Italija: APLINK COMO EŽERĄ

Pastarąjį ilgąjį Vėlinių savaitgalį pasiryžome išnaudoti turiningai. Vigilija norėjo į Romą, aš – labiau dar kartą į Paryžių, o sutarėme dėl aukso vidurio – Milano ar kur nors netoli jo. Galop apsisprendėme dėl Como ežero, garsėjančio tuo, kad George‘as Clooney ten turi vilą ir ją laiko savo geriausia gyvenimo investicija. Na, gal ne tik tuo, bet kalbant apie šį ežerą tvarkos sumetimais to fakto praleisti negalima.

Pas Pierą, gyvenantį mažame miestelyje netoli Como, atvažiuojame vakare, tad programa niekuo neypatinga – prekybos centras, baltos lietuviškos mišrainės vakarienei gamyba ir, žinoma, vynas, kurio nenustojame gerti iki pat kelionės pabaigos. Piero didelėje virtuvėje, kurioje jis pastaruoju metu ir miega, nes serga, o joje šilčiausia, gurkšnojame vyną iki vėlumos ir dalinamės kultūromis (sharing cultures) taip sakant. Klausiame Piero tai kaip gi tą George‘o vilą rasti, nes gi reikia susipažinti, o jis mums sako, kad gal geriau mums eiti į jo mėgstamą restoranėlį, kur jis visada pusryčiauja – maistas ten nuostabus, bet itin brangus. Būtinai taip ir padarysime. Taipogi pasikartojame visiems žinomą tiesą, kad šiaurės ir pietų italai yra labai skirtingi – ne tik savo išvaizda, temperamentu, bet ir kalba, maistu, tradicijomis bei daugeliu kitų dalykų. Ir iš vis, tikrieji šiaurės italai netgi visai ne italai, o vakarų lombardai kaip pvz. Pieras, ar rytų lombardai, gyvenantys nuo Bergamo iki Gardos ežero, dar toliau – venetiečiai ar kaip ten. Žodžiu, Pieras kalba vakarų lombardų dialektu ir tuo didžiuojasi. Kalbai pasisukus apie maistą, viskas baigiasi tuo, kad susitariame rytoj vakare važiuoti vakarieniauti į Piero mėgstamą užeigą ir atrasti tradicinę lombardų virtuvę. Tiesa, išvažiuoti turime ne anksčiau nei 19 val. nes Pieras šiom dienom „sėdi ant biuletenio“ ir negali išeiti iš namų – jei darbovietės daktaras atėjęs patikrinti kaip jam sekasi sveikti neras jo namuose, Piero lauktų dideli nemalonumai. 19 val. darbo laikas baigiasi ir daktarams, bet anksčiau čia ir taip niekas nevakarieniauja, tad mums jokių problemų.

Como

Miestelis Como – mūsų kelionės aplink ežerą pradžia ir šios dienos tikslas, kuriame, anot Piero, sau gali leisti gyventi tik turtuoliai. Jis pats čia užaugo, bet vėliau persikėlė į mažiau išlaidų reikalaujantį mažą miestelį netoliese.

Iki Como keletą stotelių važiuojame traukiniu, bet užsiplepėję pražiopsome reikiamą ir atsiduriame Šveicarijoj! Chiasso – miestelis Italijos – Šveicarijos pasienyje, į kurį iš traukinių stoties įžengti galima tik praėjus pasų kontrolę. Kol sutrikę dairomės perone, prie mūsų prieina pasienietis klausdamas ką mes čia veikiame. Aiškiname, kad štai – pravažiavome savo stotelę, o jis savo ruožtu, kad „reikia pirkti bilietą atgal“. Nors vėliau dar padejavome, kad galėjome ir Šveicariją šiandien aplankyti, o vėliau išdidžiai pasižymėti ją kaip aplankytą profilio žemėlapyje, bet tuo metu tik nekaltai nusišypsome pasieniečiui leisdamos suprasti, kad mums viskas gerai. Apsisukam ir be jokio bilieto šokam į atgal važiuojantį traukinį.

Mūsų pasirinktas vagonas buvo visiškai tuščias ir itin gerai atrodantis net Italijos kontekste, todėl man kilo įtarimas, kad pataikėme į pirmos klasės vagoną. Čia prisiminiau seną istoriją, kuomet kadaise, prieš kokius penkiolika metų, važiuojant lygiai tuo pačiu maršrutu iš Como į Milaną, priėjęs bilietų kontrolierius išaiškino, kad su mūsų antros klasės bilietais šiame vagone mums sėdėti negalima; tada tos klasės man apskritai buvo naujiena. Jau nepamenu ar jis mums liepė pereiti į kitą vagoną, ar leido toliau važiuoti toj pačioj vietoj, bet baudos nemokėjome. Turbūt dėl tos istorijos dabar aš norėjau manyti, kad važiuoti be bilieto pirmos klasės vagone yra labiau pavojinga nei antros, bet Vigilija kartojo, kad niekur neinam ir liekam čia. Na, gal ir per daug išsiplėčiau su istorija, kuri baigėsi visai neypatingai – nors su nerimu skaitėme užrašą, grasinantį didelėmis baudomis tiek važiuojant be bilieto, tiek ne savo klasės vagone, niekas mūsų nepatikrino.

Šį kartą susikaupiame ir išlipame Como. Vaikštome ežero krantine, grožimės jį supančiais kalnais, klaidžiojame po miestelio senamiestį su jo senovinėmis gatvelėmis, katedra, bažnyčiomis, aikštėmis ir kitais gražiais dalykais, valgome gelato, gurkšnojame itališką kavą.

Žodžiu, nerūpestingas pasivaikščiojimas saulėtą rudenio dieną grožio apsuptyje. Beje, Como, yra gimęs volto išradėjas Aleksandras Volta, kurio garbei pavadinta aikštė, kaip taisyklė, su paminklu jos viduryje.

Tik su kava čia turiu problemų, mat kavą geriu tik su pienu ir esu pripratusi prie didelių puodelių. Čia net jei paprašau Late, man vis tiek ją atneša, mano supratimu, miniatiūriniame puodelyje, kas iš pagrindų drumsčia mano įprotį mėgautis kava ilgai. Galop neištvėrus paprašiau „kavos, kurią darote didžiausiame puodelyje“. Kelis kartus pakartojus prašymą kavinės darbuotoja vis tiek nesupranta ko aš noriu. Išsirenku didžiausią iš sustatytų puodelių lentynoje ir klausiu kokia kava jame ruošiama. Kapučino! Kadangi su pienu, tai tinka – ją vėliau ir gerdavau.

Vistik didžiausią įspūdį palieka aukštutinis miestas, į kurį iš Como keliamės funikulieriumi. Nežinau, ar toji miesto dalis priklauso Como, ar turi kitą pavadinimą, bet čia dalis gatvelių susipynę kalno šlaite, o tai reiškia, kad jos ne tik siauros, bet ir stačios, dažnai laiptuotos ir mums labai patinka. Čia net turtuoliai priversti važinėti kompaktiškomis manevringomis mašinytėmis. Apžiūrinėdamos siaurus kelių aukštų privačius namus, svarstome kaip atrodo toks gyvenimas ant kalno – namų erdvė atrodo išsprūdo iš pastato ir persikėlė už lango ežero pusėje.

Grįžtame namo, kur mūsų laukia dar vakar vyno svaiguly suplanuota kulinarinė išvyka. Piero mėgstamiausiame restoranėlyje staliuko rezervuoti nepavyko – viskas jau buvo užimta, važiuosime į kitą – irgi gerą. Dar savo miestelyje sustojame prie vienintelio vietinio bariuko ir išgeriame po stiklą aperitivo – kartoko spalvoto kokteilo su Apero arba Campari, neva apetitui sužadinti. Vakarų lombardų virtuvę atradinėsime netolimame Inverigo miestelyje esančioje „Tratoria Eda“.

Meniu čia nėra, atėjęs užeigos šeimininkas išvardija ką jie šiandien gali mums pagaminti. Anglų kalba čia niekas nekalba, tad Pieras imasi iniciatyvos. Kadangi esame trise, gausime tris primi piatti (pirmuosius patiekalus, kas mūsuose dažniausiai yra sriuba ar kokia mišrainė), kuriuos galėsime pasidalinti. Be butelio vyno, mums vienas po kito nešami didžiuliai bliūdai rissoto su baravykais, ravioli su sūriu ir pasta (makaronai) su itin lombardų virtuvei būdinga šerniena.

Kad valgydamos dejuojame iš malonumo turbūt nereikia minėti. Problema tik ta, kad po tokių užkandžių mes jau sotūs. Pieras toliau valgyti atsisako, na o mes pasiryžtame tęsti kulinarinę odisėją ir užsisakome po pagrindinį patiekalą – Vigilija renkasi lombardų virtuvės simbolį Cassoeula con polenta ,
aš – Ossobuco con polenta . Sužavėtas užeigos šeimininkas pritariamai linkčioja.

Po to, aišku, ilgai dejavome dėl perkimštų pilvų, todėl, o dar ir tradiciškai, mums atnešė grapos ir limonchello grafinus. Šie gėrimai, skirtingai nei aperitivo, padeda virškinti – vyrai paprastai geria grapą, moterys – saldų limonchello.

Pieras aiškina, kad vis tik normaliomis sąlygomis italai kas dieną taip nevalgo – tik per šventes ar šeimos susibūrimus. Nors mes kuo nuoširdžiausiai šventėme savo kelionę ir pan., desertui vietos skrandžiuose niekaip neberadome. 70 eurų sąskaita už tokią trijų žmonių vakarienę mane maloniai nustebino – tikėjausi kur kas didesnės. Netgi pagalvojau, kad ko gero Lietuvoje sumokėtume daugiau. Štai ką reiškia mažo miestelio užeigėlė, į kurią turistai neužklysta.

Grįžus į namus, be abejo, prieš miegą išgeriamas dar vienas butelis vyno, kurį taip susijaudinusios pirkome Como – negali likti abejingas, kai žinai, kad toks pigus vynas dar bus ir skanus. Toks, žinoma, ir buvo. Į mūsų klausimą ką be Bellagio reikia aplankyti Como pakrantėje, Pieras atsako, kad negalima praleisti Tremezzo ir Varenna miestelių. Tokiu būdu kitos dienos planas tampa aiškus:

Como – Tremezzo – Bellagio – Varenna – Lecco

Dar iš vakaro kelionę ežeru žadėjome pradėti kiek galima anksčiau, bet gavosi kaip visada. Po tingių pusryčių ir fotosesijos prie Piero sode augančių persimonų ir figų medžių, vos spėjame į 12 valandos lėtąjį keltą, išplaukiantį iš Como. Jis ne tik pigesnis, turintis erdvę atvirame ore, bet ir stoja maždaug kiekviename pakrantės miestelyje išlaipindamas – įlaipindamas keleivius lyg koks miesto autobusas.

Taigi, lėtai plaukiame ežeru gėrėdamiesi ežero, kalnų ir tapybiškų miestelių peizažu. Dar XIX a. pirmoje pusėje viename savo romanų Stendalis rašė apie šį ežerą ir man atrodo, kad tai vis dar tinka ir šiems laikams:

..šitiems stebuklingiems reginiams prilygsta, tačiau anaiptol nepralenkia jų garsiausias pasaulyje gamtovaizdis – Neapolio įlanka. Komo ežero krantuose nepamatysi, kaip prie Ženevos ežero, stambių žemės plotų, rūpestingai aptvertų ir dirbamų pagal geriausius žemdirbystės metodus – dalykų, kurie visada primena pinigus ir finansines operacijas. Čia aplink ežerą iš visų pusių kūpso kalvos, aukštesnės ir žemesnės, ant jų be jokios tvarkos guotais auga medžiai, žmogaus ranka dar nespėjo jų sudarkyti, neprivertė jų duoti pelno.

Išlipame Tremezzo ir tai dar vienas pakrantės perliukas su savo siaurų laiptuotų gatvelių labirintu kalno šlaite, senovine architektūra ir siaurų ilgų namų kiemuose augančiais persimonų medžiais. Pasivaikščiojimas tokiuose miesteliuose galima sakyti prilygsta laipiojimui po kalnus, bet dėl to tik dar įdomiau.

Sekanti mūsų stotelė – Bellagio. Miestelis kaip iš atviruko ne tik pilnas turistų spalio pabaigoje, bet ir mažų mielų parduotuvėlių su prekėmis suvenyrinėmis kainomis. Vėl laipiojame išpuoselėtomis gatvelėmis, fotografuojame, geriame kavą ir mėgaujamės saulėta rudens diena truputį nuobodžiai gražiame miestelyje. Kaip mano vaikai pasakytų – per gražiame, todėl neužilgo vėl lipame į keltą .

Galop atplaukiame į tikrą ežero perlą – Varenna.

Čia mus ištinka ekstazė. Nors tai ir dar vienas pakrantės miestelis, išsidėstęs ant kalno šlaito, todėl su siauromis laiptuotomis gatvelėmis, čia jaučiamės ypatingai – lyg pakliuvę į terpę, kur viskas vyksta savaime ir būtent taip, kaip reikia. Kai niekaip neradome TICo vietoje, kurioje jis turėjo būti, užklausėme gatvėje praeinančios merginos. Ši ne tik paaiškino, kad TICas jau nebedirba, pasakė kur yra traukinių stotis, parodė traukinių į Lecco tvarkaraštį, bet ir pardavė traukinio bilietus mums tiesiog idealiu laiku! Traukinys į Lecco atvyksta 19 val., o mes kaip tik tada esame susitarę susitikti su Marcel‘iu prie traukinių stoties! Žinoma, jei neminėsime fakto, kad traukiniai čia dažniausiai vėluoja.

Netikėtai už miesto sienos randame pasislėpusį paplūdimį. Grožimės ežero vaizdu su tolumoje boluojančiomis snieguotomis kalnų viršūnėmis ir galvojame kad esame kaip tik ten kur ir norime būti. Kai vėliau prisėdame viename iš pakrantės restoranėlių, prisimenu tik užburiantį vaizdą ir niekaip – čia valgyto maisto.

Viskas ir didinga, ir švelnu, viskas byloja apie meilę, niekas neprimena civilizacijos bjaurysčių. Kaimeliai atkalnėse skendi tarp didžiulių medžių, iš jų viršūnių išnirę dailūs bažnyčių bokštai žavi akį savo architektūra. Jei kur tarp kaštonų bei laukinių vyšnių kuokštų ir įsiterpęs nedidelis kokių penkiasdešimt pėdų pločio laukas, akiai malonu pasigėrėti jo augmenija, ir vešlesne, ir sodresne negu kur kitur. Štai ten ant kalvų gūbrių tave vilioja vieniši nameliai, tokie gražūs, kad kiekviename jų norėtųsi gyventi, o anapus kalvų prieš nustebusias akis išnyra Alpių viršūnės, nuklotos amžinu sniegu, ir griežtas, rūstus jų grožis tiek teprimena žmogui gyvenimo negandus, kiek to reikia, kad jis galėtų dar labiau mėgautis dabartiniais smagumais. Vaizduotę jaudina kažkur toli, po medžiais susigūžusiame kaimelyje aidintys varpo garsai: pasklidę virš ežero vandenų, tie garsiai sušvelnėja, nusidažo kažkokiu saldžiu liūdesiu, romumu ir tarytum byloja žmogui: „Gyvenimas trumpas, nebūk per daug išrankus, naudokis laime tokia, kokia pasitaiko, skubėk džiaugtis jąja“.

Tik nusipirkti bilietai į traukinį verčia judėti miesto siena link stoties vedančiu taku.

Į Lecco traukinys atvysta vėluodamas 5 min. Marcelio, pas kurį apsistosime, sutartoje vietoje nėra, o dėl skirtingų apmaudžių priežasčių neveikia abiejų mūsų telefonai, todėl negalime su juo susisiekti, bet galop mums kažkas mojuoja iš pravažiuojančios mašinos – viskas gerai. Marcel‘io vardas itališkai būtų Marcello (Marčelo), bet Marcel’is (Marsel’is), anot jo paties – ne italas, o kaip ir Pieras – vakarų lombardas. Jis ne tik kalba to krašto dialektu, bet dar daugiau – ir senąja, jau beveik išnykusia vakarų lombardų kalba (kuria, anot jo, šiuo metu kalba tik apie dvidešimt žmonių) ir svajoja apie Šiaurės Italijos nepriklausomybę. Nepriklausoma Šiaurės Italija turi ir buvusį(?)/būsimą pavadinimą, kurio, savo gėdai, neprisimenu. Marcelis vienas iš entuziastų, bandžiusių atgaivinti šią kalbą, kurį laiką su bendraminčiais leido laikraštėlį, tačiau jis nesulaukė didelio susidomėjimo ir po kurio laiko jo leidyba nutrūko. Sako, žmonės, nors ir pritardami Lombardijos regiono išskirtinumui, kalbos mokytis nenori. O faktas, kad ieškodami darbo ir geresnio gyvenimo, į šiaurę gausiai keliasi ir pietų Italijos gyventojai taip sumažindami ryžtingai nusiteikusių rinkėjų procentą, vargu ar leis kada nors išsipildyti Marcelio svajonei.

Šį savaitgalį Milane kaip tik vyksta keltų kultūros dienos, kurių renginiuose kaip tikras savo šaknų puoselėtojas, Marcelis stengiasi dalyvauti. Kviečia mus važiuoti kartu į šį vakarą Milane, Sempione parke vykstantį keltų muzikos koncertą. Mes, aišku, važiuojame. Baskų grupė groja žiauriai uždegančiai – vienu ar kitu būdu netrypčioti neįmanoma.

Lecco

Lecco ypatingas ne tik ežeru bei senąja architektūra, bet ir miestą supančiais kalnais, kuriuose populiarūs įvairaus sudėtingumo ir poreikių žygeliai, žiemą – slidinėjimas.

Iš Marcelio pasiūlytų žygio krypčių pasirenkame atsitiktinę ir kiek pasivaikščioję po miesto centrą, kopiame į kalną. Kažkiek pažygiavę ir pasigrožėję nuo kalno atveriančiomis panoramomis leidžiamės žemyn ir toliau mėgaujamės jaukia Lecco atmosfera.

Klaidžiojame po jaukiai šurmuliuojantį senamiestį, shopinamės gausybėje jo parduotuvėlių, gurkšnojame kavą su tipišku tos vietos desertu pavadinimu „mirusiųjų kaulai“.

Nuovargis daro savo, tad šį vakarą apsiribojame linksmybėmis savo rajone: butelis vyno namuose vietoj aperitivo ir vakarienė Marcelio mėgstamoje picerijoje netoli namų. Picerija, kaip taisyklė sausakimša, savo energingu triukšmu labiau primenantį kokį barą nei viešojo maitinimo įstaigą. Didžiulės ir skanios picos puikiai dera su skaniu vynu.

Pavalgę dar pereiname rajono barus užsisakydamos po stiklą gėrimo. Viename barų užsimezga pokalbis su vietiniu interesantu. Bet jis italas, čia atvykęs iš pietų ir mintis apie Šiaurės Italijos nepriklausomybę jam kelia tik juoką. Paskutinis baras užsidaro ir daugiau vyno mums nebeparduoda.