Ispanija. Oi, ne, Gran Canaria.

Prologas
Senokai kažkur keliavom. Paskutinį kartą berods į Italiją su šeima. O tai buvo daugiau negu prieš metus. Neįtikėtina, kad taip ilgai inkaras buvo nuleistas, bet taip jau kartais yra. Visada galvojau, kad vaikai trukdo keliauti – jie be abejo trukdo ir apie tai kalbėsiu toliau ir nuolat, todėl čia nesiplėsiu, bet jie trukdo kitaip – o visai, pasirodo, ne. Trukdo keliauti darbas. Metų pradžioje gavau pasiūlymą palypėti karjeros kopėčiomis. Tokių pasiūlymų, kaip žinia, neatsisakoma, taigi sprendimas aiškus. Ne, apie karjerą čia tikrai nekalbėsiu, nebijokit J Tačiau naujas pareigas lydėjo aibė kelionių po visą Europą. Gal ir neblogai atrodo iš šono, bet dauguma kelionių buvo tokios intensyvios, kad daugiau nieko be fly in – hotel – fly out ir nemačiau. Tiesa, vieną kelionę vasarą turėjome. Namo, į Lietuvą. Tik kelionės namo nesikotiruoja kaip kelionės, nes tai darbas, o ne atostogos. Bet nėra to blogo, kaip sako protingi ainiai.
Pasiėmiau, kaip jau supratot, pagaliau normalias atostogas. Ir pagaliau užsisakėm kelionę. Visada subjektyviai buvau prieš Ispaniją, bet kur dar žiemą nuvažiuosi, jei ne į Kanarų salyną. Raminu save, kad kaip Kreta, tai ne Graikija – Gran Canaria, tai ne Ispanija. Iš karto skubu priminti, kad mano „prieš Ispaniją“ yra visiškai subjektyvi ir garantuotai neteisinga nuomonė, kurią kada nors pasistengsim paneigti.
Kelionę užsisakėm gruodžio 2 dieną ir iš karto pradėjom skaičiuoti dienas iki sausio 2-os. Pasiruošimas, kaip dažniausiai pas mus būna – bendras susipažinimas. Kažkodėl šį kartą nebuvo lengva. Atrodo, sala, kaip blynas apvali, 60 km skersai ir išilgai – visos vertos vietos vos ne google žemėlapiuose turėtų būti sudėtos. A nei velnio. Nepavyko niekur rasti gero gido ar kelionės aprašymo su 1, 2, 3, 4… koordinatėm ir paaiškinimais. Peršasi išvada, jog: visa sala – vienas didelis perlas arba visa sala – vienas didelis all inclusive „rojus“. Laikas greit parodys, kuris gi variantas. Tokių minčių apimtos dienos skaičiuojasi ir slenka labai lėtai. Net appą specialų į telefoną įsirašiau, bet jis ne pagretino skaičiavimą, o, greičiau, atvirkščiai. Atsikeli ryte, atsidarai appą ir jis tau sako – labas, iki kelionės liko, pvz. 12 dienų. Atsidarai vakare vis dar 12 dienų…

Sausio 2 diena, penktadienis.
Kai baigiasi šventės bei gi atostogos ir normalūs žmonės grįžta į darbus laukt pavasario, mes ten skrendam. Dienos iki kelionės suskaičiuotos ir dienų atžymos ant sienos sužymėtos. Lagaminai sukrauti ir vaikai nuprausti. Į kelią!
Skrendam šį kartą tiesiai iš savo kaimiuko. 5 minutės nuo namų. Draugas mielai sutiko mus nuvežti. Ar gali būti patogiau?
– Eilė, į kurią mes atsistojam, visada stovi. Reikia mums stoti va į aną. Ten juda greitai, o čia tas sportinykas su savo dviračiu stabdo viską…
– Nusiramink, moterie, – sakau, – dar tik pirmas 5 eiles užėmė.
Gavom vietas 21 eilėje.
– Matai, dar 2 žmonės ir jau kartu nebūtume susėdę… – pasigirsta komentaras.
Tingiu ginčytis. Tingiu ginčys ir kai atsistojam prie „neteisingo“ išėjimo į lėktuvą. Laukia 4200 km skrydžio, kam ginčytis. Juk viskas yra tiksliai taip, kaip gamta sutvėrė: If a man speaks in a forest, and there is no woman around to hear him, is he still wrong?
Tik pasidžiauk, kad viskas pagal planą ir tavo planas nueis šuniui ant uodegos. 4 keleiviai sugalvojo nelipti į lėktuvą dėl „asmeninių priežasčių“ ir nors suprantu, kad tos priežastys tikrai svarios, jos užlaiko lėktuvą valandą laiko, mat reikia surasti ir iškrauti jų bagažą. O pas mane irgi dvi svarios priežastys – 2 ir beveik 6 metų. Atsikėlė jos anksti, į oro uostą atvyko prieš dvi valandas, o dar šešios skrydžio priešaky. Na bet nusprendžiu neskleisti negatyvios energijos į Visatą. Tuo tarpu žmona suskuba priminti:
– Koks ten filmas buvo, kur keletas keleivių nelipo į lėktuvą?
– Ša!…
– O per rugsėjo 11 irgi kažkas nelipo…
Aš dar priskaičiuoju ir Malaizijos paskutinius lainerių dingimus bei visa kita. Tačiau kadangi šiandien į visatą skleidžiu tik teigiamą energiją, viskas toliau vyksta pagal planą. Stresui sušvelninti užsisakėm abu po lengvą kokteilį. Teigiamos energijos srautas į visatą nuo to tik sustiprėjo. Kaimynai prie to irgi prisidėjo. Vienas taip drebino kavos puodelį, kad pačiam pasidarė graudu. Sako:
– Būtų alkoholis, taip nedrebėtų.
Tai jis man netrukus pademonstravo su porcija konjako. Tikrai niekas pas jį nedrebėjo.

Kelionė nuobodi, bet ne tokia nuobodi ir sunki, kaip aš galvojau. Viskas todėl, kad mūsų svarios priežastys 6 valandas (ir dar 2 oro uoste) atlaikė puikiai. Taip puikiai, jog pradeda kirbėti mintys apie tolimesnes keliones. Ne, ne, pusei metų į Aziją su vaikais mes nesiruošiam, kaip tie penki (jūs žinot apie ką aš), bet porai, trejetui savaičių kada nors…
Atvykom į kelionės tikslą – Bahya Feliz, kur ošiant okeanui ir bandau juodu ant balto papasakoti mūsų klajones. Apartamentų viešbutis vadinasi Playa Feliz.
Vienok nors priežastys ir svarios, bet dar mažos ir vietoje netruko iškelti vieną kitą skandalą – nooooriuuuu į baseinąąą, noriuuuu leeedųųųųų, neeeenooooriuuu šitųųųų ledųųųų, noriu Tomoooo ledųųųų ir panašiai. Situacija kontroliuojama, bet apie „penkiese Azijos kryptim“ mąstyti gal dar ankstoka.
Vakare vaikai klijavosi sau tatuiruotes. Užklijavo ir man. Atrodysiu ryt kaip didžiausias Gražulio priešas (su rožiniu žaibu ant kairiojo peties).
Diena buvo ilga, taigi nešiu ir aš gal geriau savo pozityvią energiją bei gi tatuiruotę į lovą. Rytoj gausim ratus. Tada ir susitiksim.
Dienos išlaidos:
Kelionė – Apie 2500 EUR
Kavinė oro uoste – 8 EUR
Lėktuve šis bei tas – 18 EUR
Tax free šis bei tas – 9 EUR
Parduotuvė vakare – 27 EUR.

Sausio 3 diena, šeštadienis
Diena prasidėjo ypatingai vėlai. Sukilom apie 7 ryte, kas reiškia apie 8 mūsų laiku, o tai toks didelis žygdarbis, kaip Gagarino skrydis, mat Caro keliasi prieš 7 visada. Gana dažnai prieš 6. Sukilom be jokio plano dienai, mat 11 valandą pasižadėjau pasiimti auto iš nuomos, kuri yra Maspalomas, o tai 10 km nuo mūsų viešbučio. Nors ne, tai juk ir yra dienos planas. Todėl nesėdim, o krutam iš pat ryto. Aš šokau į sportbačius ir išdūmiau pajūriu pabėgiot. Dvi po aštuonių iškišęs nosį lauk spėjau pasigrožėti virš Afrikos kylančia Saule. Tiesos labui turiu pasakyti, kad Afrikos nemačiau, bet tikrai žinau, kad ji ten yra ir Saulė teka būtent virš jos 🙂
5 kilometrai su nedideliu galu yra tai, kas pakrauna visai dienai. O be to, tai visą dieną leidžia dirbti utilizatorium („Utilizatorius” – prietaisas, užbaigiantis vaikų pradėtą maistą visokiuose jo pavidaluose – aut. pastaba). Neturim tiek pinigų, kad maistą mėtyti, o, kaip žinia, mažieji ne viską toleruoja, net jei ir užpilta kečupo. Bėgau pavydėdamas pats sau. Sausio 3 diena, aš lauke su trumpa apranga kylu į kalvą kylant Saulei ir po kairiu šonu ošiant vandenynui. Ar galite įsivaizduoti derinį? Galite? Padauginkite tada iš dviejų tai, ką galite įsivaizduoti ir būtinai į kelionę pasiimkite aprangą. Jei ne rytiniams pabėgiojimams, tai bent pasivaikščiojimams, nes tai geriausia, kas gali su jumis nutikti sausio 3 dieną. Sausio 3 dieną!
Baseinas pradeda oficialiai veikti 9.00. Gaudimas atmosferoje „kada eisim, kada eisim, kada eisim, kada eisim…“ nesiliauja nuo to, kai prabudome, taigi 9.01 šeima su pilna baseinine ekipiruote jau prie baseino. Lauke. Sausio 3 dieną. Pučia kaip per kokį uraganą Monika ar Onutė, ar kokie ten jų vardai būna. Čia tai – natūralu. Vandenynas aplink, taigi turi pūsti. Vienok tai atbaido tėvus nuo vandens. Vaikai lenda. Carolina, nors ir be galo myli vandenį, iš medžio išlipus ir evoliucijoje pažengus toliau už Tomą. Ji greitai suprato, kad 18 laipsnių vanduo yra šaltas ir nėra čia ko kankintis. Apsirengė ir atsigulė saulės atokaitoje. Tomas, tuo tarpu, kalendamas dantim maudėsi. Maudėsi gerų 15 minučių, kol ir jam baigėsi kantrybė. Plaukimo mokyklos baseine per 40 minučių jis sušąla 32 laipsnių baseine, ką jau kalbėt apie 18. Svarbu, kad atžalos pabandė ir suprato, kas smagu, o kas ne. Pusryčiaujantys skandinavai, bežiūrėdami į mus, apsivilko megztinius.
Pietinis klimatas, o gal drėgmė, o gal dar kas Tomui visada kelia apetitą, todėl staigiai organizuojame vaikams antrus pusryčius (ir vėl atsiskleidžia apartamentų su nuosava virtuve privalumai) ir lekiam į autobusų stotelę. 4 eurai mums dviem iki Maspalomas. Už vaikus neima. Pigu. Nors ir važiuojam netoli. Pasinaudojau draugo rekomendacija ir į telefoną įsirašiau appą Sygic GPS su Ispanijos žemėlapiais. Programa su bazinėm funkcijom nemokama ir tikrai veikia puikiai. Išlipome iš autobuso jos vedami. Ta prasme aš nustačiau autonuomą, kaip kelionės tikslą ir visu keliu stebėjau autobuso maršrutą. Išlipome, kai maršrutai išsiskyrė. Liko paeiti 500 metrų. Viskas kaip vaistinėj. Nuoma atsidaro 11, mes vietoje 11.02. Buvom pirmi klientai. Kol forminau viską, prisirinko krūva norinčių. Mes užgaišom 20 minučių. Jei būtume atėję 10 minučių vėliau, būtų tekę laukti valandą. Mašiną rezervavom per internetą iš namų pas TopCar AutoReisen. Rekomendacijos buvo neblogos, kainos irgi, todėl jie. Su visokiais garažiniais nesinori prasidėt, su europiniais, tipo Hertz ar Avis irgi. Pretenzijų jokių, bet kainos kaip SAS vs Ryanair. Mums gi užteks ir Ryanair, juolab, kad automobiliai gi tie patys. Gal kokiam Avis 2014 metų, kai TopCar 2010. Gavom Peugeot 207 dyzeliuką su dviem vaikiškom kėdėm. Kėdės, tarp kitko, pas juos nemokamai, t.y. įskaičiuota į kainą. Lyginau kainas su Hertz. Auto kaina panaši, bet 2 kėdės Hertz papildomai kainavo tiek, kad net nevertėjo svarstyti. Specialiai dyzelio neieškojau, bet visai neužpykau. Nors variklis ir nėra galingas, bet traukia kalnuose smagiai. Plius dar ir kuras pigesnis. Litras nekainuoja vieno euro. Padaviau 30 eurų degalinėje, vos į baką sutilpo.
Toliau pagal planą – koks nors turgus. Šiandien dirba gatvės turgus San Fernando. Internete užklausos San Fernando turgus neduoda nieko. Tiksliau duoda labai daug, bet niekas netinka. San Fernando – rajonas, kaip Maspalomas ar Playa del Ingles. Kur ten rasi turgų. Šaunam bet kur. Šovėm bet kur ir, žinoma, prašovėm. Na ir bala jo nematė. Gal rasim kur nors kitur. Sekantis tikslas – Maspalomas kopos. Privažiavom prie pat, bet mažoji priežastis užmigo. Kas gali būti mieliau tėvų ausims už miegančius vaikus, todėl keičiam planus, sukamės ir lekiam keliu Nr GC-60 link San Bartalome De Tirajana. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Arba partizanų. Kas kam labiau prie širdies. Tas pats ir su kalnais. Pirmas sustojimas – Degollada de La Yegua – rekomenduoju sustoti. Vaizdas nepakartojamas, ypač jei kilti čionai iš Maspalomas, o ne atvirkščiai. Iš kito galo važiuojant jau būsite sugadinti vaizdų, todėl tokio efekto nebus. Riedam tolyn, tiksliau į šiaurę ir beveik visą laiką aukštyn.

Kuo toliau į kalnus, tuo aiškiau, kad jei ne turistai, vietiniai neturėtų ko ėst. Kaktusai, kitokie kaktusai, dagiai, trečiokie kaktusai. Vėl kaktusai. Iš tolo viskas atrodo mirę. Iš arti supranti žmogus, kokia gyvybė yra gaji. Vėl kaktusai. Kaimelį Fataga prašokom nestodami, o vat San Bartalome De Tirajana jau sustojome apsukti ratą bei papietauti. Manau aišku kodėl – atsibudo mažoji princesė Elsa (taip ji dabar save vadina, ne Carolina-Therese, o princesė Caro-Elsa). Tik spėjom prieiti prie vieno iš staliukų vidury aikštės (jei važiuosit pro ten, tikrai nepravažiuosit) su vokišku meniu, kaip tuoj pat iš kažkur išdygo señora, pakišo anglišką meniu, pasakė, kad ji turi ir hamburgerių, kuo iš karto papirko mus ir vaikus. Daug nefantazuodami taip ir užsakėm. 2 hamburgerius vaikams, o sau kolumbietiškų ryžių su kiaušiniais ir bananais (su bananais nebuvo, bet buvo su mėsa), o žmonai jautienos kepsnį. Didkepsniu ar liaudyje steiku nepavadinsi. Greičiau jau „plonkepsniu“ – plonai pjaustyta ir kepta jautiena su bulvėm. Skanu. Skanesnių ryžių aš nesu ragavęs. Žmona ir vaikai juos tuoj pat pasidalino, o man teko plonkepsnis bei hamburgerių liekanos. Dar atsimenate terminą „utilizatorius“?

Pavalgę ir už viską (įskaitant dar ir vyną bei gėrimus vaikams) palikę 30 eurų sėdam prie gretimo staliuko, priklausančio jau kitai kavinei ir užsisakom kavos bei kažkokį desertą. Vaikams ledų. Ledų utilizuoti jau nepajėgiu… Čia sutikome ir lietuvaitę, kuri išgirdusi mus pasilabino. Gyvena čia, saloje. Draugams iš Rusijos aprodo salą. Palinkėjome vieni kitiems gero kelio ir pirmyn link Roque Nublo – 80 metrų aukščio vulkaninės kilmės uolos, susiformavusios prieš 4.5 milijono metų. Tam tenka išsukti iš GC-60 į GC-600. Prisiparkuoti problema. Pilna turistų. Atžalos pareiškė, kad čia ir dabar nori į baseiną ir niekur neis. Žmona išleidžia mane vieną. Pasižadu padaryti pora kadrų ir iki „akmenėlio“ nelipti. Iki jo apie 1 km, bet kas buvo kalnuose, žino, ką 1 km ten reiškia. Pirmi 200 metrų ėjosi lengvai, bet aišku, kad geresni vaizdai priekyje. Pabėgėjau pirmyn. Taip, pabėgėjau, mat mašinoje laukia šeima, o išėjau gi tik porai kadrų. Pabėgėjus paaiškėjo, kad kadrus užstoja medžiai, taigi teko pabėgėti dar. Primenu, kad akmenėlis apie 1800 m virš jūros lygio ir sausio 3 dieną čia tikrai ne vasara. Nors gal ir vasara, tokia švediška, t.y. plius 12. Man su trumpom kelnėm ir trumpom rankovėm nešalta, nes aš bėgu. Tuo tarpu dauguma lipa kaip reikiant apsirengę – striukės, pirštinės, šalikai. Ypač ispanai. Pora vokiečių man bėgant pro šalį vokiškai kažką diskutuoja. Pagaunu frazę „tai tie pridurkai skandinavai viečnai; jiems gi čia vasara…“ (vertimas laisvas su tikslu perteikti emociją, su kuria visa tai buvo pasakyta). Apsidairau, be manęs nieko aplink daugiau nėra, ką būtų galima pavadinti pridurku skandinavu.
Vaizdas viršuje vertas pabėgėti. Greitai baigiu juostą ir bėgu žemyn. Žemyn, tarp kitko, sunkiau, negu į viršų. Besileisdamas sutikau tris „pridurkus“ skandinavus, bėgančius į viršų su tikslu pabėgiot, o ne taip kaip aš, pafotografuot. Jei prieš porą metų man kas būtų pasakęs, kad aš kada nors bėgsiu, pabrėžiu – bėgsiu į kalną link Roque Nublo, tokį būčiau nemetęs nuo to paties Roque Nublo…

Pakeliui paskambino žmona – „kur tu, ar tu gyvas“. Mašinoje pareplikavo – „tu gi išėjai poros kadrų padaryt, o dingai 40 minučių“. „Baigiau juostą…“ – atsakiau.
GPS paspaudžiau viešbutį. Tiesiai (paukščio skrydžio) – 22 km. Kiek tai užtrunka kalnuose? Valandą! Vidutinį greitį suskaičiuokite patys.
Norėtojai maudytis „čia ir dabar“ greit apsigalvoja ir maudytis neina. Šaltoka, nors ir keletas partizanų maudosi. Toliau nieko įdomaus. Žmona, kaltindama kubietiškus ryžius, atgulė su migrena, o mes su vaikais sužaidėm partiją monopolio ir apsipirkom vakarui. Vakarienei lazanija, o taip pat truputis kitokio gėrio, įskaitant ir vietinius bananus. Būsite čia, būtinai paragaukite jų. Skanesnių niekur nevalgiau.
Prieš miegą dar apsvarstėme planus rytdienai. Alternatyvų keletas, bet žinau, kad spendimas gims spontaniškai, todėl nebėgsiu priekyje traukinio. Labanakt.
Mašina – 180 EUR
Kuras – 30 EUR
Parduotuvė – 38 EUR
Pietūs – 30 EUR
Kava ir ledai – 9 EUR

Sausio 4 diena, sekmadienis

Pakilę ryte pagal mažuosius žadintuvus (ir iš kur pas juos tiek daug jėgų bei regeneracija tokia greita…) gal be ketvirčio septynios puolėm ruoštis šiandienos nuotykiams. Žinom tik tiek, kad vyksim link vieno iš numatytų taškų, kurių keletas. Bet pirmiausia rytinis pabėgiojimas, o tada pusryčiai. Grįždamas po pabėgiojimo užmačiau besimaudantį (apie 8.30) psichą, taigi greitai parbėgau ir suagitavau vaikus. Jie, žinoma, nieko prieš, nors paskutinę minutę prieš išeinant Caro pareiškė – „aš geriau pasėdėsiu“. Tomas pasišovė maudytis, bet išsimaudžiau, tiksliau įšokau, praplaukiau ir iššokau, aš vienas. Vanduo net ne 18. Pernai pavasarį maudėmės Maltoj ir jūroj buvo 16. Tada man vanduo atrodė šiltesnis. Būčiau nelipęs, bet į „psichą“ pasižiūrėti atsisuko visai eilė, belaukianti savo eilės patekti prie all inclusive stalo. Įšokau. Dar, pagal programą maksimum, reikia išsimaudyti vandenyne. Ne kasdien tokia proga pasitaiko.
Po pusryčių nutarėm važiuot link Tamabada kalno, apaugusio pušimis, kurios, savo ruožtu, apaugusios „zombiniais plaukais“, kaip išsireiškė vaikai. Kažkur skaitėm, kad ten, kai debesuota, nuo tų plaukų varva vanduo ir atmosfera labai mistinė. Gal ir šiaip sau kelionės tikslas, bet kadangi mes saloje ties 6 valanda, o Tamabada – ties 10, važiuojam. O ir kelių į tą pusę nėra, kas žada nuotykius.
GPS sugalvojo mus vesti GC-60 keliu, kuriuo jau važiavome vakar ir kuris baigėsi migrena dėl ryžių, o gal ir dėl kelio. Vienaip ar kitaip vėl važiuoti visą vakarykštį maršrutą šiandien – jokio noro, todėl įvedam į GPS Puerto Rico, kaip tarpinį punktą, kad priversti garminą mus vesti labiau į vakarus. Planas pavyko. Autostrada GC-1 beveik iki pat Puerto de Mogan (kur dar planuojam patekti kitą dieną).
GPS kažkodėl veda mus į patį Puerto de Mogan ir atveda iki nuostabaus serpentino pradžios. Toliau, deja, eismas neįmanomas automobiliu. Sukamės atgal ir dabar jau GPS veda į kelią GC-200 link Mogan. Deja, prašoku reikiamą nuvažiavimą ir pasuku atgal link Maspalomas, taigi skubu kur nors apsisukt. Belekiant 110 be vienos dienos šešiametis sugalvojo pasiusiot ir sugalvojo taip, kaip visada, t.y. čia ir dabar. „Jau trupučiuką prisisiusiojau, tėti“ – reiškia stok! Stoju tarp dviejų tunelių. Įsijungiu avarinį. Nespėju dar ištraukti Tomo, kai prisistato policija. Kaltininką traukiu lauk. Klausia, gal kas nutiko. Sakau, mums skubiai reikia pi pi. Aaa, sako ir nuvažiuoja. Vairuojantis dar spėja parodyt pirštu sau į akį – „I see you“… Nesupratau, ar jis per daug holivudo vartoja, ar čia toks vietinis „iki“, bet man nė motais. Tomas lengvas, o aš ką tik išvengiau baudos. Sukamės atgal į GC-200 ir lekiam toliau.
Vaizdai nerealūs. Milijonas dviratininkų, kuriuos reikia lenkti atsargiai. Ypač grupes. Vaizdai darosi vis gražesni ir vis labiau gniaužiantys kvapą. Žodžiais neperteiksi. Visokiausių formų, faktūrų ir spalvų uolos. Nors ir skurdi, bet įvairi augmenija. Taip ir riedam iki pat La Aldea de San Nicolas de Tolentino, iš kur sukam link Tamabada GC-210 keliu.
Sakiau, kad GC-60 vakar ir GC-200 yra kažkas nuostabaus. Pamirškite viską ir važiuokite GC-210. Na gerai, gal ne pirmą dieną, nes vėliau bus neįdomu, bet kokią antrą ar trečia pats tas. Kažkas nerealaus. Tiesi kelio atkarpa ne ilgesnė nei 100 metrų. Kelias visą laiką kalno šlaitu aukštyn arba žemyn. Praktiškai visame kelyje 2 mašinos neprasilenkia, taigi tenka stoti kur plačiau ir viena kitą praleisti. Kažkada Norvegijoje išdainuotasis Trolių kelias atrodė vienas juokas po kitų norvegiškų serpentinų. Po GC-210 dauguma jų (apsidraudžiu, kad Norvegijoje yra ekstremalių serpentinų, nesakydamas „visi jie“) atrodys kaip autostrada.

Jei nelabai bijot aukščio ir jūsų neužsupa važiuojant vingiuotu keliu, būtinai, būtinai prasukite pro čia. Apžvalgos aikštelių pakeliui bus. Pasiimkite pikniką, jei oras geras. Labai smagu sustoti ir pakvėpuoti kalnų didybe. Žvelgi, žmogus, aplink ir supranti, kad mes esam tik dulkės, nagais šiek tiek braižančios žemės paviršių.
Neprivažiavus Acusa Verde pravažiavom (trumpam sustojom) kaimelį iš kokių 5 trobų, pastatytų kalno šlaite. Ne ant šlaito, bet būtent šlaite. Didžioji dalis būsto – kalno viduje. Išorėje tik fasadas. Kai kurie net kelių aukštų. Norint atsinešti „morkų“ iš „rūsio“, turi palypėti kopėčiomis aukštyn iki sekančios nišos kalne. Jau supratote, kad jokių morkų ir jokio rūsio ten nėra. Bet kažkoks sandėlys virš „namo“ tikrai yra. Aišku, jog namo irgi nėra. Greičiau gal būstas ar ola, o gal urvas. Žodžiu – įspūdingai!

GC-210 ir GC-216 sankryžoje imame kairiau link Tamabada. Nieko ypatingo nepamatėme. Medžiai su „zombiniais plaukais“ tikrai mistiniai, bet tokių jau matėme namie, o ir, pvz., Sicilijoje ar Toskanoje taip pat. Vien dėl jų kelias nebūtų vertas sugaišto laiko, nors pasivaikščioti ten tikrai smagu, kai pro medžius nuolat šmėkščioja nerealūs peizažai. Turite laiko, būtinai pasivaikščiokite. Neturite – nesukite į GC-216.

Jau laikas būtų sunkti link viešbučio, bet GC-60 važiuoti kategoriškai nėra noro, todėl GPS duodam užduotį vesti mus į rytus, o tada žemyn jau autostrada. Tarpinis taškas – Santa Brigida miestas, nuo kurio jau tiesus kelias namo (tiesiogine prasme tiesus).
Pirmas miestelis, į kurį mus atvedė naujas maršrutas – Artenara. Pamatėme ant kalno Jėzaus skulptūra ir pasukom ten.

Kelias atvedė iki restorano, pavadinimo nepamenu. Bet jei pakilsite iki Jėzaus, tikrai rasite. Restoranas įrengtas kalno šlaite, kaip ir jau matyti būstai. Įlindom žvilgtelt ir blogiausiu atveju atsigert kavos, prieš važiuojant tolyn, bet vaizdas, saulė ir tušti pilvai privertė apsigalvot. Likom papietauti. Gėrimai, salotos dviems asmenims, sriuba, aštuonkojis atkeliavo ant stalo. Vaikai šveitė sriubą su balta duona ką tik iš krosnies. Mes su žmona salotas bei aštuonkojį. Na gerai, dėl tam tikrų religinių žmonos įsitikinimų aštuonkojis teko man vienam. Dėl tokių religinių įsitikinimų aš nieko prieš. Tiesa, dėl savo ankstesnių religinių įsitikinimų, atsiradusių po kažkada seniai labai seniai užsisakius čili picą su jūros gėrybėm, nesu valgęs tikro, didelio aštuonkojo. Negali aštuonkojis būti geras, kokiam Kaune čili picoj ar, pvz., Maskvoje, nes ten jie nesiveisia. Na, nebent kanalizacijoje kur. Tikiu, kad ten yra virėjų, galinčių gerai paruošti aštuonkojį, bet tai, bet kokiu atveju, nebus tas aštuonkojis, koks bus ant jūros kranto ar kažkur šalia. Pvz. 60 km diametro saloje. Nesu ekspertas, bet aštuonkojis tikrai buvo geras. Drįstu teigti, kad geresnis jis sunkiai gali būti. Už pietus palikom viso labo 27 eurus, kas už tokį meniu su gėrimais pasirodė visai nedaug, nes aišku, jog už vaizdą restoranas ima papildomai.

Toliau pasitikim GPS ir niekur nestojam. Pravažiuojam Santa Brigida ir sukam autostrada į pietus. Pakeliui sustojame parduotuvėje. Be vienos dienos šešiamečiui rytoj šeši metai, taigi reikia suorganizuoti siurprizą. Diena rytoj numatyta tik jam ir prasidės ji anksti. Bet apie tai rytoj. Labanakt.
Pietūs – 30 eurų su arbatpinigiais
Parduotuvė – 60 eurų su gimtadienio reikalais ir papildoma dovana

Sausio 5 diena, pirmadienis
Tomo gimtadienis. Vakar be vienos dienos šešiametis šiandien šventė savo gimimo dieną, taigi visa diena buvo paskirta jam. Ryte tortas su šešiom žvakėm, dovanos bei artimųjų iš visų pasaulio kampų sveikinimai. Vėliau Tomo pasveikinti atėjo toks švediško animacinio filmuko herojaus Bamse‘s draugas vėžlys. Sudainavom ilgiausių metų. Vaikas buvo visiškai pasimetęs, bet labai laimingas. Vėžlys, gyvatė, puolė su visais glebėsčiuotis, įskaitant ir mane su Ieva. Kai sutinku tokius į kostiumus įvilktus belyčius žmones, man kažkodėl visada jų labai gaila. Gal kalti amerikietiški filmai, kur tokį darbą dirba tik visiški lūzeriai ir alkoholikai. Bet vaikas tokių asociacijų dar neturi, todėl viskas ok.
Po visų siurprizų išdūmėm į Palmitos parką. Nėra pigu, bet ir nelabai brangu. Suaugusiam 30 eurų, vaikui iki 10 metų – 22, iki 3 metų nemokamai. Taigi mums kainavo 82. Turiu pasakyti, kad parkas tikrai vertas kiekvieno išleisto euro. Visą dieną vyksta įvairūs šou, pradedant dresuotų papūgų pasirodymu ir baigiant delfinais. Iš vieno šou keliauji iki kito apžiūrėdamas įvairius egzotinius gyvūnus, augalus, drugelius, žuvis. Tomui pavyko sudalyvauti šou su plėšriais paukščiais – palaikyti erelį ant rankos. Visi šou įskaičiuoti į bilieto kainą. Mokėsite už papildomas paslaugas, pvz., nuotrauką su delfinais ar papūgomis. Maistas vietoje irgi nėra pigus. Vakar už aštuonkojus sumokėjome 30 eurų, šiandien tiek pat už dešrainius. Bet nieko keisto. Kaip tam anekdote – jei brangu, dar gali pavaikščiot po turgų, pasiderėt…
Grįžę vaikai spėjo išsimaudyt ir iki tamsos dūkti lake ant sūpynių, karstyklių ir t.t. prie viešbučio. Mes su mamuku išragavom butelį Cava (ispaniško putojančio vyno), nes taip jau sutapo, kad šiandien ir mūsų vestuvių metinės.

Diena buvo ilga ir labai linksma. Rytoj vėl į kelią. Labanakt.
Palmitos parkas – 82 Eurai
Pietūs ir ledai – 35 eurai

Sausio 6 diena, antradienis
Rytas prasideda jau įprastai. Gal tik šiek tiek vėliau. Pramerkiau akį 7.00 ir nustebau, kad niekas dar per mane neropinėja, todėl staigiai vėl užsimerkiau. Vaikai numigo šiandien ilgėliau, taigi pasikrovėm baterijas naujai dienai. Šiandien pagal planą Gran Canaria „Atlanto kelias“ – pavadinimas nieko bendro neturi su Norvegijos Atlanto keliu. Panašumai du – „kelias“ šalia „Atlanto“. Bet apie viską iš eilės. Įspūdingoji kelio atkarpa prasideda nuo Agaete miestelio, garsaus dėl „Dievo piršto“ uolos (El Dedo de Dios), kuri 2005 metais buvo sugriauta tropinio štormo, iki beveik La Aldea de San Nicolas de Tolentino CG-200 keliu. Kas įdėmiai skaitė, prisimena, kad apie La Aldea de San Nicolas kalba ėjo jau anksčiau. Atsiverskite keletą puslapių atgal, jei pamiršote. Informacija svarbi planuojant ir kombinuojant jūsų nuosavus maršrutus.

Unikalūs transporto sprendimai čia. Mūsų viešbutis maždaug ties 5 valanda. Agaete miestelis – ties 11. Reiškia lygiai priešingoje salos pusėje. Važiuosi aplink salą pro rytus – sugaiši valandą, pro vakarus – minimum dvi. Iki Agaete mes važiavom pro rytus ir sugaišom mažiau negu valandą. Kelias greitas, bet, žinoma, nuobodus. Tačiau nuo Agaete prasideda smagumas. Dievo pirštą taip pat apžiūrėjom (nuo Agaete), bet įspūdžio visai nepaliko. Įspūdžiui reikia kito rakurso ir tinkamos šviesos. Galbūt vakare, bet tikrai ne ryte, kada uola yra kalno šešėlyje.

Toliau kelias gniaužia kvapą. Vienas ilgas serpentinas kalno šlaitu, kurį iš vienos pusės skalauja Atlanto vandenynas. Mums pasisekė su oru – visą laiką matėme Tenerifę ir jos Pico del Teide. Vien dėl jo noriu į Tenerifę. Sustojome bene pirmoje apžvalgos aikštelėje, kur nutariau paragauti kaktusų vaisių. Kažkur galvoje išlindo paveikslėlis, kad kažką panašaus mačiau parduotuvėse ar filmuose. O gal ir nemačiau… Tiesiog skaniai atrodo. Perkandau vieną. Labai sultingas vaisius, gana malonaus skonio, burokėlių sulčių spalvos. Spjoviau lauk dėl visa ko, mat suabejojau, kad jie tikrai valgomi. Tai vaikam buvo juoko.
Paskui vos riedantį ir kiekviename posūkyje besignalinantį vokietį nuriedėjom toliau. Kodėl vokietį? Todėl, kad jų čia 90% visos turistų masės. Kodėl signalinantį? Kas jį žino. Taip daro autobusai serpentinuose, bet jie dideli, taigi aišku, kodėl perspėja priešais važiuojančius, jog štai aš, didelis ir žalias (maršrutiniai žali čia).

Taip ir toliau, su sustojimais, trumpais pasivaikščiojimais ir pafotografavimais – nurūkom iki beveik pat La Aldea de San Nicolas. Planavome sukti link jo ir tolyn link Mogan bei Puerto de Mogan, bet paskutinę sekundę, kur GC-200 sankryžoje kertasi su GC-173, pamatė ženklą Playa La Aldea.

– Oooo, tai čia tas žvejų kaimelis! Važiuojam valgyt žuvies.

Nežinau, koks tas „tas“, bet suku dešinėn, o ne kairėn. Netrukus privažiavom vandenyną, susiradom parkingą, kur vietinis maloniai pranešė, kad jau išvažiuoja ir mes galime sekti paskui jį į jo vietą. Žinoma, taip ir padarėm. Atsisėdom viename iš keleto restoranėlių šalia vandens. Vaikams „hamburiukai“, nes nieko kito jų skrandžiai nevirškina, o mums vietinės bulvės su padažu, česnakinės krevetės bei dienos žuvis ant grilio. Na ir, žinoma, gėrimai. Vietinės bulvės giriamos visuose kelionės vadovuose. Neva bulves su lupena vietiniai verda smarkiai sūdytame vandenyje, kol vanduo išgaruoja ir bulvės pasidengia druskos kristalais. Gal ir verda kur nors kaime namuose per Velykas taip, o restoranuose ir kavinėse dar nesutikom. Patiekia tiesiog vietas bulves su lupena ir padažu. Padažas labai geras, o bulvės – močiutės. Bet mes nepasiduodam – ieškom toliau tų autentiškų. Krevetės buvo patiektos dar verdančios aliejuje su česnako gabaliukais. Labai, labai, labai skanu. Žuvis buvo pasakiška taip pat. Privalumas keliaujant su šeima, kad gali užsisakyti tai, kas tau patinka, o paragauti visko. Kol kas dalinamės su Ieva, bet kai vaikai paaugs, dalinsimės keturiese. Kol kas jų skrandžiai virškina tik hamburgerius, makaronus su kečupu, dešrainius ir visokius saldžius gėrimus. Na ir tegul. Palikom vėl 30 eurų. Na gerai, 35, mat vaikai dar gavo ledų. Ledai jiems ne desertas, o greičiau sriuba.

Po pietų atgal į GC-200 ir lekiam link Puerto de Mogan, mat turim slaptą planą išsimaudyti vandenyne. Pakeliui dar stabtelėjom paimti lobio (esu apie tai rašęs daug kartų, bet jei neskaitėte, tai čia plačiau www.geocaching.com). Planavau apsisukti greitai, mat lobis tik apie 150 metrų nuo kelio. Deja, tie 150 metrų į kalną. Palipęs supratau, kad lengva nebus, bet kelio atgal jau nebėra – negi grįši tuščiom. Užlipau. Žmona paskambino iš apačios su žaibais ir griausmas – „nusisuksi sprandą, rupūže, lipk greičiau žemyn“. Lobį šiaip taip radau, palindęs po didžiuliais akmenim, sugriuvusiais į krūvą čia ir besilaikančiais tik ant garbės žodžio. Ne alpinistas aš, todėl baisu. Fiziką mokiausiu ir žinau, kad kartais mažas akmenėlis vežimą verčia, t.y. pajudinsi neatsargiai kokį akmenėlį ir adios amigos.
Nusileidau taip pat sėkmingai, kaip ir užlipau. Pavažiavus 200 metrų sustojome gatvės parduotuvėlėje / kavinėje atsigerti sulčių. Sultys buvo iš apelsinų, papajų ir kaktusų. Stiklinė 3 eurai – labai skanu. Iš tų pačių kaktusų vaisių, kurių aš šįryt išsigandau. Rytoj būtinai prisiskinsiu daugiau. Vaikus dar teta pavaišino bananais, o dvi papūgos palinksmino savo čiulbėjimais.
Puerto de Mogan paplūdimys natūraliai kalnais apsaugotas nuo vėjo. Įlanka šilta ir beveik be bangų. Planas pasiteisino. Vanduo bene 10 laipsnių šiltesnis už vandenį šalia mūsų viešbučio. Bėgant ryte termometras rodė 14 laipsnių… Išsimaudžiau net aš, o vaikai iš viso nelindo lauk. Paplūdimys ir miestelis gauna nuo mūsų 5 žvaigždes. Kitą kartą, jei važiuosim, būtinai atsižvelgsim į tai, jog čia galima komfortiškai maudytis net ir sausio mėnesį.

Kol vaikai stato pilis, maudosi kuičiasi smėly, mes abu lietuviškai „pletkavojam“, t.y. apkalbinėjam visus iš eilės paplūdimy. Ana va ispaniškos šeimos močiutė visą laiką mezga. Tokios močiutės visada bamba, kad va „ana mano laikais buvo geriau, megzdavom, siūdavom, o jūs…“. Klausimas – kuo tavo mezgimas, močiute, skiriasi nuo ana va tos mamos mobilaus telefono? Abi įkišę nosis, abi nemato vaikų, greičiau juos girdi viena ausim. Aną dieną žmona, skaitydama „iliustruotą mokslą“ išdavė protingą mintį šia tema (ji jų išduoda daug ir beveik kasdien):
– Kažin inkai, kai buvo išrastos raidės, irgi sakė, kad „va, mūsų laikais, iki išrandant raides, kol dar naudojom kipu (raštas užrišant mazgus ant virvių), buvo geriau, o dabar vaikų pirštų motorika suprastės…; kam reikalingos tos raidės…“?
Teisi žmona, oi kaip teisi. Visada anais laikais „buvo geriau“, bet jei vaikai klausytų močiučių dūsavimų, iki šiol pamokų tvarkaraštį „rašytume“ mazgais ant batų raištelių.
Skubam į viešbutį, bet pakeliui turim sustoti parduotuvėje, mat šaldytuve tuščia. Lidl nedirba, HiperDino nedirba, niekas nedirba! Neturim nei vakarienės, nei pusryčių… Nedirba net mažos parduotuvės turistiniuose rajonuose. Šiandien gi trys karaliai – didelė šventė čia.
Uff, dirba parduotuvėlė mūsų viešbutyje. Maža, užtai didelis asortimentas vyno ir aukštos kainos. Šiandien bus pats tas. Labanakt.
Pietūs ir ledai – 35 eurai
Sultys – 6 eurai
Parduotuvė – 22 eurai

Sausio 7 diena, trečiadienis

Rupūžyte rugienoj, kai pagalvoju, kad už dviejų dienų teks palikti salą ir grįžti į šaltį ir tamsą, nupurto net. Tokias mintis veju greičiau lauk ir pirmyn į lauką pabėgiot… Sausio mėnesį su trumpa apranga… Kai namuose lyja ir sninga… Ir dar tamsu… Bėgu ir pavydžiu pats sau. Sutinku daug tokių pat bėgančių ir sau pavydinčių.
Šiandien, sausio 7 dieną, t.y. po trijų karalių, čia prasideda didieji metų išpardavimai. Tai kaip tik sutampa su turgaus diena miestelyje Vecindario – apie 15 minučių nuo mūsų viešbučio. Pasak kai kurių kelionių gidų, tiek Vecindario turgus, tiek ir kiti prekybiniai taškai yra maža Gran Canaria gyventojų paslaptis, kurios jie, neva, nenori dalintis su turistais. Kaip parodė tolimesnė patirtis, turgus tikrai retai įdomus turistams. Be mūsų turguje slankiojo dar keletas vokiečių ir derėjo sau ar lauktuvių kinietiškus triusikus. Tačiau parduotuvėse girdėjau kalbant visaip. Žinoma, 99% vietinių, bet grįžkim prie temos.
Turgus vyksta trečiadieniais nuo 8.00 iki po piet. Įveskite į google maps adresą Calle Gamonal, 5 Vecindario ir būtinai rasite turgaus aikštę. Mums nepavyko niekur internete rasti kur tiksliai vyksta turgus, todėl teko sukti ratus, kol radome. Turgus – visada geriausia vieta pajausti vietinę kultūrą. Taip ir čia. Personažų milijonas įvairių. Daug šlamšto, kaip ir visuose turguose. Įdomiausia daržovių ir vaisių dalis. Ten ir personažai geriausi. Tiek vietiniai ūkininkai pardavėjai, tiek vietiniai pirkėjai. Būtinai aplankykite, tik be aukštakulnių ir vakarinių suknelių, nes iškrisite iš konteksto.
Nieko neperkam, nes tikslas ne pirkti, o pasižiūrėti. Pigu ar brangu – priklauso nuo piniginės. Apelsinai 80 euro centų, mandarinai – 1.50 euro, pistacijų riešutai – 15.00 eurų. Matėm ir pigiau, bet matėm ir brangiau.

Kaip minėjau, šiandien prasidėjo išpardavimai, o kokia moteris praleis tokią progą? Taigi sukam į visai netoli esantį Atlantico prekybos centrą. Tik išlindę iš parkingo pataikėm į Zara. Ten ir išleidom visus pinigus. Na gerai, ne visus ir ne tik ten. Bet tolimesniems apsipirkimams jau teko eiti į derybas su vaikais ir visaip juos papirkinėti, mat jų baterijos prekybos centruose senka labai greitai. Kas išras būdą kaip užimti aštuonioms valandoms vaikus, kol jų mamos apsipirkinėja ir tą būdą užpatentuos, netikėtai taps milijonierius, kaip koks Psy. Kol kas gi užėmėjais dirba antrosios pusės ir visokie McDonalds‘ai. Pastarieji gi todėl tapo milijardieriais. Kažin kodėl antrosios pusės netampa?.. Na bet tačiau varyti dievo į medį negaliu. Nei vienas neišėjo tuščiom rankom.
Toliau šiandienos planas veda link Teror miestelio – neva gražiausio miestelio saloje. Atvažiavus į vietą pylė lietus (pirmą kartą čia matėm lietų ir tik čia; kitur, kur šiandien važiavom nelijo), todėl nekišom nosių lauk iš auto. Ne tie drabužiai ir ne ta nuotaika, kai aplink visur saulė. Bet miestelį išmaišėm skersai ir išilgai, mat vienas iš keleivių užsimanė į tualetą „čia ir dabar“. Ne, ne Tomas šį kartą, bet irgi pavojingai.
Sukom ratus ieškodami ko nors, panašaus į tualetą arba ko nors, kur galima viduje rasti tualetą. Be neaiškių knaipių nieko neradom. Sekėm nuorodas „grill“, bet irgi nesėkmingai, todėl buvo paskelbta „emergency“ situacija ir sukome lauk iš Teror bet kur į pievas. Čia buvusieji patvirtinta, kad šiaurinėje salos dalyje nėra taip paprasta rasti vietą gamtiniam tualetui – arba kaimas, arba siauras keliukas, kur nėra vietos sustoti. Stojam prie kažkokios degalinės su kažkokiu restoranu. Tualetas yra, maisto irgi. Sėdi keletas vietinių, taigi – neplanuoti pietūs, neplanuotoje vietoje. Nežinau kur esame, tik restorano pavadinimą spėjau nusifotografuoti tolimesnei analizei – Cafeteria Restaurante Los Choros (senas pavadinimas – Restaurante Cafeteria Los Castillos). Tolimesnė analizė parodė, jog važiavome GC-43 keliu nuo Teror beveik tiesiai į šiaurę apie 4 km iki žiedo, kur į GC-43 įsikerta GC-240. Ten ir stovi Los Choros, šalia Repsol degalinės. Estetams (kaip aš) tikslios koordinatės 28°05’13.1″N 15°32’32.1″W.
Niekas angliškai ten nekalba. Meniu irgi ne angliškai. Atsiverčiau ir bedžiau pirštu: cola, beer, papas arrugadas, ensalada, paella. Vienas kitą supratom puikiai. Atvilko pirties taziką salotų, kilogramą bulvių, duonos su padažu ir paellą. Salotos kaip salotos atrodo, bet miksas įdomus – žalumynai, pomidorai, balti šparagai, ananasai, persikai, kiaušiniai, tunas, kukurūzai ir t.t. Pasidalinome mikliai kas kam patinka ir salotos pradingo, kaip nebuvę. Tomas, kuris prieš valandą buvo pamaitintas supermamų siaubu, kibo į salotas, kaip suaugęs. Papas arrugadas mūsų supratimu buvo paruoštos beveik taip, kaip turi būti. Su druskos kristalais ir susiraukšlėję kaip reikiant. Irgi dingo nuo stalo. Paella su šviežiom krevetėm, žuvimi, moliuskais taip pat dingo. Tomas ragavo krevetes bei moliuskus, kas mamai sukėlė šoką ir ją beveik reikėjo gaivinti. Jos Tomukas, kuris pauostęs kokią naujieną pasako „ne“, neprašytas ragavo moliuskus. Žodžiu, viskas su restoranu gerai. Palikom 20 eurų. Aukščiau nurodžiau koordinates. Jei važiuosite, pigūs ir gausūs pietūs garantuoti. Suprantama, nenešu atsakomybės už administracijos įneštus pakeitimus į meniu ir kainų politiką.
Judam toliau link Bandama ugnikalnio kraterio. Vėl apturėjome šiokių tokių sunkumų su paieška. Vietovardis Bandama (arba Caldera de Bandama) duoda keletą nuorodų ir visiškai neaišku, kur važiuoti, taigi važiuojam apytiksliai. Toliau orientuojamės pagal ženklus ir randame nesunkiai. Dėl visa ko tikslios puikiausio apžvalgos taško koordinatės 28°02’15.0″N 15°27’28.4″W. Vaizdas tikrai vertas čia atkakti. Tiek į patį kraterį, tiek į kitoje pusėje esantį Las Palamas su vandenynu fone. Lobis, tarpo kitko, čia irgi yra.

Laikas po piet, taigi metas link viešbučio, bet pakeliui dar norime suspėti į slėnį neištariamu pavadinimu Barranco de Guayadeque. Tame slėnyje šiuolaikiniai žmonės gyvena natūraliuose urvuose kalno šlaite. Vaizdas kerintis. Sunku suvokti, kokio velnio ten reikia gyventi, bet pagarba tiems žmonėms atsiranda. Ir užuojauta. Su žmona juokaujam, kad vietiniai tikrai nieko, apart turistų medžiojimo, neturi ką čia veikt. Na dar kokį migdolo medį pasodina ir apravi, užsiropštę ant beveik vertikalios uolos.

Grįždami atgal visai netyčia, tik iš nenorėjimo į autostradą grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavome, sukame pro Agüimes miestelį ir likom išsižioję sužavėti mažyčio, bet labai dailaus senamiesčio siauromis gatvelėmis. Kiekviename skersgatvyje pristatyta statulų. Už kiekvieno posūkio laukia wow. Abu vienbalsiai atėmėme gražiausio miestelio titulą ir Teror‘o ir atidavėme Agüimes. Nedaug matėme čia, bet iš tų, kuriuos matėme, šio senamiestis gražiausias. Važiuosite į Barranco de Guayadeque, užsukite ir čia kavos atsigerti vienoje iš daugelio kavinukių.

Na ir viskas. Dienos nuotykiai šiandien į pabaigą. Parduotuvė, vakarienė, baterijų įkrovimas vynu ir keletas eilučių su dienos įspūdžiais.
Labanakt.
Apsipirkimas – 100 eurų
McDonalds – 10 eurų
Pietūs – 20 eurų
Parduotuvė – 30 eurų.

Sausio 8 diena, ketvirtadienis

Rytoj namo… Šiandien paskutinė diena, kai dar turime automobilį, taigi planuojame išnaudoti auto kiek įmanoma produktyviau. Tu planuoji, o dievas juokiasi, sako protingi žmonės. Žmona atsibudo vidury nakties, užsidegė šviesą ir pradėjo vaiduokliauti – virtis sau kavą, bildėti ir kitaip trukdyti pelėdoms. Paskui prigulė dar ir atsikėlėm visi po 8. Nėra to blogo – išsimiegojom.
Ryto rutina jau įprastinė – visai neįdomu, užtai atlikę visas būtinas ir nebūtinas procedūras ruošiamės pagaliau aplankyti Maspalomas kopas. Kopos už 10 kilometrų, o laiko jas aplankyti neturėjome. Arti, taigi atrodo, kad spėsim dar. Vat ir liko paskutinei dienai. 404 hektarai smėlio trapecijos formos iškyšulyje. Rasti kopas nesunku. Sunkiau suprasti, kur ir kaip atvažiuoti, kad būtų paprasta ir patogu su vaikais. Galima nuo Playa del Ingles pusės, galima iki pat švyturio Faro de Maspalomas privažiuot, bet eiti tolokai. Vėl padėjo google žemėlapiai ir sėkmė. Nusižiūrėjau tašką, bet prisiparkavome ne ten. Prisiparkavome čia 27°45’03.9″N 15°34’21.3″W. Aikštelėje lyg ir buvo mėlynos linijos, bet ne visur. Mes prisiparkavome, kur jų nebuvo. Bet kokiu atveju mokėjimo automato nemačiau. Bendras patarimas – nėra linijų, galima parkuotis (kelio ženklus stebėti vis vien reikia), mėlynos linijos – galima parkuotis, bet ieškokite mokėjimo automato, geltonos – parkuotis draudžiama. Nuo čia iki kopų pradžios 100 metrų. Per kopas iki vandenyno dar kokie 500 į vieną pusę – idealu su vaikais. Nukeliavo abu savo kojom per smėlį. Jie nukeliavo kokį 1000 metrų, mat čiužinėjo žemyn, vėl lipo aukštyn. Atgal Caroliną teko nešti, o Tomas parėjo pats, nors paskutinius 50 metrų jau ėjo keturiomis. Spėjom kaip reikiant sušilti. Vaikams smėlis byrėjo iš visur dar ilgai. Turiu pasakyti, jog kopos yra „a must“ būnant čia. Tokia mini, o gal mikro Sachara. Ai ir dar, jei bijote nuogų diedų, neikite tada. Sutikom nemažai tūnančių kopose. Degina saulėje savo senas k.les (jaunų nematėm, įtariam tie ir tos deginosi ten, kur tam skirta vieta). Neturiu nieko prieš nudistus. Na patinka žmogui vientisas įdegis, nu ir į sveikatą, bet nesupratom kokiu tikslu reikia vartyt savo grožį į dangų būtent čia, kur takus mina turistai, mat visai netoli yra nudistų paplūdimys, o taip pat ir gėjų. Eik ir deginkis, o gali ir į dangų pavartyt, jei yra noras. Na, bet mes nejautrūs tokiems reiškiniams, tegu sau guli, jei jiems nejuokinga patiems.

Pirmas pusdienis nusisekė. Vaikai spėjo nuvargt. Antras pusdienis paskirtas sostinei Las Palmas. Vėl tas pats – kur stoti, kad kaip kokiam japonų ar kiniečių turistui per pusdienį pamatyt kiek įmanoma daugiau. Informacijos daug, bet susistemintos nėra. Tripadvisor lankomybių sąrašo pirmoje vietoje – Las Palmas paplūdimys. Come on, važiuoti į sostinę pažiūrėti pliažo? Niekada. Pliažo reikia važiuoti bandyti ir tai yra atskira kelionė dienai ar bent jau pusdieniui. Šaunu į La Vegueta. Su parkingu vėl bėda, bet radome kažkokį požeminį, kuriame palikom beveik 5 eurus. Ne katastrofa. Gal ir galima rasti nemokamai, bet bus arba toli, arba finale paaiškės, kad mokama ar dar blogiau, tiesiog nerasi auto, jei kam patrukdysi. Turistams čia atleidžiama daug, bet ribos vis vien yra.

Las Palmas mums patiko, nors šiam miestui reiktų bent dienos, o geriau dviejų. Mes spėjome prabėgti viena iš pagrindinių pėsčiųjų gatvių Calle Triana su krūva parduotuvių, apibėgti porą bažnyčių, atsigerti kavos su ledais iki kol baterijos baigėsi visiems. Auto nuoma dirba iki 7 ir ten geriau nevėluoti, todėl pajudėjom link „namų“, planuodami dar pakeliui papietauti ir šį bei tą nusipirkti. Sustojome prekybos centre EL Mirador. Palyginimui su vakar diena – šiandien čia tuščia. Susėdom kažkokiam tipo Čili restoranėlyje. Maistas toks prekybinio centro lygio. Geras, bet niekuo neypatingas. Vienas hamburgeris, makaronai su faršu, pica ir žuvis – šiandienos racionas. Už viską 35 eurai. Ne pigu, bet ir ne katastrofa. Kiek brangiau, nei kur kitur, bet tai ir suprantama. Apsipirkome labai lengvai ir viešbutin.
Bevažiuojant ir beplanuojant, kaip čia dabar grąžinti auto patogiausiai, šovė geniali mintis – o ką, jei parbėgčiau… Nereikėtų eiti ir po to laukti autobuso. Dar ir du eurus sutaupyčiau. Tiesiai – apie 5.5 km, automobiliu – 10, reiškia pėsčiomis apie 7. Žmona kraipo galvą:
– Ar tu pats būtum prieš du metus patikėjęs tuo, ką čia dabar šneki?
– Žinoma, ne, – atsakau.
– Negi tau taip norisi bėgti, kad pasiruošęs parbėgti 7 km palikęs mašiną, o ne važiuoti autobusu, taksi ar dar kaip?
– Jo…, – atsakau.
Prieš du metus būtumėte pasiūlę pareiti 7 km, parvažiuoti dviračiu ar dar kaip nors, bet savo eiga, būčiau pasukiojęs pirštą prie smilkinio, o va dabar norisi…
Žmona išlydėdama paklausė:
– Kada pradėt nervuotis?
Parbėgau. 7.5 km ir tik dėl to, kad vienoje vietoje nusukau ne ten, taigi teko kažkiek grįžti ir pakartot vėl. Užtai savijauta puiki ir du eurai kišenėj. Na gerai, dzin tie eurai. Savijauta puiki.
Vakarienė ir vaikų guldymas toliau pagal planą. Šiandien kažkokie abu jautrūs. Pavargo, suprantama. Ir taip laikosi didvyriškai, negalim varyt dievo į medį.
Labanakt.
Parkingas – 5 eurai
Pietūs – 35 eurai
Lauktuvės bei kitos smulkmenos – 50 eurų.

Sausio 9 diena, penktadienis

Namo… Išvažiuojam apie piet, todėl niekur nejudam, o trinamės vietoj. Apėjom pagaliau viešbučio teritoriją nuosekliai ir viską ištyrinėjom nuodugniai. Laiku, pareplikuotų nekurie. O aš manau, kad kaip tik pačiu laiku. Gaila, kad dar šiandien neturėjome automobilio. Na bet tokios tos mūsų kelionės.

Nesiplėsiu šiandien, nes nėra labai apie ką. Visos procedūros buvo atliktos labai skandinaviškai, t.y. nuobodžiai. Tačiau nepykstam. Intensyvi savaitė buvo, kūnai nori poilsio, o smegenys jau trokšta naujų nuotykių. Žmona, pasičiupus kelionių žurnalą, jau mane agituoja sekančiai kelionei, kuri, be abejo bus, jei tik būsim sveiki.
Iki pasimatymo!