Šį savo pasakojimą norėčiau pradėt nuo tokio oficialaus pareiškimo : Aš mėgstu akcijas. Labai mėgstu. Tikrai, nemeluoju 🙂 Barcelona mums prasidėjo rugsėjo pirmąją, kai Wizzair paskelbė minus 20% kainas bet kuriam skrydžiui, perkant bilietą tik tą dieną. Kadangi žmonai bet kokiu atveju iki metų pabaigos reikėjo išnaudoti visas likusias atostogas, mat tokia įmonės politika, (žinau, kvaila politika, bet nieko nepadarysi – kieno balius, tas ir muziką užsako) neužtruko daug laiko nuspręsti, jog daug geriau ir palankiau yra tas atostogas paimti tada, kai pats nori, yra pigių bilietų ir noro jais pasinaudoti, užuot laukus, kol valdžia išgrūs „atostogauti“ lietaus, debesų ir purvynų periodu. Taigi, vos pasiekę tokią išvadą, pasiieškojom kompanijos, kurią šiuo atveju sudarė tik mano uošvė, susiradom pigesnius bilietus, ir suma sumarum paskutinę spalio savaitę skyrėm Barcai ir jos apylinkėms.
Turiu pasakyti, kad savaitės atostogos dėl skrydžio laikų gaunasi teoriškai netgi ilgesnės, bent jau taip buvo mūsų atveju – iš Vilniaus lėktuvas išskrido penktadienį apie 18 val., o parskrido kito penktadienio naktį (na, formaliai jau šeštadienį). Taigi gavom ir savaitę Katalonijoje, ir dar porą tingių dienų grįžę į kasdienybę.
Pagaliau išaušus lauktajam penktadienio vakarui, tiesiai iš darbų lekiam į oro uostą. Lėktuvas nevėluoja, ir po maždaug keturių valandų mes jau leidžiamės Barcelonoje – netgi ne Gironoje, o pačiame El Prat‘e! Terminale praėję gerą kilometriuką, ar bent jau puskilometrį tai tikrai, išeiname į lauką. Nepaisant to, kad saulė jau nusileidusi, į mus padvelkia šiltas ir malonus brizas. Termometras mus džiugina : šiuo metu Barcelonoje – 19 laipsnių šilumos. Jėga!
Tiesa, kartu su šiltu vėju gavom ir pirmą nerimo dozę. SolMar autonuomoje turėjom rezervavę mašiniuką, tačiau kadangi oro uoste savo automobilių jie nelaiko, standartinė procedūra yra tokia : praneši jiems savo reiso numerį ir laiką, lėktuvui nusileidus, išeini iš terminalo, eini į autobuso stotelę tarp terminalio B ir C, paskambini duotuoju numeriu, atvyksta nuomos transportas, nuveža jus iki įmonės ofiso, ten sutvarkai popierius, pasiimi savo automobilį ir važiuoji, kur geidi. Manau, nuovokesnieji, dažniau keliaujantys ar tiesiog pažistantys ispanus jau suprato, kur yra silpnoji šio metodo grandis 🙂 Taip, būtent „paskambini duotuoju numeriu“. Mums prireikė maždaug dvidešimties minučiu, panašaus skaičiaus bandymų ir gan solidaus kiekio nerimo, kol galų gale darbuotojas teikėsi pakelti ragelį. Aišku, nuvykę į ofisą pamatėme, kad ne taip ir keista, jog tiek laiko reikėjo skambinti – dirbo tik vienas žmogus, o telefonas skambėjo, skambėjo, skambėjo, skambėjo… Ka gi, už šį „fintą“ SolMar‘ui tikrai reikia uždėti riebų ir didelį minusą, tačiau teisybės dėlei reikia pripažinti, kad automobiliukas buvo apynaujis, tvarkingas, o svarbiausia – tikrai gera kaina (~90 Eurų savaitei be draudimo, arba mūsų pasirinktas variantas ~130 ar 140 eurų su pilnu draudimu netgi padangoms ir stiklams, kas šiaip nėra įprastas ar bent jau dažnas variantas, plius, jokios franšizės autoįvykio atveju).
Taigi, galų gale pavykus prisiskambinti, per maždaug dešimt minučių mūsų paimti atidardėjo įmonės autobusiukas, dar dešimt minučių užtruko nuvažiavimas iki ofiso, dešimt minučių popierių tvarkymui bei apmokėjimui ir Vualia! – mes jau sėdime savo mašiniuke, kurį kelionės metu meiliai praminėm „Kibiriuku“ – mat tai buvo Opel Corsa 1.2L varikliu.
Su savim į kelionę pasiėmėm gps‘ą, tad vos paėmę automobilį, suvedėm adresą ir iškart patraukėm link „namų“, mat išsinuomavom apartamentus Blanes kurortiniame miestelyje, Costa Bravoje, iki kurių nuo oro uosto buvo apie 80-90km.. Kadangi darbo diena, skrydis ir ypač automobilio medžioklė ganėtinai nuvargino, nusprendėm pažintį su Katalonija pradėt nuo kito ryto.
Be didelių trukdžių pasiekę apartamentus, iš administratoriaus, kuris nekalbėjo absoliučiai jokia kita kalba, kaip tik katalonų – kas, pripažinkit, ganėtinai keista, turint omeny jo darbo pobūdį – pasiėmėm raktus ir nužingsniavom įkurti savo štabą visai ateinančiai savaitei. Užėjom, apsidairėm : paprasta, nedaug daiktų, bet tvarkinga, yra kur pasigamint valgyt, šaldytuvas, didelis balkonas-terasa į jūros pusę su puikiu vaizdu, žodžiu, kaip sandėris trims žmonėms už 140 Eurų savaitei – viskas geriau, nei buvo galima tikėtis.
Sekančią dieną praleidom tinginiaudami : oras puikus, saulė šviečia, alus skanus, vynas skanus, ispaniški kumpeliai ir kita produkcija skani, gyvenk ir mėgaukis. Beleisdami laiką balkone, pastebėjom po apačia reguliariai patruliuojančias kates. Numetus porą gabaliukų mėsos ir/ar sūrio, jos nepasididžiavo, kitą rytą vel nepasididžiavo, na, žodžiu, į savaitės pabaigą buvom pasiekę tokį savitarpio supratimą, kad kiekvieną laisvą akimirką, ypač ryte, katytė sėdėdavo įbedusi akis į mūsų balkoną ir laukdavo pusryčių 🙂
Jei kas prisimenat mano praeitų metų pasakojimą apie Lanzarotę, galbūt būsite užfiksavę, jog ir ten turėjom savo „maitintinį“ : balandį, kurį per dešimt dienų prisijaukinom tiek, kad pritrūkom viso labo poros-trejeto dienų, ir jis būtų pradėjęs lesti iš delno. Taigi, žvelgiant iš pradžių į Lanzarotę, o dabar į Kataloniją, peršasi išvada, jog frazę „susidraugauti su vietine fauna“ aš suprantu galbūt šiek tiek per daug tiesiogiai 🙂
Į pavakarę išsiruošėme artimiau susipažinti su Blanes. Gyvenome visai greta centro, per porą šimtų metrų nuo jūros, tad pernelyg daug nesukę galvos, patraukėm į pakrantę ir greta jos vedančias kelias gatveles. Kadangi Blanes yra gan tipiškas kurortinis miestukas, tai pernelyg daug po jį vaikščiot netraukė, nes daugmaž nutuokėm, ką pamatysim, ko galima tikėtis, o ir turimos žinios bei gps nerodė, kad jame būtų kokių nors labai svarbių/gražių/įspūdingų ar dar kitokių lankytinų vietų. Be viso kito, į pavakarę dar pakilo vėjas, tad pernelyg daug nevaikščiojom, susiradę jaukų suolelį šalia paplūdimio truputėlį paplepėjom, ir patraukėm atgalios, žinodami, kad sekančią dieną nuo pat ryto planuojam pajudėt kurkas daugiau.
Sekančią dieną patraukėm pasiblaškyti po apylinkes ir dar šiek tiek toliau. Kadangi buvome ištroškę vaizdų, užuot nuo Blanes patraukę greitkeliu Gironos kryptimi, nusprendėme padaryti lanką ir prasivažiuoti pakrante iki Saint Feliu de Guixols, tuo pačiu pravažiuodami Lloret de Mar bei Tossa de Mar, kuriame dar sustojome prekybcentryje nusipirkti ledų, ir kur pirmą kartą akivaizdžiai susidūrėm su žodžiu „siesta“. Negana to, kad ten buvom per pietus, tai dar ir sekmadienį, todėl visas miestelis, visos gatvės buvo tokios tuščios, kad atrodė, jog specialiai buvo apribotas eismas, nes kažkas filmuoja filmą. Labai įdomus jausmas.
Grįžtant prie temos apie mūsų pasirinktą kelią, negaliu daugiau apie jį nieko pasakyti, kaip tik didelį didelį „REKOMENDUOJU“ – tik, dėmesio, reikia pasiaugoti ir nevažiuoti tuo keliu, jei tarp jūsų bus jautrių supimui asmenų – keturiasdešimt kilometrų nuolatinių bei gerokai ištęstų „kaaaaaaairėn-deeeeešinėn, vėl kaaaaairėėėn, vėl deeeešinėėėėėn“ gali gerokai sutrikdyti koordinaciją bei smagumą. Kita vertus, važiuojant serpantinais, kurie eina pačiu pajūriu, rimta dozė peizažų – garantuota.
Galų gale išsukę iš pakrantės keliuko įsiliejom į srautą, ir, pravažiavę Gironą patraukėm į šiaurės vakarus, link mūsų pirmojo kelionės tikslo – Besalu miestuko. Šį pavadinimą labiausiai įsidėmėti turėtų tiltų mėgėjai – Besalu labiausiai garsėja dėl savo įspūdingo XII amžiaus romaninio stiliaus pėsčiųjų tilto. Verta paminėt, kad man patiko ne tik tiltas, bet ir pats miestukas – nors ir nedidelis, bet labai jaukus, turintis gan įspūdinga, kaip tokio dydžio miestukui, bažnyčią, sinagogą, bei pagrindinę miesto aikštę, kurioje labai smagu gerti kavą. Nors akivaizdu, kad miestas gyvena vien iš turizmo, kainos nesikandžioja, kas tikrai turėtų pradžiuginti tuos, kurie norėtų čia praleisti atokvėpio valandėlę.
Apėję beveik visą senamiestį, kas neskubant ir geriant kavą užtruko gal tik kokią valandžiukę, patraukėm tolyn, link antrojo taško.
Šiuo momentu norėčiau paminėt ir mytrips.lt, mat sekantis taškas, Castellfollit de la Roca, kaip tik neužilgo prieš mūsų kelionę buvo įtrauktas į „Įdomybių“ skyrelį, kur aš jį pastebėjau, ir iškart panorau aplankyt. Taigi, ačiū tam, kas jį aprašė, ir nuo šio lyrinio nukrypimo grįžtam atgal į Kataloniją.
Iš Besalu patraukėm vakarų kryptim, kur už ~20 kilometrų ant didžiulės uolos tarsi iš jos išaugęs stovi minėtasis Castellfollit de la Roca. Kadangi gan plačiai jis aprašytas čia, aš pridursiu tik savo subjektyvius pastebėjimus : tai dar tylesnis, ramesnis ir kompaktiškesnis miestukas nei Besalu, jį iš esmės tesudaro dvi-trys gatvės, ir, nors ir mielas, bet „iš vidaus“ nėra kažkuo labai išskirtinis. Daug įspūdingiau jis atrodo žiūrint iš toliau, nors teisybės dėlei reikia pripažint, kad pačiam miestuko gale, ant uolos „smaigalio“ yra nedidelė apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria visai nebloga panorama, bet neskaitant jos ir gan simpatiško bokšto-laikrodžio miesto centre, daugiau nelabai yra į ką žiūrėti.
Vėliau mūsų sąraše dar laukė Saint Joan de les Abadesses, tačiau bevažiuojant link jo pradėjo temti, o gan smarkiai prapliupęs lietus reikalą visai sugadino, tad miestuką matėm tik pravažiavę per jį ratuką ir net neišlipę. Nepaisant to, pamačiau vertą dėmesio gotikinį tiltą, taip pat vienuolyną.
Patraukus atgal , lietus dar sustiprėjo ir tapo tokia liūtimi, kurios metu buvo neįmanoma važiuot greičiau kaip 40 km/h. Dėl to namo grįžom vėliau nei planuota, bet užtat bent jau kaip kompensaciją gavom žaibų simfoniją tiesiai virš jūros, prieš mūsų langus.
Sekančią dieną patraukėm į Barceloną. Kadangi Blanes yra geležinkelio stotis, nusprendėm, kad pirmyn-atgal suvažinėsim traukiniu. Bilieto kaina į abi puses yra apie 10 eurų, taigi mums kelionė viso atsiėjo 30 eurų, kurių tikrai buvo gaila, turint omeny, kad turėjom nuomotą mašiną. Visgi, šiek tiek išsigandom Barcelonos eismo, o ypač – parkavimo problemų, todėl traukinys atrodė geriausias variantas.
Kelionė iki pačio Barcos centro tetruko apie 80-90 minučių, ir štai, mes jau pasinėrę Katalonijos aikštės šurmulyje ir chaose. Kadangi mūsų tikslas buvo ne tik paatostogaut, bet ir „pasišopinti“, iškart patraukėm po aplinkines parduotuves. Vėliau, apsukę ratuką po visą aikštę, patraukėm link Sagrada Familia bažnyčios. Pakeliui link jos, per pusvalandį giedrą ir saulėtą dieną apniaukė debesys, ir matėsi, kad gręsia lietus. Na, galų gale spėjom pasiekti Sagrada su pirmaisiais lašais, ir… Na, nežinau kaip jums, bet man ta bažnyčia pasirodė tiesiog klaiki 🙂 Aš sutinku, kad ji netradicinė, įdomi, traukia žvilgsnį, bet tuo pačiu ji man pasirodė išpūstas burbulas, ir antrą kartą būdamas Barcelonoj net nesivarginčiau eiti iki jos.
Tuo pačiu momentu prapliupo lietus, tad prisėdom greta esančioj kavinėj išgerti vyno. Šiam nustojus, patraukėm tolyn, bet pasirodė, kad pradžiugom anksčiau laiko, ir lietus tebuvo paėmęs minutės pertraukėlę prieš savo pasirodymo tęsinį. Ką gi, neliko nieko daugiau kaip tik grįžti į centrą ir tęsti apsipirkinėjimą. Be viso to, pakeliui link centro dar pradžiugom pamatę ne vieną požeminio parkavimo aikštelę – valandos kaina ~2,3 euro, tad paskaičiavę supratom, jog sekančią dieną traukiniu nevažiuosim.
Iš ryto švietė saulė, nesimatė nė debesėlio, tad turėjom vilčių, jog lietus baigėsi. Į miestą patraukėm paprastu nemokamu krašto keliuku, užuot važiavę greitkeliu, todėl didelio vidutinio greičio išvystyti nepavyko. Pirmasis dienos tikslas buvo Guelio parkas. Sudėtingiausias reikalas susijęs su juo buvo būtent parkingas, mat šalia jo požeminės aikštelės nėra, ar bent jau nepamatėme. Taip pat gan sunku buvo važiuoti didelėmis Barcelonos sankryžomis ir keturiu juostų keliais, mat per daug kliovėmes GPS‘u – nors žemėlapiai ir buvo pilnai atnaujinti, dėl nemažo skaičiaus tunelių, prietaisas pastoviai prarasdavo ryšį – ir apie posūkį neretai sužinodavom tik tada, kai jau nebebūdavo galimybių į jį įvažiuoti. Kita vertus, man visdėlto visai patiko važiuoti tame didelio miesto sraute.
Vietą pastatyti automobiliui radome šoninėje gatvelėje už puskilometrio nuo parko įėjimo, tad pasidžiaugę tokai sėkme, nupėdinom link parko. Tai tikrai populiari vieta, iš kurios matosi didelės miesto dalies panorama, mat parkas yra gan aukštai ant kalniuko. Vistik, matyt dėl išvakarėse beveik visą diena prapliaupusio lietaus, parke buvo beveik sausakimša – priminė seną gerą Basanavičiaus gatvę Palangoje sezoninio piko metu, kai patogiausiai eiti kelią skinantis alkūnemis 🙂 Taigi, nors pats parkas tikrai neblogas, bet didelė minia gerokai apkartino apsilankymą ir paliko dvejopus įspūdžius.
Išvažiavę iš Guelio, nuvažiavom iki Katalonijos aikštės, greta jos požeminėje aikštelėje palikom savo transportą ir išėjom pasimalt po miesto aikštę be lietaus. Palikdami La Ramblą nuošalyje, įsukom į siauras, jaukias ir neperpildytas miesto gatveles, ir ši Barcelonos dalis man paliko kuo geriausius įspūdžius. Visada sakydavau, kad geriausius įspūdžius palieka ne bėgiojimas po lankytinus objektus ir vietas, o paprasčiausias betikslis klajojimas, kai niekur nereikia skubėt, kai sankryžoj gali sukt ten, kur diktuoja nuotaika, o ne žemėlapis, kai vaikštai ir paprasčiausiai mėgaujiesi atostogomis. Mano teorija manęs neapvylė ir šį kartą – iki šiol man Barcelona asocijuojasi būtent su šitu pasivaikščiojimu, su jūros krantine ir su gausybe atsipalaidavusių vietinių, apsirengusių FC Barcelona atributika.
Bevaikščiodami centre, pasiekėm ir Kolumbo paminklą, vietą, kurioje Kolumbas pirmą kartą išlipo iš laivo po to, kai atrado Ameriką. Ant pjedestalo iškeltas Kolumbas pirštu rodo kryptį : daugelis klaidingai mano, jog jis rodo į Ameriką, dar dalis mano, jog piršto kryptis – Genuja, Kolumbo gimtasis miestas. Iš tikro, konkrečios krypties nėra, ir, tiksliai nustačius kryptį paaiškėjo, kad Kolumbas rodo kažkur į Alžyrą. Tad greičiausiai pirštas nukreiptas tiesiog į jūrą, o ne kažkokia konkrečia kryptimi.
Prie pat paminklo Kolumbui prasideda (arba baigiasi, čia priklauso, kaip pažiūrėsi) įžymioji La Rambla del Mar, pagrindinė miesto pėsčiųjų gatvė, dar pagarsėjusi ir kaip kišenvagių rojus. Vienas labiausiai Ramblą garsinančių dalykų, neskaitant kišenvagių, yra mimai, tačiau mes juos pamatėm tik du ar tris – galbūt dėl to, kad jau vakarėjo, o gal jų tiek mažai kasdien ir tebūna. Taip pat viduryje Ramblos, šiek tiek pašonėje, įsikūręs Boqueria turgus – kaip pats turgus drąsiai pareiškia, „didžiausias ir įspūdingiausias turgus Europoje“. Na, dėl įspūdingumo nesiginčysiu – bet kuriam, užsukusiam į tą turgų dėl vienų ar kitų priežasčių seilė tikrai nutįs. Na, o dėl dydžio… Akivaizdu, kad tai pareiškę asmenys apie Gariūnus nežino 🙂 Na, bet jei sakydami „didžiausias“ katalonai turi omenyje didžiausią tik maisto prekių turgų, tada tebūnie, labai nesiginčysiu, galbūt tai ir teisybė.
Po Barcelonos, kitą rytą atėjo eilė aplankyti Figueres ir Dali muziejų. Kadangi labai akcentuot neigiamybių nenoriu, apsiribosiu pasakęs tiek, kad Dali muziejus man siaubingai nepatiko – vienintelis iš jo išlikęs stiprus įspūdis tebūvo „blemba, kaip gaila tų 12 eurų už bilietą“ 🙂
Kad ir kaip ten bebūtų, pavaikščioję po tylų, ramų ir šiek tik aplytą Figueres iš anksto suplanuotų tikslų daugiau neturėjom, todėl paėmę atlasą pradėjom žiūrinėt, kur čia dar galima būtų nuvažiuoti. Akys užkliuo už Cap de Kreus. Nusprendę ten važiuoti tikrai nesuklydome. Kreus iškyšulio apylinkės paskelbtos gamtos parku, ir tikrai ne veltui.
Pats iškyšulys yra labiausiai į rytus nutolusi Katalonijos, taigi ir visos Ispanijos bei Ispanijos pusiasalio dalis. Vietovė gan nuošali, tik keli nedideli kaimeliai aplink, todėl ir lankytojų nedaug. Negaliu nepaminėti itin vaizdingo keliuko, vedančio prie iškyšulio, kuris sukiojasi tarp milžiniškų alyvuogėm apaugusiu plotų, bei gausybės kaktusų, kurie užsiėmę alyvuogių neokupuotas teritorijas.
Artėjant prie iškyšulio žalumos mažėja, užtat daugeja grubių, aštrių akmenų, kas man labai primena vulkaninę Lanzarotės salą. Pasiekus iškyšulį paaiškėja, kad jame įsikūręs restoranas, aplink yra nemažai trasų pasivaikščiojimų mėgėjams, o pats iškyšulys panašesnis ne į Ispanijos, bet į Prancūzijos šiaurės vakarų pakrantę – Bretanę ir aplinkinius regionus. Mažai žalumos, daug rausvų, į jūrą įsiterpusių uolienų, apniukęs dangus ir, kaipgi be stipraus vėjo. Visgi, nepaisant šiokių tokių trūkumų, Kreus iškyšulys man – viena labiausiai patikusių Katalonijos lankytų vietų. Pavažiavę puskilometrį nuo iškyšulio dar sustojome jau minėtuose akmenų ganyklose, ir, radę apvalų akmenį, atstojusį mums stalą, susirengė šaunų pikniką.
Paskutinę kelionės dieną mus nuo pačio ryto pasitiko stiprus lietus. Tai nedžiugino, nes planavom išvyką iki Montserrat vienuolyno bei nemažą ratuką aplink – lėktuvas turėjo pakilti apie 9 vakaro vietos laiku, tad turėjom visą dieną praleisti kelyje, ir perspektyva visur susidurti su lietumi visai neviliojo. Laimė, pravažiavus šalia Barcelonos lietus ėmė silpti, o atvykus prie vienuolyno jau visai nustojo. Deja, bet praktiškai visą laiką, kylant į Montserrat kalną link vienuolyno, tvyrojo migla, dėl to nepasisekė pasimėgauti puikiais vaizdais.
Smagu bent tiek, kad pasiekus vienuolyną migla šiek tiek prasisklaidė, ir galėjome apmesti akimis visą panoramą, kuri, turint omeny vienuolyno aukštį, buvo tikrai įspūdinga. Į Montserrat vienuolyną norėjome atvykti apie vidurdienį, mat 13.00 vietos laiku kasdien pasirodo berniukų choras, rengiantis maždaug 10-15 minučių pasirodymą vienuolyno bazilikoje. Kadangi šis choras jau tapęs Montserrat simboliu, siūlyčiau esant galimybei susiplanuoti vienuolyno lankymą būtent tokiai valandai. Toje pačioje bazilikoje dar yra ir vienuolyno ekspozicija, į kurią įeiną El Greco, Dali, Pikaso darbai bei vadinamoji „Juodoji Madonna“ – tamsaus metalo Marijos skulptūra, neva pildanti norus tiems, kas bučiuoja jos ranką.
Iš Montserrat patraukėme piečiau, į Penedes apylinkes, garsėjančias savo putojančiu vynu. Iš esmės galima sakyti, kad tai yra ispaniškas Šampanės regiono atitikmuo. Kaip šampanu gali būti vadinamas tik šampanės regione pagamintas produktas, taip Cava gali būti vadinamas tik tradiciniu metodu pagamintas produktas. Pridejus faktą, kad ~95% „kavų“ pagaminamos būtent Penedes regione, galima gan drąsiai teigti, kad Cava – ekskliuzyvinis šio regiono produktas, kaip ir šampanas – Šampanėje.
Šalia regiono sostines, Vilafranca del Penedes, įsikūrusios kelios Cava gamyba užsiimančios įmonės. Iš principo, turint laiko ir noro, galima susiorganizuoti ekskursiją po rūsius. Viename iš jų apsilankėm ir mes. Kadangi po ne vienos valandos už vairo pasijaučiau nusikalęs, nusprendžiau tą pusvalandį snūstelėti, kol damos užsiims ekskursija, kurią joms pravedė mergina, nekalbėjusi niekaip kitaip, kaip tik ispaniškai ir kataloniškai – nepasiant to, kelių žinomų žodžių ir gestų kalbos supratimui užteko. Ekskursija nieko nekainavo, išskyrus tą sumą, kurią savanoriškai palieki jų firminėje parduotuvėlėje. Cavos gamybos procesas trunka ilgai, yra gan sudėtingas, ir, svarbiausia, visi keliolika ar net kelaisdešimt tūkstančių rūsyje laikomų butelių karts nuo karto turi būti vartomi, o daroma tai paprasčiausiu rankiniu būdu. Grįžus damoms ir papasakojus įspūdžius šiek tiek gaila buvo, kad nenuėjau, kita vertus, saugiai vairuot, manau, yra kur kas svarbiau, o tas pusvalandis ramybės ir pasnaudimo buvo tikrai naudingas.
Iš šio regiono jau patraukėm link Barcelonos. Tiesa, pakeliui dar stabtelėjom ir valandžiukę pavaikštinėjom viename iš Costa Dorada kurortinių miestelių – Sitges, vėliau greta jo dailioje pakelės aikštelėje su vaizdu į jūrą sudorojom vakarienę, o tada jau patraukėm į kelią galutinai, atiduoti savo Kibiriuką bei keliauti į oro uostą. Vargais negalais pavyko rasti, kaip iš aplinkelio išvažiuoti į mums reikiamą rajoną, atsižymėjom, mus vėl SolMar darbuotojas nutransportavo į oro uostą ir… atostogos baigėsi. Tiesa, baigėsi gerom pora valandų vėliau, nei planavom, mat lėktuvas gerokai vėlavo, todėl Vilniuje nusileidom tik apie 3 valandą nakties.
Apibendrinant – atostogos gavosi gan keistos : man nepatiko daug vietų, kurios sužavi daugumą Barcelonos lankytojų, bet vėlgi, pačiam sau netikėtai atradau nemažai vietų, kurios labai patiko. Taigi, suma sumarum, Barcelona ir Katalonija – vertos dėmesio vietos kiekvienam.
pirmas 
Kavagne 
Aruna