus siena su 14 bokštų. Ne Pisa, bet smagu. Vienok specialiai čia dvi valandas nevažiuočiau. Bet buvom netoli – aplankyti buvo verta. Tik labai viskas sukomercinta. Kadangi viskas labai kompaktiška, tai belikę tik užkandinės, galerijos ir panašiai. Vienas kitas autentiškas užkampis yra, bet reikia nebijot lįst ten, kur turistai nelenda.
Itališki keliai – atskiras pasakojimas. 40 ženklas? Na ir ką? Kamera? Visi draugiškai sulėtinam. Bet tik trumpam. Aš jau prisitaikiau. Namie bus sunku grįžti atgal į teisingą vairavimą. Itališkas nėra teisingas. Taip, reikėtų kiekvieną gavusį vairavimo pažymėjimą, čia priverstinai išsiųsti pasimokyti vairuoti. Ir taip nevairuoti namie. Pvz. pagal rodomą posūkio signalą gali atskirti, kas yra užsienietis, o kas – vietinis. Nors ne, negali. Aš ne vietinis, bet antrą dieną vairuoju beveik, kaip vietiniai. Na, netoli to. Kaip vietiniai aš niekada nevairuosiu.
Taip ir parvairavom. Kol galinė sėdynė pūtė į akį.
Trumpas pit stop‘as parduotuvėje ir lekiam gamint kažko valgyt. Vakarienei improvizuota Cacciucco alla Livornese žuvies sriuba. Susukau tokį savo variantą, bet jei „whatever is the catch of the day“ tinka originaliame recepte, reiškia Cacciucco alla Livornese.
– Jei taip skanu būtų namie, valgyčiau jūros gėrybes, – sako carnivore Ieva. Ir dar paprašo. Geriausias komplimentas.
Gurkšnoju vyniuką, rašau eilutes ir pats sau pavydžiu. Ir Agnės gaila.
Nesimiega, panašu, tik man vienam. Nors keliuosi gerom dviem valandom vėliau, negu į darbą. Negaliu daugiau gulėt. Senatvė artėja, turbūt. Nors kai senatvė priartės, turbūt džiaugsiuos, kad net iki beveik aštuonių kažkada sugebėdavau miegot.
Visi pagaliau sukilo, bet niekas šiandien nieko nenori veikt. Vaikai pavargo nuo vaikščiojimo ir nori nieko neveikt. Aš visą dieną vaikštau iki parkingo ir pratęsinėju mokėjimus. Bankrotas kažkoks. Naktį kaina gera, o dieną – nelabai. Kita vertus – tauposi degalai.
Į pagrindinį turgų išėjom pėsčiomis. Viskas čia, Livorno, šalia. Turgus neblogas, visko yra, tik nei pro kur nepigiau. Gerokai brangiau. Gal kažkokie čia ekologiški produktai, kuo aš labai abejoju. Pirkėjų netrūksta. Seneliai perka po du apelsinus, vieną baklažaną ir dar šio bei to. Ir keliauja sau ramiai namo, su kokiu nors senokai skalbimo mašinos nemačiusiu šuniu. Matyt vaikšto čia ne vienerius metus. Su visais pasikalba. Pardavėjais ir pirkėjais. Iš lėto, niekur neskubant. Savotiška dienos atrakcija. Ruošiesi, puošiesi, perkiesi, eini namolio. Veiksmo – visai dienai.
Aš prabėgu pro eiles gana greitai. Lauke – kelis kartus didesnis plotas, užimtas daržovėmis ir skudurais. Žmonės perka.
Valkataujam po miestą ratais. Tai į kokią parduotuvę, tai į kitą nosį kišam. Nieko gero. Ne, supraskit teisingai, blogo irgi nieko. Viskas yra, bet viskas – kaip visur. Po parduotuves slampinėti jokio noro neturiu. Nei reikalo jokio.
Apėjom centrą keletą kartų skersai ir išilgai. Užklydom ir į Fortezza Nuova.
Fortezza Nuova – tvirtovė. Ją XVI amžiuje pastatė Medičių šeima, kuri tuo metu buvo miesto valdytoja. Tvirtovė buvo skirta apsaugoti miestą nuo atakų jūra ir tarnavo kaip Medičių kariuomenės karinė bazė. Vėliau jis buvo naudojamas kaip kalėjimas ir kaip saugykla. Šiandien „Fortezza Nuova“ yra populiari Livorno turistų traukos vieta ir yra atvira visuomenei.
Pasivaikščiojimas nieko nekainuoja, tai ir gerai. Jei kainuotų, būtų nelabai gerai. Kažkada buvo didingas projektas. Šiandien – viskas pagriuvę kampuose ir ne tik. Smagu ateiti ir pasėdėti ant suoliuko, bet nesitikėkit kažkokių stebuklų.
XVIII ir XIX amžiais Fortezza Nuova buvo naudojama kaip kalėjimas, taip pat kaip sandėlis per Livorno uostą importuojamoms ir eksportuojamoms prekėms. XX amžiuje tvirtovė buvo restauruota ir atidaryta visuomenei kaip muziejus ir kultūros centras. Šiandien Fortezza Nuova yra populiari Livorno turistų traukos vieta, žinoma dėl savo gražios architektūros ir turtingos istorijos.
Keliaujam pas paliktus.
Visą vakar vakarą iš šiandien rytą susirašinėjau su Eli. Eli – mūsų ramybės saugotoja ir buto prižiūrėtoja.
– Ojoj, pamiršau iš jūsų paimti duomenis registracijai. Ar galėtumėt atsiųsti vardus, pavardes, gyvenimo vietas, batų numerius, mėgstamą maistą? – (juokauju, žinoma, dalinai).
– Galėčiau. Vaikštau dabar. Kai grįšiu, atsiųsiu tau pasų nuotraukas.
– Thank you, thank you. Jei turi problemų su šiukšlėm ar trūksta kažko pusryčiam, just let me know. My English is bad. I am sorry.
– Turim šiukšlių. Planuojam išvažiuot iki 11 ryt.
– OK, būsiu 11.
Italija čia. Nebuvo 11. Vaikus primokiau, kad jei ateis Eli, nebijot ir įsileist. Ir Eli primokiau, kad vaikai čia. Kad nebijotų.
Neatėjo Eli 11. Neatėjo ir 12. Mes spėjom pareit. Net tada neatėjo.
Parašė, kad vėluos, nes skauda nugarą ir kaklą. Bloga diena Eli.
– Excuse me, I was late. I am coming on foot so I will get the trash your are missing something latte briosce
Kalba netaisyta. Man tai labai smagu. Labai šarminga – Eli. Atsiprašinėja dėl savo kalbos kas minutę, bet kalba nesustodama. Kalba geriau, negu ji pati galvoja, bet kalba be jokių kablelių ir taškų (taip pat ir rašo, matėte aukščiau), todėl reikia stengtis, kad nepamesti jos loginės linijos.
Atėjo Eli:
– Aš paimsiu šiukšles va pienas o turit dar kavos aš galiu papildyt ar jums labiau mocca patinka o duonos turit dar ir duonos papildysiu o tualete visko užtenka
Kaip sakiau – be taškų ir kablelių. Aš tik linksėti spėju ir kartais įterpti OK.
– Tra ta ta tra ta ta, – tęsia Eli.
Kaip įlėkė, taip ir išlėkė.
– If you need something just write me on whatsapp if you have whatsapp or in booking if you don‘t have sms is expensive better booking or whatsapp.
– OK, OK, Eli. I know how to reach you.
– Ciao, – ir išrūko su savo skaudama nugara ir mūsų šiukšlėm.
Atsiputę, pailsėję šeima reikalauja maisto. O ir prie ekranų nusibodo jau sėdėt. Turiu visokių lankytinų vietų. Toli niekas važiuoti nenori, o ir vakaras tuoj – nėra prasmės. Todėl Montenero funikulierius.
Montenero funikulierius jungia miestelio centrą su Montenero šventove, esančia ant kalvos su vaizdu į miestą. Funikulierius buvo pastatytas XIX amžiaus pabaigoje ir nuo tada veikia, veždamas lankytojus ir vietinius žmones į kalną, į Montenero šventovę.
Montenero šventovė yra katalikų šventovė, skirta Mergelei Marijai ir yra populiari katalikų piligrimystės vieta Italijoje. Šventovė yra ant kalvos su vaizdu į Livorno miestą ir pasiekiama Montenero funikulieriumi.
Bilietus galima nusipirkti apačioje. Pusantro euro. Korteles teoriškai priima, bet praktiškai – ne. Sumečiau monetomis ir kaip tik spėjome. Viršuje susizgribau pagalvoti, kaip nusileisime. Bilietų aparato nėra. Info skelbia, kad aktyvuotas bilietas galioja 70 minučių. Pakankamai, kad pasigrožėti vaizdu į Livorno ir jūra. Mažai, kad kažkur pavalgyti. Teks važiuoti atgal sutelpant į tas 70 minučių.
Bandėme susirasti vietą pavakarieniauti. Panašu, kad italai mieste fine dining neužsiima. Valgo pyragėlius arba gatavą picą ir neturi problemų. Jei nori kažko rimtesnio, nei Italian fast food, turi labai paieškoti. Ne, aš nesu prieš Italian fast food. Puikus maistas. Italai maisto pagadint nemoka, net jei stengiasi. Bet planas buvo susirasti kažką vienu laipteliu rimčiau. Kad paragauti vietinių skonių. Centre ir niekur nevairuojant. Nes tik priparkavau Fiat‘ą ir judint iki ryto nenoriu.
Vienok vakarienė vėl pavyko. Jei neskaičiuoti kiek parūkusios mėsytės, kurią pamiršau orkaitėje. Bet visi jau buvo sotūs ir niekas dėl jos neverkė.
Kur nuvažiuoti paskutinę dieną? Į Florenciją, žinoma. Apie Florenciją galima pasakoti labai daug. Atskira tema. O jei dar įterpti šiek tiek istorijos, tai ir romaną galima parašyti. Aš tiek tikrai nesiplėsiu. Juolab, kad kažkiek jau pasakojau anksčiau.
Myliu Florenciją. Keletas tokių miestų sąraše, kur niekada nenusibosta ir visada atrandi kažką naujo. Pvz Stokholmas, Londonas. Žinoma, Florencija. Ne, ne visi didmiesčiai. Kai kurie kažkuo labai ypatingi. Kitaip.
Tik bėda su eismu ir jei dar šiek tiek prakaituojant vairuoti visai galima, tai jokiais GPS geriau netikėti. Visi veda per draudžiamas zonas, kur reikia specialių leidimų. Šiaip taip prisiparkavom prie geležinkelio stoties, kur ir praeitą kartą (žr. kitą Italijos pasakojimą). Ne visi parkingai prie stoties lengvai pasiekiami, todėl rekomenduoju turėti planą prieš važiuojant.
Cattedrale di Santa Maria del Fiore man visada užima kvapą. Ir ne man vienam. Palazzo Vecchio su Michelangelo Dovydu, Ponte Vecchio. Nors vaikams labiau patinka Ponte Santa Trinita – Šv. Trejybės tiltas su ledaine ant kampo, kur pasak vaikų, ledai skanesni, negu pas pasaulio čempionus.
O pietūs Piazza di S. Firenze – buvo nuostabūs. Ypač šeima įvertino risotto ai frutti di mare. Nei vienas neišdrįso užsisakyt, bet kitą kartą gal išdrįs.
Florencija – įkvepia kūrybai.
Tuscany, oh Tuscany, land of rolling hills and vineyards green,
Where the sun shines bright and the air is fresh and clean.
From the cities of Florence and Siena,
To the quaint towns and villages in between.
The art and culture of this beautiful place,
Are a feast for the eyes and the mind.
With the famous Uffizi Gallery and the Duomo of Florence,
And the stunning landscape of the Chianti wine region, hard to find.
But Tuscany is not just about art and beauty,
It’s about the food and wine, oh so fine.
From the famous Chianti Classico to the mouth-watering truffles of San Giovanni,
Tuscany’s cuisine is truly divine.
So come, dear traveler, and visit this paradise,
Where the landscapes, art, food, and wine are all worth the price.
For Tuscany is a place like no other,
A true treasure of Italy’s golden sun.
Ne, kūryba ne mano, o dirbtinio intelekto. Privalėjau išbandyti. Italic stiliumi – dirbtinio intelekto darbas. Pradžioje – lietuviškai su nedideliai gramatikos pataisymais. Vėliau – angliškai ir google translate. Poezija – angliškai nekišant nagų visiškai.
Pradėjus žaisti, nurovė stogą. Google pakeis greitai, jei google nieko savo neparodys. Vėliau supratau, kad DI kartojasi kažkiek. Nieko keisto. Jo duomenų bazė baigiasi 2021 metais. Plius lietuvių kalba dar kreivoka. Nors nusiimu kepurę. Google translate iki šiol nėra perfect, o DI tik prasidėjo. Vienok nusibosta naudoti vietoj google. Žymiai įdomiau jam užduoti kažkokių kūrybinių užduočių. Pvz parašyti poemą Šekspyro stiliumi apie Toskaną. Rezultatą matote aukščiau. Nuostabiame amžiuje gyvename.
Kavagne 
Aruna 
pirmas