Breša. Į šį miestą norėjau jau seniai. Dar nuo tų laikų, kai mano mėgstamiausiu rašytoju tapo (vienu jų ir tebėra) Remarkas. Apie Brešą jis rašė knygoje „Dangus neturi išrinktųjų“. Nežinau kodėl, bet perskaičius tą knygą Breša atsidūrė „būtinai ten nuvažiuosiu“ sąraše. Taigi… po jau (I dalyje) minėtų pusryčių skubam į stotelę. Kaip ir vakar, paprašius bilieto, vairuotojas numoja ranka. Sėdam. Važiuojam.
Kelionė iki Brešos autobusu trunka pusantros valandos. Ne dėl to, kad ji toli, o dėl to keisto miestinio-tarpmiestinio autobuso. Stoja jis beveik kiekvienoje Sirmionės stotelėje, kiekvienoje Desenzano stotelėje, Lonato ir dar ten kažkur. Skubant jis gal ir ne pats geriausias pasirinkimas. Bet žinojom, kad jis tiek laiko važiuoja. Mums juk atostogos! O ir pro langą pasižvalgyti tuose miesteliuose visai smagu – beveik kaip miestų turistiniai apžvalgos autobusai.
Atvykus į Brešą klausiame vairuotojo, ar iš tos pačios stotelės važiuos atgal. Taip, sako, – o jei norit ir bilietą stoty galit nusipirkti. 🙂 Tai taip ir likom nesupratę – streikavo jie, ar tik tingėjo bilietus pardavinėti? Nu kas ten tuos italus supras?
Mano Brešos valandinis planas buvo toks: iki 12:00 Šv. Agotos bažnyčia (St.Agata, atvira lankytojams iki 10:45 (arba vėliau po 16:00 val. ar pan., kas mums nebetiko kaip ir su kitomis bažnyčiomis), piligriminė bažnyčia Madonna delle Grazie (atvira iki 11:30 arba kažkada per vėlai), bažnyčia SS Faustino e Giovita (atvira iki 11:00), Katedra ir Rotonda (iki 12:00). 12:00 jauki pertraukėlė – puodelis kavos. Tada pilis. Po to (atvira (tą dieną vėl) nuo 14:00) SS Maria della Carita bei S Cristo bažnyčios ir link namų.
Visai gerai toks valandinis planas.
Taigi iššokę iš autobuso greitai žingsniuojame pirmojo objekto link. Šv. Agotos bažnyčia. visai šalia Vitorijos (Vittoria) aikštės. Aplink zuja motociklai. Policija. Kas čia? Kas čia? Aikštė pilna žmonių. Mašinų! Va tokių:
Norisi kiekvieną apžiūrėti iš visų pusių. Kiekvieną! Pasirodo, vyksta Tūkstančio mylių (Mille Miglia) lenktynės! O čia dalis viso renginio. Pirmosios vyko 1927 metais Nuo Brešos iki Romos. Dabar tai tik istorinės. Gražios tradicijos labui.
Oooo…. kur mes skubėjom? Šv. Agotos bažnyčia? Lyg išmesti iš vežimo studijuojam miesto planą. Bažnyčia čia pat. Graži? Nuostabi!
Valandinio plano vejami pėdiname toliau. Gražios, jaukios Brešos gatvelės….
Ir mane labai sužavėjusi Madonna delle Grazie bažnyčia.
Ir beveik bėgte lekiam į SS Faustino e Giovita bažnyčią. Turim 10 minučių. Arba, arba. Spėjam! Raktais skambinantis prižiūrėtojas (vos ne dangaus vartų Pertas) mus nulydi nepatikliu žvilgsniu. 11:00 – žvilgsnis: eikit lauk! Na, gerai, einam. Pamatėm ką norėjom.
Mintyse svarstau: dar tik vienuolikta. O įspūdžių jau kiek! Šiek tiek sumažinę tempą Brešos gatvelėmis miname Katedros link. Senoji ir naujoji. Gražu ir didinga.
Po to planuota pertraukėlė.
Ir pilis.
Rašiau, kad Veronoje beveik visur reikia mokėti. Brešoje, lankydami šiame pasakojime aprašytus objektus, neišleidome nė euro. Nors Breša taip pat turi savo nuolaidų kortelę (berods 15 eurų), bet mums jos neprireikė.
Taigi pilis. Gali vaikštinėti po kiemus, kiek nori ir kur nori. Informaciniai stendai tyliai pasakoja pilies istoriją. O pats miestas rodos toli toli. Pilies viduje įsikūręs ginklų muziejus (šis mokamas, bet ginklai mūsų nedomino). Dar prisėdame lauko kavinukėje šalia pilies. Kaštonai sega į plaukus savo žiedus… pavasaris.
Nuo kalno leidžiamės vėl į miestą. Sukame link Maria della Carita bažnyčios. Viduje mus pasitinka senyvo amžiaus vyras. Klausia, kokia kalba kalbame. Ir ima pasakoti apie bažnyčią. Apie Brešą. Bet kaip pasakoja! Na, ne pasakoja, o gyvena tuo, ką sako. Net pavydu.
S. Cristo bažnyčią pabaigai pasirinkau ne atsitiktinai. Einant jos link, o tiksliau ten, kur ji ir stovi, yra kampelis tikriems senosios Italijos mylėtojams. Kapitolijaus šventyklos liekanos. Didinga antika.
Čia pat yra ir Brešos miesto muziejus įsikūręs buvusio vienuolyno pastatuose. Jo nelankėm, bet jei kelionių vėjai mus čia vėl nublokš, būtinai apžiūrėsim. Nes skaitydama visus lankstinukus jau gailiuosi, kad neužsukom. Na, bet, nieko – visko nesužiūrėsi. Apžiūrime S. Cristo bažnyčią. Graži sienų tapyba, bet labai labai reikia renovacijos.
Grįžtame į lodžijos (Loggia) aikštę.
Šiek tiek pasisukiojame čia ir skubam autobusų stoties link. Juk reikia dar ir bilietą įsigyti 🙂
Autobusas, vakarienė, labanakt…
Į Mantują nutariame važiuoti mašina. Valandinio plano neturėjau. Tik norą – jei bus geras oras – pasiplaukiojimas laivu. Juk Mantują supa trys dirbtiniai ežerai. Apmaudu tik, kad dar nežydi lotosai. Viename iš ežerų yra didžiulis lotosynas (jei taip galima pavadinti) ir kai jie sužydi, ten galima patekti laivu. Nemačiau, bet jau nuo minties darosi silpna :-).
Rodos jau ne pirma kelionės diena ir įspūdžių pilnos makaulės – Mantuja mus pakerėjo.
Pirmiausia apžiūrime Erbe aikštę. Labai graži Sant.Andrea bazilika. Prieš ją – Rotonda ir bokštas su astronominiu laikrodžiu. Bokšte įkurtas laiko muziejus.
Pėdinam toliau Sordello aikštės link. Ši – didžiulė. Bet nepaisant dydžio labai jauki. Prisėdame vienoje iš lauko kavinukių. Žmonių daug, bet jie paskęsta aikštės dydyje ir kažkokioje keistoje šioje aikštėje tvyrančioje tyloje – lyg žiūrėtum filmą be garso. Na, gerai, aikšte pražygiuojanti grupė darželinukų buvo garsą įjungusi. Ir vėl ramu. Gal atostogų nuotaika kalta? Rodos sėdėtum ir sėdėtum. Ir vėl sėdėtum ir dar sėdėtum…
Na, bet kiek galima? Reikia apžiūrėti katedrą. O po to dar pasiieškoti laivelio. Saulė svilinte svilina, kaip be vandens?
Perkame laivui bilietą. Kaina 9 eurai. Kerinčiai besišypsanti bilietų pardavėja muša į kasos aparatą 20 eurų ir sako: dvidešimt. Mes: neaaa.. 18. Oi, tikrai – 18. Su bilietais rankose ieškom laivo ir juokaujam: ta turbūt irgi streikuoja… vieni nieko neima, kiti ima per daug 🙂
Na, kas ten tuos italus supras.
Plaukimas laivu trunka pusantros valandos. Plaukiant atsiveria graži miesto panorama, o vėliau tokia ežeriška gamta.
Ramu. Turi visaip save „judinti“, kad neužmigtum. Bet čia vėliau, nes pradžioje laivo kapitonas ne pasakojo apie ežerą ir Montują, bet tą informaciją šaukte šaukė. O kai informacija pasibaigė, prasidėjo relaksas.
Po pasiplaukiojimo turim dar šiek tiek laiko. Apžiūrim pilį. Joje įsikūręs archeologijos muziejus. Šv. Barboros baziliką galima apžiūrėti nemokamai.
Dar pavaikštinėjam Mantujos gatvelėmis ir namo.
Vakarienė ir labanakt 🙂
🙁 šiandien važiuojam namo… Rodos dar tik atvažiavom.
Oras geras. Atbulom kojom lipam į mašiną. Na, bet reikia dar kur sustoti… reikia! Jau žinom – stosim Klaterne. Lenkiu rankų pirštus – nė nebesuskaičiuoju kiek ten sykių buvom. Ir ramia širdimo pro šalį pravažiuoti negalim.
Bet… O? O gal? Lacizė? Juk jos sienas nuglosčiau žvilgsniu vos atvykus prie Gardos ežero. Man Gardos ežero miestelių favoritas buvo Malcezinė. Tačiau, po Lacizės… na gerai – abu.
Užsukom čia anksti. Jaukiose gatvelėse atsidarinėja kavinukės, krautuvėlės. Kažkas prasišluoja kiemą, kažkas išsitraukia naują dienos laikraštį. Palydimi „buon giorno” klaidžiojame gatvelėmis.
Sakau: va čia tai mano miestelis – ramu… tai ne Sirmionė. Maniškis sako: anksti dar… Na taip, jis buvo teisus. Po valandos miestelis pradėjo pilnėti… ir pro vienus vartus ir pro kitus – visi vidun. Tik mes link mašinos.
Gėriuosi pro mašinos langus slenkančiais vaizdais.
Ir, žinoma, Kalternas.
Apie jį nebepasakosiu, esu jau rašiusi.
Vakare – namai namučiai.
pirmas 
Kavagne 
Aruna
Vaizdai nuostabūs. Būtų smagu, jei ir kitomis kelionėmis pasidalintumėte )
Tikrovėje beveik viskas daug gražiau 🙂 Ypač ežerai, nes nuotraukose kalnai susilieja su dangumi ir nebelieka to vaizdo, kurį pamačius sugebėjau tik ištarti „Och”.
Kelionių įspūdžiais mielai pasidalinčiau, bet į paskutines keliones (išskyrus šią, į Peru) vykau su Xgenomu, tad ir įspūdžiai Xgenomo tinklalapyje. Ten ir nuotraukų daug, kur kas geresnių nei mano, nes būdavo bendražygių mėgstančių ir mokančių fotografuoti.
Kiekvieno moguas žmogaus įspūdžiai vis kitokie. Ir nuotraukos kitokios. Jau vien todėl verta rašyti )